Vokiečių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vokiečių kalba
Deutsch
Kalbama: Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Namibijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje, PAR ir kitur
Kalbančiųjų skaičius: apie 120 mln. (gimtoji),[1][2]
apie 80 mln. (negimtoji)[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 10
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indeuropiečių
 germanų
  vakarų germanų
   vokiečių aukštaičių
    vokiečių

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Austrijos vėliava Austrija
Belgijos vėliava Belgija
Italijos vėliava Italija (tik Pietų Tirolyje)
Lichtenšteino vėliava Lichtenšteinas
Liuksemburgo vėliava Liuksemburgas
Šveicarijos vėliava Šveicarija
Vokietijos vėliava Vokietija
Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga (oficiali ir darbo kalba)

Taip pat oficiali kalba:
Prancūzijos vėliava Prancūzija („Regioninė kalba“ Elzaso regione ir Mozelio departamente),[3]
Namibijos vėliava Namibija („Nacionalinė kalba“; iki 1990 m. buvo oficiali kalba),[4]
Lenkijos vėliava Lenkija („Pagalbinė kalba“ daugelyje bendruomenių),[5]
Slovakijos vėliava Slovakija: KrahuleWappen.gif Krahulėje („Oficiali kalba“ savivaldybės mastu)[6]
Vatikano vėliava Vatikanas (Šveicarų sargybos kalba)[7]
Venesuelos vėliava Venesuela (Kolonija Tovaras)[8]


Pripažinta mažumų kalba:
Brazilijos vėliava Brazilija[9][10][11]
Čekijos vėliava Čekija[12]
Danijos vėliava Danija[13]
Kazachstano vėliava Kazachstanas [14]
Kirgizijos vėliava Kirgizija[15]
Italijos vėliava Italija[16]
Pietų Afrikos Respublikos vėliava Pietų Afrikos Respublika[17]
Rumunijos vėliava Rumunija[18]
Rusijos vėliava Rusija[19]
Slovakijos vėliava Slovakija[6]
Vengrijos vėliava Vengrija[20]

Prižiūrinčios institucijos: Rat für deutsche Rechtschreibung
Kalbos kodai
ISO 639-1: de
ISO 639-2: ger (B), deu (T)
ISO 639-3: deu

Vokiečių kalba (vokiškai – Deutsche Sprache arba Deutsch) – indoeuropiečių kalbų šeimos, germanų kalbų grupės, vakarų germanų šakos kalba. Daugiausiai vartojama pačių vokiečių Vokietijoje ir vokiečių kalbos tarmėmis kalbančiose šalyse – Austrijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, vokiškai kalbančiuose Šveicarijos kantonuose, rytų Belgijoje, Italijoje (Pietų Tirolyje), Prancūzijoje (Elzase). Vokiškai kalbančių mažumų yra Vidurio Europoje, bei kitose pasaulio šalyse. Viena iš Namibijos nacionalinių kalbų. Europos sąjungoje vokiečių kalba yra pirmoje vietoje, pagal žmonių kiekį kuriems ši kalba yra gimtoji. Be to ji yra laikoma viena iš Pasaulinių kalbų.[21]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vokiečių kalba kūrėsi iš frankų, alemanų, bavarų ir iš dalies senovės saksų ir fryzų tarmių.

Iki VII a. susidarė dvi tarmių grupės – aukštaičių ir žemaičių kalbos. Skiriamos šios rašto kalbos: senoji (VIIIXII a.) ir vidurinė (XIIIXV a.) vokiečių žemaičių kalba (jos saksų žemaičių tarme IXXV a. yra sukurta grožinės literatūros, o iš frankų žemaičių tarmės susidarė flamandų ir olandų kalbos).

Vokiečių kalbos istorija dažnai skirstoma į keturias pakopas:

Istorinis vokiečių kalbos paplitimas, neskaitant Baltijos vokiečių, Volgos vokiečių ir užjūryje gyvenančių vokiečių teritorijų, 1880 m. Šitame istoriniame žemėlapyje, pagal to meto Vokietijos imperijoje gyvavusią nacionalistinę dvasią,[22] vaizduojamos nevisiškai tiksliai kalbos ir tautos,[23] o Nyderlandų ir šiaurės Belgijos gyventojai sulyginami su šiaurės vokiečiais (vok. „Niederdeutschen“). Daugiau apie tai:[24]

Senosios vokiečių aukštaičių kalbos rašto paminklų (tarmiškų) išliko labai nedaug, vidurine vokiečių kalba buvo sukurta riterių poezijos, ankstyvoji įsigalėjo raštvedyboje. Seniausi rašytiniai paminklai sukurti VIII a. viduryje lotyniškais rašmenimis. Jos unifikaciją skatino spausdintinių knygų atsiradimas, reformacija ir M. Liuterio Biblijos vertimas, naujajai įsitvirtinti padėjo atsiradusi periodinė spauda ir vokiečių klasikinė literatūra.

