Sibiras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
       Sibiro federalinė apygarda        Geografinis Sibiras        Sibiras plačiąja (tradicine) prasme

Sibiras (rus. Сибирь) – didelis gamtinis regionas, užimantis rytinę Rusijos dalį ir iš dalies sutampantis su Šiaurės Azija. Sibiras sudaro 77 % Rusijos ploto (13,1 mln. km²), bet ten gyvena tik 28 % šalies gyventojų (40 mln.). Sibiras dengia ~10 % Žemės sausumos.

Tradiciškai Sibiru laikoma visa Rusijos teritorija, esanti į rytus nuo Uralo kalnų. Tačiau daugelyje tarybinių šaltinių Sibirui nepriskiriama Ramiojo vandenyno pakrantė, vadinama Rusijos Tolimaisiais Rytais (Primorė, Kamčiatka, Chabarovsko kraštas, Čiukotka ir kt.) Pagal tokią sampratą Sibiras apima teritoriją tarp Uralo kalnų vakaruose, Arkties-Ramiojo vandenyno vandenskyros rytuose, Arkties vandenyno šiaurėje bei Vidurinės Azijos pietuose. Plotas šiuo atveju yra 10 mln. km², ilgis iš rytų į vakarus 7000 km, iš šiaurės į pietus 3500 km[1].

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vasiuganės pelkynas Vakarų Sibiro lygumoje.
Altajaus kalnai ir Katūnės upė.

Paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

Geografiškai Sibiras dalinamas į du svarbiausius regionus: Vakarų Sibirą, esantį tarp Uralo kalnų ir Jenisiejaus upės, bei į rytus nuo Jenisiejaus esantį Rytų Sibirą:

Sibirui kartais priskiriami Rusijos Tolimieji Rytai pasižymi ugnikalnių gausa – per Kamčiatkos pusiasalį ir Kurilų salas driekiasi Ramiojo vandenyno ugnies žiedo vakarinis pakraštys, todėl ten gausu veikiančių ugnikalnių, karštųjų versmių, dažni žemės drebėjimai. Svarbiausi ugnikalniai yra Avačos Sopka, Kliučių Sopka, Kronokų Sopka, Alaidas ir kt., be to, Kamčiatkoje yra unikalus Geizerių slėnis.

Sibirui priklauso nemažai salų Arkties vandenyne – Šiaurinė Žemė, Naujojo Sibiro salos, Vrangelio sala ir kt.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiojoje Sibiro dalyje būdingas subarktinis ir vidutinių platumų klimatas, o Arkties vandenyno salose – arktinis klimatas. Dėl didelių nuotolių nuo vandenynų Sibrui būdingas žemyninis ir ryškiai žemyninis klimatas, sudarantis itin ekstremalias ir rūsčias klimatines sąlygas. Beveik visoje Sibiro teritorijoje vidutinė metinė oro temperatūra yra žemiau 0 °C. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -16 °C pietų Sibire iki -48 °C rytų Jakutijoje. Pastarajame regione yra ir Šiaurės pusrutulio bei visos Žemės, išskyrus Antarktidą, šalčio polius – Oimiakono gyvenvietėje užfiksuota −67,7 °C temperatūra.[4] Viduržiemyje Sibire susidaro galingas Sibiro anticiklonas, todėl ilgam įsivyrauja giedri, nevėjuoti orai, išsilaiko plona sniego danga.

Vasara šiaurės Sibire labai trumpa, temperatūra tepakyla iki 5–10 °C. Einant toliau į pietus vasaros šiltesnės ir ilgesnės, liepos vidurkis pasiekia 23 °C, o kartais oras įkaista iki 35–40 °C[5].

Suminė saulės radiacija šiaurės Sibire siekia 60–80 kcal/cm², vidurio Sibire 60–80 kcal/cm², o pačiuose pietuose 100–120 kcal/cm². Oro slėgis žiemą labai skirtingas, nuo 1012–1018 mb šiaurėje iki daugiau nei 1040 mb pietuose. Vasarą slėgis išsilygina apie 1006–1012 mb[5].

