Kazimieras Šlapelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Kazimieras Šlapelis
Kazimieras Šlapelis su žmona Amalija. (nuotraukos fragmentas iš Lietuvių bendruomenės Argentinoje leidinio) [1]
Gimė 1894 m. spalio 1 d.
Paberžiai, Kupiškio valsčius
Mirė 1983 m. gegužės 10 d. (88 metai)
Sarmjentas, Argentina
Tautybė lietuvis
Tėvas Justinas Šlapelis
Motina Sofija Jankauskaitė-Šlapelis
Sutuoktinis (-ė) Amalija Ramig Urig
Vaikai Elena, Antena, Rosa, Alba, Tula, Febas
Veikla lakūnas

Kazimieras Šlapelis (1894 m. spalio 1 d. Paberžiuose – 1983 m. gegužės 10 d. Sarmjente, Argentina) – paleontologas, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augo gausioje šeimoje: be jo, dar buvo septyni broliai ir dvi seserys. Kai Kazimierui sukako vieneri, tėvai Justinas (1854–1931) su žmona Sofija (1865–1939) susiruošė į nepaprastą kelionę. Mat savo sūnų ir marčią į tolimą, pusiau laukinę Argentiną, kvietė Kazimiero senelis Izidorius Šlapelis. I. Šlapelis aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremtas į Sibirą. Ištyrinėjęs vietos sąlygas, susidraugavęs su aplinkiniais gyventojais, I. Šlapelis iš Sibiro pabėgo į Tolimuosius Rytus, o iš ten 1877 m. pasiekė Argentiną. Čia įsikūrė ir pasiuntė Lietuvoje esantiems sūnums Jonui, Juozui, Justinui kvietimus.[2]

Kazimiero tėvai apsigyveno Entre Rioso provincijoje, dirbo žemę, bet 1903 m. apylinkes nusiaubė skėriai. Vabzdžiai ne tik sunaikino derlių, bet sugraužė ir drabužius. Prasidėjo badmetis. Šlapeliai nutarė bėgti į Patagoniją, kur jau anksčiau buvo įsikūręs dėdė Izidorius ir du jo sūnūs. Laivui atplaukus į Komodoro Rivadaviją, Šlapeliai dar šešias dienas keliavo per Čubuto provinciją arkliais, kol pasiekė Sarmjento apylinkę, kurios gyventojų dauguma buvo vietos indėnai. Tuo metu ši didžiulė teritorija buvo vadinama Sarmiento ganyklų kolonija. Kiekvienas, norintis čia įsikurti, gaudavo po ketvirtį mylios žemės. Ten Justino broliai Jonas ir Juozas vertėsi avių auginimu. I. Šlapelis ką tik buvo miręs.

Jaunystės metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

K. Šlapelis pradinę mokyklą pradėjo lankyti Gualeguaiču (isp. Gualeguaychú) miestelyje, kur jo motina buvo rankdarbių mokytoja (Kupiškio stiliumi austais raštais grožėjosi vietos argentiniečiai), o pradinį mokslą baigė Sarmjente. Vėliau mokslus tęsė Komodoro Rivedavijos internatinėje mokykloje, į kurią jis kasdien penkis kilometrus jojo arkliu. Tuo metu mokykloje mokėsi iš viso 15 berniukų mokinių.

1916 m. tapo pirmuoju Sarmiento automobilininku. Tuo metu jis dirbo „Progreso“ viešbutyje kino mechaniku. Viena Sarmiento bendrovė atsigabeno keturių cilindrų „Buick“ automobilį su išorine pavarų svirtimi.[3] Jo vairuotojas, mašiną atvairavęs iš Buenos Airių, pamatęs nykų šių apylinkių kraštovaizdį[reikalingas šaltinis], pabėgo. Automobilio savininkas įkalbėjo Kazimierą tapti vairuotoju. Vėliau, 1918 m., ir pats Kazimieras įsigijo nuosavą automobilį.

1922 m. pirmasis Sarmjento miestelyje įsigijo radijo imtuvą ir tapo radijo mėgėju. Tuo metu Buenos Airėse buvo vienintelė radijo stotis „Radio Cultura“.[4] Vėliau jis sukonstravo ir radijo siųstuvą, kurį užregistravo dukters vardu, nes pats dar vis buvo emigrantas be Argentinos pilietybės.

Paleontologija ir aviacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

K. Šlapelis daug kartų keitė darbo pobūdį. Pradėjęs dirbti vilnos kirpėju, artoju, vežiku, vėliau pradėjo domėtis technika. Kino mechaniko ir vairuotojo amatą pakeitė angliakasio darbu. Po to tiesė kelius, statė mokyklas, ėmė domėtis paleontologija. Patagonijos lygumose ir kalnuose ieškojo urano ir geležies rūdos. Tyrinėdamas Andų kalnų papėdes surado 40 metrų ilgio dinozauro griaučius, kuriuos atidavė La Platos muziejui. Dabar šis skeletas eksponuojamas muziejaus pirmoje salėje.[5] 1929 m. La Platos muziejus K. Šlapeliui įteikė garbės diplomą.

