Alytus

Alytus
Alytus 54°23′20″N 24°02′50″E
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė:	Lietuva
Apskritis:	Alytaus apskritis
Savivaldybė:	Alytaus miesto savivaldybė
Gyventojų (2011):	60 618
Plotas:	40 km²
Tankumas (2011):	1 515 žm./km²
Altitudė:	93 m
Pašto kodas:	centrinis LT-62001
Tinklalapis:	www.alytus.lt
Vikiteka:	AlytusVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas (4 kirčiuotė) Vardininkas: Alytùs Kilmininkas: Alytaũs Naudininkas: Alỹtui Galininkas: Alỹtų Įnagininkas: Alytumì Vietininkas: Alytujè
rus. Олита

Kitos reikšmės – Alytus (reikšmės).

Alytus – didžiausias Pietų Lietuvos miestas, šalia Nemuno, 65 km į pietus nuo Kauno ir 108 km į pietvakarius nuo Vilniaus. Apskrities, rajono, miesto savivaldybės, seniūnijos ir katalikų dekanato centras, turi savivaldybės statusą. Didžiausias Dzūkijos miestas, laikomas neformalia šio etnografinio regiono sostine.

Per Alytų iš pietryčių Šiaurės vakarų link teka Nemunas. Nuo seno miestas dalijamas į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante yra Alytus I, kairiajame – Alytus II (didžioji dabartinio miesto dalis išsidėsčiusi kairiajame upės krante):

• Alytuje II yra miesto centras, telkšo Dailidės ežeras, yra miesto kapinės, Alytaus miškas, miesto parkas ir sodas, kraštotyros muziejus, karių kapinės, Jaunimo parkas;
• Alytuje I yra žydų kapinės, Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia, pietuose stūkso Alytaus piliakalnis ir teka Alytupis.

Mieste įkurtas kraštovaizdžio istorinis draustinis, stūkso akmuo Klebonas. Geležinkelio stotis įsikūrusi miesto vakaruose, Likiškiuose. Alytuje stovi 4 bažnyčios, yra 4 gimnazijos, tuberkuliozės ligoninė, Stasio Kudirkos rajono centrinė ligoninė, sporto rūmai (architektas A. Kulvietis), valstybiniai vaikų globos namai, 3 pašto poskyriai.

Istorija

Miesto apylinkėse gyventa jau neolite. Viduramžiais, Alytaus apylinkės buvo gyvenamos mišriai jotvingių ir lietuvių genčių, nes Alytus buvo paribyje tarp šių genčių. Vėliau dėl istorinių aplinkybių, jotvingius asimiliavo lietuvių gentis. Nemuno kairiajame krante yra dvi dešimtys VI–IX amžių pilkapių, XIII–XIV amžiais Nemuno dešiniajame krante, santakoje su Alytupiu čia stovėjo medinė Alytaus pilis, minima nuo 1377 m. 2010 m. kasinėjimai miesto centre parodė, kad istorinės Alytaus ištakos buvo dabartinio miesto centre, nuo XIV a. čia stovėjo rotušė ir bažnyčia.

Alytaus pilies vieta

Alytus – vienas seniausių Lietuvos miestų. Pirmą kartą minimas 1377 m. kaip Alytaus pilis Vygando Marburgiečio kronikoje. Per Alytų į šalies gilumą ėjo kryžiuočių puolimų keliai. 1387 m. LDK dokumentuose minimas kaip miestelis. Po Žalgirio mūšio dešiniajame Nemuno krante ėmė augti gyvenvietė, kuri vadinosi Alytus I, nuo XV a. pabaigos kairiajame krante, Užnemunėje auganti gyvenvietė ėmė vadintis Alytus II. 1466 m. minimas Alytaus valsčius. 1524 m. pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapija. 1549 m. Ldk Žygimantas Augustas Alytų užrašė Barborai Radvilaitei. 1581 m. birželio 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras suteikė Alytui Magdeburgo teises ir herbą. Ši data yra minima kaip Alytaus miesto diena. Praeityje Alytus daug kartų nukentėjo nuo svetimų kariaunų. Ne kartą jį naikino gaisrai, maro epidemijos ir kitos nelaimės. 1586 m. pastatyta cerkvė. Miestas priklausė Trakų vaivadijai.