Kitų kalbų įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Ištisus šimtmečius vokiečių kalba buvo veikiama kitų Europos kalbų.

Viduramžiais ir iki jų vokiečių kalbą labiausiai veikė lotynų kalba. Taip daug kasdienių žodžiu, daugiausia architektūros ir religijos srityse (tarkim dominieren – dominuoti, Fenster – langas, Keller – rūsys, Kloster – vienuolynas), kilę iš lotynų kalbos. Graikų kalba vokiečių kalbą stipriai paveikė religijos, mokslo ir filosofijos srityse (perimti žodžiai: Demokratie, Krypta, Philosophie, Physik). Naujai susidarę žodžiai, tarkim, gydytojui pavadinti, Arzt, Mediziner ir šnekamojoje kalboje naudojamas Doktor, nustelbė seniau vartotus žodžius Laachi (Lachi) ir Bader.

Vėliau didžiausią įtaką padarė prancūzų kalba. Po Trisdešimtmečio karo daugelyje dvarų buvo kalbama prancūziškai ir net Prūsijos karaliai prancūzų kalbą mokėjo geriau nei vokiečių. Į vokiečių kalbą atėjo tokie žodžiai, kaip Boulevard – bulvaras, Konfitüre – uogienė, Trottoir – šaligatvis.

Kai kurie žodžiai perimti iš slavų kalbų (tarkim Grenze – pasienis, muitinė, Gurke – agurkas, Pistole – pistoletas), Jidiš, bei Rotvelš (Rotwelsch) kalbų (tarkim Kaff – sąvartynas, Zoff – problema), bet įtaka, palyginus su prieš tai minėtomis kalbomis, buvo labai nedidelė.

Įvairiose srityse, tokiose, kaip prekyba (Magazin – žurnalas, Tarif – tarifas, Tara), botanika (Orange – apelsinas, Kaffee – kava, Ingwer – imbieras), medicina (Elixier – eliksyras, Balsam – balzamas), matematika (Algebra, Algorithmus – algoritmas, Ziffer – dalis), chemija (alkalisch – šarminis, Alkohol – alkoholis) ir astronomija (Almanach – almanachas, Zenit – zenitas) nemažą įtaką padarė arabų kalba. Taip pat kasdieninėje kalboje, Koffer – lagaminas, Benzin – benzinas arba Limonade – limonadas, yra perimtų žodžių.

Nuo XX a. vidurio vokiečių kalbai didžiausią įtaką daro anglų kalba. Ji labai stipriai įtakoja šiuolaikinę vokiečių kalbą. Ekspertai šią įtaką dažnai kritikuoja. Tarkime, net esant pakankamai daug vokiškų sinonimų, vis tiek yra naudojamas angliškas žodis.

Kalbos politika, kuri yra praktikuojama Prancūzijoje ir Islandijoje, kuriose siekiama rasti atitikmenį angliškam žodžiui, Vokietijoje nebepraktikuojama nuo XX a. vidurio.

Geografinis paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vokiečių kalbos paplitimas pasaulyje[taisyti | redaguoti kodą]

Orange: Amtssprache; gelb: Verkehrsprache
Orange: Amtssprache; gelb: Verkehrsprache Legenda:

██ Valstybinė kalba

██ Susisiekimo, nacionalinė arba regioninė kalba

██ (kvadratai) Vokiečių kalbos mažumos

Europa[taisyti | redaguoti kodą]

DACH arba D-A-CH (Vokietija-Austrija-Šveicarija). Šalys, kuriose vokiečių kalba yra labiausiai paplitusi.

Vokiečių kalba yra labiausiai paplitusi Europoje.[25] Jos geografiniai paplitimo kampai yra: vakarinis vokiečių kalba arba jos dialektu kalbančių regionų ir šalių taškas Vidurio Europoje yra Rambrušas bendruomenė Liuksemburge. Tiksliai 850 km į pietus nutolęs yra Doič Jarndorfas, Burgenlande, Austrijoje. Šiauriausias taškas yra Listas, Ziulto saloje, Vokietijoje, beveik 1005 km nuo šiauriausio jos taško nutolęs yra Cermatas, Šveicarijoje, kuris yra piečiausias vokiečių kalbos taškas.

Vokietijoje šie geografiniai kampai yra Listas, Oberstdorfas, Zelfkantas ir Giorlicas bendruomenės.