Kritulių kiekis gan skirtingas – nuo 100–200 mm šiaurės rytų Jakutijoje iki daugiau nei 2000 mm Altajaus šlaituose. Didžiausia dalis kritulių iškrenta vasarą, lietaus pavidalu. Tolimuosius Rytus veikia musonai, todėl ten irgi būdingas didelis kritulių kiekis (>700 mm).

Nuvola apps kweather.svg Novosibirsko (didžiausio Sibiro miesto) klimatas Weather-rain-thunderstorm.svg
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Vidutinė aukščiausia °C -12,2 -10,3 -2,6 8,1 17,5 24,0 25,7 22,2 16,6 6,8 -2,9 -8,9 7,0
Vidutinė žemiausia °C -20,1 -19,1 -11,8 -1,7 5,6 12,3 14,7 11,7 6,4 0,0 -9,1 -16,4 -2,3
Krituliai mm 19 14 15 24 36 58 72 66 44 38 32 24 442
Duomenys: name="Гидрометцентр России""Гидрометцентр России (Russian)." Nuoroda tikrinta January 08 2009.
Ilgiausia Sibiro upė Lena.
Dėl įšalo susidaręs kreivamiškis.

Hidrologija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl amžinojo įšalo ir mažo garuojamumo Sibire susidaręs labai tankus hidrologinis tinklas. Beveik visas Sibras priklauso Arkties vandenyno baseinui, tik rytai (Tolimeji Rytai) – Ramiojo vandenyno baseinui. Visos svarbiausios upės teka iš pietų (nuo kalnų) į šiaurę (vandenyną): Obė, Jenisiejus, Lena, Jana, Kolyma, Indigirka. Pirmosios trys yra vienos ilgiausių pasaulio upių[6] ir turi daug ilgų intakų (Irtyšius, Tobolas, Išimas, Angara, Žemutinė Tunguska, Viliujis, Aldanas, Vitimas ir kt.). Iš Ramiojo vandenyno baseino upių ilgiausia yra Amūras.

Visos upės žiemą pasidengia storu ledo sluoksniu, o mažesnės dažnai įšąla iki dugno. Balandžio–birželio mėnesiais ledai suaižėja ir prasideda ledonešis. Kadangi pietų Sibire ledonešis prasideda anksčiau, negu šiaurėje, kyla milžiniškos ledų sangrūdos ir potvyniai. Vasarą vandens lygis nukrenta, o spalio mėnesį upės vėl pradeda dengtis ledu. Dauguma Sibiro upių sudaro daugybę meandrų, protakų.

Šiaurinėje Sibiro dalyje telkšo nesuskaičiuojama galybė palyginti nedidelių, apvalių, termokarstinių ežerėlių. Didieji Sibiro ežerai yra tektoninės kilmės, iš jų didžiausias yra Baikalas (giliausias pasaulio ežeras). Kiti dideli ežerai yra Taimyro ežeras, Čanai, Teleckojės ežeras, Lamos ežeras, Chantajaus ežeras. Sibire yra ir dideli pelkių plotai, ypač Vakarų Sibiro lygumoje.

Dirvožemiai[taisyti | redaguoti kodą]

Beveik visą Sibirą išskyrus jo pietvakarius ir pietryčius apėmęs amžinasis įšalas. Dėl jo susidarę įvairūs kriolotiniai dariniai – ampalai, bulgunjachai ir kt.

Centrinėje Sibiro dalyje slūgso įšalę taigos dirvožemiai, Vakarų Sibire – jauriniai bei velėniniai-jauriniai dirvožemiai, šiaurėje – Arkties ir tundros glėjiniai dirvožemiai. Pietinę ir rytinę dalį apima kalnų taigos (daugiausia jauriniai) dirvožemiai, besikaitaliojantys su kalnų tundrų dirvožemiais. Pačiuose pietuose yra pievų juodžemių, miškų pilkžemių, stepių zonos juodžemių, kalnų juodžemių, rudžemių ir pilkžemių ruožų. Upių slėniuose plyti salpiniai aliuviniai dirvožemiai, o Kamčiatkoje bei Kuriluose – vulkaninės kilmės turtingi humusu velėniniai dirvožemiai[5].

