Akmens amžius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Akmens amžius yra ilgas žmonijos priešistorės laikotarpis, nuo pirmųjų homo habilis įrankių prieš maždaug 2,5 mln metų iki metalurgijos užuomazgų 5000 tūkst pr. m. e. Svarbiausia akmens amžiaus žaliava įrankiams, ginklams ar papuošalams gaminti buvo akmuo, tiksliau, titnagas, obsidianas. Taip pat naudotos organinės medžiagos: kaulas, ragas ir medis. Neolite pradėti daryti įvairūs papuošalai iš aukso, sidabro.

Akmens amžius yra seniausia trijų periodų sistemos, įvestos senovės tyrinėtojo Christian Jürgensen Thomsen nuo 1830 m., pagal kurią priešistorė dalinama į akmens amžių, žalvario amžių ir geležies amžių.

Priešistorės dalinimas į tris laikotarpius pagal įrankiams gaminti naudojamą medžiagą tinkamas praktiškai tik Europai, daliai Vakarų Azijos ir Šiaurės Afrikos.

Chronologiniai rėmai ir skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistorės amžiai
Holocenas Geležies amžius Protoistorija
  Vėlyvasis bronzos amžius  
  VIdurinysis bronzos amžius
  Senasis bronzos amžius
Žalvario amžius
    Eneolitas    
  Neolitas Priešistorė
Mezolitas / Epipal.
Pleistocenas     Vėlyvasis paleolitas  
    Vidurinysis paleolitas
    Ankstyvasis paleolitas
  Paleolitas
Akmens amžius

Akmens amžius paprastai skirstomas į:

  • paleolitą (senasis akmens amžius, maždaug nuo 2,5 mln pr. m. e.);
  • mezolitą arba epipaleolitą (vidurinysis akmens amžius, nuo 11 tūkst. pr. m. e.)
  • neolitą (naujasis akmens amžius, nuo 10 tūkst. pr. m. e.).

Priešistorinių laikų periodizavimas paprastai yra daugiau hipotetinio pobūdžio ir sulig naujais archeologiniais radiniais nuolatos kinta. Paprastai istoriniai akmens amžiaus periodai siejami daugiau ne su chronologiniais rėmais, o technologinėmis naujovėmis. Dėl naujovių plitimo netolygumo ir atskirų regionų specifikos sunku nustatyti bendrą chronologiją. Todėl šiame straipsnyje paliekama tik pirmoji data, žyminti ankstyviausią technologijos ar reiškinio 'pasirodymą'.

Paleolitas[taisyti | redaguoti kodą]

Paleolitas, kaip ir akmens amžius, skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį.

Ankstyvasis paleolitas: žmonijos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Tašką, kada žmogaus rūšies vystymasis tampa nebe tik biologijos, bet ir istorijos objektu, įprasta sieti su pirmaisiais pasigamintais įrankiais. Taigi tenka grįžti apie 3–2,5 mln metų į Afriką, kada australopitekas jau naudojosi iš akmens pasigamintais įrankiais, taip tapdamas Homo habilis, „sumaniuoju žmogumi“. Seniausis žinomas artefaktas (Pietų Afrika), kurį linkstama laikyti meno užuomazgų įrodymu, taip pat kildinamas iš tų pačių laikų.

Maždaug tarp 2–1 mln metų pr. m. e. išsivystė homo erectus, „stačiasis žmogus“, iš savo primtakų išsiskyręs ne tik tiesia laikysena, bet ir didesniu kaukolės tūriu. Tai pirmasis hominidas, iškėlęs koją iš Afrikos. Prieš maždaug 1,6 mln metų jis pasiekė Europą, išplito po visą Euraziją. Lumbako saloje (netoli Balio salos) rasti mažiausiai 800 tūkst. metų senumo akmeniniai įrankiai liudija ne tik gana ankstyvą homo erectus pasirodymą Indonezijoje, bet ir pirmąsias keliones jūra. Prieš 1,2 mln metų išmokta gamintis dviašmenius kirvius. Apie 400 tūkst. pr. m. e. įvaldyta ugnis, o dar 100 tūkst. metų vėlesniais laikais randami ankstyviausi medžioklės pėdsakai.

Vidurinysis paleolitas: neandartaliečiai ir homo sapiens[taisyti | redaguoti kodą]

Neandertalietis (rekonstrukcija)

Prieš maždaug 200 tūkst. metų išsivystė neandertaliečiai. Ši protinga ir, priešingai anksčiau manyta, humaniška hominidų rūšis ilgai dominavo Europoje ir Vakarų Azijoje (iki dabartinės Uzbekijos). Jie stipriai ištobulino savo pirmtakų, homo erectus, titnago skaldymo techniką ir jau mokėjo gamintis įrankius, kombinuodami medį ir akmenį. Archeologiniai radiniai liudija ir apie turėtą nemažą praktinių medicinos žinių bagažą. Mirusius ar žuvusius laidodavo ir su įkapėmis, galvodami apie pomirtinį gyvenimą.

100 tūkst. m. pr. m. e. išsivystė homo sapiens, mūsų tiesioginiai protėviai. Iš to laiko kildinamos ir ankstyviausios žinomos laidojimo vietos (Izraelis), kas savaime liudija apie atsirandantį sugebėjimą suvokti mirtį ir pomirtinį gyvenimą.