Vokiečių kalba yra valstybinė:

Kitos vokiškai kalbančios bendruomenės yra:

Vokiškas užrašas ant Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios
  • Baltijos šalyse (žr. Baltijos vokiečiai, Rytprūsiai, Rusijos vokiečiai, Lietuvos vokiečiai, Vokiečių kalba Lietuvoje),
  • rytų Belgijoje (apie 78 000 belgų kaip gimtąją kalbą nurodo vokiečių),
  • Čekijoje (vokiečių mažumą šalyje sudaro apie 41 200 arba 0,4 % šalies gyventojų),
  • Danijos pietuose (apie 20 tūkst.[26] gyventojų vokiečių kalba yra gimtoji. Taip pat vokiečių yra pripažinta regioninė kalba),[27]
  • Italijoje (iš 487 tūkst. Pietų Tirolio gyventojų (pagal 2006 m. duomenis) 69 % nurodo vokiečių kaip gimtąją kalbą),
  • Lenkijoje (pagal 2002 m. Lenkijos gyventojų surašymą, šalyje gyveno 153 tūkst. arba 0,381 % vokiečių),
  • Prancūzijoje (elzasiečių Elzase ir lotaringiečių Lotaringijoje tarmėmis kalba apie 1,2 mln žmonių. Skaičius nuolat mažėja, ypač Lotaringijoje ir miestuose),
  • Rumunijoje (nuo 40 tūkst. iki 50 tūkst. tai yra apie 0,2–0,3 % Rumunijos gyventojų, vokiečių yra gimtoji kalba. Pripažinta mažumų kalba. Leidžiamas savaitinis laikraštis Sibiu mieste Hermannstädter Zeitung),[28]
  • Rusijoje (pagal 2002 m. Rusijos gyventojų surašymą, šalyje gyveno 597 212 vokiečių, tačiau tik dalis Rusijos vokiečių kalba vokiečių kaip gimtąja kalba),
  • Vengrijos dalyse (oficialiai apie 200 tūkst. vokiečių, o iš jų tik apie 50 tūkst. vokiečių kalba yra gimtoji)

ir daugumoje kitų Europos šalių.

Baltijos šalys[taisyti | redaguoti kodą]
Pagrindiniai straipsniai – Baltijos vokiečiai ir Lietuvos vokiečiai.

Baltijos šalyse Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje gyvena apie 8 000 vokiečių (tai daugiausiai Baltijos vokiečiai, Rytprūsiai ir Rusijos vokiečiai), kuriems dažniausiai vokiečių aukštaičių arba Plattdeutsch tarmės yra gimtoji kalba. Estijoje gyvenančių vokiečių skaičius yra apie 2000 (2000 m. buvo 1870), Latvijoje apie 3000 (2004 m. buvo 3311) ir Lietuvoje apytiksliai 3000.[29] Iš 3243 Lietuvoje gyvenančių vokiečių, vokiečių kaip gimtąją kalba bekalba tik 804 gyventojai.

Namibijoje vokiečių kalba yra viena iš regioninių kalbų. Nuotraukose pavaizduoti užrašai anglų, vokiečių, afrikanų ir ošivambo kalbomis.

Kitur[taisyti | redaguoti kodą]

Neskaitant Europos šalių, vokiškai kalbančiu bendruomenių yra Kazachstane, Kanadoje, JAV, Brazilijoje, Paragvajuje, Argentinoje, Australijoje, PAR ir kitose šalyse. Namibijoje vokiečių kalba yra viena iš nacionalinių ir susisiekimo kalbų (nuo 1984 m. iki 1990 m. buvo oficiali kalba), kuri taip pat plačiai naudojama komercijoje.

Namibijoje vokiečių kalba yra naudojama kasdieniniame gyvenime.
Šalis Vokiečių kalbos poplitimas (už Europos ribų)[30]
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos 5 000 000
Brazilijos vėliava Brazilija 3 000000
Argentinos vėliava Argentina 500000
Kanados vėliava Kanada 450000[30] – 620 000[31]
Meksikos vėliava Meksika 200000
Australijos vėliava Australija 110 000
Pietų Afrikos Respublikos vėliava Pietų Afrikos Respublika 75 000 (tik Vokietijos piliečiai)[30]
Bolivijos vėliava Bolivija 60 000
Čilės vėliava Čilė 40 000
Paragvajaus vėliava Paragvajus 30 000 – 40 000
Namibijos vėliava Namibija 30 000 (tik Vokietijos piliečiai)[30]
Venesuelos vėliava Venesuela 10 000
Vokiški laikraščiai JAV (1922 m.).

Vokiečių kaip gimtoji kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1990 m. vidurio vokiečių kaip gimtąja kalba kalbančių žmonių skaičius dažnai[32] yra nurodomas 98 mln. Kiti šaltiniai nurodo 90 mln. kalbančiųjų.[33] Pagal dar kitus šaltinius skaičius yra 97 mln. ir į tą skaičių yra įtraukti migrantai, gyvenantis Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje, kuriems vokiečių dažniausiai yra antra kalba.[34]

Tuometinėje Europos Sąjungoje (25 šalys, neįtraukiant Rumunijos ir Bulgarijos), 2005 m. pagal du tyrimus buvo nustatyta, kad 18 % Europos Sąjungos piliečių, gyvenančių Europos Sąjungoje, vokiečių yra gimtoji kalba.[35][36] Tai sudarė apytiksliai 82 mln. kalbančiųjų ES ir mažiausiai 87 mln. kalbančiųjų Europoje (įskaitant Šveicariją ir Rumuniją).