Maumedžių miškas prie Vyngapuro upės.
Tekšė – dažnas Sibiro augalas.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Sibire gan ryškiai išreikštas platuminis zoniškumas. Didžiąją regiono dalį dengia taiga – vakaruose būdingi tamsūs taigos miškai, sudaryti iš eglių, kedrinių pušų ir kėnių, besikaitaliojantys su pušų miškais, Angaros baseine plyti maumedžių ir pušų miškai, Jenisiejaus ir Lenos tarpupyje – maumedžių miškai ir retmiškiai. Šiaurėje taiga pereina į miškatundrę, kur auga beržai, eglės ir maumedžiai. Į šiaurę nuo medžių ribos plyti tundra, kur auga samanos, kerpės, pūkuočių kupstai ir krūmokšniai, o Arkties vandenyno pakrantėje bei salose driekiasi arktinės dykumos ir arktinė tundra. Pietvakarių Sibire auga drebulių ir beržų miškai, kurie toliau pietuose pereina į miškastepes, o pačiuose pietuose – į velėnines varpinių stepes (Barabos stepė, Kulundos stepė) ir varpinių bei bitkrėslių stepes (pietų Užbaikalė). Kalnuose daugiausia auga kalnų taiga, kalnų maumedžių miškai ir kalnų tundra. Kamčiatkoje auga Ermano beržų retmiškiai ir aukštų žolių pievos, o kalnuose – žemųjų pušų ir alksnių sąžalynai. Primorėje auga mišrieji miškai bei kalnų mišrieji ir plačialapių miškai[5].

Sibiro augmenija prisitaikiusi prie atšiauraus ir kontrastingo klimato; būdingiausi medžiai – sibirinis maumedis, sibirinė pušis, sibirinė eglė, paprastoji pušis, sibirinis kėnis, žemoji pušis, karpotasis beržas, drebulė, daūrinis maumedis. Tundroje paplitę beržai keružiai, liekniniai beržai, vasarą ten gausiai sužydi žiediniai augalai. Be to, Sibire gausu valgomas uogas vedančių augalų – mėlynių, bruknių, spanguolių, tekšių, aviečių. Taip pat gausu grybų.

Sibiro gyvūnijos įvairovė nėra didelė, bet dėl krašto atokumo čia išliko daug rūšių, kurios kitur pasaulyje baigia išnykti. Sibire paplitę rudieji ir baltieji lokiai, pilkieji vilkai, erniai, briedžiai, stirnos, taurieji ir šiauriniai elniai, rudosios ir poliarinės lapės, lūšys, avijaučiai (Arktyje), smulkūs žinduoliai (kiškiai, kiaunės, vilpišiai, voverės, burundukai, peliniai). Pietų Sibiro kalnuose ganosi kalnų ožiai, o stepėse – nykstančios saigos, Primorėje sutinkami amūriniai tigrai. Sibiras buvo paskutinė Žemės vieta, kur išnyko mamutai (Vrangelio saloje, 1650 m. pr. m. e.)[7].

Taigos miškuose paukščių nėra daug: ten sutinkami stambūs paukščiai kurtiniai, tetervinai, gervės, medžiuose gyvena strazdai, kėkštai, riešutinės. Tuo tarpu tundroje vasarą susirenka dideli pulkai žąsinių paukščių. Salose ištisas kolonijas sudaro įvairūs jūriniai paukščiai. Vandenynų pakrantėse yra jūrinių vėplių, kotikų, jūrų liūtų gulyklos. Sibiro upėse gausu žuvų – lašišų, eršketų, kiršlių, upėtakių, sterlių, peledžių, sykų, lenokų, muksunų ir kt. Baikale gyvena endeminiai baikaliniai ruoniai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal archeologinius kasinėjimus nustatyta, kad žmonės Sibire gyveno dar prieš 47 000 metų. Čia gyveno ne tik Homo sapiens, bet ir neandartaliečiai bei nenustatyta hominidų rūšis, vadinama Denisovo žmogumi[8]. Iš Sibiro, per užšalusį Beringo sąsiaurį (Beringiją), pirmieji žmonės pasiekė Ameriką. Pasak antropologo Vasilijaus Radlovo, pirmieji centrinio Sibiro gyventojai (autochtonai) buvę Jenisiejaus žmonės, kurių vienintelė išlikusi iki šių dienų tauta yra ketai. Sibiro ežerų pakrantėse kūrėsi neolitinės gyvenvietės, o gausūs kurganai rodo, kad čia gyvenusi gausi žmonių populiacija.

