Šilutė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šilutė
   Coat of arms of Silute (Lithuania).png      Flag of Silute.svg   
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia 2010.jpg
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia

Šilutė
55°20′40″N 21°28′0″E / 55.34444°N 21.46667°E / 55.34444; 21.46667 (Šilutė)Koordinatės: 55°20′40″N 21°28′0″E / 55.34444°N 21.46667°E / 55.34444; 21.46667 (Šilutė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Klaipėdos apskritis Klaipėdos apskritis
Savivaldybė: Šilutės rajono savivaldybė
Įkūrimo data: 1511 m.
Gyventojų (2011 m.): 17 775
Plotas: 13 km²
Tankumas (2011 m.): 1 367 žm./km²
Altitudė: 11 m
Pašto kodas: LT-99001
Commons-logo.svg Vikiteka: ŠilutėVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Šilùtė
Kilmininkas: Šilùtės
Naudininkas: Šilùtei
Galininkas: Šilùtę
Įnagininkas: Šilutè
Vietininkas: Šilùtėje
  • vok. Heydekrug
  • liet. Šilokarčiama iki 1923 m.
  • Prūsijos lietuvių k. iki 1785 m. Szillokarszmo[1]
Apie Klaipėdos miesto rajoną žr. Šilutė (Klaipėda).

Šilutė – miestas vakarinėje Lietuvos dalyje, Pajūrio žemumoje, Klaipėdos apskrityje, netoli Kuršių marių ir 8 km iki Rusnės salos. Miestas yra nutolęs 50 km į pietus nuo Klaipėdos. Šilutė yra Pamario krašto, Šilutės rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, yra Nemuno deltos regioninio parko direkcija. Per miestą teka Šyšos upė, kurioje yra mažųjų laivų uostas. Urbanistikos paminklas. Mieste yra 2 seniūnaitijos – Šilutės ir Šilutės Naujakurių.

Miesto centre yra Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (iki bokšto viršūnės aukštis siekia 50 metrų, bokšte 3 varpai ir miesto laikrodis, mušantis laiką kas 15 minučių. Jis yra didžiausias Lietuvoje: jo ciferblato skersmuo 2,5 m, didžioji rodyklė 1,10, mažoji - 0,80 m ilgio[2][3]). Miesto centre taip pat yra Karių kapinės. Prie geležinkelio stovi Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia (pastatyta 1854 m.), bei netoliese yra Šilutės evangelikų baptistų bažnyčia. Taip pat mieste yra Šilutės Arkangelo Mykolo koplyčia, sentikių bendruomenė ir Šilutės Naujoji Apaštalų bažnyčia. Mieste buvo tuberkuliozės ligoninė, vakarinėje miesto dalyje yra kultūros namai, prie Šyšos – išlikę H. Šojaus dvaro rūmai (Šilutės muziejus), rajono centrinė ligoninė ir poliklinika; senelių globos namai, paštas, miesto parkas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Šilutės istorija.

Miestas, įsikūręs buvusioje skalvių genties teritorijoje. Žemės aplink Šilutę ir toliau į šiaurę ir rytus buvo vadinamos Lamata ar Lamotė. Per šias žemes Kryžiuočių ordino laikais (XIV a. – 1525 m.) Šilutės seniūnijos teritorije ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą.

Viduramžiai[taisyti | redaguoti kodą]

1511 m. įkurta smuklė, apie kurią susidarė Šilokarčemos gyvenvietė. XVI a. pr. atsikūrė Verdainė, 1540 m. joje gyveno 27 šeimos. 1566 m. pastatyta Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia. 1588 m. įsteigta Verdainės parapijinė mokykla su biblioteka. 1540 m. įkurta Žibų gyvenvietė, kurioje gyveno amatininkai. Nuo XVI a. antros pusės Šilokarčema (vok. Heydekrug) ėmė garsėti savaitiniu turgumi, į kurį suvažiuodavo žvejai, žemdirbiai, amatininkai, pirkliai ne tik iš gretimų apylinkių, bet ir iš Žemaitijos, Kuršių Nerijos, Rusnės ir kt.

Naujieji laikai[taisyti | redaguoti kodą]

XVII a. įkuriami dvarai Barzdūnuose, Macikuose, Verdainėje ir kt. XVII a. Šilokarčemoje ir Verdainėje apsigyveno nuo religinio persekiojimų pabėgę škotai. Verdainėje įsteigta karčiama.