Vokiečių kaip užsienio kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Vokiečių kaip užsienio kalba yra mokoma daugelyje šalių. Mokymo ir mokymosi medžiagoje yra pateikta standartinė Šveicarijos, Austrijos arba Vokietijos vokiečių kalba. Europoje vokiečių kaip užsienio kalba yra labiausiai paplitusi po anglų ir rusų kalbų. Ypač ji paplitusi Nyderlanduose, Flandrijoje, Skandinavijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, prancūziškai ir itališkai kalbančiuose Šveicarijos regionuose, Serbijoje, Juodkalnijoje, Slovakijoje,[37] Vengrijoje, Čekijoje, Makedonijoje, Baltarusijoje ir Bulgarijoje. Kai kuriose šių šalių ar regionų vokiečių kalba yra mokoma kaip pirmoji užsienio kalba, ji lenkia net anglų kalbą. Japonijoje taip pat dažnai yra mokomasi vokiečių kalbos. Prancūzijoje (pagal Eurobarometrą apie keturi milijonai žmonių moka vokiečių kaip užsienio kalbą) ir JAV, kur, pasak „Gallup“ tyrimo, 2001 m. apie 7,5 milijono amerikiečių mokėjo vokiečių kaip užsienio kalbą.[38] Visgi vokiečių kalba pamažu yra nustelbiama ispanų kalbos. Rytų Azijoje (Japonija) XIX a. ir XX a. vokiečių kalba (vietoje lotynų kalbos) buvo vartojama kaip medicinos kalba.

Vokiečių kalbos žinios Europos Sąjungoje, Šveicarijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Turkijoje.

Vokiečių yra labiausiai paplitusi kalba internete po anglų kalbos (po jos seka prancūzų, japonų, ispanų ir kinų kalbos). Daugiau nei 8 % visų interneto puslapių yra vokiečių kalba (internetinių puslapių skaičius anglų kalba siekia apie 50 %).[39]

Pasak nuolatinės darbo grupės Vokiečių kaip užsienio kalba (vok. Deutsch als Fremdsprache), Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir Gėtės instituto, (2000 m. duomenimis) daugiausiai besimokančių vokiečių kalbą buvo šiose šalyse:

  • Rusijoje: 4 657 500 (3,26 %) (pagal spėjimus apie 10 mln.)
  • Lenkijoje: 2 202 708 (5,70 %) (pagal Eurobarometrą apie 7 mln.)
  • Prancūzijoje: 1 603 813 (2,52 %) (pagal Eurobarometrą apie 4 mln.)
  • Čekijoje: 799 071 (7,80 %) (pagal Eurobarometrą apie 3 mln.)
  • Ukrainoje: 629 742
  • Vengrijoje: 629 472 (pagal Eurobarometrą apie 3,5 mln.)
  • Kazachstane: 629 874
  • Nyderlanduose: 591 190 (pagal Eurobarometrą apie 11 mln.)
  • JAV: 551 274 (pagal „Gallup“ tyrimą apie 7,5 mln.)

Pagal Eurobarometro 2006 m. apklausos duomenis, daugiau nei vienas iš trijų europiečių gali kaip užsienio kalba susikalbėti angliškai (38 %) ir vienas iš septynių vokiškai (14 %). Vokiečių kalba yra ypač paplitusi Nyderlanduose (kur apie 87 % gyventojų moka anglų ir 70 % vokiečių kalbas), Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje. Taip pat plačiai paplitusi Lenkijoje, Estijoje, Danijoje, Švedijoje, Kroatijoje ir Slovėnijoje. Kitose Europos Sąjungos šalyse yra mažiau paplitusi.

Kalbos įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Vokiečių kalbos tarmės yra dalis Žemyninių vakarų germanų tarmių. Paprastai greta viena kitos esančios tarmės yra abipusiai puikiai suprantamos, o didesni skirtumai atsiranda, kai tarmės yra skiriamos didelio atstumo. Visos vokiškai kalbančios šalys turi savo standartinę kalbą, kuri apima tarmes ir regioninius skirtumus, vokiečių kalbą (bendrinė (aukštaičių) vokiečių kalba – Vokietijoje). Tarp standartinių-bendrinių vokiečių kalbos tarmių skirtumai yra nedideli ir kalbantieji skirtingomis standartinėmis tarmėmis gali lengvai vienas kitą suprasti.

Nacionalinės ir regioninės standartinės vokiečių kalbos tarmės.