XVII a. karų su Rusija ir Švedija metu miestas neteko daug gyventojų. 1775 m. iš Trakų ir Merkinės Alytun perkelti pavieto teismai. XVIII a. pabaigoje abiejuose Nemuno krantuose gyveno beveik po vienodai gyventojų, tačiau prekyba ir amatais pirmavo dešiniakrantis Alytus. 1795 m. miestas padalintas: rytinė dalis (Alytus I) atiteko Rusijos imperijai, o vakarinė (Alytus II) – Prūsijos karalystei. 1807 m. Alytus II atiteko Napoleono sukurtai Varšuvos kunigaikštystei, po Vienos kongreso atiteko Lenkijos karalystei (priklausė 1815–1915 m.). Dėl geresnių ūkio sąlygų kairysis krantas ėmė sparčiai plėtotis, o dešinysis nusilpo, ir nuo to laiko Alytus II tapo stipresniu miestu.

1915 m., kai Lietuvoje ir Suvalkų gubernijoje įsitvirtino vokiečių karinė administracija, Alytus I ir Alytus II buvo sujungti į vieną administracinį vienetą. 1919 m. vasarį mieste vyko Alytaus kautynės, kuriose Lietuvos kariuomenė kovėsi su bolševikais, prie Alytaus žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. Antrojo pasaulinio karo metais Alytuje sušaudyti keli tūkstančiai žydų. 1932 m. Alytui suteiktas kurorto statusas. 1944 m. liepos 15 d. miestą užėmė sovietai (III Baltarusijos fronto kariai). Pokario pasipriešinimo judėjime miestas priklausė Dainavos krašto apygardai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu.

Dailidės ežeras miesto parke

Po karo miestas ėmė sparčiai augti, ypač po 1963 m. kaip pramonės centras. Pastatytas didžiausias Pabaltijo respublikose medvilnės kombinatas, didelė šaldytuvų „Snaigė“ gamykla, eksperimentinis namų statybos kombinatas, mėsos kombinatas, „Dainavos“ siuvimo fabrikas, kombinuotųjų pašarų gamykla. 1977 m. kovo 30 d. Alytui suteiktos respublikinio pavaldumo miesto teisės. 1995 m. patvirtintas dabartinis Alytaus herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIV a.	?	Trakų kunigaikštystė
1413–1565 m.	Alytaus valsčius (1466 m.)	Trakų vaivadija
1565–1775 m.	Alytaus valsčiaus centras, Alovės valsčius (Alytus II XIX a.)	Alytaus apskrities centras
1795–1801 m.		Trakų apskritis
1801 m.		Alytaus apskrities centras
1801–1915 m.		Trakų apskritis (Alytus I), Kalvarijos apskritis (Alytus II)	Vilniaus gubernija (Alytus I), 1867–1915 m. Suvalkų gubernija (Alytus II)
1915–1917 m.		Alytaus apskrities centras (Alytus II), Alytaus-Merkinės apskrities centras (Alytus I)
1917–1950 m.		Alytaus apskrities centras
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Alytaus apylinkės centras	Alytaus rajono centras	Kauno sritis
1953–1977 m.
1977–1995 m.	Alytaus apylinkės centras	respublikinio pavaldumo miestas, Alytaus rajono centras
1995–2009 m.	Alytaus seniūnijos centras	Alytaus miesto savivaldybė, Alytaus rajono savivaldybės centras	Alytaus apskrities centras
nuo 2009 m.	–

Pavadinimo kilmė

Spėjama, kad Alytaus vietovardis yra hidroniminės kilmės, kadangi pro Alytų į Nemuną įteka upelis Alytupis, kuris anksčiau galėjęs vadintis tiesiog Alytus. Pietų Lietuvoje vandenvardžiai su galūne -us yra sutinkami neretai: ežerai Guostus, Niedus, Švenčius ir kt., upės Kriaušius, Skroblus, Vardžius ir kt.

