Anykščiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Anykščiai
   Anyksciai COA.gif   
Anykščiai001.JPG
Anykščių panorama nuo dešiniojo Šventosios šlaito

Anykščiai
55°31′30″N 25°6′20″E / 55.525°N 25.10556°E / 55.525; 25.10556 (Anykščiai)Koordinatės: 55°31′30″N 25°6′20″E / 55.525°N 25.10556°E / 55.525; 25.10556 (Anykščiai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė: Anykščių rajono savivaldybė
Gyventojų (2011): 10 575
Altitudė: 75 m
Pašto kodas: LT-29001
Commons-logo.svg Vikiteka: AnykščiaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3 kirčiuotė)
Vardininkas: Anykščiaĩ
Kilmininkas: Anykščių̃
Naudininkas: Anykščiáms
Galininkas: Anýkščius
Įnagininkas: Anykščiaĩs
Vietininkas: Anykščiuosè

Anykščiai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 33 km į vakarus nuo Utenos, Anykščių kalvagūbryje (95–112 m virš jūros lygio). Rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras, regioninio parko direkcija, paštas, siaurojo geležinkelio stotis. Urbanistikos paminklas, kurortinė teritorija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Archeologiniai radiniai rodo pirmuosius gyventojus Anykščių apylinkėse buvus nuo 9000 m. pr. m. e. Pirmą kartą Anykščiai minimi 1440 m. (kai kuriais šaltiniais dar 1422 m.) kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvaras – tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Anykščių dvarą davė valdyti Radvilai Astikaičiui.

14421452 m. pastatyta pirma medinė Anykščių bažnyčia. XV a. 2-ojoje pusėje minimas Anykščių miestelis, vėliau ir Anykščių valsčius. 1507 m. nustatytos klebono žemės ribos. 1516 m. gavo miesto teises, Anykščių dvaras su miesteliu įkeistas Mikalojui Radvilai.

1566 m. miestelis degė, sudegė bažnyčia, kuri netrukus atstatyta. 1671 m. Anykščių bažnyčia dar kartą sudegė (atstatyta iki 1677 m.). XVIII a. pradžioje per karą su švedais sugriautas tiltas per Šventąją (atstatytas XVIII a. pabaigoje). 1792 m. sausio 17 d. karalius Stanislovas Augustas suteikė miesto teises (1795 m. jos panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse Anykščiuose pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula.

XIX a. pirmojoje pusėje miesteliui sparčiai augant, čia jau buvo mūrinė bažnyčia su varpine, dvi sinagogos. Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvė. 1898 m. pro Anykščius nutiestas siaurukas Panevėžys-Švenčionėliai. 1902 m. pastatyta hidroelektrinė, 1909 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta didelė neogotikinė bažnyčia.

Nuo 1929 m. veikia vyno bendrovė. 1938 m. atkurtos miesto teisės. 1941 m. vokiečių sunaikinta apie 1500 gyventojų (daugiausiai žydų). 1944 m. mieste vyko aršios kovos tarp nacių ir sovietų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1968 m. atidaryta smėlio sodrinimo gamykla „Kvarcas“, pastatyti kultūros rūmai (architektas R. Šileika), Ramybės gyvenamųjų namų kvartalas. 19881992 m. Anykščiuose veikė vaikų geležinkelis maršrutu Anykščiai-Rubikiai.

1992 m. patvirtintas naujasis Anykščių herbas. [3] 2006 m. Vyriausybės nutarimu prie miesto prijungta dalis aplinkinių kaimų. Anykščiai išrinkti 2012 m. Lietuvos kultūros sostine.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a.  ?  ? Vilniaus vaivadija
17931795 m.  ? Anykščių apskrities centras Breslaujos vaivadija
18971919 m. Anykščių valsčiaus centras  ?
1919–1947 m. Utenos apskritis
1947–1950 m. Anykščių apskrities centras
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras Anykščių rajono centras Vilniaus sritis
1953–1954 m.
1954–1971 m. rajoninio pavaldumo miestas
1971–1995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras
nuo 1995 m. Anykščių seniūnijos centras Anykščių rajono savivaldybės centras Utenos apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Anykščiai – hidroniminis vietovardis, kilęs nuo upelio Anykštos (Šventosios intakas). Savo ruožtu liaudis savaip aiškina miesto vardą. Anykščių miesto parką puošia skulptūrinis akcentas, vaizduojantis į viršų pakeltą nykštį. Teigiama, kad tie, kurie palies miesto simbolį, iš jo pasisems stiprybės ir sėkmės.[4]

