Algirdas Julius Greimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Algirdas Julien Greimas
Algirdas Julien Greimas.jpg
Gimimo vardas: Algirdas Julius Greimas
Gimė: 1917 m. kovo 19 d.
Tula, Rusija
Mirė: 1992 m. vasario 27 d. (74 metai)
Paryžius, Prancūzija
Palaidotas: Petrašiūnų kapinės
Tautybė: lietuvis
Tėvas: Julius Greimas, 1882-1942
Motina: Konstancija Mickevičiūtė-Greimienė, 1886-1956
Sutuoktinis(-ė): Teresa Mary Keane
Veikla: semiotikas, kalbininkas, religijotyrininkas
Sritis: semiotinis kvadratas, indoeuropiečių proreligijė, pasakomoji gramatika
Organizacijos: Socialinių mokslų aukštoji mokykla
Pareigos: Profesorius
Išsilavinimas: mokslų daktaras
Alma mater: Vytauto Didžiojo universitetas

Algirdas Julius Greimas (1917 m. kovo 9 d. Tuloje, Rusija – 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse) – lietuvių kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas, eseistas. Priskiriamas prie žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų. Lietuvis, nuo 1965 m. gyvenęs Paryžiuje ir vadovavęs semiolingvistinių tyrimų grupei bei specialiam seminarui, kurio pagrindu susiformavo garsi Paryžiaus semiotikos mokykla. Struktūrinės semantikos pagrindu sukūrė teksto semiotikos teoriją.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tėvas – Julius Greimas (1882 m.) – mokytojas, motina Konstancija Mickevičiūtė-Greimienė – tarnautoja (g. 1886 m.). Pirmojo pasaulinio karo metais šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, gyveno Tuloje, kur tėvas Julius Greimas mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. 1919 m. Greimų šeima grižo į Lietuvą. Greimo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje. A. J. Greimo vardas įamžintas Prancūzijoje: Chaussee gyvenvietėje yra jo vardu pavadinta aikštė, ant namo, kuriame gyveno, atidengta memorialinė lenta.

Iki 1927 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje. 19291931 m. gyveno Šiauliuose, lankė berniukų gimnaziją. Marijampolėje baigė Rygiškių Jono gimnaziją. 19341935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, 19361939 m. kalbotyrą Grenoblio universitete. Grįžęs į Lietuvą 1939 m. atliko karinę tarnybą. 19401944 m. gyveno Šiauliuose, mokytojavo Mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute, buvo Tautinės lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania narys, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorių.

Algirdas Julius Greimas

1944 m. su šeima pasitraukė į Prancūziją. 1949 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“. 19501958 m. dėstė Aleksandrijos, 19581962 m. Ankaros ir Stambulo, 19621965 m. Puatjė universitetuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. 19651968 m. Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinis sekretorius. 19691971 m. Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinis vadovas. Prof. A. J. Greimas 1960 m. drauge su bendraminčiais Prancūzijoje įkuria Prancūzų kalbos tyrimų draugiją, iš esmės žymėjusią lingvistikos atgimimą toje šalyje, prieštaraujant tradiciniams filologiniams kalbos tyrimams. Lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Vilniuje yra Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras. Nacių okupacijos laikotarpiu dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime. Taip pat lietuvių emigrantų politinėje veikloje. A. J. Greimo teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmingumo mokslui. Jis sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, tų sistemų ryšius ir sąveiką. Plėtodamas semiotiką, jis siekė padėti bendrosios humanitarinių mokslų metodologijos pagrindus. A. J. Greimas praturtino semiotiką originaliomis semiotinės struktūros, diskurso, prasmės izotopijos, naratyvinės gramatikos, naratyvinės programos, semiotinio vyksmo ir veiksmo, semiotinės komunikacijos, modalumo, kompetencijos ir kitomis sąvokomis. Jam buvo patikėtos Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinio sekretoriaus, Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinio vadovo pareigos, šis mokslininkas laikomas vienu geriausiu pasaulio semiotiku. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Savo darbuose semiotinius metodus jis pritaikė kalbos ir istorijos, mito, pasakos, literatūros kūrinio analizei. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų A. J. Greimas parašė prancūziškai, prancūzų kalba išdėstė ir paties sukurtą bendrąją reikšmės teoriją. Mitologijos studijas ir eseistiką jis rašė ir lietuviškai. Mitologijai suteikęs aktualios struktūros statusą, tautinės atminties ieškojo dievų ir žmonių pasauliuose. Algirdas J. Greimas yra vienas iš šimto iškiliausių tūkstantmečio lietuvių, pažymėtų paminkle Vienybės medis Vilniuje.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1951 m. Greimas pasitraukia iš aktyvios politikos ir labiau atsideda kultūros klausimams.
  • 1958 m. „Dirvoje“ kalbėdamas apie savąją lietuvišką veiklą jis sakosi prisiėmęs „kultūrinio juodadarbio pareigas“.

Jau būdamas 12 metų parašė avantiūrinį romaną. Daug skaitydavo Šiaulių miesto bibliotekoje, tad skaitymas pamėgdžiojo vaikų avantiūras ir parašė šį nuotykių romaną. Pirmoji Greimo prakalba buvusi apie Vaižgantą, kai kartą per metus visa gimnazija būdavo sušaukiama ir vienas mokinys skaitydavo paskaitą.