Kita versija teigia, kad miesto vardas galėjo kilti nuo pilies, kuri stovėjo čia jau XIV a., dažnai pastodavo kryžiuočiams kelią ir jie šią pilį vadino Aliten.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2013 m.
1823 m.	1827 m.	1867 m.*	1886 m.	1896 m.**	1897 m.sur.	1923 m.sur.	1931 m.
600	289 (Alytus I)	554	1 769 926 (Alytus I) 843 (Alytus II)	822	3 445 1 435 (Alytus I) 2 010 (Alytus II)	6 322	7 124
1939 m.	1959 m.sur.	1964 m.	1970 m.sur.	1974 m.	1979 m.sur.	1983 m.	1989 m.sur.
9 207	12 300	15 600	28 165	40 200	55 509	64 000	73 015
2001 m.sur.	2006 m.	2007 m.	2008 m.	2009 m.	2010 m.	2011 m.	2013 m.
71 491	69 145	68 835	68 304	67 505	66 841	60 618	59 054
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. ** pagal enciklopedijos išleidimo metus (1897). Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. (Alytus II)
Demografinės raidos histograma

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 59 964 žmonės: Lietuviai - 96,86% (58 083); Rusai - 1,20% (725); Lenkai - 0,64% (384); Totoriai - 0,34% (204); Baltarusiai - 0,19% (119); Ukrainiečiai - 0,16% (98); Kiti - 0,58% (351).

2001 m. gyveno 71 491 žmonės: Lietuviai - 97,06% (69 390); Rusai - 1,16% (835); Lenkai - 0,65% (470); Totoriai - 0,27% (195); Ukrainiečiai - 0,19% (139); Baltarusiai - 0,16% (118); Kiti - 0,48% (344).

1923 m. gyveno 6 322 žmonės: Lietuviai - 65,37% (4113); Žydai - 27,12% (1715); Lenkai - 4,41% (279); Rusai - 1,61% (102); Vokiečiai - 0,68% (43); Baltarusiai - 0,49% (31); Kiti - 0,61% (39).

Garbės piliečiai

• Alfonsas Grigaitis (nuo 2000 m.)
• Elizabethe Kallemeyn (nuo 2001 m.)
• Valentinas Kirlys (nuo 2001 m.)
• Heide Reiß Bolland (nuo 2001 m.)
• Pranas Gavėnas (nuo 2002 m.)
• Vytautas Nedzinskas (nuo 2002 m.)
• Jurgis Kunčinas (nuo 2003 m.)
• Vytautas Zambacevičius (nuo 2004 m.)
• Adolfas Ramanauskas-Vanagas (nuo 2007 m.)

