Anykščiai
| Anykščiai | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 |
||||||||||||||||
 |
||||||||||||||||
  Anykščiai
|
||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) |
||||||||||||||||
| Valstybė: |  Lietuva |
|||||||||||||||
| Apskritis: |  Utenos apskritis |
|||||||||||||||
| Savivaldybė: | Anykščių rajono savivaldybė | |||||||||||||||
| Gyventojų : | 11 620 | |||||||||||||||
| Altitudė: | 75 m | |||||||||||||||
| Pašto kodas: | LT-29001 | |||||||||||||||
 Vikiteka: |
AnykščiaiVikiteka | |||||||||||||||
|
||||||||||||||||
-
Kitos reikšmės – Anykščiai (reikšmės).
Anykščiai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 33 km į vakarus nuo Utenos, Anykščių kalvagūbryje (95–112 m virš jūros lygio). Rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras, regioninio parko direkcija, paštas, siaurojo geležinkelio stotis. Urbanistikos paminklas, kurortinė teritorija.
Turinys |
Istorija [taisyti]
Archeologiniai radiniai rodo pirmuosius gyventojus Anykščių apylinkėse buvus nuo 9000 m. pr. m. e. Pirmą kartą Anykščiai minimi 1440 m. (kai kuriais šaltiniais dar 1422 m.) kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvaras – tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Anykščių dvarą davė valdyti Radvilai Astikaičiui.
1442–1452 m. pastatyta pirma medinė Anykščių bažnyčia. XV a. 2-ojoje pusėje minimas Anykščių miestelis, vėliau ir Anykščių valsčius. 1507 m. nustatytos klebono žemės ribos. 1516 m. gavo miesto teises, Anykščių dvaras su miesteliu įkeistas Mikalojui Radvilai.
1566 m. miestelis degė, sudegė bažnyčia, kuri netrukus atstatyta. 1671 m. Anykščių bažnyčia dar kartą sudegė (atstatyta iki 1677 m.). XVIII a. pradžioje per karą su švedais sugriautas tiltas per Šventąją (atstatytas XVIII a. pabaigoje). 1792 m. sausio 17 d. karalius Stanislovas Augustas suteikė miesto teises (1795 m. jos panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse Anykščiuose pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula.
XIX a. pirmojoje pusėje miesteliui sparčiai augant, čia jau buvo mūrinė bažnyčia su varpine, dvi sinagogos. Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvė. 1898 m. pro Anykščius nutiestas siaurukas Panevėžys-Švenčionėliai. 1902 m. pastatyta hidroelektrinė, 1909 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta didelė neogotikinė bažnyčia.
Nuo 1929 m. veikia vyno bendrovė. 1938 m. atkurtos miesto teisės. 1941 m. vokiečių sunaikinta apie 1500 gyventojų (daugiausiai žydų). 1944 m. mieste vyko aršios kovos tarp nacių ir sovietų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1968 m. atidaryta smėlio sodrinimo gamykla „Kvarcas“, pastatyti kultūros rūmai (architektas R. Šileika), Ramybės gyvenamųjų namų kvartalas. 1988–1992 m. Anykščiuose veikė vaikų geležinkelis maršrutu Anykščiai-Rubikiai.
1992 m. patvirtintas naujasis Anykščių herbas. [3] 2006 m. Vyriausybės nutarimu prie miesto prijungta dalis aplinkinių kaimų. Anykščiai išrinkti 2012 m. Lietuvos kultūros sostine.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XVI a. | ? | ? | Vilniaus vaivadija |
| 1793–1795 m. | ? | Anykščių apskrities centras | Breslaujos vaivadija |
| 1897–1919 m. | Anykščių valsčiaus centras | ? | |
| 1919–1947 m. | Utenos apskritis | ||
| 1947–1950 m. | Anykščių apskrities centras | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras | Anykščių rajono centras | Vilniaus sritis |
| 1953–1954 m. | |||
| 1954–1971 m. | rajoninio pavaldumo miestas | ||
| 1971–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras | ||
| nuo 1995 m. | Anykščių seniūnijos centras | Anykščių rajono savivaldybės centras | Utenos apskritis |
Pavadinimo kilmė [taisyti]
Anykščiai – hidroniminis vietovardis, kilęs nuo upelio Anykštos (Šventosios intakas). Savo ruožtu liaudis savaip aiškina miesto vardą. Anykščių miesto parką puošia skulptūrinis akcentas, vaizduojantis į viršų pakeltą nykštį. Teigiama, kad tie, kurie palies miesto simbolį, iš jo pasisems stiprybės ir sėkmės.[4]
Padavimai [taisyti]
- Apie skalbiančią moterį. Sakoma, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys, aaa nykštys…“ Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
- Apie bajoro Nykščio dvarą. Manoma, kad „ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai“, karaliaus Mindaugo turtų siekdami. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos sąjungininkus ir kitą dieną senasis bajoras su devyniais sūnumis išjojo į tolimų mūšių sūkurius… Vyrus išlydėdamos, „marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas <…> Užvis labiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. <…> Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės <…> Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė.“ Netrukus pasklido žinia, jog drąsūs bajoro Nykščio giminės vyrai mirė kovoje. „Net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė.“ Neištvėrusi sielvarto ir kančios, ji nusileido nuo Kalitos kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. „Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo“, o bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino „Onykštienės“, dar vėliau praminė Anykšta, na ir galiausiai miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
- Apie milžiną. Senovėje šiose vietose gyvenęs milžinas. Kartą, medžius beraudamas, jis užsigavo nykštį ir iš skausmo ėmė aimanuoti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!“ Nuo to ir kilęs upelio, o vėliau ir gyvenvietės vardas.