Vokiečių kalbos dalinimas į tarmes yra pagrįstas XIX a. tyrimais. Tuo pat metu daugelyje vietovių tarmės pradėjo maišytis su standartine kalba ir to padariniu tapo šnekamosios kalbos susidarymas. Nuo XX a. vidurio, ypač dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių, šnekamosios kalbos užgožia iki tol vartotas tarmes. Labai stiprus veiksnys buvo pabėgėlių atvykimas iš prieš tai vokiškai kalbančių žemių, radijo ir televizijos plitimas. Mokyklose buvo mokoma Vokiečių aukštaičių tarme.

Standartinė-bendrinė kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Standartinės vokiečių kalbos tarmės yra skiriamos į Vokietijos vokiečių, Austrijos vokiečių ir Šveicarijos vokiečių tarmes. Standartinės, bet mažiau įtakos turinčios tarmės yra Belgijos vokiečių, Pietų Tirolio vokiečių, Lichtenšteino vokiečių ir Liuksemburgo vokiečių tarmės.

Vokietijoje, Austrijoje, Pietų Tirolyje ir vokiškai kalbančioje Belgijos dalyje standartinė tų regionų vokiečių kalbos tarmė atlieka visas standartinės kalbos funkcijas. Šveicarijoje standartinė Šveicarijos vokiečių kalba yra daugiausiai naudojama rašytinėje kalboje, o šnekamoji kalba dažniausiai yra įvairios Šveicarijos vokiečių kalbos tarmės. Liuksemburge, šalia standartinės Liuksemburgo vokiečių kalbos, egzistuoja ir atskira standartinė tarmė, kuri atlieka kai kurias standartinės kalbos funkcijas.

Standartizuotas žodynas, identiškas visose septyniose vokiškai kalbančiose šalyse, vadinamas „Bendriniu vokiečių kalbos žodynu“ (vok. Gemeindeutsch). Šis neišsamus vokiečių kalbos žodynas negali būti laikomas atskira tarme, tačiau jis sudaro kiekvienos iš septynių tarmių pagrindinį žodyną.

Tiktai Austrijoje vartojami žodžiai vadinami austriacizmais, Šveicarijoje – helvetizmais ir tik Vokietijoje – teutonizmais.

Tarmės[taisyti | redaguoti kodą]

Vakarų germanų (vokiečių ir olandų kalbų) tarmės

Vokiečių kalbos tarmės priklauso Vakarų germanų tarmių grupei, kuri atsižvelgiant į tarmių pagrindą juda neatsiejamai nuo olandų kalbos tarmių.

Kelios iš plačiausiai naudojamų vokiečių kalbos tarmių yra:

Mišrios kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Mišrios Misingšas (vok. Missingsch) kalbos klasifikavimas, kuri susidarė iš vokiečių aukštaičių ir vokiečių žemaičių tarmių, yra neaiškus. Panašiai yra ir su Petu kalba (vok. Petuh), kuri yra susidariusi su vokiečių aukštaičių, vokiečių žemaičių, danų ir pietų jutlandų kalbų elementais. Pietų jutlandų kalba su stipria vokiečių žemaičių kalbos įtaka yra apskritai laikoma danų kalbos tarme.

Neskaitant Misingšo ir Petu kalbų, egzistuoja ir daug kitų vokiečių žemaičių kalba paremtų kalbų. Tai daugiausiai mišiniai su olandų ir fryzų kalbomis, kurios yra laikomos vokiečių žemaičių, olandų ar fryzų kalbos tarmėmis.

Tokios mišrios kalbos, kaip Teksaso vokiečių kalba (vok. Texasdeutsch), yra vokiečių aukštaičių ar vokiečių žemaičių akcentai arba tarmės.

Egzistuoja ne vien tik iš vokiečių ir kitų germanų kalbų susidariusios mišrios kalbos. Tarkime, iš vokiečių ir žemutinių sorbų kalbų susidarė Ponašemu kalba (vok. Ponaschemu). Sileziečių kalba su vokiečių kalbos elementais yra laikoma lenkų kalbos tarme, iš dalies klasifikuojama kaip atskira kalba.

Neaiškus statusas yra dėl Vimisojerių kalbos, kuria dar kalba apie 100 senyvo amžiaus žmonių,

Kreolų kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulyje egzistuoja keletas mišrių kalbų, kurios yra pagrįstos vokiečių kalba. Tos kalbos susikūrė, yra ar buvo naudojamos buvusiose Vokietijos kolonijose, išeivių tarpe ir dėl kitų priežasčių.

Kolonializmo metu šiuometinėje Papua Naujojoje Gvinėjoje susikūrė vokiečių kalba paremta kreolų kalba, vadinama Mūsų vokiečių kalba. Dabartinėje Namibijoje susikūrė kita kreolų kalba – pidžinas. Vadinamoji Mūsų vokiečių kalba (vok. Unserdeutsch) kalba yra beveik išmirusi, nes didžioji dauguma kalbančiųjų šia kalba emigravo. Be to, Papua Naujojoje Gvinėjoje vartojamoje Papua pidžinų kalboje yra apie 150 iš vokiečių kalbos kilusių žodžių. Virtuvės vokiečių kalba (vok. Küchendeutsch) šiuo metu vis dar turi apie 15 tūkst. kalbančiųjų, tiesa, tai daugiausia vyresni-pagyvenę žmonės.

Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose taip pat susikūrė kreolų kalbos. Jos dažniausiai susidarė iš raktažodžių ir iš papildomų neverbalinių ženklų.[40][41] Šioms kalboms apibrėžti 1985 m. Wolf Oschlies pasiūlė jau koncentracijos stovyklose naudotą terminą „Koncentracijos stovyklos vokiečių kalba“ (vok. Lagerszpracha).[42]

Kaip ir kiti pidžinai ir kreolų kalbos, mūsų vokiečių ir virtuvės vokiečių kalbos lingvistiniu požiūriu yra laikomos atskiromis kalbų sistemomis.

Fonetika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vokiečių kalbos fonetika.

Vokiečių kalba yra ne visur tariama vienodai, nes ji nėra vieninga, o turi daug įvairių variantų. Vis dėlto daugelyje tų variantų tarimas sutampa. Taip pat skirtingą tarimą lemia įvairios vokiečių kalbos tarmės, kurių yra ne viena ir ne vienoje šalyje.

Gramatika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vokiečių kalbos gramatika.
Duden – vokiečių kalbos rašybos taisyklių rinkinys.

Dabartinė vokiečių kalba turi penkiolika balsių (iš jų aštuoni ilgieji ir septyni trumpieji), tris dvibalsius, dvidešimt priebalsių ir tris afrikatas. Žodžio ir skiemens pradžioje balsiai tariami su vadinamuoju naujuoju prataru, o jų gale skardieji priebalsiai suduslinami. Žodžio kirtis dinaminis, daugiausiai šakninis. Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis ir skaičiais, turi šešis laikus, tris nuosakas, dvi rūšis. Žodžių tvarka sakinyje gana griežta. Turi artikelį. Taip pat turi prielinksnius kaip an (vok. ant), in (vok. į arba reiškia buvimą viduje) ir būdvardžius, kurie sakinyje stovi prieš daiktavardį, kuriam jie ir priklauso. Daiktavardžiai yra skirstomi į gimines: vyrišką (Maskulinum), moterišką (Femininum) ir niekatrąją (Neutrum). Rodomųjų žodžių sistema turi tris pakopas čia – ten (kryptis) – ten (vieta) (vok. hier – da – dort). Vokiečių kalbai yra būdinga labai lanksti žodžių formavimo galimybė – ypač junginiai: namas + durys (namų durys), kūgis + forma (kūgio formos), wiki + tekstas (Vikipedijos tekstas), Kalėdų eglučių + pardavimo + asistentas (kalėdų eglučių pardavimo asistentas) (Haus+tür, Kegel+form, Wiki+text, Weihnacht-s-+baum+verkäufer+gehilfe).

Abėcėlė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vokiečių kalbos abėcėlė.

Vokiečių kalbos abėcėlė yra vokiškas lotyniškos abėcėlės variantas, kuris yra skirtas vokiečių kalbos rašymui. Šiandieniniam standartiniam naudojimui yra naudojamos 26 lotyniškos raidės ir trys umliautai (Ä, Ö, Ü). Vokietijoje, Austrijoje ir Liuksemburge,[43] kaip ir vokiečių mažumų rytų Belgijoje,[44] Danijos pietuose[45] bei Italijoje (Pietų Tirolije)[46] dar prisideda escetas (ß), o Šveicarijoje ir Lichtenšteine – ne.

Atskiros raidės yra niekatrosios giminės ir jų artikelis yra das(„das A“, „das B“ ir t. t.).

Vokiečių kalboje naudojamos raidės:

Didžiosios raidės A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z Ä Ö Ü
Mažosios raidės a b c d e f g h i j k l m n o p q r s t u v w x y z ä ö ü ß