1684 m. Rusnės kunigas Mykolas Gaidys Verdainės pakraštyje įrengė sodybą, kuri tapo Gaidelių kaimo pradžia. 1525–1701 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Prūsijos kunigaikštystei. Karo metu, 1628–1635 m., ją valdė švedai, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystė.

XVIII a. Šilutės seniūnijos teritorijoje pasikeitė gyventojų sudėtis – senieji gyventojai, kurių pagrindą sudarė lietuvininkai, žuvo ar išmirė per amžiaus pradžioje vykusį Šiaurės karą ir maro epidemiją, vėliau – Septynerių metų karą (1756–1763 m.), o jų vietas užpildė vokiečiai, austrai ir kt.

Nutiestas Tilžės – Klaipėdos plentas (1846–1850 m.), Klaipėdos-Tilžės geležinkelį (1872–1875 m.), keliai į Rusnę ir kitas didesnes gyvenvietes. Prie kelių įsteigtos karčiamos: Gnybaluose, Grabupiuose, Jonaičiuose ir kt. XIX a. gyventojus nuvargino – badas, epidemijos, potvyniai. 1871–1920 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Vokietijos imperijai.

1910 m. prie Šilokarčemos gyvenvietės prijungiami Žibai, Cintjoniškiai, Verdainė[4][5]. 1912 m. nutiestas 1435 mm pločio siaurukas Šilutė-Kulėšai, priklausęs Insterburgo siaurųjų geležinkelių bendrovei (nors geležinkelis buvo plačiosios vėžės). 1945 m. jis buvo išardytas[6].

1918–1921 m. Šilutės seniūnijos taryba išleido savo 25, 50, 75 pfenigių ir 1 markės vertės banknotus, kurie buvo naudojami Šilutės apskrityje iki 1922 m. vasario 21 d.

1918 m. Šilokarčemoje įsteigta vokiška gimnazija. XX a. pr. Šilutės seniūnijos teritorija daugiausia buvo lietuviška, nors kai kurie kaimai buvo suvokietėję: 1905 m. Kirlikuose gyveno tik 44 %, Barzdūnuose – 37 %, Liaučiuose – 32 % ir kt. lietuvių.

Šilutės atsiskyrimas nuo Vokietijos[taisyti | redaguoti kodą]

1920–1923 m. Prancūzijos valdymo metu, Šilokarčemoje būrėsi lietuvininkai, siekę Klaipėdos kraštą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. 1922 m. pabaigoje Šilokarčemoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, vėliau į Šilokarčemą persikelia ir Gelbėjimo komiteto nariai, kurie 1923 m. sausio 9 d. paskelbė manifestą, kad Klaipėdos direktorija ir kiti administraciniai organai paleidžiami, o visą valdžią perima nauja direktorija. 1923 m. sausio 10 d. vakare sukilėliai užėmė Šilokarčiamą. 1923 m. sausio 19 d. joje įvyko Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių, Klaipėdos krašto lietuvių kult. ir ek. organizacijų suvažiavimas (120 žm.), kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis.

1923 m. naujoji Klaipėdos krašto administracija pakeitė Šilokarčemos gyvenvietės pavadinimą į Šilutė. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai). 1927 m. įsteigta lietuvių gimnazija. Pastatyta elektrinė (1924 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m., arch. K. Gutknecht), vokiečių (1930 m.), lietuvių (1938 m.) gimnazijų ir kt. pastatai. 1936 m. įsteigta spirito varykla. 1938 m. Šilutėje buvo 17 pramonės įmonių, kuriose dirbo 295 darbininkai.

Antrasis pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą aneksavus Trečiajam Reichui, buvo uždarytos lietuviškos mokyklos ir kitos lietuviškos įstaigos. Vydūno gimnazija buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį. 19391945 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Gumbinės apygardai. 1941 m. Šilutė gavo miesto teises ir tuo metu mieste gyveno apie 5 400 gyventojų[7]. Macikuose veikė vokiečių karo belaisvių stovykla (1939–1944 m.). Tai buvo „Luft 6“ stovykla karinių oro pajėgų karo belaisviams, kur buvo kalinami Anglijos, JAV karo lakūnai.