  • 1942 m. mirus K. Binkiui Šiaulių teatre miesto inteligentai surengė paminėjimą- akademiją. Jo metu Greimo pasakyta kalba „Binkis – vėliauninkas“ tapo ir viena pirmųjų publikacijų, 1943 m. pasirodė pirmame „Varpų“ almanacho numeryje.

Pokario metais, vadinamųjų perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje ir kiek vėliau Amerikoje, gyvavo kultūrinė „mažoji Lietuva“, pajėgusi subrandinti ištisą kūrėjų kartą. Greimas nusistatė principą: atsiliepti į visus kvietimus ir pasiūlymus, kuriuos gaus. Rašė į išeivijos spaudą, skaitė paskaitas įvairiuose susibūrimuose, išnaudojo kiekvieną progą užmegzti ryšius su Lietuva, aktyviausiai įsiterpė į nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

  • 1971 m. apžvelgė bendrosios struktūrinės metodikos problemas ir struktūrinį metodą, analizavo Gedimino sapno legendą;
  • 1979 m. aptarė kai kuriuos literatūros tyrinėjimo principus. Paskaitos Vilniaus universitete sulaukė didelio visuomenės dėmesio, o taip pat ir ideologijos sargų susirūpinimo.

Rašė lingvistikos, semantikos bei semiotikos, lietuvių folkloristikos ir kitais klausimais, formulavo bendrosios semiotikos idėjas ir siekė jas pritaikyti kultūrinių procesų analizei. Kartu domėjosi, ar negalima šio metodo pritaikyti istorijos tyrimui, ypač, kai trūksta kitų šaltinių. Mokslininkas rašė prancūzų ir lietuvių kalbomis, prancūziškai rengė bendraautorinius darbus, lietuviškai – apie mūsų tautos kultūrą. Nuolat aiškino lietuvių skaitytojams savo koncepcijas, neretai interviu forma. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais vis daugiau domėjosi lietuvių kultūra, ypač mitologija, bandė ją išryškinti pasaulinės kultūros kontekste. Analizuodamas senovės lietuvių kultūros reliktus, jis atskleidė mūsų protėvių pasaulėjautą. Nagrinėdamas lietuvių kultūros vyksmą, Greimas formulavo naujus kultūrologijos principus. Profesoriaus dėka ne vienas Vakarų mokslininkas atkreipė dėmesį į lietuvių kultūros fenomeno savitumą. A. J. Greimo moksliniai interesai tolydžiai plėtėsi. Jis sugebėjo į žinomus dalykus pažvelgti naujai, vertė susimąstyti dėl įsigalėjusių postulatų pagrįstumo.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką – lietuviškai. Stambiausi leksikografiniai darbai: „Senosios prancūzų kalbos žodynas“ (1968 m.), „Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas“ (1992 m., su T. A. Keane).

Sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė prancūzų kalba rašytose knygose „Struktūrinė semantika“ (1966 m.), „Apie prasmę“ (1970 m.), „Mopasanas. Teksto semiotika: Praktinės pratybos“ (1976 m.), „Semiotika ir visuomenės mokslai“ (1976 m.), „Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas“ (1, 1979 m., su J. Courtés, 2, 1986 m., kartu su kitais autoriais), „Apie prasmę II“ (1983 m.), „Apie netobulumą“ (1987 m.), „Pasijų semiotika“ (1991 m., su J. Fontanille).

Lietuviškai išleistos šios A. J. Greimo knygos:

  • „Apie dievus ir žmones“ (1979 m.), „Semiotika“ (1989 m.),
  • „Tautos atminties beieškant“ (1990 m.), „Iš arti ir iš toli“ (1991 m.),
  • „Gyvenimas ir galvojimas“ (1998 m.),
  • „Baimės ieškojimas“ (1999 m.).
  • „Apie netobulumą“ (2004 m.).
  • „Struktūrinė semantika“ (2005 m.).
  • Lietuvių mitologijos studijos, (2005 m).

Kitomis kalbomis išleistos knygos:

  • Maupassant: La sémiotique du texte. Paris: Seuil, 1983 (pranc. k.);
  • Des dieux et des hommes: [études de mythologie lith.]. Paris: Presses Univ. de France, 1985 (pranc. k.);
  • Sémantique structurale: [recherche de méthode]. Paris: Presses Univ. de France, 1986 (pranc. k.);
  • Sémiotique des passions: des états de choses aux états d’âme /Algirdas Julien Greimas, Jacques Fontanille. Paris: Seuil, 1991 (pranc. k.);
  • Dictionnaire de moyen français: La Renaissance / Algirdas Julien Greimas, Teresa Mary Keane. Paris: Larousse, 1992 (pranc. k.);
  • Of Gods and Men: [studies in Lithuanian mythology]. Bloomington; Indianapolis: Indiana University Press, 1992 (angl. k.);
  • La Lituanie un des Pays Baltes / Algirdas Julien Greimas, Saulius Žukas. Vilnius: Baltos lankos, 1993 (pranc. k.).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]