Utena

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Utena
   Coat of arms of Utena (Lithuania).svg   
Utenainwinter.jpg
Utena žiemą

Utena
55°30′00″N 25°36′10″E / 55.5°N 25.60278°E / 55.5; 25.60278 (Utena)Koordinatės: 55°30′00″N 25°36′10″E / 55.5°N 25.60278°E / 55.5; 25.60278 (Utena)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė: Utenos rajono savivaldybė
Įkūrimo data: 1261
Meras: Alvydas Katinas
Gyventojų (2014): 27 484
Plotas: 15,1 km²
Tankumas (2014): 1 820 žm./km²
Altitudė: 113 m
Pašto kodas: centrinis LT-28001
Commons-logo.svg Vikiteka: UtenaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Utenà
Kilmininkas: Utenõs
Naudininkas: Ùtenai
Galininkas: Ùteną
Įnagininkas: Ùtena
Vietininkas: Utenojè

Utena – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos aukštumoje (Aukštaičių aukštumos dalis), 92 km į šiaurę nuo Vilniaus. Utenos apskrities ir Utenos rajono savivaldybės centras, Utenos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras.

Stovi Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1884 m.; šalia jos – senosios kapinės), nedidelė stačiatikių Utenos Viešpaties Pakilimo į dangų cerkvė, Utenos sentikių cerkvė (nuo 1991 m.), nauja Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia (pašventinta 2005 m.), sinagoga. Veikia kultūros centras, kultūros rūmų dailės galerija, vaikų socialinės paramos ir ugdymo centras, turizmo informacijos centras, du pašto skyriai (centrinis LT-28001), Utenos krašto muziejus (nuo 1929 m.). Stovi vandentiekio bokštas (istorijos paminklas), pašto rūmai (senoji pašto stotis, XIX a. klasicizmas, archit. Vaclovas Ričelis), Utenos Šv. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės koplyčia rytų Aukštaitijos partizanams atminti (Kančių kalnelyje prie Dauniškio ežero), paminklas J. Basanavičiui (centrinėje miesto gatvėje).

Utenos šiaurėje yra rajono centrinė ligoninė. Mieste vasarą Rašės hipodrome rengiamos ristūnų lenktynės.

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Mieste susikertantys šalies keliai

Per Uteną teka kelios upės. Krašuona ir jos intakas Vieša. Krašuona miesto centre nuo jos santakos su Vyžuonėle, ištekančios iš Vyžuonaičio ežero, keičia vardą į Vyžuona. Vyžuonos intakai – Utenėlė arba Utenaitė ir Rašė. Telkšo du ežerai – Vyžuonaitis ir Dauniškis.

1956 m. vasario 1 d. Utenoje užfiksuotas visos Lietuvos šalčio rekordas: –42,9 °C. [3] 1986 m. birželį siautė rekordinis vėjas (40 m/s).

Yra miesto parkas. Stūkso Utenos akmuo su dubeniu (archeologijos paminklas). Prie Klovinių užtvankos stūkso Vestuvių kalnas.

Miesto dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto įkūrimui skirtas paminklinis akmuo

Utena – vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Narkūnų piliakalnių archeologiniai tyrinėjimai patvirtino ankstesnes mokslininkų prielaidas, kad senoji Utena buvusi apie 3-5 km į pietvakarius nuo dabartinio miesto. Gyvenvietė ten atsiradusi dar II tūkst. prieš mūsų erą pabaigoje.

Narkūnų piliakalnių papėdėje buvusios sodybos datuojamos I–II a.

Pagal padavimą, miestą įkūręs legendinis kunigaikštis Utenis, kuris pasistatydinęs pilį prie Utenėlės upelio. Bychovco kronikoje rašoma, jog Utenio tėvas buvęs Lietuvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis, Naugarduko didysis kunigaikštis – Kukovaitis, o motina Pajauta. Po tėvo mirties 1221 m. Utenis prie Šventosios upės netoli Deltuvos pastatė paminklą (stabą), kuriam supuvus, išaugo miškas, vadinamas Kukovaičio vardu.

Rašytiniuose šaltiniuose Utenos vardas pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai karalius Mindaugas laiške kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą perleido ir Utten žemes.