Po II pasaulinio karo[taisyti | redaguoti kodą]

Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė Šilutės seniūnijos teritorijos gyventojų sudėtis. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų, artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus, o dalis likusių buvo ištremti. Tuščiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių ir Sovietų Sąjungos. Šilutės mieste iš 4500 (1939 m.) gyventojų liko tik 7 (1944 m. spalio vid.), o 1959 m. jau gyveno 8969 gyv. 1955 m. Vokietijos Federacinei Respublikai pasirašius su TSRS sutartį dėl buvusių Vokietijos piliečių išvykimo į VFR, ja pasinaudojo daugelis Šilutės seniūnijos teritorijoje gyvenusių gyventojų.

1944–1947 m. Šilutė vėl tampa apskrities centru, o nuo 1950 m. – rajono centru. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Mieste atstatoma ir kuriama pramonė. Steigiamos mokyklos, atidaromos ligoninės, kultūrinės ir administracinės įstaigos. Kaimiškoje seniūnijos dalyje įsteigta Jonaičių apylinkė, keletas kolūkių, kurių pagrindu vėliau įkurti Jonaičių tarybinis ūkis ir Šilutės tarybinis ūkis–technikumas. Macikuose įsteigta karo belaisvių stovykla (1944–1946 m.), vėliau vietoj jos – TSRS Vidaus reikalų ministerijos Pataisos darbų stovyklų skyriaus Šilutės stovykla (1946–1955 m.). Ūkių centrinėse gyvenvietėse (Laučiuose, Pagryniuose) įsteigtos pagrindinės mokyklos, felčerių-akušerių punktai, ryšių skyriai, kultūros namai, bibliotekos, maisto parduotuvės. 1968 m. pastatyta universalinė parduotuvė (archit. A. Patalauskas), 1987 m. – nauji kultūros namai (archit. I. Kraniauskas). 1989 m. įkurta Šilutės stačiatikių Arkangelo Mykolo parapija.

1995 m. patvirtintas dabartinis Šilutės herbas. 2011 m. išrinkta Lietuvos kultūros sostine.

Miesto pavaldumas[taisyti | redaguoti kodą]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17221818 m. Šilutės valsčiaus centras Klaipėdos apskritis?
18181950 m. Šilutės apskrities centras
18181871 m. Gumbinės apygarda Rytų Prūsijos provincijos centras, Prūsijos karalystė
18711918 m. Vokietijos imperija
1918?–1923 m. Prancūzija
19231939 m. Klaipėdos kraštas Lietuvos Respublika
19391944 m. Gumbinės apygarda Trečiasis Reichas
19441950 m. Lietuvos TSR
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Šilutės rajono centras Klaipėdos sritis
19531994 m.
19941997 m. Šilutės miesto seniūnija Šilutės rajono savivaldybės centras Klaipėdos apskritis
1997 Šilutės seniūnijos centras


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kaimai, iš kurių buvo suformuotas dabartinis miestas, vadinosi Šilokarčema (minima nuo 1511 m.), Verdainė (nuo XIII a.) ir Žibai (minimi nuo 1540 m.). 1511 m. Jonui Talatui Klaipėdos komtūras patvirtino teisę įsteigti čia smuklę (karčemą) ir valdyti aplinkinius miškus bei pievas tarp Klaipėdos ir Tilžės, prie Šyšos. Smuklę žmonės pavadino Šilokarčema (vok. Heidekrug = Heide – „šilas“ + Krug – „karčema“), kadangi smuklė pastatyta atokioje vietoje, šile. Netrukus atsirado dar kelios smuklės, apie kurias ėmė burtis žvejai, prekybininkai ir amatininkai (vienos iš jų šeimininkas buvo garsaus filosofo Emanuelio Kanto prosenelis Ričardas Kantas).

1923 m. naujajai gyvenvietei, suformuotai iš trijų minėtų kaimų, suteiktas Šilutės pavadinimas, atsižvelgiant į pagrindinio iš tų kaimų vardo pradžią.

Geografija ir gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Šilutės miestas yra įsikūręs Pajūrio žemumoje, pietvakarių Lietuvoje, kuriame gyvena apie 20 tūkst gyventojų. Regionas yra mažai industrializuotas. Per miestą teka upė Šyša. Netoliese, prie Rusnės, teka Nemunas. Miesto pietryčiuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose yra kolektyviniai sodai. Didžiosios pramonės dalis ir dauguma įmonių yra sutelkta šiaurinėje miesto dalyje.