- Apie žvilgsnį į ežerą. Sklando kalbos, jog Anykščių vardas kilo paprasčiausiai stebint apylinkės vandenis. Manoma, jog lietuviai nuo kalvų ir kalnelų žiūrėdavę į Rubikių ežerą ir sakydavę: "Visai kaip delnas", na o pažvelgę į iš ežero ištekantį upelį, kurio vaga priminė delno nykštį, aiktelėdavo "O, nykštys". Šitaip upė gavo Anykštos vardą, o miestelis- Anykščių.
- Apie Rubikių praeitį. Pasirodo, kadaise žmonės Rubikių ežerą vadino visiškai kitokiu vardu, o gi Anykščiu! Anykštis, vienas gražiausiu Aukštaitijos ežerų, pasipuošęs šešiolika įspūdingų salų, negaliėjo vandenėlio ir srauniam iš jo ištekančiam upeliui, taigi ir šiam buvo duotas Anykštos vardas.
- Apie grafą Nykštą. Pasakojama, jog ten, kur dabar yra Anykščiai, anksčiau buvo kaimelis, kuria gyveno grafas Nykštas. Jis buvo geraširdis ir žmonių mylimas. Vieną kartą grafas su sūnumi išjojo medžioti, na o grįždami jiedu jojo per nedidelio upeliuko tiltą ir įlūžo. Sūnus prigėrė, o grafas po kelių dienų mirė iš sielvarto. Žmonės grafo atminimui upelį pavadino Anykšta, o kaimelį - Anykščiais.
Architektūra ir kultūra [taisyti]
Miesto architektūra įvairi – senojoje (XV-XVIII a.) dalyje savaiminės raidos radialinė plano forma susipynusi su formuota stačiakampe.
Senamiestis išsaugojo senąją planinę struktūrą, čia yra Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, Senųjų miesto kapinių koplyčia, Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė, Anykščių ligoninė, Anykščių poliklinika. Stovi Laisvės paminklas (2002 m.; skulptorius Vladas Vildžiūnas). Yra vienintelis Lietuvoje angelų muziejus (atidarytas 2010 m. liepos 26 d.).
Anykščių šilelyje buvo poilsio namai „Šilelis“, 2007 m. nugriauti ruošiantis statyti modernų sveikatos centrą. Stūkso Puntuko akmuo. Apskritai, mieste nemaža kapinių – Anykščių kapinės, Naujosios miesto kapinės, Žydų kapinės ir Rusų kapinės.
2012 m. miestas buvo paskelbtas metų Lietuvos kultūros sostine.[5]
Geografija [taisyti]
Miestas yra prie Šventosios ir Anykštos upių santakos. Šventoji pro Anykščius teka iš šiaurės rytų į pietvakarius, miesto centre ji yra patvenkta.
Prie miesto įsikūręs Anykščių viensėdis, yra kvarcinio smėlio telkinys.
Miesto dalys [taisyti]
Gyventojai [taisyti]
 |
|||||||
| 1867 m.*[2] | 1896 m.**[1] | 1897 m.sur. | 1923 m.sur. | 1939 m. | 1959 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 2 293 | 3 500 | 3 900 | 3 500 | 4 400 | 5 442 | ||
| 1970 m.sur. | 1974 m. | 1976 m.[6] | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | ||
| 8 250 | 8 800 | 9 100 | 10 325 | 12 758 | 11 958 | ||
| 2006 m. | 2010 m. | 2012 m. | - | - | - | ||
| 11 602 | 11 618 | 10 407 | - | - | - | ||
|
|||||||
|
|||||||
Žymūs žmonės [taisyti]
- Antanas Baranauskas (1835–1902). Išlikusi klėtelė, kurioje 1858–1859 m. parašytas „Anykščių šilelis“, prie jos 1985 m. pastatytas poeto biustas, skulptorius A. Kynas). 1922 m. klėtelę ėmė globoti Antanas Vienuolis, kuris joje 1927 m. įkūrė A. Baranausko memorialinį muziejų, kuris vėliau tapo ir A. Vienuolio muziejumi. 1993 m. skvere prie Anykščių bažnyčios pastatytas A. Baranausko paminklas (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius).
