Ignalina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ignalina
   Coat of arms of Ignalina (Lithuania).svg   
Ignalina001.JPG
Gatvė Ignalinoje

Ignalina
55°20′20″N 26°9′40″E / 55.33889°N 26.16111°E / 55.33889; 26.16111 (Ignalina)Koordinatės: 55°20′20″N 26°9′40″E / 55.33889°N 26.16111°E / 55.33889; 26.16111 (Ignalina)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė: Ignalinos rajono savivaldybė
Gyventojų (2013): 5 772
Plotas: 6,9 km²
Tankumas (2013): 837 žm./km²
Altitudė: 165 m
Pašto kodas: LT-30001
Commons-logo.svg Vikiteka: IgnalinaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Ignalinà
Kilmininkas: Ignalìnos
Naudininkas: Ignalìnai
Galininkas: Ignalìną
Įnagininkas: Ignalinà
Vietininkas: Ignalìnoje

lenk. Ignalin

Ignalina – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 110 km į šiaurę nuo Vilniaus. Ignalinos rajono savivaldybės centras, Ignalinos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras, kurortinė teritorija. Pro miestą eina Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Urbanistikos paminklas.

Mieste stovi Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (pastatyta 1999 m.), geležinkelio stotis (aikštėje – 19 m aukščio paminklas tremtiniams, pastatytas 1989 m., autoriai Juozapas Jakštas ir Valdas Ozarinskas), yra rajono centrinė ligoninė, paštas (LT-30001). Prie Žaliojo ežero šiaurinio kranto – sporto ir pramogų centras, Lietuvos žiemos sporto centras, Gavio ežero paplūdimyje – 47 m ilgio „vandens kalneliai“.

Ignalinos atominė jėgainė yra ne Ignalinos, bet Visagino mieste – XX a. 2-ojoje pusėje statant elektrinę pastaroji gyvenvietė tik kūrėsi (tuomet – Sniečkaus pavadinimu), todėl jėgainė pavadinta artimiausio miesto vardu.

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ignalina išsidėsčiusi ežeringame krašte – mieste telkšo Žaliasis (arba Šiekštys), Gavaitis, greta miesto – Gavys, Paplovinis, Palaukinis, Ilgis, Juodinis, Agarinis, Gulbinis, Mekšrinis. Ignalinos regione yra per 209 ežerus, kurie žavi ne tik vietinius, bet atvykstančius.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto apylinkėse žmonių gyventa jau IX a. (liudija rasti to laikmečio pilkapynai ir senkapiai). Manoma kad teritorija, kur įsikūrusi Ignalina, priklausė Nalšiai, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima 12291298 m.

Ignalina pirmąkart paminėta 1810 m., kai Ignas Tyzenhauzas nusipirko Gineitiškio palivarką ir prijungė jį prie Ignalinos arba Vyžuonos. 1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė.

XX a. tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą, geležinkelio reikšmė sumažėjo ir Ignalina nustojo plėstis, tačiau po II pasaulinio karo ėmė augti. 1950 m. Ignalinai suteiktas miesto statusas (iki tol buvo miestelis) ir ji tapo rajono centru. Miestas sovietmečiu plėtotas kaip turizmo centras, todėl pramonė liko nuošalyje (Didžiasalis, Visaginas). 1997 m. patvirtintas naujasis Ignalinos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19251939 m. Daugėliškio valsčius Švenčionių apskritis Vilniaus vaivadija (Lenkija)
19391941 m. Ignalinos valsčiaus centras Švenčionėlių apskritis
19411950 m. Švenčionių apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Ignalinos apylinkės centras Ignalinos rajono centras Vilniaus sritis
19531995 m.
nuo 1995 m. Ignalinos miesto seniūnija, Ignalinos seniūnijos centras Ignalinos rajono savivaldybės centras Utenos apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, nuo vyriško vardo Ignas. Tačiau tiksliai nežinoma, ar tai nuo buvusio palivarko valdovo Igno Kaminskio, ar nuo vėliau jį nusipirkusio didiko Igno Tyzenhauzo vardo. Ignalinos vardas kilęs ne nuo pagrindinės lyties Ignas, bet nuo mažybinės formos Ignelis (tarmiškai Ignalis). Manoma, kad pirmesnė forma buvusi Ignelinė ar Ignalinė, tačiau dėl slavų kalbų (lenkų, gudų ar rusų) įtakos ji pavirto Ignalina.

Liaudies etimologija Ignalinos vardo atsiradimą aiškina legendiškai: pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos (ar Alinos) ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę. Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai. Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs. Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Ignč, kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi. Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis. Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis arba Alina vadinamu. Sakoma, kad ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda. Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę. Rašytojas Vytautas Žeimantas 2004 m. sukūrė kitą, literatūrinę Ignalinos vardo kilmės legendą – Ignalinos legendą (Lietuvos aidas, 2004, kovo 24).

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1866 m. ir 2013 m.
1866 m. 1931 m. 1959 m.sur.[1] 1970 m.sur. 1974 m.[2] 1976 m.[3] 1979 m.sur.
85 1 500 2 466 3 488 3 900 4 400 4 927
1989 m.sur. 2001 m.sur. 2010 m. 2011 m.sur. 2013 m. - -
6 872 6 591 5 949 6 007 5 772 - -

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 6 007 žmonės:[4]

2001 m. gyveno 6 591 žmonės:[5]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Susisiekimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mieste susikerta 114  MolėtaiKaltanėnaiIgnalina  ir  102  VilniusŠvenčionysZarasai . Veikia Ignalinos geležinkelio stotis.

Geležinkelio ruožas

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas dalyvauja Euroregiono „Ežerų kraštas“ programoje kartu su:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ignalina. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 635 psl.
  2. Ignalina. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 401 psl.
  3. Vincas Brazauskas, Algimantas Miškinis ir kt. Ignalina. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 41 psl.
  4. 2011 m. surašymo duomenys
  5. 2001 m. surašymo duomenys

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]