Šilutei yra būdingas jūrinis klimatas, gana daug kritulių. Čia yra užfiksuota keletas Lietuvos klimato rekordų:

  • 1978 m. rugpjūčio mėn. buvo didžiausias mėnesio kritulių kiekis (291,1 mm)
  • 1981 m. nustatytas didžiausias metinis kritulių kiekis (1109,2 mm)[8]
  • 1994 m. liepos mėn. kritulių išvis nebuvo (0,0 mm)

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

„Šilutės baldai“

XX a. pirmoje pusėje Armalėnuose buvo plytinė (molį atsiveždavo geležinkeliu iš karjero, esančio už 700 m). 1907 m. Verdainėje pastatytas dujų fabrikas, veikęs iki 1939 m., kuriame akmens anglis buvo perdirbama į degiąsias dujas, kurios buvo naudojamos Šilokarčemoje gatvių, butų apšvietimui ir kitiems buitiniams reikalams. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai).

Seniausia įmonė yra „Šilutės Rambynas“, veikianti nuo 1842 m. ir gaminanti sūrį bei sviestą. „Šilutės baldai“ (įkurti 1890 m.) parduoda daugiau kaip 90 % savo produkcijos į užsienio šalis. „Šilutės durpės“ (veikia nuo 1882 m.) eksportuoja kasmet po 50 tūkstančių kubinių metrų durpių.

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Infrastruktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Rytinėje miesto dalyje yra Klaipėdos-Tilžės geležinkelis, kuriuo traukiniai važiavo į Klaipėdą[9] ir Pagėgius. Geležinkeliu Šilutė turėjo puikų susisiekimą su Kaliningrado sritimi. Per miestą teka Šyšos upė, kurioje yra įsikūręs Šilutės mažųjų laivų uostas[10][11]. Svarbiausi keliai:  206  ŠilutėRusnė ,  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda  ir  165  ŠilalėŠilutė .

Geležinkelio ruožas

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2011 m.
1897 m.sur. 1925 m. 1931 m. 1938 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur.[12] 1976 m.[13][14] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
2 100 4 348 4 582 5 168 8 900 12 400 15 300 16 000 21 179 21 476
2011 m.sur. - - - - - - - - -
17 775 - - - - - - - - -


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 17 775 žmonės:[15]

2001 m. gyveno 21 476 žmonės:[16]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu Šilutės rajono savivaldybėje gyvena įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių. Didžiausia dalis jų išpažįsta katalikybę (81,09 %), po jos seka evangelikai liuteronai (4,45 %), stačiatikiai (0,95 %) ir kiti (1,2 %).[17]

Bažnyčios:

Žydai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji žydai į Šilokarčiamą (Šilutę) atsikėlė 1819 m. iš Vakarų Prūsijos. Jų skaičius ilgainiui augo. 1855 m. Šilutės apskrityje gyveno 89 žydai. Pačioje Šilokarčiamoje jų buvo 36, o Žibuose 6[22][23]. Pirmosios žydų kapinės mieste buvo įkurtos 1844 m., o antrosios 1869 m.[24] 1858 m. Šilokarčiamoje susiformavo atskira žydų bendruomenė. Pirmuoju čionykščių rabinų tapo Izraelis Šacas (Israel Schatz), o 1863 m. buvo pastatyta nedidelė sinagoga. Žydų skaičius mieste ypač išaugo po 1870 m., kurių dauguma atvyko iš Didžiosios Lietuvos. Didžioji jų dalis tapo Prūsijos piliečiais. Tie, kurie negavo pilietybės, 1885 m. buvo deportuoti[22].

1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, didelė dalis žydų pasitraukė į Rytų Prūsiją. Kai Klaipėdos kraštas 1939 m. buvo prijungtas prie Trečiojo Reicho, dauguma žydų pasitraukė į gretimus Lietuvos miestelius kaip Žemaičių Naumiestis. Kai kuriems iš jų pavyko emigruoti. Sinagoga ir kapinės buvo sunaikintos 1939 m.[22] 1941 m. Šilokarčiamos SS dalinys mieste įkūrė žydų darbų stovyklą. Į ją per prievarta buvo įkalinti žydai iš aplinkinių Lietuvos miestų ypač Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Vainuto ir Kvėdarnos[22]. Apie 400 ten įkalintų žydų turėjo tiesti kelius ir dirbti durpyne. 1943 m. stovykla buvo panaikinta. Likę gyvi kaliniai buvo perkelti į Aušvicą. 1964 m. šiam nusikaltimui išaiškinti įvyko teismo procesas Auricho apygardos teisme, o 1965 m. ir Vokietijos aukščiausiame teisme. Kaltinamieji Verneris Šojus (Werner Scheu) ir Karlas Štruvė (Karl Struve) buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos[25]. Pagal Lietuvos statistikos departamento 2011 m. duomenis Šilutės rajono savivaldybėje negyveno nė vieno asmens išpažįstančio judaizmą[26].