Žymūs žmonės

• Simonas Martynas Kozlovskis (1819-1899), dvasininkas, teologas, Sankt Peterburgo kunigų seminarijos rektorius, Lucko ir Žytomyro vyskupas, Mogiliavo arkivyskupas.
• Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938), rašytojas, su pertraukomis gyvenęs Alytuje
• Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966), dailininkas, tapytojas
• Juozas Geniušas (1892–1948), prozininkas, dramaturgas.
• Waclaw Szukiewicz (1896-1992), JAV inžinierius, chemikas.
• Zygmunt Ugiański (1906-1972), Lietuvos lenkakalbių bendruomenės veikėjas, verslininkas, politikas
• Chaim Leib Pekeris (1908-1993), Izraelio ir JAV fizikas, matematikas
• Zvi Kolitz (1912-2002), žydų kilmės Izraelio ir JAV rašytojas, žurnalistas, filmų ir teatrų režisierius
• Jitzchak Kulitz (1922-2003), žydų mokslininkas, Jeruzalės rabinas
• Anzelmas Matutis (1923–1985), vaikų poetas, palaidotas Alytuje.
• Antanas Jonynas (1923–1976), poetas, prozininkas
• Alfonsas Maldonis (1929–2007), poetas
• Jurgis Kunčinas (1947–2002), rašytojas
• Alvydas Jegelevičius (g. 1949), kompozitorius, rašytojas
• Vladimir Kravcov (g. 1949), Sovietų Sąjungos rankininkas, olimpinis ir pasaulio čempionas
• Alvydas Petkevičius (g. 1950), tapytojas
• Romas Kalanta (1953–1972), kovotojas už Lietuvos laisvę
• Valdemaras Martinkėnas (1965–2004), futbolo vartininkas
• Gintaras Staučė (g. 1969), futbolo vartininkas
• Darius Ščesnulevičius (g. 1970), Lietuvos cirko artistas, ekvilibristas, žonglierius
• Albertas Chazbijavičius (g. 1972), Lietuvos cirko artistas, klounas
• Jurgita Štreimikytė (g. 1972), viena žymiausių šalies krepšininkių
• Andrius Abromavičius (g. 1972), kompozitorius
• Darius Mileris (g. 1972), dainininkas
• Gintaras Visalga (g. 1974), miškininkas, generalinio Lietuvos miškų urėdo pavaduotojas
• Agnė Petravičienė (g. 1976), daininikė-bibliotekininkė
• Darius Škarnulis (g. 1977), Lietuvos ėjikas
• Mariana Dyrzu (g. 1978), Rusijos kino ir teatro aktorė
• Aivaras Baranauskas (g. 1980), Lietuvos dviratininkas
• Žydrūnas Karčemarskas (g. 1983), futbolo vartininkas

Kultūra

Alytus žiemą

Alytaus arena

Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia

Miesto centre yra kraštotyros muziejus, dramos teatras, A. Matučio muziejus, prie tilto per Nemuną – paminklas Antanui Juozapavičiui atminti. Alytaus miške yra Dainų slėnis ir paminklas Alytaus 400-ųjų metinių jubiliejui. Prie miško taip pat yra Tautos istorinės atminties muziejus, Antano Jonyno muziejus. Alytuje yra vienintelis Lietuvoje cirkas – „Dzūkijos“ cirkas (nuo 1982 m.). Miesto parkas savitas metalo skulptūromis (autoriai K. Valaitis, N. Nasvytis, K. Musteikis ir kiti).

Miesto garbei yra pavadintas vienas krateris Marse.

Kulto statiniai

Alytuje yra keturios bažnyčios:

• Šv. Angelų Sargų (centre), pastatyta 1830 m. Medinė, su neobarokiniais altoriais.
• Šv. Kazimiero (miesto pietryčiuose, prie kareivinių). XIX a. pabaigoje šioje vietoje įrengus kareivines, įgulos reikmėms pagal tipinį projektą buvo pastatyta „plytų stiliaus“ cerkvė (pašventina 1904 m.). Bažnyčia atidaryta po I pasaulinio karo, iki 1940 m. buvo Lietuvos kariuomenės maldos namai. Po karo uždaryta, paversta Mašinų gamyklos kultūros namais. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, 1996 m. pagal architekto Vytauto Jakučio ir konstruktoriaus Sauliaus Stulpino projektą bažnyčia rekonstruota.
• Šv. Liudviko (Alytus I dešiniajame Nemuno krante), pastatyta 1818 m. Varpinėje tebeskamba XVII a. nuliedintas varpas.
• Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos (šalia Vidzgirio mikrorajono). Tai naujausia miesto bažnyčia, kuri buvo pradėta statyti 1991 m., pagal Vilniaus architektų K. Kisieliaus, K. Pempės ir G. Ramunio projektą. Bažnyčia vienbokštė, trinavė, pseudobazilikinė.

Mieste yra Alytaus Dievo Motinos Globėjos cerkvė, priklausanti stačiatikiams.