XIII–XIV a. didžiajame piliakalnyje buvusi pastatyta galinga Utenos pilis, o šalia jos įsikūrusi gyvenvietė. Pasak kronikų 1281 m. pilį valdęs kunigaikštis Daumantas, kurio brolis Narimantas, keršydamas už pagrobtą žmoną, su savo kariuomene apsupo Uteną. Pralaimėjęs Daumantas buvo priverstas bėgti į Pskovą.

Hermanas Vartbergietis rašė, kad Livonijos magistras Vilhelmas de Vimersheimas 1373 m. nusiaubęs Vitten žemes, o 1375 m. nuniokotos Utten žemės.

1433 m. sausio 30 d. – 1444 m. vasario 9 d. vykusio karo metu kalavijuočiai ne kartą siaubė Utenos kraštą, o rugpjūtį pilis buvusi priešų sunaikinta ir piliakalniai netekę gynybinės reikšmės. Tada gyvenvietė ir perkelta į dabartinę, ūkiniu požiūriu patogesnę vietą.

1416 m. pastatyta Utenos bažnyčia. Miestelis tapo pilies seniūnija, nors pilies vaidmenį tuo metu atliko Didžiojo kunigaikščio dvaras. 1499 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Utenos valdytoju paskyrė Mykolą Glinskį. 1599 m. Utena gavo prekybos privilegiją. Tai paskatino miesto augimą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje miestelis buvo perplanuotas pagal stačiakampį standartinį planą. Jo centre buvo sukurta keturkampė turgaus aikštė.

Šiaurės karo metu (17001721 m.) Utena buvo išgriauta ir sunaikinta į Lietuvą įsiveržusių švedų. XVIII a. atidaryti parapinė mokykla. 1781 m. ją lankė 7, 1798 m. – 20 vaikų. Po Abiejų tautų respublikos padalijimo Utenos dvaras perėjo į privačias rankas.

Miestelis pradėjo atsigauti, kai pro jį iki 1836 m. buvo nutiestas plentas Sankt Peterburgas-Varšuva. Tai pirmasis plentas Lietuvoje, kurio ruožas Zarasai-Kaunas nutiestas 18301836 m. Susidarė geresnės sąlygos prekybai ir miestui augti. Prie plento 18351836 m. pastatyta arklių pašto stotis su nakvynės namais ir arklidėmis tuo metu buvo pati didžiausia įstaiga Utenoje. 1854 m. pradėta tiesti telegrafo linija Peterburgas-Varšuva per Zarasus ir Uteną, pašto stotyje įrengta telegrafo stotis. 1869 m. pastatyta Utenos Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė. 1879 m. sudegė didžioji dalis Utenos. 1899 m. pro Uteną nutiestas siaurasis geležinkelis Švenčionėliai-Panevėžys.

1918 m. pašte įkurta telefonų stotis. 1924 ar 1926 m. suteiktos miesto teisės. Apie 1950 m. į miestą iš apylinkių (Šeimaties, Sirvydžių, Nečėnų, Stalilioniškių) ėmė kraustytis sentikiai, kurių parapija 1980 m. turėjo apie 1000 tikinčiųjų.

Dabartinis miestas tarsi iškopė iš savo istorinės tradicinės vietos – gilių slėnių, apglėbė Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerėlius, pasiekė Vyžuonos upę, Skaistašilio mišką.

1954 m. įkurta medicinos mokykla.

Sovietmečiu plėtota pramonė:

  • 1960 m. – laboratorinių elektros krosnių gamykla,
  • 1967 m. – Marytės Melnikaitės gamybinis susivienijimas,
  • 1975 m. – mėsos kombinatas;
  • 1977 m. – pradėjo veikti naujoji pieninė (pieno kombinatas);
  • 1977 m. – nealkoholinių gėrimų kombinatas (gaminta „Pepsicola“ ir „Fanta“);
  • 1980 m. – traktorių remonto gamykla.

Taip pat veikė politechnikumas, profesinė technikos mokykla. 1979 m. Utenos paštas iš senosios pašto stoties persikėlė į naujus rūmus.