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas Hugo Šojui, prie Šojaus dvaro

Švietimas[taisyti | redaguoti kodą]

Seniausia mokykla Šilutėje – 1588 m. įkurta Verdainės parapijinė bažnytinė mokykla. Šilokarčemos kaimas tada priklausė Verdainės parapijai. Frydrichas Vilhelmas III XIX a. pradžioje pareiškė, kad dvikalbystė sunkina valdymą, todėl lietuvius būtina vokietinti. 1844 m. Šilutėje veikė privati mergaičių mokykla, 1864 m. berniukų aukštesnioji mokykla. Vokiškoje mokykloje mokinys lietuvis būdavo pratinamas kalbėti vokiškai. Jam skiepijama neapykanta viskam, kas lietuviška – kalbai, istorijai, kultūrai, tradicijoms, su kiekviena karta vis mažiau lietuvių kalbėjo gimtąja kalba ir save laikė lietuvninkais. Situacija pasikeitė po I-ojo pasaulinio karo, kai 1923 m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos.

Šilutėje pirmoji Herderio vardo gimnazija įkurta 1918 m. balandžio 16 d., kurioje mokyta vokiškai. Lietuviškos mokyklos atkūrimas pradėtas 1928 m., kai keletas lietuvių nutarė privačiai mokyti savo vaikus. Iš pradžių 4 pirmieji mokiniai rinkdavosi A. ir J. Jonušaičių bute. 1928 m. šią mokyklą savo globon paėmė Klaipėdos krašto mokyklų draugija. Šilutės pirmoji gimnazija įkurta 1928 m, o Šilutės Vydūno gimnazija 1930 m. Ši data laikoma lietuviškos mokyklos pradžia Šilutėje. Patalpos nuomojamos Herderio gimnazijoje, name dab. M. Jankaus gatvėje, vėliau Redveikio namuose dab. Atgimimo alėjoje, o 1938 m. įsikūrė naujuose gimnazijai pastatytuose rūmuose, dab. Šilutės Vydūno gimnazija. 1939 m. kovo 22 d. Vokietijai pareikalavus Klaipėdos krašto, gimnazija persikelia į Žemaičių Naumiestį.

Baigiantis karui, 1944 m. Herderio gimnazijos pastate darbą pradėjo lietuvių valstybinė Šilutės pirmoji gimnazija, vėliau pavadinta Šilutės 1-ąja vidurine mokykla.

Sovietiniais metais mieste buvo keturios vidurinės mokyklos (trys lietuviškos ir viena rusiška).

Dabar Šilutėje veikia šios švietimo įstaigos, bei biblioteka:

Kitos švietimo įstaigos:

Kultūra ir menas[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas H. Zudermanui

Šilutės muziejus paveldėjo Hugo Šojaus archeologijos, kartografijos rinkinius ir ypač vertingą etnografinį rinkinį. Muziejuje yra XVIII a. lietuvininkų baldai, audiniai, rūbai, įvairūs buities daiktai. Šilutė (Macikų k.) yra žymaus vokiečių rašytojo Hermano Zudermano gimtinė. Evangelikų liuteronų bažnyčios parkelyje atstatytas paminklas su rašytojo bareljefu.

Sovietiniais metais mieste buvo keturios vidurinės mokyklos (trys lietuviškos ir viena rusiška), kino teatras. Dabar mieste veikia muziejus, penkios bažnyčios, du viešbučiai, daug kavinių, barų bei restoranų.

Miesto šventės[taisyti | redaguoti kodą]

Oficiali miesto diena – paskutinis gegužės mėnesio šeštadienis (miesto gimtadienis). Taip pažymima data, kai 1511 m. šile buvo įkurta pirmoji smuklė. Šventė vyksta prie Kultūros ir pramogų centro.

Šilutei yra itin svarbios pavasario šventės, kurios pritraukia nemažai svečių iš Lietuvos ir užsienio: daug svečių atvyksta iš Vokietijos[30].