Paminklai

• Antano Juozapavičiui atminti (1989 m.; autoriai – V. Jarutis, K. Babravičius, P. Maločka, V. Valentinavičius), prie Antano Juozapavičiaus tilto.
• „Laisvės angelas“ (1928 m.; skulpt. Antanas Aleksandravičius). 1934 m. skulptūrą sudaužė perkūnija, ji atstatyta, bet 1952 m. nugriautas tanku. Atstatyta 1991 m. (skulpt. Jonas Meškelevičius).
• „Motina tremtinė“ (vietinis skulptorius Antanas Ambrulevičius).
• Anzelmo Matučio skulptūrų parkas, kurį sukūrė Alytaus dailės mokyklos mokiniai, padarę medines skulptūras, vaizduojančias A. Matučio kūrinių veikėjų gyvenimą.

Muziejai

• Alytaus Julijos Baranauskienės tautodailės muziejus
• Alytaus kraštotyros muziejus
• Alytaus Jotvingių gimnazijos istorinis muziejus
• A. Jonyno memorialinis muziejus
• A. Matučio vaikų literatūros muziejus
• A. Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos istorijos muziejus
• Mūsų tautos istorinės atminties muziejus
• Policijos muziejus

Švietimo ir ugdymo įstaigos

• Alytaus darbo rinkos mokymo centras
• Alytaus dailiųjų amatų mokykla
• Alytaus profesinio rengimo centras
• Alytaus kolegija
• Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija
• Alytaus Dainavos pagrindinė mokykla
• Alytaus Dzūkijos pagrindinė mokykla
• Alytaus Jotvingių gimnazija
• Alytaus Likiškėlių pagrindinė mokykla
• Alytaus Panemunės pagrindinė mokykla
• Alytaus Piliakalnio pagrindinė mokykla
• Alytaus Putinų gimnazija
• Alytaus Vidzgirio pagrindinė mokykla
• Alytaus Volungės pagrindinė mokykla
• Alytaus jaunimo ir suaugusiųjų mokykla
• Alytaus Šaltinių pagrindinė mokykla
• Viešoji įstaiga Alytaus Šv. Benedikto gimnazija
• 3 pradinės mokyklos: Anzelmo Matučio, „Sakalėlio“, Senamiesčio
• 2 darželiai-mokyklos: „Drevinukas“, „Viltis“
• 16 lopšelių-darželių: „Ąžuoliukas“, „Boružėlė“, „Du gaideliai“, „Eglutė“, „Gintarėlis“, „Girinukas“, „Linelis“, „Nykštukas“, „Obelėlė“, „Pasaka“, „Pušynėlis“, „Putinėlis“, „Saulutė“, „Šaltinėlis“, „Vyturėlis“, „Volungėlė“
• Jurgio Kunčino viešoji biblioteka
• Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Pramonė

Alytuje pagaminama 4,6% visos Lietuvos pramonės produkcijos. Mieste yra įvairių pramonės įmonių – šaldytuvų ir mašinų gamyklos, maisto pramonė (mėsos, pieno, gėrimų), siuvimo fabrikas, išvystyta medienos, statybų, chemijos, tekstilės, medvilnės pramonė. Alytaus šiaurės vakarinėje dalyje yra pramonės rajonas, kuriame susitelkę daug įmonių – AB „Snaigė“ (šaldytuvų gamykla), AB „Alytaus gelžbetonis“, UAB „Alkesta“, Alytaus šiluminiai tinklai, Alytaus elektros tinklai (Lesto), Lietuvos žaliava, UAB "Lamksti linija, UAB "Traidenis", AB "Kauno grūdai", "UAB „Daisotra“, UAB "Lisiplast", UAB „Svenheim“, UAB „Sofa Brands“, UAB „Stora Enso Timber“, UAB „Graanul Invest“, UAB „Litalka Elektronik“, UAB "Koslita" ir kt. Rytiniame pramonės rajone įsikūrusios AB „Alita“, AB „Alytaus chemija“, UAB „Coca Cola HBC Alytus“. Pietiniame pramonės rajone – AB „Astra“ ir Alytaus tekstilė. Veikia per 100 įmonių jungiantis VšĮ "Verslo kaimelis", įkurtas per 50 h ploto pramonės parkas, kuriame veiklą pradėjo du investuotojai UAB "Premium oils", UAB "Hansa Flex Hidraulinės Jungtys". Jau pasirašytos sutartys su žvėrienos, vaisvandenių gamintojais ketinančiais čia investuoti.

