Šalčininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šalčininkai
   Herb Soleczników.svg   
Salcininkai church.jpg

Šalčininkai
54°18′40″N 25°22′50″E / 54.31111°N 25.38056°E / 54.31111; 25.38056 (Šalčininkai)Koordinatės: 54°18′40″N 25°22′50″E / 54.31111°N 25.38056°E / 54.31111; 25.38056 (Šalčininkai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Šalčininkų rajono savivaldybė
Gyventojų (2011): 6 358
Plotas: 2,98 km²
Tankumas (2011): 2 134 žm./km²
Altitudė: 181 m
Pašto kodas: LT-17001
Commons-logo.svg Vikiteka: ŠalčininkaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Šal̃čininkai
Kilmininkas: Šal̃čininkų
Naudininkas: Šal̃čininkams
Galininkas: Šal̃čininkus
Įnagininkas: Šal̃čininkais
Vietininkas: Šal̃čininkuose
  • rus. Шальчининки, rus. Солечники Большiе[1][2]

Šalčininkai – miestas Lietuvos pietryčiuose, Vilniaus apskrityje, Lydos aukštumoje, 45 km į pietus nuo Vilniaus.

Šalčininkų rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, 11 seniūnaitijų (Bažnyčios, Centro, J. Sniadeckio, Naujakurių, Pamūrinės, Parko, Sodo, Šalčios, T. Kostiuškos, Užupio, Vilniaus). Vakarine miesto riba eina geležinkelis Vilnius-Lyda (stotis Tartoke). Miestas yra lenkų kultūros centras – 72% gyventojų – lenkai.

Šalčininkuose yra du tvenkiniai – Šalčios upės praplatėjimai: pirmasis yra arčiau centro ir mažesnis, antrasis – šiaurės rytuose ir didesnis. Mieste stovi Šalčininkų Šv. apaštalo Petro bažnyčia (pastatyta 1835 m.), Šalčininkų Šv. Tichono stačiatikių maldos namai (nuo 1996 m.), paštas, rajono centrinė ligoninė, savivaldybė, pietryčiuose – Šalčininkų miškas. Pietuose yra pasienio kontrolės punktas Šalčininkai-Benekainys.

Prie miesto yra įsikūręs gana didelis Šalčininkų kaimas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Šalčininkai minimi 1311 m. Petro Duisburgiečio kronikoje, kai teutonai su didele kariuomene nusiaubė Šalčininkų apylinkes. Vėliau jų puolimai pasikartojo dar 1378, 1382 ir 1394 metais. 1410 m. pastatyta pirmoji Šalčininkų bažnyčia. XV a. Šalčininkai tikriausiai jau buvo miestelis, kuriame gyveno lietuviai, totoriai, tačiau miesto teises gavo tik 1956 m. gruodžio 28 d.

Sovietmečiu veikė SDAALR gamybinis kombinatas, gaminęs katerių korpusus ir kitus gaminius ir stiklo plastiko. Pastatyta rajono ligoninė, kino teatras „Šalčia“, kultūros namai.

2000 m. patvirtintas Šalčininkų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19251939 m. Šalčininkų valsčius Vilniaus-Trakų apskritis
19391940 m. Ašmenos apskritis Baltarusijos TSR
1940 m. Varanavo rajonas
19401941 m. Vilniaus apskritis
19411944 m. Eišiškių apskritis
19441950 m. Vilniaus apskritis
19501953 m. Šalčininkų apylinkės centras Šalčininkų rajono centras Vilniaus sritis
19531956 m.
19561962 m. rajoninio pavaldumo miestas, Šalčininkų apylinkės centras
19621972 m. Eišiškių rajonas
19721994 m. Šalčininkų rajono centras
1994 Šalčininkų seniūnijos centras Šalčininkų rajono savivaldybės centras Vilniaus apskritis


Šalčininkų herbui skirtas Lietuvos pašto ženklas

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto vardas yra vandenvardinės kilmės, nuo pro miestą pratekančio Šalčios upelio.

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2011 m.
1868 m.*[2] 1900 m.*[1] 1970 m.sur.[3] 1976 m.[4][5] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
332 400 1 763 3 000 3 857 6 480 6 722 6 358
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Солечники Большiе. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 30А (60) : Слюз — София Палеолог. С.-Петербургъ, 1900., 751 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Солечники Большiе. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 669 psl. (rus.)
  3. Šalčininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 360 psl.
  4. Šalčininkai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 523 psl.
  5. Šalčininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 150 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Šalčininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 210 psl.