1996 m. patvirtintas dabartinis Utenos herbas – aukso spalva spindinti pasaga, laimės simbolis.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
iki XIV a. Deltuvos seniūnija
XVI a. Utenos valsčiaus centras
15641864 m.  ? Ukmergės apskritis
18641915 m. Utenos valsčiaus centras
19151919 m.  ? Utenos apskrities centras
19191950 m. Utenos valsčiaus centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Utenos rajono centras Vilniaus sritis
19531995 m.
nuo 1995 m. Utenos miesto seniūnija, Utenos seniūnijos centras Utenos rajono savivaldybės centras Utenos apskrities centras


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Utena – hidroniminis vietovardis. Apylinkėse gausu vandenvardžių su šaknimi uten- : ežerai Utenas, Vyžuonaitis ir Utenykštis, upė Utenėlė (arba Utenaitė). Labiausiai tikėtina, kad miestas pavadintas pagal Utenėlės upelį, kuris anksčiau vadinosi tiesiog Utena, o miestui išaugus įgavo mažybinę priesagą. Kryžiuočiai savo raštuose miestą vadino Uten, Utten, Vitena ir kitais vardais.

Savivalda[taisyti | redaguoti kodą]

1599 m. Utenai suteikta prekybos privilegija kitų savivaldos teisių nesuteikė, miestelis liko valsčiaus centru. Tik 1791 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės, bet miestelėnai jomis nepasinaudojo, nes netrukus visas kraštas atiteko Rusijai. Utenos valsčius priklausė Ukmergės apskričiai.

Pirmojo pasaulinio karo metais Utena tapo apskrities (kreizo) centru. 1918 m. miestą užėmę bolševikai buvo įsteigę savo revoliucinį komitetą, bet 1919 m. birželio 2 d. Lietuvos kariuomenės 1-asis pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo karininkas Kazys Ladyga, miestą išvadavo ir buvo sudaryta miesto savivaldybė bei įkurta Utenos apskritis, kuri panaikinta tik 1950 m. SSRS okupacijos metais Utena realios savivaldos neturėjo.

1990 m. išrinkta Utenos rajono savivaldybės taryba, o nuo 1995 m. miestas savivaldybėje turi atskiros seniūnijos statusą.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2014 m.
1823 m. 1885 m.*[2] 1897 m.sur. 1902 m.*[1] 1923 m.sur. 1931 m. 1939 m.
500 884 3 200 3 188 4 890 5 339 6 276
1959 m.sur. 1970 m.sur.[4] 1976 m.[5][6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m.
7 200 13 300 20 100 23 461 34 430 33 860 32 881
2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.sur. 2014 m. -
32 789 32 572 32 476 31 943 28 997 27 484 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tremtys ir pokario kovos[taisyti | redaguoti kodą]

1941 metais, pirmosios Sovietų okupacijos metu, iš Utenos ištremti 955 žmonės. Antrosios okupacijos metu trėmimai vyko 1944–1953 m., išvežta 2600 uteniškių. Pokario kovose su okupacine sovietų kariuomene bei vietiniais jos kolaborantais Utenos apylinkėse žuvo 834 partizanai ir jų rėmėjai.[7]

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 28 997 žmonės:[8]

2001 m. gyveno 33 860 žmonės:[9]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Senosiose miesto kapinėse, šalia Vytauto aikštės, palaidotas rašytojas Konstantinas Jasiukaitis (1882–1941), ant kurio kapo 1983 m. pastatytas stogastulpis (liaudies meistras S. Karanauskas).
  • Jeronimas Uborevičius (1896–1937), sovietų karininkas, kilęs iš Utenos krašto, kuriam atminti sovietmečiu miesto centre stovėjo paminklas.
  • Adolfas Šapoka (1906–1961) Lietuvos istorikas, pedagogas.
  • Bernard Lown (g. 1921), defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio taikos premijos laureatas
  • Saulius Šaltenis (g. 1945), prozininkas, dramaturgas, publicistas, redaktorius.
  • Simona Krupeckaitė (g. 1982), dviratininkė.
  • Jonas Valančiūnas (g. 1992), krepšininkas.
Utenos žydai 1927 m. rugpjūčio 16 d. sutinka į Uteną atvykstantį Prezidentą Antaną Smetoną

Žydų bendruomenė[taisyti | redaguoti kodą]

1897 m. gyventojų surašymo duomenimis Utenoje gyveno 2405 žydų tautybės asmenys, tai sudarė apie 75 % miesto gyventojų.

1923 m. Utenoje gyveno 2485 žydai.