Po Jenisiejaus žmonių į Sibirą nuo Uralo kalnų ėmė keltis samojedai. Selkupų pėdsakų rasta Sajanuose. Gausiai Sibire randami bronzos radiniai priskiriami būtent samojedams. XIVX a. pr. m. e. pietų Sibirą ėmė veikti indoiranėnai, rasta Andronovo kultūros radinių. Tarp VII ir III a. pr. m. e. Altajuje suklestėjo indoiranėnai skitai, siejami su Pazyryko kultūra. Jie padarė didelę įtaką visoms vėlesnėms stepių kultūroms. III a. pr. m. e. Užbaikalė ir kiti pietų Sibiro rajonai tapo Šiongnu karalystės dalimi. Tuo pat metu Sajanuose jau gyveno Jenisiejaus kirgizai, čia klajojo ir kitos tiurkų gentys – uigūrai, chakasai, kurios išstūmė čia gyvenusias ugrų tautas.

Sibiro tautos XVI a.

Ankstyvaisiais viduramžiais į pietus nuo Sibiro kūrėsi mongolų valstybė. Mongolai palaikė ryšius su Pietų Sibiro tautomis, kurias vadino urianchajais. 1206 m. Čingischanas užkariavo dalį pietinių Sibiro tautų, o 1207 m. jo sūnus Džuči į Mongolijos imperijos sudėtį pajungė urianchajus, oiratus, bargus, chakasus, buriatus, tuvius ir kirgizus. Sibiro žemės buvo padalintos į 3 tumenus. Sibiriečiai mokėjo duoklę mongolams kailiais, sakalais, moterimis, žirgais. Sudaryta jamų sistema. XIII a. mongolams ir jų sąjungininkams tiurkams buvo pavaldus visas pietų Sibiras.

XIIXVII a. vakarų Sibiras, tuomet vadintas Jugra, priklausė Didžiajam Novgorodui, o jam subyrėjus – Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pietvakarinė Sibiro dalis priklausė Aukso Ordai, o 1490 m. jai subyrėjus sudarytas Sibiro chanatas. 1499 m. rusai pasiekė Obės upę.

XVI a. carinė Rusija nukariavo totorius ir kitas Pavolgio bei Pauralės tautas ir gavo laisvą koridorių į Sibirą. Turtingų pirklių Stroganovų iniciatyva į Sibirą pradėjo keltis naujakuriai, besivertę žemės ūkiu, gyvulininkyste, rūdų, druskos gavyba. Stroganovai pasamdė kazokų būrius saugoti gyvenvietes nuo totorių antpuolių. 1577 m. kazokų vadui Jermakui pasiūlyta sudaryti armiją ir užkariauti Sibiro chanatą. 1581 m. Jermakas su 1636 žmonių armija Tagilo, Turos ir Tobolo upėmis pasiekė chanato sostinę Kašlyką ir ją apgulė. 1582 m. Čiuvašų kyšulio mūšyje Jermakas nugalėjo chano Kučiumo armiją, tačiau 1585 m. Kučiumas netikėtai užpuolė Jermaką ir jo kazokus. Jermakas žuvo, o kazokai buvo priversti atsitraukti.

XVII amžiaus gynybinis bokštas (ostrogas).
Jeniseiskas buvo vienas svarbiausių Sibiro miestų. Apie 1750 m. statyta cerkvė.