Geografija

• Alytuje, 1964 m. birželio 20 d. per krušą iškrito didžiausias ledėkas Lietuvoje. Jis buvo 300 gramų svorio.
• 2 Alytaus miesto ežerai

Kraštinės koordinatės
		54° 26′ 30″
	23° 57′ 40″		24° 06′ 00″
		54° 21′ 50″

Miesto dalys

• Alytus I
• Alytus II (Senamiestis)
• Bakšiai
• Dainava
• Domantonys
• Likiškėliai
• Likiškiai
• Panemunė
• Pietinis pramonės rajonas (Karinis miestelis)
• Putinai
• Rytinis pramonės rajonas
• Šiaurinis pramonės rajonas
• Vakarinis pramonės rajonas
• Vidzgiris

Susisiekimas

Įlgą laiką reikšmingą įtaką Alytaus plėtrai sudarė Nemunas. Per jį ties Alytumi buvo nutiesti du tiltai: vadinamasis Kaniukų tiltas ir Antano Juozapavičiaus tiltas. Baigtas statyti trečiasis – Lietuvos tūkstantmečio tiltas, kartu su naujai nutiesta kelio atkarpa tapęs šiaurinio Alytaus miesto apvažiavimo dalimi.

XIX a. pabaigoje Alytus buvo sujungtas geležinkelio linija su Augustavu ir Vilniumi. Per Nemuną ties Alytumi buvo nutiestas aukščiausias – 33 metrus virš vandens paviršiaus iškilęs geležinkelio tiltas, kurį Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. besitraukdama Rusijos kariuomenė susprogdino. Tiltas netrukus buvo atstatytas, tačiau 1927 m. nugriautas, o visas geležinkelio ruožas nuo Alytaus iki Varėnos demontuotas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sumažėjo traukinių maršrutų, kertančių miestą, skaičius. 1997 m. kovo 14 d. iš senosios Alytaus geležinkelio stoties išvyko paskutinis sąstatas. Nusprendus, kad traukinių keliamas triukšmas trukdo gyventojų ramybei, automobilių eismui, teršia orą, geležinkelio bėgiai buvo išardyti.

1939 m. dešiniajame Nemuno krante buvo įkurtas Alytaus aerodromas.

Viešąjį transportą Alytuje šiuo metu sudaro maršrutiniai autobusai bei jų maršrutų tinklas mieste ir už jo ribų.

Keliai

Alytaus pagrindiniai keliai yra krašto keliai:

•  128  Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus 
•  130  Kaunas–Prienai–Alytus 
•  131  Alytus–Simnas–Kalvarija 
•  132  Alytus–Seirijai–Lazdijai 
•  220  Trakai–Rūdiškės–Pivašiūnai–Alytus 

Taip pat į rytus nuo Alytaus kelius  220  ir  128  kerta kelias  129  Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė .

Sportas

• Futbolo klubai Alytuje

Literatūra

• Alytus. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 373 psl.
• Alytaus istorinė raida: nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX a. pabaigoje (sud. Regina Žepkaitė). – Vilnius: Eugrimas, 2004. – 187 p.: iliustr. – ISBN 9955-501-66-9
• Alytaus sportas (sud. Marytė Marcinkevičiūtė). – Vilnius: Homo liber, 2005. – 380 p.: iliustr. – ISBN 9955-449-86-1

Nuorodos

Vikižodynas

• Alytaus miesto savivaldybė
• Alytaus pramonės parkas
• Alytaus žemėlapis
• Alytaus apylinkių žemėlapis
• Alytus – Dainavos sostinė (Antano Rinkevičiaus kraštotyra)
• Alytaus miesto naujienų svetainė
• Alytaus jaunimo draugas
• Alytaus miesto tvarkymas // Savivaldybė, 1930 m., Nr. 2. – 29-30 psl.
• Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų skaičius metų pradžioje, pagal statistikos departamentą