1941 m. sausio 1 d. Statistikos valdybos duomenimis, visoje Utenos apskrityje gyveno 5443 žydai, tai sudarė 4,73 % visų apskrities gyventojų.[10]

Prieš II pasaulinį karą Utenoje ir jos apylinkėse gyveno keletas tūkstančių žydų tautybės Lietuvos piliečių[11]:

  • Utenoje – iš apie 7 tūkst. gyventojų daugiau nei pusė buvo žydų tautybės;
  • Užpaliuose – apie 360;
  • Vyžuonose – 49 šeimos;
  • Leliūnuose – 10 šeimų;
  • taip pat Kuktiškėse, Tauragnuose, Radeikiuose.
1944 m. ypatingoji komisija tiria masinę žydų kapavietę Rašės miške

Daugiau nei 90 proc. buvo išžudyta vokiečių ir jiems talkinusių lietuvių. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus duomenimis, vien 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesio Utenoje ir Molėtuose buvo nužudyta 4 603 žydų tautybės asmenys – vyrai, moterys ir vaikai.

Francas Valteris Štalekeris, vadovavęs žydų ir kitų „nepageidautinųjų“ naikinimui Vokietijos kariuomenės užimtose teritorijose

Žydų naikinimas organizuotas iš Kauno, kur rezidavo generolas (vok. SS-V Brigadeführer) Francas Valteris Štalekeris (vok. Franz Walter Stahlecker). Jo tikslas buvo sukurstyti kerštui lietuvius – sunkiai, bet iš nukentėjusių šeimų ir iš kriminalinių nusikaltėlių žudikų grupės buvo sudarytos.

Duobės Rašės pušyne buvo iškastos iš anksto (kasė Biržietis, Šapoka ir kiti). Jų ilgis buvo apie 25 metrų, plotis 4 m, o gylis – 3 m. Duobių buvo paruošta apie 20.

Iš Ežero gatvėje įrengto geto žydus prie duobių varę grupelėmis maždaug po 50 žmonių – šaudyta duobėse ir prie duobių. Dalyvavę P.Petrauskas, B.Zitikis, S.Malinauskas (Utenos policijos viršininkas), A.Šveckas, Laukys ir dar 8 kiti asmenys.

Data Sušaudyta žydų Sušaudyta žydžių Sušaudyta lietuvių komunistų Sušaudyta nusikaltėlių
1941 m. liepos 31 d. 235 15 4 1
1941 m. rugpjūčio 7 d. 483 87 - 1
1941 m. rugpjūčio 29 d. 582 žydai, 1731 žydės, 1469 žydų vaikai (iš jų apie 700 molėtiškių) - 1

1944 m. sovietų ypatingoji komisija Rašės miške esančiose aštuoniose masinėse kapavietėse aptiko apie 9 tūkst. žmonių palaikus.[12]

Apie 1960 m. Utenoje gyveno tik apie 50 žydų tautybės asmenų.

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Krepšinis[taisyti | redaguoti kodą]

Pramonė[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto pramonės pirmagimis – Laboratorinių elektros krosnių gamykla, pastatyta 1960 m. už keturių kilometrų nuo Utenos, Narkūnuose.

1967 m. pirmą produkciją pagamino trikotažo fabrikas, o 1975 m. prijungus Zarasų trikotažo-galanterijos įmonę, jis tapo stambiausia miesto pramonės įmone.

Utenoje šiuo metu veikia tokios šalyje ir užsienyje žinomos bendrovės – UAB „Švyturys-Utenos alus“, AB „Utenos trikotažas“, „Utenos mėsa“, AB „Rokiškio sūris“ Utenos filialas.

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Susisiekimas[taisyti | redaguoti kodą]

Keliai[taisyti | redaguoti kodą]

Utenoje eina dvi magistralės:

Krašto keliai:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Уцяны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 35 (69) : Усинский пограничный округ — Фенол. С.-Петербургъ, 1902., 104 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Уцяна. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 408 psl. (rus.)
  3. Oro temperatūra. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 69 psl.
  4. Utena. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 616 psl.
  5. Utena. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 582 psl.
  6. Utena. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 389 psl.
  7. http://www.partizanai.org/index.php/b-juodzevicius-laisves-kaina
  8. 2011 m. surašymo duomenys
  9. 2001 m. surašymo duomenys
  10. Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais
  11. Balys Juodzevičius, Laisvės kaina
  12. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. Šaltiniai ir analizė

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Utena