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šilutės miesto senieji pastatai yra daugelis statyti prieškario metu. Dauguma pastatų yra statyti XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Šilutės senieji pastatai teikia būdingą Klaipėdos krašto dvelksmą. Šilutės mieste pagrindiniai senieji pastatai yra šie:

Be minėtų pastatų, Šilutėje yra daug senų gyvenamų ir negyvenamų statinių, kai kurie yra nugriauti – „Germanijos“ viešbutis. „Germanijos“ viešbutis buvo gana prabangus ir po gaisro 1929 m. atstatytas, tačiau 1945 m. vėl sudegė. Dabar šioje vietoje stovi Šilutės miesto ir rajono savivaldybė.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Nacionalinėje Krepšinio Lygoje rungtyniauja miesto krepšinio komanda „Šilutė“. Šilutėje yra arba buvo įsikūrę šie futbolo klubai:

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Šilutės muziejus ir jo kolekcijos (sud. L. Burzdžiuvienė, J. Pancerova, D. Barasa, R. Šikšnienė, B. Servienė). – Klaipėda: UAB Druka, 2004. – 24 p. – ISBN 9986-848-50-4
  • Šilutė. Potvynis ir jo žmonės: albumas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. – 164 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-815-06-8
  • Šilutė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 689 psl.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Dietrich Lange: Geographisches Ortsregister Ostpreußen einschließlich des Memelgebietes, des Soldauer Gebietes und des Reg.-Bez. Westpreußen (1919-1939)
  2. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios puslapio informacija
  3. liuteronai.lt puslapio informacija
  4. Šilutės miesto istorija
  5. Walter Buttkereit: Der Kreis Heydekrug (Memelland), Flensburg-Mürwik 1976, S. 178
  6. Siegfried Bufe (Hrsg.): Eisenbahnen in West- und Ostpreußen. Bufe-Fachbuch-Verlag, Egglham 1986 , ISBN 3-922138-24-1, (Ostdeutsche Eisenbahnen 1)
  7. Walter Buttkereit: Der Kreis Heydekrug (Memelland), Flensburg-Mürwik 1976, S. 185
  8. Krituliai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 71 psl.
  9. Traukiniai nuo 2011 m. nebeveža keleivius ruože Klaipėda – Šilutė
  10. Uosto aprašymas www.mariana-pamarys.lt
  11. Uosto aprašymas www.siluteinfo.lt
  12. Šilutė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 401 psl.
  13. Šilutė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 594 psl.
  14. Šilutė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 196 psl.
  15. 2011 m. surašymo duomenys
  16. 2001 m. surašymo duomenys
  17. "Gyventojai pagal religinę bendruomenę, kuriai jie save priskyrė, savivaldybėse (lietuvių k.)." Lietuvos statistikos departamentas: 2011. Nuoroda tikrinta 2013-06-28.
  18. Informacija apie bažnyčią oficialiame puslapyje
  19. Informacija apie bažnyčią
  20. Bendruomenės kontaktai
  21. Nepriklausomų baptistų bendruomenių svetainės informacija
  22. 22,0 22,1 22,2 22,3 Ruth Leiserowitz: Sabbatleuchter und Kriegerverein. Juden in der ostpreussisch-litauischen Grenzregion 1812 - 1942. fibre, Osnabrück op. 2010
  23. . Artur Bittens und Johannes Sembritzki: Geschichte des Kreises Heydekrug ; Im Auftrage des Kreisausschusses verfaßt. Siebert, Memel 1920
  24. Petras Jakstas: Senoji Šilutė. Šilutės Kultūros, Švietimo ir sporto skyrius, Šilutė 1994
  25. Gerhard Mauz: Die sechs Geschworenen und das Massaker von Naumiestis. In: Der Spiegel, Ausgabe 39/1965, 22. September 1965.
  26. "Gyventojai pagal religinę bendruomenę, kuriai jie save priskyrė, savivaldybėse (lietuvių k.)." Lietuvos statistikos departamentas: 2011. Nuoroda tikrinta 2013-06-28.
  27. Ausstellung der Sammlung Scheu im Ostpreußischen Landesmuseum Lüneburg
  28. Das Inferno des Krieges überlebt – Die Sammlung Scheu in Heydekrug: Zeugnisse bäuerlicher Kultur des Memellandes
  29. Šilutės pradinių mokyklų sąrašas
  30. lrytas.lt Šilutė miesto gimtadienį švenčia kartu su vokiečiais

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Šilutė


Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.