XVII a. pr. Rusija dėl vidinių problemų aktyvios kolonizacijos nebevykdė, bet vėliau vėl prasidėjo imperijos plėtra į Sibirą. Kazokai skverbėsi į regioną iš Uralo kalnų ir rinko kailių bei dramblio kaulo duoklę. Tuo tarpu Arkties vandenyno pakrantėmis į Sibirą ėmė keliauti rusai pomorai. Jie įkūrė Mangazėjos, o vėliau Turuchansko miestus Vakarų Sibire ir ten vykdė prekybą žvėrelių kailiais. Kolonizatoriai upių pakrantėse statydavo ostrogus– medines, kvadratinio plano tvirtoves. Šalia tokių ostrogų susikūrė daug Sibiro miestų. 1620 m. iš Turuchansko išvykęs kailių prekeivis Demidas Pianda keletą metų keliavo Sibiro upėmis, kol pasiekė jakutų žemes prie Lenos. Jis laikomas pirmuoju Sibiro didžiuoju keliautoju. 1627 m. Jenisiejaus vaivada paskirtas Piotras Beketovas. Jis pirmasis pasiekė buriatų žemes, ten įkūrė Rybinskio ostrogą, o vėliau keliavo Lenos upe ir 1632 m. įkūrė Jakutsko ostrogą. Jakutskas netrukus tapo svarbiu punktu, iš kurio buvo tyrinėjamas Rytų Sibiras. 1639 m. Ivanas Moskvitinas tapo pirmuoju rusu, pasiekusiu Ramiojo vandenyno (Ochotsko jūros) krantą[9]. 1643 m. rusai pasiekė Baikalo ežerą, kelerių metų bėgyje atrado Daūriją, Kolymos upę, 1648 m. Semionas Dežniovas pasiekė Dežniovo kyšulį ir perplaukė Beringo sąsiaurį. XVII a. vid. rusai jau buvo pasiekę ir ištyrinėję daugelį Sibiro kraštų, įkūrę ostrogus strateginėse vietose.

XVIII a. po Sibirą keliauti ėmė ne tik kariai ir pirkliai, bet ir tyrinėtojai. Jūrininkai (Semionas Čeliuskinas, Charitonas ir Dmitrijus Laptevai ir kt.) tyrinėjo Arkties jūras, gamtininkai, geografai, etnologai (Peter Simon Pallas, Johann Georg Gmelin, Gerhard Friedrich Müller, Alexander von Humboldt, Jonas Čerskis ir kt.) tyrė Sibiro geografiją, gamtą, tautas.

XVII–XVIII a. į Sibirą kėlėsi rusai, bėgę nuo persekiojimų, baudžiavos, kūrėsi sentikių bendruomenės. Vietinių gyventojų antpuoliai susilpnėjo, Sibire ėmė kurtis pramonės įmonės, kasyklos. Petro I laikais sudaryta Sibiro gubernija, o vėliau Sibiro carystė. Sibiras palaipsniui tapo politinių priešų bei kalinių tremties vieta. Po nepavykusios dekabristų revoliucijos 1825 m. daug revoliucionierių išsiųsta į katorgą Sibire. Vėliau jie prisidėjo prie miestų ir kultūrinio gyvenimo steigimosi Sibire.

Visgi Sibiro įsisavinimą ilgą laiką stabdė prastas susisiekimas, be upių vienintelė arterija buvo Sibiro traktas. XIX a. pab. pradėtas statyti Transsibiro geležinkelis leido suklestėti miestams, pramonei, kalnakasybai pietų Sibire. 1893 metais buvo įkurtas dabar didžiausias Sibiro miestas – Novosibirskas. Nepaisant to, centriniai Rusijos rajonai tebebuvo apgyvendinti tankiai, o Sibire dirvonavo derlingos žemės plotai. 19061911 m. Piotras Stolypinas pradėjo kampaniją, ragindamas europinės Rusijos valstiečius keltis į Sibirą. Manoma, kad šios kampanijos metu persikėlė ~3 mln. žmonių. 1908 m. Sibire įvyko mįslingas Tunguskos incidentas.

Gulago kaliniai tiesia Kolymos traktą.

Rusijos pilietinio karo metais Sibiras buvo toli nuo to meto Rusijos aktualijų, dauguma žmonių buvo valstiečiai, gyveno kaimuose[10]. Aleksandras Kolčiakas, buvęs vienu baltagvardiečių lyderių, siekė sukurti Sibiro autonomiją. Tarybinių metų pradžioje sibiriečiai kentėjo nuo skurdo, buvo politinė ir socialinė suirutė. 1930 m. prasidėjo kolektyvizacija, o stambūs žemvaldžiai „išbuožinti“. II pasaulinio karo metais į Sibirą perkelta didelė dalis ginkluotės, ginklų gamyklų, valdžios įstaigų.

Tarybiniais metais pradėtas intensyvus Sibiro įsisavinimas – pradėtos tiesti geležinkelio linijos, ėmė kurtis miestai, gamyklos, kasyklos ne tik pietų Sibire, bet ir atšiauriuose centriniuose ir šiauriniuose rajonuose. Vietinės Sibiro tautos priverstinai paverstos sėsliomis, sudaryti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. „Valstybės priešai“, kaliniai, „buožės“, atitremti į Sibirą ir administruojami Gulago, statė kelius, miestus, dirbo kasyklose, miškų kirtavietėse. Buvo sukurti grandioziniai planai Sibiro upes pasukti į sausringą Centrinę Aziją, bet jie taip ir nepradėti vykdyti. Tuo tarpu ant Sibiro upių pastatyta daug hidroelektrinių. Sibire kūrėsi daugelis TSRS ginkluotės gamyklų, uždarųjų miestų, kur vystyta karinė, branduolinė pramonė.

Po TSRS žlugimo, Sibiras kaip ir likusi Rusija susidūrė su rimtomis socialinėmis problemomis. Tiesa, Vakarų Sibire, kur yra pagrindiniai šalies naftos ir dujų telkiniai, statomi nauji ir modernizuojami seni miestai, tiesiami plentai ir geležinkeliai, vystomas kultūrinis gyvenimas. Kuriami ambicingi planai naujų geležinkelio linijų, hidroelektrinių statyboms. Regione jaučiama didelė kinų kapitalo įtaka, be to, keliasi kinų naujakuriai.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Sibiro pavadinimas minimas XIII a. – persų žemėlapyje, kur įvardintas kaip „Sebur“. Vardo kilmė neaiški, tačiau žodis seber pažodžiui iš totorių kalbos reiškia 'valyti, šluoti' arba 'pūsti vėją'. Pagal kitą versiją šis pavadinimas totorių kalba reiškia „mieganti žemė“ (Sib 'užsnūsti' + ir 'žemė'), tačiau šis junginys neatitinka tiurkų gramatikos (būtų irsib). Mongolų kalba šibir reiškia pelkėtą, beržais apaugusią vietą[11]. Siūlomas variantas, kad pavadinimas „Sibiras“ kilo nuo pietų Urale gyvenusios genties sabirų.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausias Sibiro miestas – Novosibirskas.
Kaimas Sibire (Jarkai, Krasnojarsko kr.)

2002 m. Rusijos surašymo duomenimis Sibire gyveno 39,1 mln. žmonių. 1990–2010 m. regione gyventojų sumažėjo 2 milijonais – daugiausia dėl jaunimo emigracijos į europinę Rusiją[12]. Čia taip pat yra neigiami gimstamumo/mirtingumo rodikliai, paplitęs alkoholizmas, narkomanija, bedarbystė[13].

Sibiras yra vienas rečiausiai gyvenamų pasaulio regionų. Vidutinis gyventojų tankumas tesiekia 3 žm./km². Absoliuti dauguma Sibiro gyventojų gyvena pietuose, ypač regione aplink Transsibiro geležinkelį, nuo Jekaterinburgo vakaruose iki Irkutsko rytuose. Čia susitelkę beveik visi Sibiro didmiesčiai. Kita tankiau gyvenama teritorija yra pietų Primorė. Likusioje Sibiro dalyje gyventojų tankumas labai mažas, daug kur žemiau 1 žm./km². Daugelis to krašto gyvenviečių įsikūrę prie didžiųjų upių.

Didžiausi miestai[taisyti | redaguoti kodą]

Miestuose gyvena 70 % Sibiro gyventojų. Sibire yra 29 miestai, kurių gyventojų skaičius viršija 100 000 žmonių. Didžiausi yra šie:

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Administraciškai Sibiras ir Tolimieji Rytai padalinti į 3 federalines apygardas, kurios savo ruožtu skirstomos į sritis, kraštus, respublikas:

Etninė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Dabar didžioji dauguma Sibiro gyventojų yra rusai, taip pat daug surusėjusių ukrainiečių, baltarusių, Volgos vokiečių[14]. Dėl tremčių, vidinės migracijos TSRS laikais čia yra ir lenkų, lietuvių, latvių, baškirų, kazachų, žydų ir kt. tautų atstovų. Tiesa, dauguma šių žmonių gyvena tankiau gyvenamame pietų Sibire bei kituose didesniuose Sibiro miestuose. Tolimuosiuose Rytuose gyvena >40 tūkst. kinų, taip pat yra korėjiečių.

Tuvių šamanas.

Iš vietinių tautų gausiausios yra buriatai, jakutai, tuviai, Sibiro totoriai. Likusios tautos negausios, nykstančios: chakasai, altajiečiai, evenkai, evenai, dolganai, nencai, chantai, mansiai, nganasanai, selkupai, ketai, jukagirai, čiukčiai, koriakai, itelmenai, eskimai, aleutai, nanajai, nivchiai, udegėjai, oročiai.

Religijos[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai Sibire buvo plačiai praktikuojamas šamanizmas. Netgi pats šis terminas kildinamas iš Sibiro kalbų. Iš Sibiro šamanistines tradicijas paveldėjo tiurkai, vengrai, Amerikos tautos[15]. Su šamanizmu glaudžiai susijusi vietinių tautų muzika, kurios komponentais yra gamtos garsų pamėgdžiojimas, virštoninis dainavimas, šamano būgno mūšimas, grojimas dambreliu (chomusu) ir kt. Tiurkų tautų šamanistinis tikėjimas vadinamas tengrizmu.

Dalis pietų Sibiro tautų (buriatai, tuviai) vėliau iš mongolų perėmė Tibeto budizmą. Dabar Buriatijoje yra svarbiausias Rusijos budizmo centras Ivolgos vienuolynas. Rusams vykdant Sibiro kolonizaciją, didelė dalis vietinių tautų atversta į krikščionybę (stačiatikybę). Taip pat čia gyvena ~70 tūkst. judėjų[16], yra musulmonų. Sibire yra gausi Paskutiniojo Testamento bažnyčios bendruomenė[17].

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausia ūkio šaka Sibire – gavybos pramonė. Chantų Mansijoje yra 70 % eksploatuojamų Rusijos naftos telkinių (Neftejuganskas, Nižnevartovskas, Surgutas). Taip pat Vakarų Sibire, ypač jo šiaurėje, yra svarbiausi Rusijos gamtinių dujų telkiniai (Urengojus, Medvežjė, Serginas). Pietų Sibire esantis Kuzbaso baseinas pasižymi akmens anglių telkiniais. Akmens bei rusvoji anglis taip pat išgaunama Norilske, Bukačačoje, Nižneangarskojėje, Zyriankoje, Tulune, Užbaikalės Petrovske ir kt. Sibire yra praktiškai visų ekonomiškai vertingų metalų kasyklų: geležies rūdos (Taštagolas, Koršunovas, Goriai, Tajožnojė, Žemutinis Tagilas), nikelio (Norilskas), molibdeno (Davenda), vario (Norilskas, Serovas, Revda), aliuminio (Severouralskas), alavo (Ese Chaija, Šerlovaja Gora), chromo, polimetalų (Salairas, Rubcovskas, Chapčeranga, Dalnegorskas), aukso (Bodaibas, Nerčinskas, Artiomovskas, Aldanas, Berikulskis), sidabro, paladžio, mangano ir kt. Mirne, Verchniaja Saldoje yra vieni svarbiausių deimantų ir kitų brangakmenių telkinių pasaulyje. Dar išgaunamas asbestas (Ak Dovurakas, Asbestas), grafitas (Botogolskojė), fosforitai, skalūnai (Tomotas), kalio druska, valgomoji druska (Burla, Michailovskis, Usolje Sibirskojė), glauberio druska (Kučiukas), marmuras[5].

Gamyklų kompleksas Novokuznecke.

Išvystyta sunkioji pramonė: juodoji ir spalvotoji metalurgija, mašinų, automobilių, įrengimų gamyba, chemijos ir naftos perdirbimo pramonė. Jūrų, upių pakrantėse veikia žuvies perdirbimo gamyklos, prie miškų – medienos kirtimo ir apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonės įmonės. Prie didžiųjų upių įrengta nemažai galingų hidroelektrinių: Sajanų-Šušenskojės, Bratsko, Irkutsko, Krasnjarsko, Zėjos, Ust Ilimsko, Burėjos, Novosibirsko. Veikia keletas šiluminių elektrinių, Bilibino atominė elektrinė.

Dėl klimato sąlygų didžiojoje Sibiro dalyje žemės ūkio vystymas ribotas, tačiau šiltesniuose ir derlingais juodžemiais pasižyminčiuose Sibiro pietuose auginami kviečiai, rugiai, miežiai, saulėgrąžos, cukriniai runkeliai, Primorėje – kukurūzai ir ryžiai. Pietiniuose rajonuose auginami pieniniai ir mėsiniai galvijai, o šiaurėje verčiamasi elnininkyste. Sibiro upėse, Ramiojo vandenyno jūrų pakrantėse vykdoma pramoninė žvejyba, krevečių, krabų, jūrinių žinduolių gaudymas. Taigoje veikia kalinių žvėrelių ūkiai. Sibiro taiga yra didžiausias pasaulyje miškas, todėl čia intensyviai kertama mediena.

Geležinkelio stotis Omske.

Susisiekimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl atšiauraus klimato, amžinojo įšalo, miškingų, pelkėtų plotų, upių gausos Sibire susisiekimas sudėtingas. Svarbiausios susisiekimo arterijos yra geležinkeliai: Transsibiro geležinkelis, Baikalo-Amūro magistralė, Tiumenės-Surguto geležinkelis. Tarybiniais metais pradėtas, bet taip ir nebaigtas ambicingas Transpoliarinio geležinkelio projektas. Svarbiausi automobilių keliai yra Baikalo plentas (M51, M53, M55), Amūro plentas (M58), Lenos plentas (M56) ir Kolymos traktas (M56). Tiesa dauguma šių kelių, jau nekalbant apie regioninius ir vietinius kelius, neturi tvirtos dangos ir dalį metų gali būti neišvažiuojami arba sunkiai pravažiuojami[18]. Geriausia judėti sausumos transportu yra žiemą – per užšalusį gruntą, upes susidaro žiemos keliai. Šiauriniame Sibire svarbiausia susisiekimo priemonė yra laivai, tačiau dėl trumpų vasarų navigacinis laikotarpis trumpas, vėliau tenka keliauti su ledlaužiais. Dėl didelių atstumų ir prastų sausumos transporto sąlygų išvystytas aviacinis tinklas.

Ekologija[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Sibiras pasižymi dideliais neliestais laukinės gamtos plotais, tai vienas užterščiausių pasaulio regionų. Čia yra vienas užterščiausių pasaulio miestų Norilskas, o tokie miestai kaip Novokuzneckas, Angarskas, Omskas, Krasnojarskas, Bratskas ir Novosibirskas išmeta daugiau atmosferinių teršalų, negu visa Maskva. Orą teršia sunkiosios pramonės gamyklos, dirvožemį ir gamtą – kasyklos, naftos verslovės. Jau 1970 m. Sibiro miestai per dieną išleisdavo vidutiniškai 3,7 tonų pramoninių atliekų, kuomet centrinėje Rusijoje šis rodiklis buvo 0,7 t[19]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Sibiras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.