Padavimai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Apie skalbiančią moterį. Sakoma, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys, aaa nykštys…“ Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
  • Apie bajoro Nykščio dvarą. Manoma, kad „ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai“, karaliaus Mindaugo turtų siekdami. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos sąjungininkus ir kitą dieną senasis bajoras su devyniais sūnumis išjojo į tolimų mūšių sūkurius… Vyrus išlydėdamos, „marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas <…> Užvis labiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. <…> Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės <…> Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė.“ Netrukus pasklidusios žinia, jog drąsūs bajorų Nykščių giminės vyrai mirė kovoję. „Net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė.“ Neištvėrusi sielvarto ir kančios, ji nusileido nuo Kalitos kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. „Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo“, o bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino „Onykštienės“, dar vėliau praminė Anykšta, na ir galiausiai miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
  • Apie milžiną. Senovėje šiose vietose gyvenęs milžinas. Kartą, medžius beraudamas, jis užsigavo nykštį ir iš skausmo ėmė aimanuoti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!“ Nuo to ir kilęs upelio, o vėliau ir gyvenvietės vardas.
  • Apie žvilgsnį į ežerą. Sklando kalbos, jog Anykščių vardas kilo paprasčiausiai stebint apylinkės vandenis. Manoma, jog lietuviai nuo kalvų ir kalnelų žiūrėdavę į Rubikių ežerą ir sakydavę: „Visai kaip delnas“, na o pažvelgę į iš ežero ištekantį upelį, kurio vaga priminė delno nykštį, aiktelėdavo „O, nykštys“. Šitaip upė gavo Anykštos vardą, o miestelis- Anykščių.
  • Apie Rubikių praeitį. Pasirodo, kadaise žmonės Rubikių ežerą vadino visiškai kitokiu vardu, o gi Anykščiu! Anykštis, vienas gražiausiu Aukštaitijos ežerų, pasipuošęs šešiolika įspūdingų salų, negaliėjo vandenėlio ir srauniam iš jo ištekančiam upeliui, taigi ir šiam buvo duotas Anykštos vardas.
  • Apie grafą Nykštą. Pasakojama, jog ten, kur dabar yra Anykščiai, anksčiau buvo kaimelis, kuria gyveno grafas Nykštas. Jis buvo geraširdis ir žmonių mylimas. Vieną kartą grafas su sūnumi išjojo medžioti, na o grįždami jiedu jojo per nedidelio upeliuko tiltą ir įlūžo. Sūnus prigėrė, o grafas po kelių dienų mirė iš sielvarto. Žmonės grafo atminimui upelį pavadino Anykšta, o kaimelį – Anykščiais.
Per miestą teka Šventoji
Tiltas per Šventąją

Architektūra ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto architektūra įvairi – senojoje (XV-XVIII a.) dalyje savaiminės raidos radialinė plano forma susipynusi su formuota stačiakampe.

Senamiestis išsaugojo senąją planinę struktūrą, čia yra Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, Senųjų miesto kapinių koplyčia, Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė, Anykščių ligoninė, Anykščių poliklinika. Stovi Laisvės paminklas (2002 m.; skulptorius Vladas Vildžiūnas). Yra vienintelis Lietuvoje angelų muziejus (atidarytas 2010 m. liepos 26 d.).

Anykščių šilelyje buvo poilsio namai „Šilelis“, 2007 m. nugriauti ruošiantis statyti modernų sveikatos centrą. Stūkso Puntuko akmuo. Apskritai, mieste nemaža kapinių – Anykščių kapinės, Naujosios miesto kapinės, Žydų kapinės ir Rusų kapinės.

2012 m. miestas paskelbtas metų Lietuvos kultūros sostine. [5]

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas yra prie Šventosios ir Anykštos upių santakos. Šventoji pro Anykščius teka iš šiaurės rytų į pietvakarius, miesto centre ji yra patvenkta. Žemiau užtvankos vaga yra apie 60 m pločio, vasarą nusenkanti, ją ima stelbti vešlios žolės. Jau tradicine tapusi akcija, kurios metu prieš Anykščių miesto šventę Šventoji valoma, ją „šienaujant“ dalgiais.[6]

Prie miesto įsikūręs Anykščių viensėdis, yra kvarcinio smėlio telkinys.