Užrašant įvairias tarmes ir istoriniuose dokumentuose bei rašant nevokiškus žodžius naudojamos ir kitos raidės.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos ir šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 (April 2006) National Geographic Collegiate Atlas of the World. Willard, Ohio: R.R Donnelley & Sons Company, 257–270.
  2. SIL Ethnologue (2006). 95 million speakers of Standard German; 95 million including Middle and Upper German dialects; 120 million including Low Saxon and Yiddish.
  3. ftp://trf.education.gouv.fr/pub/edutel/bo/2003/hs2/alsace_mosellans2.pdf
  4. www.az.com.na Deutsch in Namibia Beilage der Allgemeinen Zeitung vom 18. Juli 2007 PDF-Datei (5,6 MB)
  5. www.ostpreussen-info.de Zur Lage der deutschen Minderheit in Polen seit 1989, Rüdiger Danowski Letzter Zugriff am 13. November 2009
  6. 6,0 6,1 Regional- und Minderheitensprachen der Europäischen Union – Euromosaik-Studie: Deutsch in der Slowakei. Letzter Zugriff am 13. November 2009
  7. Verein Deutsche Sprache e.V. - Prominente Mitglieder und Ehrenmitglieder. Letzter Zugriff am 13. November 2009
  8. Ethnologue report for Alemán Coloniero
  9. O povo pomerano no ES
  10. ALEES - PEC que trata do patrimônio cultural retorna ao Plenário
  11. LEI 14.061 - DECLARA INTEGRANTE DO PATRIMÔNIO HISTÓRICO E CULTURAL DO ESTADO DO RIO GRANDE DO SUL A “LÍNGUA HUNSRIK”, DE ORIGEM GERMÂNICA
  12. Regional- und Minderheitensprachen der Europäischen Union - Euromosaik-Studie : Deutsch in der Tschechischen Republik Letzter Zugriff am 13. November 2009
  13. Support from the European Commission for measures to promote and safeguard regional or minority languages and cultures - The Euromosaic sutdy: German in Denmark (engl.). Letzter Zugriff am 13. November 2009
  14. http://www.laenderkontakte.de/region/asien/kasachstan/deutsche_vereinigungen_deutsche_minderheiten/index.html
  15. http://www.goethe.de/ges/spa/sui/en5434638.htm
  16. Deutsche Sprache in Europa
  17. Südafrikanische Verfassung Letzter Zugriff am 30. März 2013.
  18. www.siebenbuerger.de Deutsche Minderheit in Rumänien: „Zimmerpflanze oder Betreuungs-Objekt“ vom 15. April 2001
  19. http://www.rusdeutsch.eu/?menu=1&menu0=38&level3=&z=1
  20. Regional- und Minderheitensprachen der Europäischen Union - Euromosaik-Studie: Deutsch in Ungarn Letzter Zugriff am 13. November 2009.
  21. www.andaman.org Top Languages: The World’s 10 most influential Languages, George Weber Englisch, letzter Zugriff am 13. November 2009
  22. Vgl. zu selbigem mit Bezug auf die Perzipierung des Niederländischen: Ulrike Kloos: Niederlandbild und deutsche Germanistik 1800–1933: Ein Beitrag zur komparatistischen Imagologie (Studia imagologica; 04), Rodopi, Amsterdam [u. a.] 1992, S. 12–13, 98 ff., 128 ff.
  23. Vgl. hierzu Ulrike Kloss, op. cit., S. 77.
  24. In der ersten Ausgabe von Karl Bernhardis Sprachkarte von Deutschland von 1844, deren Inhalt vergleichbar ist, wurde die deutsche Sprache hingegen in Übereinstimmung mit dem Sprachgebrauch Jacob Grimms (Vgl. zu diesem Ulrike Kloss, op. cit., S. 18 ff.) als Bezeichnung für die Germanischen Sprachen insgesamt verwendet und in den hochdeutschen Sprachstamm, den niederdeutschen Sprachstamm und den nordischen Sprachstamm unterschieden. In Heinrich Kieperts Völker[-] und Sprachen-Karte von Deutschland und den Nachbarländern von 1872 wurden Völker statt Sprachen abgebildet und die Deutschen in oberdeutsche, mitteldeutsche und niederdeutsche Stämme unterteilt, parallel dazu wurde jedoch das Gebiet mit nur hochdeutscher Schriftsprache von dem des zu den niederdeutschen Stämmen gezählten flämisch-holländischen [Stamm] mit Dialect-Schriftsprache auch farblich abgesetzt. (Vgl. The Maps of Heinrich Kiepert, Ethnology, Germany, 1872; Heinrich Kieperts ältere Nationaliäts-Karte von Deutschland von 1848 ist bei Morgane Labbé: Die Grenzen der deutschen Nation. Raum der Karte, Statistik, Erzählung. In: Die Grenze als Raum, Erfahrung und Konstruktion: Deutschland, Frankreich und Polen vom 17. bis 20. Jahrhundert. Hg. von Etienne François u. a., Campus, Frankfurt am Main [u. a.] 2007, S. 293–320, zwar im Anhang nach S. 320 auch mit abgedruckt, aber zu undeutlich, als dass die Beschriftung lesbar wäre.) In der hier abgebildeten Karte von 1880 sind nur noch die Staatennamen Niederlande und Belgien und ein kleinerer Schriftzug Vlämingen im Norden Belgiens vorhanden, jeder Hinweis auf eine sprachliche Eigenständigkeit dieser Gebiete wurde getilgt.