- Jonas Biliūnas (1879–1907). Miške prie kelio į Molėtus yra jo kapas.
- Konstantinas Sirvydas (1578–1631)
- Petras Tarasenka (1892–1962). Karininkas, archeologas, muziejininkas, prozininkas. 1906-1909 m. mokėsi Anykščių pradžios mokykloje.
- Antanas Vienuolis (1882–1957). 1925 m. pasistatė namą prie A. Baranausko klėtelės ir nuo tol gyveno bei kūrė Anykščiuose. Palaidotas prie savo namo. Kitame Šventosios krante 1982 m. jam pastatytas paminklas (skulptorius P. Aleksandravičius, architektas V. Gabriūnas.
- Giedrius Titenis plaukikas, Lietuvos rinktinės narys, Pasaulio čempionato prizininkas, dalyvavęs 2008 m. ir 2012 m. vasaros olimpinėse žaidynėse
Pramonė [taisyti]
Pagrindinės miesto pramonės įmonės – AB „Anykščių vynas“ (centre), AB „Anykščių kvarcas“, UAB „Jarimpeksas". Kitos įmonės – „Anykščių vandenys“, šiaurinėje miesto dalyje – UAB „Anykščių varis“, AB „Anrestas“, UAB „Anykščių linai“, UAB „Jara“, Anykščių suskystintų dujų ūkis ir kt.
Švietimo ir ugdymo įstaigos [taisyti]
- 2 gimnazijos:
- Anykščių Antano Baranausko vidurinė mokykla
- muzikos mokykla
- sporto mokykla
- dailės ir kūrybos mokykla
- 4 lopšeliai-darželiai: „Žilvitis“, „Eglutė“, „Spindulėlis“, „Žiogelis“
- Anykščių technologijos mokykla
- Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka
Sportas [taisyti]
2009 m. rugsėjo mėn. mieste atidaryta Kalitos kalnas – vienintelė Lietuvoje vasaros rogučių trasa. Greitis trasoje – iki 40 km/h, trasos ilgis – 500 m.
Mieste vyksta nacionalinis trumpo kurso Lietuvos plaukimo čempionatas. Žaidžia FSK Anykščiai futbolo klubas.
Susisiekimas [taisyti]
Per miestą praeina Aukštaitijos siaurasis geležinkelis. Gegužės – spalio mėnesiais organizuojami reguliarūs turistiniai ir edukaciniai reisai iš Anykščių geležinkelio stoties. Šalia jos – veikiantis didžiausias Lietuvoje siauruko tiltas.
Per miestą eina krašto keliai:
Taip pat rajoniniai keliai:
- 1201 Anykščiai–Kurkliai–Balninkai–Želva
- 1207 Anykščiai–Burbiškis–Rubikiai
- 1209 Anykščiai–Niūronys–Stakės
Miestų partnerystė [taisyti]
Kastelfortė, Italija
Katanovilė, JAV
Hekas, Vokietija
Maduona, Latvija- Uolainė, Latvija
Edeshegė, Švedija
Seinai, Lenkija
Os, Norvegija
Nepomukas, Čekija
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ 1,0 1,1 Оникшта. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 21А (42) : Нэшвилль — Опацкий. С.-Петербургъ, 1897., 950 psl. (rus.)
- ↑ 2,0 2,1 Оникшты. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 655 psl. (rus.)
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1830
- ↑ http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/naujas-anyksciu-miesto-simbolis-nykstys.htm
- ↑ http://www.anyksciai.lt/lt/www.manotinklas.lt.html Aykščiai Lietuvos kultūros sostinė–2012
- ↑ Anykščiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 67 psl.
Literatūra [taisyti]
- Anykščiai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 75 psl.
- Onikszty. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 534 psl. (lenk.)
- Anykščių idilės: albumas (sud. Jonas Junevičius). – Vilnius: Petro ofsetas, 2004. – 108 p.: iliustr. – ISBN 9955-534-77-X
- Puokštė Anykščiams: fotoalbumas (sud. Rimantas Vanagas). – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – 87 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-668-83-1
- Anykščių spalvos: fotoalbumas (nuotraukos: Romualdas Barauskas, Mindaugas Kirstukas, Aivaras Povilaitis ir kt.). – Kaunas: Lututė, 2008. – 63 p.: iliustr.- ISBN 978-9955-37-026-0
Nuorodos [taisyti]
- Anykščių krašto vietovių žinynas
- A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus
- Aktualios naujienos ir informacija anykštėnams ir miesto svečiams
- Anykščių žydų istorija