Miesto dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1867 m. ir 2012 m.
1867 m.*[2] 1896 m.**[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur.
2 293 3 500 3 900 3 500 4 400 5 442
1970 m.sur. 1974 m. 1976 m.[7] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
8 250 8 800 9 100 10 325 12 758 11 958
2006 m. 2010 m. 2011 m.sur. 2012 m. - -
11 602 11 618 10 575 10 407 - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
  • ** pagal enciklopedijos išleidimo metus (1897). Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 10 575 žmonės:[8]

2001 m. gyveno 11 958 žmonės:[9]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus


Pramonė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinės miesto pramonės įmonės – AB „Anykščių vynas“ (centre), AB „Anykščių kvarcas“, UAB „Jarimpeksas". Kitos įmonės – „Anykščių vandenys“, šiaurinėje miesto dalyje – UAB „Anykščių varis“, AB „Anrestas“, UAB „Anykščių linai“, UAB „Jara“, Anykščių suskystintų dujų ūkis ir kt.

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

2009 m. rugsėjo mėn. mieste atidarytas Kalitos kalnas – vienintelė Lietuvoje vasaros rogučių trasa. Greitis trasoje – iki 40 km/h, trasos ilgis – 500 m.

Miesto baseine „Bangenis“ vyksta nacionalinis trumpo kurso Lietuvos plaukimo čempionatas. Anykščių miesto stadione žaidžia FSK Anykščiai futbolo klubas.

Susisiekimas[taisyti | redaguoti kodą]

Siaurojo geležinkelio Anykščių traukinių stotis
Siaurukas prie Anykščių
Geležinkelio ruožas

Railway station template image.jpg

Anykščiai


Per miestą praeina Aukštaitijos siaurasis geležinkelis. Gegužės-spalio mėnesiais organizuojami reguliarūs turistiniai ir edukaciniai reisai iš Anykščių geležinkelio stoties. Šalia jos – veikiantis didžiausias Lietuvoje siauruko tiltas.

Per miestą eina krašto keliai:

Taip pat rajoniniai keliai:

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Anykščiai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 75 psl.
  • Anykščių idilės: albumas / Jonas Junevičius, Rimantas Vanagas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2004. – 101 p.: iliustr. – ISBN 9955-534-77-X
  • Čia liko mano širdis: anykštėnai apie Anykščius: atsiminimai. – Utena: Utenos Indra, 2005. – 190 p. – ISBN 9955-676-14-0
  • Anykščiai / Anykščių rajono turizmo informacijos centras. – Kaunas: Lututė, 2005. – 48 p.: iliustr. – ISBN 9955-575-77-8
  • Anykščių medinė pilis / Tomas Baranauskas. – Anykščiai: A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2006. – 16 p.: iliustr.
  • Anykščių biblioteka istorijos vingiuose: 1937–2007 / Audronė Berezauskienė. – Utena: Utenos spaustuvė, 2007. – 249 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-006-4
  • Puokštė Anykščiams: fotoalbumas / Rimantas Vanagas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – 108 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-668-83-1
  • Anykščiai senose 1918–1940 m. fotografijose / Raimondas Guobis. – Utena: Utenos spaustuvė, 2008. – 48 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-033-0
  • Kraštotyros veiklos puslapiai, 1958–2008 / Audronė Berezauskienė. – Utena: Utenos spaustuvė, 2008. – 107 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-040-8
  • Anykščių spalvos: fotoalbumas / fotogr. Romualdas Barauskas, Mindaugas Kirstukas, Aivaras Povilaitis ir kt. – Kaunas: Lututė, 2008. – 63 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-026-0
  • Ko skamba staklelės naujoj seklyčioj? : Anykščių krašto namų audimo apžvalga / Dalia Bernotaitė. – Vilnius: Petro ofsetas, 2010. – 76 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-059-5
  • Gyvoji atmintis: politinių kalinių ir tremtinių prisiminimai / užrašė Liudvika Danielienė, spaudai parengė Vygandas Račkaitis. – Anykščiai-Vilnius: Petro ofsetas, 2010. – 195 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-079-3
  • Anykščių dvasios saugotojai / Audronė Berezauskienė. – Utena: Utenos spaustuvė, 2010. – 183 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-078-1

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]