  25. www.andaman.org Top Languages: The World’s 10 most influential Languages, George Weber Englisch, letzter Zugriff am 13. November 2009
  26. gemäß http://www1.bpb.de/wissen/08937231579775312662617270950640,1,0,Auslandsdeutsche.html#art1
  27. Euromosaic – German in Denmark (engl.). Letzter Zugriff am 13. November 2009
  28. Rumänische Regierung
  29. gemäß http://www.stat.gov.lt/en/pages/view/?id=1763&PHPSESSID=756a5976f2c9cff73b1a04144e501d58 - zur regionalen Verteilung 2001: http://www.stat.gov.lt/en/pages/view/?id=1732&PHPSESSID=756a5976f2c9cff73b1a04144e501d58
  30. 30,0 30,1 30,2 30,3 Handwörterbuch des politischen Systems der Bundesrepublik (vokiškai). Source lists „German expatriate citizens“ only for Namibia and South Africa!
  31. "Statistics Canada 2006." 2.statcan.ca: 2010-01-06. Nuoroda tikrinta 2010-03-15.
  32. Jacques Leclerc, Quebec 2001
  33. M. Paul Lewis: Ethnologue: Languages of the World. Ethnologue and bibliography information on German, Standard: http://www.ethnologue.com/show_language.asp?code=deu
  34. Thomas Marten, Fritz Joachim Sauer (Hrsg.): Länderkunde Deutschland, Österreich und Schweiz (mit Liechtenstein) im Querschnitt. Inform-Verlag, Berlin 2005, ISBN 3-9805843-1-3, S. 7.
  35. gefolgt von Englisch und Italienisch mit je 13 Prozent sowie Französisch mit 12 Prozent
  36. Erhebung November bis Dezember 2005:Spezial-Eurobarometer 243 “Die Europäer und ihre Sprachen”, S. 4 PDF-Datei (591 kB), letzter Zugriff am 26. Januar 2010 und Erhebung Mai-Juni 2005 Europeans and Languages PDF-Datei, letzter Zugriff am 26. Januar 2010
  37. Diskussionsrunde anlässlich des slowakischen Germanistentages 2010 zum Thema „Die Bedeutung der deutschen Sprache in der Slowakei und in der Welt“ mit Ludwig M. Eichinger (IDS Mannheim), Oskar Reichmann (Univ. Heidelberg), Hans Golombek (DAAD), Helena Hanuljaková (SUNG), Josef Aregger (Botschafter der Schweizerischen Eidgenossenschaft), Ladislav Šimon (Univ. Košice) und Michael Huprich (Leiter des Österreich-Instituts Bratislava) Slowakischer Rundfunk Sendung vom 2. September 2010
  38. http://www.gallup.com/poll/1825/About-One-Four-Americans-Can-Hold-Conversation-Second-Language.aspx
  39. Martin Ebbertz (2002). "Das Internet spricht Englisch ... und neuerdings auch Deutsch: Sprachen und ihre Verbreitung im World-Wide-Web." Nuoroda tikrinta 2011-01-01.
  40. O. Lustig, selbst Überlebender, hat 1982 eine Sammlung solcher Begriffe veröffentlicht.
    Oliver Lustig: Camp Dictionary, online-Version
    (2005, Concentration Camp Dictionary, 1982; mehrsprachig: ungar., de, eng., portug. und Italienisch. Bei isurvived.org.
  41. Sprache/n im KZ Buna/Monowitz auf wollheim-memorial.de (u. a. nach Primo Levi u. Leonardo Debenedetti)
  42. Vgl. Wolf Oschlies: Sprache in nationalsozialistischen Konzentrationslager. Theorie und Empirie der „Lagerszpracha“. Auf: shoa.de, abgerufen am 20. April 2009.
  43. Ministerin für Erziehung und Berufsausbildung, Mady Delvaux-Stehres: Communiqué – Neuregelung der deutschen Rechtschreibung im luxemburgischen Schulsystem. 3. August 2005 (online)
  44. Deutschsprachige Gemeinschaft in Belgien: Zuständigkeiten
  45. http://www.nordschleswiger.dk/SEEEMS/2.asp Website der deutschsprachigen Tageszeitung „Der Nordschleswiger“ (Dänemark)
  46. Landmaus Nr 12

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Regeln und Wörterverzeichnis. Überarbeitete Fassung des amtlichen Regelwerks 2004. Rat für deutsche Rechtschreibung, München und Mannheim, Februar 2006 (vokiečių kalbos taisyklės).
  • Wolfgang Krischke: Was heißt hier Deutsch? – Kleine Geschichte der deutschen Sprache. C. H. Beck, München 2009. ISBN 978-3-406-59243-0. Allgemeinverständliche Darstellung (vokiečių kalbos istorija).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Portal
Vikisritis: Vokietija
Portal
Vikisritis: Kalbos
Commons-logo.svg Vikiteka: Vokiečių kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikipedia
Vikipedija Vokiečių kalba