1933 m. su draugais įsigijo sklandytuvą ir organizavo skraidymus, 1935 m. kartu su broliu Jonu bei kitais entuziastais įsteigė Komodoro Rivadavijos aeroklubą. 1936 m. K. Šlapelis jau skraidė savarankiškai ir nusipirko pirmą savo dvivietį lėktuvą. Iki 1951 m. jis skraidė neturėdamas atitinkamų leidimų, pasikliaudamas tuo, kad gyvena tolimoje Patagonijoje. Patagonijos lakūnas artimai bičiuliavosi su prancūzų rašytoju ir aviatoriumi Antuanu de Sent Egziuperi, kuris nuo 1929 m. dirbo oro bendrovės „Aeroposta Argentina“ direktoriumi ir daug skraidė po Patagoniją, nusileisdavo ir Sarmiente.[6]

1951 m. K. Šlapelis leidosi į tūkstančio kilometrų skrydį į San Fernando aerodromą (dabar isp. Aeropuerto Internacional de San Fernando), esantį Buenos Airių priemiestyje. Skrydis pavyko sėkmingai nepaistant to, kad lėktuvo kabinoje nebuvo radijo aparato bei radijo kompaso, būtinų ilgoms kelionėms. Visi prietaisai – patys paprasčiausi. Kabina buvo nešildoma, nes K. Šlapelis šildymo vamzdį nukreipė į variklį, kad neapledėtų karbiuratorius. Pats jis buvo susisupęs į storą ir šiltą pončą (argentinietiška vilnonė skara). Jo lėktuvas neturėjo starterio ir ratų stabdžių.[2] Taip sulaukęs 57-erių ir be licencijos išskraidęs dvidešimt metų, K. Šlapelis galų gale gavo piloto licenciją. Iki 1974 m. per jo rankas perėjo trys nedideli lėktuvai, kuriais gabeno ligonius, pervežė medžiagas bei žmones. K. Šlapelį visi pripažįsta Patagonijos civilinės aviacijos pionieriumi.[reikalingas šaltinis]

1973 m. Argentinos karo aviacijos vadovybė, suruošusi oro paradą, pasikvietė svečiu ir seną Patagonijos padangių veteraną K. Šlapelį. Ta proga jis buvo supažindintas su JAV astronautais Nilu Armstrongu [6][5], Donaldu Sleitonu ir Džeimsu Lovelu.[2]

K. Šlapelis išgarsėjo Argentinoje ir pasaulyje, kai sulaukęs garbaus amžiaus, vis dar skraidė. Spauda jį praminė „isp. El abuelo del aire“ – „Oro senelis“. Paskutinį kartą į orą jis pakilo būdamas 82 metų amžiaus – deja, nesėkmingai. Variklis užgeso maždaug 20 metrų aukštyje ir lėktuvas nukrito. Lakūnas susižeidė ir po šio įvykio nutarė nebeskraidyti.[6]

K. Šlapelis mirė 1983 m. gegužės 10 dienos popietę, po priešpiečių oro klube, užmigdytas iš radijo imtuvo sklindančios Bramso melodijos, su laikraščiu rankoje.[3]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. K. Šlapelis vedė Amaliją Ramig Urig (g. 1898 m. spalio 12 d. – m. 1970 m. rugsėjo 8 d.), rusaitę, kilusią iš Pavolgio vokiečių kolonijos Saratove. Jie susilaukė penkių dukterų ir sūnaus:

Pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • K. Šlapelio vardu pavadintas D. Casimiro Szlapelis oro uostas (Argentina).[7]
  • K. Šlapelio atrasti dinozauro griaučiai eksponuojami La Platos muziejuje pavadinti jo vardu.
  • Sarmiento mieste pastatytas balto akmens paminklas K. Šlapeliui atminti.[8]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuviai Argentinoje: 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / paruošė ir redagavo Jonas Papečkys. - Rosario, Argentina: Lietuvių bendruomenė, 1968. - 210 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 Jonas Dovydaitis „Patagonijos lakūnas Kasimieras Šlapelis“, Švyturys: dvisavaitinis politinis visuomeninis ir literatūrinis iliustruotas žurnalas, 1977 m. Nr. 11
  3. 3,0 3,1 (Sarmiento – Chubut kolonija 1903–1983) isp.
  4. Mónica Soave, Casimiro Szlapelis isp.
  5. 5,0 5,1 Bruce Chatwin „In Patagonia“, Jonathan Cape 1977 m. 3 skyrius, ISBN 0-224-01419-6
  6. 6,0 6,1 6,2 Kartą Pietų Amerikoje. 12 diena. Sarmiento – San Julian Archyvuota kopija 2011-05-17 iš Wayback Machine projekto.
  7. D. Casimiro Szlapelis Airport Information Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  8. Neregėta Argentina – lietuvio klajūno dienoraštis Archyvuota kopija 2010-07-10 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]