Vėstant orams neandartaliečiai patraukė labiau į pietus (Vidurinieji ir Artimieji Rytai), kur sutiko iš Afrikos išėjusius žmones. Bent porą dešimčių tūkstančių metų abi rūšys gyveno greta, iki išnyko paskutiniai neandartaliečiai (31-29 tūkst. m. pr. m. e.). Išnykimo priežastys iki šiol lieka diskusijų objektu.

Vėlyvasis paleolitas: ledynmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Vėlyvasis paleolitas yra „moderniausias“ ir trumpiausias akmens amžiaus laikotarpis, trukęs nuo 40 (ar 35) tūkst. iki 10 tūkst. m. p. e. Jame archeologai išskiria tokią archeologinių kultūrų kaitą: Mousterian – Perigordian – Orinjako (Aurignacian) – Solutrean – Magdalenian. Tai paskutiniojo ledynmečio Žemėje laikas. Atvėsus klimatui, Šiaurei būdinga gyvūnija atsitraukė iki maždaug Pietų Europos. To meto klajokliai žmonės, vertęsi medžiokle ir rinkimu, paliko savo kultūrų, kartais vadinamų „šiaurės elnių civilizacija“, pėdsakus. Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje rasti urvų ir uolų piešiniai stebina aukštu technikos lygiu. Gyvūnų ir žmonių figūros bei abstraktaus meno pavyzdžiai iki šiol kelia diskusijas dėl savo paskirties. Populiarus buvo ir dekoratyvinis menas. Naujas žmonijos išradimas – svaidoma ietis, skirta medžioklei, būdavo puošiama gyvūnų figūrų drožiniais. Kiti vėlyvojo paleolito radiniai, būdingi Europai, Sibirui ir Vidurinei Azijai, yra vadinamosios veneros – moters figūros skulptūrėlės. Jos greičiausiai susijusios su religiniu paleolito žmonių gyvenimu ir, kaip manoma, yra vėlyvesnio, neolitinio Deivės Motinos kulto užuomazga.

Vėlyvojo paleolito žmonės gyveno gana laisvą gyvenimą. Nustatyta, kad gyvybiniams poreikiams patenkinti jie vidutiniškai sugaišdavo po keturias valandas per dieną. Maitinosi daugiausiai moterų surinktais augalais – mėsa tesudarė 20 proc. raciono. Taigi visuomenės santvarka buvo matriarchalinė. Atlikti tyrimai parodė, kad, priešingai nei manyta anksčiau, žmonių sveikata, gyvenimo įvairovė ir kokybė tais laikais apskritai buvo didesnė nei įsisavinus žemdirbystę ir gyvulininkystę.

Paleolito pabaiga siejama su ledynmečio pabaiga apie (10 tūkst. pr m. e.), kai klimato pokyčiai privertė žmones keisti gyvenimo būdą.

Mezolitas, arba Epipaleolitas[taisyti | redaguoti kodą]

Mezolitas[taisyti | redaguoti kodą]

Mezolitas yra tarpinis periodas nuo ledynmečio pabaigos prieš 10 tūkst. metų iki žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimo, kuris datuojamas priklausomai nuo regiono. Šis periodas siejamas su jūros lygio kilimu bei ryškiais klimato pokyčiais šiauriniuose kraštuose (Europa, Sibiras). Ėmus sparčiai augti miškams bei upių ir ežerų tinklui, šiaurės elniai – tradicinis paleolitinio žmogaus maistas – turėjo pasitraukti į Šiaurę. Reikėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Pradėta žvejoti, buvo išrastas lankas ir strėlė. Europoje šiuo laikotarpiu ėmė rastis Artimųjų Rytų kilmės įrankių, vadinamųjų mikrolitų.

Epipaleolitas[taisyti | redaguoti kodą]

Epipaleolitas – tai gana naujas ir Lietuvos istroriografijoje nepaplitęs terminas. Jis vartojamas kaip alternatyva mezolitui Artimųjų Rytų, kurių stipriai neįtakojo klimato pokyčiai baigiantis ledynmečiui, ikineolitinėms kultūroms apibūdinti. Tai tradicinės klajojančių medžiotojų rinkėjų kultūros su gana ištobulintais įrankiais iš akmens ir obsidiano – mikrolitais.

Neolitas[taisyti | redaguoti kodą]

Neolito epocha pažymėta didžiuliu lūžiu žmonijos istorijoje, paprastai vadinamu neolito revoliucija. Maždaug 10 tūkstantmetyje pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose pradėta kultivuoti augalus ir jaukinti gyvulius. Klajokliai medžiotojai-rinkėjai pamažu ėmė virsti sėsliais žemdirbiais. Iš Artimųjų Rytų ir kito svarbaus „revoliucijos židinio“ – Geltonosios upės slėnio Kinijoje naujas gyvenimo būdas išplito po visą Euraziją.

Kitas reikšmingas neolito epochos bruožas – keramikos atsiradimas. Nors keramikos pavyzdžių randama dar iš vėlyvojo paleolito, tačiau tik neolito epochoje ji tapo plačiai naudojama. Ankstyviausi žinomi keraminiai indai, datuojami 11 tūkst. pr. m. e., priklauso Jomono kultūrai (Japonija), Artimuosiuose Rytuose ši technologija ėmė plisti nuo 8 tūkstantmečio pradžios.

Seniausios žinomos neolito gyvenvietės aptinkamos Anatolijoje (Centrinė Turkija, Levante, Zagroso kalnuose (Irakas), ir Beludžistane (Pakistanas). Tačiau nepaisant gana nemažo gyventojų skaičiaus ir aukšto architektūros lygio, jos greičiausiai neturėjo hierarchinės socialinės struktūros.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Akmens amžius – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka