Emigracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Emigracija – žmonių persikėlimas iš vienos šalies į kitą nuolatiniam gyvenimui.

Priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Dažnos emigracijos priežastys – politinės ar ekonominės, tačiau taip pat emigruojama suradus antrą pusę kitoje šalyje ar sulaukus senesnio amžiaus persikraustoma į šiltesnius kraštus (t. y. dėl palankesnio sveikatai klimato). Taip pat dėl didesnio uždarbio.

Emigrantas[taisyti | redaguoti kodą]

Emigrantas – išeivis, asmuo, savo noru persikėlęs gyventi į kitą šalį. Emigrantais laikomi tik tie žmonės, kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies. Dažnos emigracijos priežastys – politinės ar ekonominės, tačiau taip pat emigruojama suradus antrą pusę kitoje šalyje ar sulaukus senesnio amžiaus persikraustoma į šiltesnius kraštus.

Neigiamos emigracijos pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Demografinės situacijos pokyčiai (darbingo amžiaus žmonių mažėjimas, produktyvumo mažėjimas, socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų pasitraukimo);
  • investicijų į žmogų praradimas;
  • staigus atlyginimų šuolis kai kuriuose sektoriuose;
  • kvalifikuotų specialistų poreikio didėjimas.

Emigracijos metu prarandami ne tik ir ne tiek mokesčių mokėtojai, kiek piliečiai, lemiantys valstybės politinį likimą, aktyviausia ir savarankiškiausia jų dalis. Nepaisant diplomatinių atstovybių pastangų įtraukti emigravusius piliečius į balsavimo sąrašus, nemaža jų dalis rinkimuose nedalyvauja (ši tendencija turbūt labiausiai paplitusi tarp legalaus statuso neturinčių migrantų). Migravimas ypač silpnina ir taip sunkiai besiformuojantį vidurinįjį visuomenės sluoksnį, be kurio negalima tikėtis stabilios ir pažangios demokratinės valstybės susiformavimo.

Emigracijos bangos[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausios emigracijos bangos buvo XIX-XX amžiais, kai daugybė vargingai gyvenančių europiečių šeimų persikėlė į Šiaurės ir Pietų Ameriką ar Australiją.

Jungtinių Tautų pranešime apie emigraciją teigiama, kad beveik 200 mln. žmonių – 25 % daugiau negu 1990 m. – gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Daugiausia migrantų išvyksta gyventi į turtingąsias pasaulio šalis; 20 % persikėlėlių apsistoja JAV.

Lietuvoje buvo 4 emigracijos bangos.

Emigracija iš Lietuvos[taisyti | redaguoti kodą]

Emigracijos bangos yra žinomos jau nuo XIX a. antros pusės. Ją lėmė tiek politinės, tiek ir socialinės – ekonominės priežastys.

XIX-XX a. pab. Lietuvos gyventojai emigravo į JAV, Kanadą, Argentiną, Braziliją, Australiją, Urugvajų, Vokietiją. XXI a. bene daugiausiai migrantų iš Lietuvos išvyko į Jungtinę Karalystę (apie 200 000) bei Airiją (apie 100 000-200 000), taip pat Ispaniją, JAV, Vokietiją. [1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920-1940 m.: dokumentų rinkinys (sud. Vitalija Kasperavičiūtė). - Vilnius: Versus aureus, 2006. - 295 p. - ISBN 9955-699-36-1

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]