Evangelikai reformatai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Evangelikai reformatai priklauso grupei krikščionių protestantų bažnyčių, istoriškai susijusių su Cvinglio ir Kalvinizmo doktrinomis, tačiau organizuotų nepriklausomai viena nuo kitos. Yra trys šios protestantizmo krypties formos: reformatai, presbiterionai, kongregacionistai.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Pirmos Reformatų bažnyčios atsirado Europoje 1500-aisiais, paskui vystėsi kartu su protestantizmu. Vėliau paplito Prancūzijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, JAV. 1875 m. įkurta Pasaulinė reformatų bažnyčių sąjunga, kuri 1970 m. vienijo 70 šalių, 112 reformatų ir presbiterionų bažnyčių. Būstinė Ženevoje. Lietuvoje atsirado XVI a. (vadinti reformatais). Žymūs veikėjai buvo M. Radvila Juodasis, M. Radvila Rudasis, S. Budnas, M. Čechovicas, J. Licinijus, S. Minvydas, J. Morkūnas, M. Petkevičius, S. Sudrovskis, M. Vendrigovskis, S. Zacijus. Daug metų vyko evangelikų reformatų ir katalikų kova, kuri baigėsi katalikų pergale.
[taisyti] Doktrinos
Evangelikų reformatų tikėjimo pagrindai išdėstyti Kalvino knygoje „Krikščionių tikėjimo pamokymas“ (1536 m.). Heidelbergo katekizmas (1563 m.) laikomas svarbiausiu.
[taisyti] Valdymo forma
Evangelikų reformatų bendruomenėms vadovauja konsistorijos, sudarytos iš presbiterių, kurie renkami iš pasauliečių, ir pamokslininkų (vadinamų ministrais). [1]
[taisyti] Lietuva
Lietuvoje reformatų parapijos yra šiose vietose:
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Evangelikai reformatai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis - Garibaldžio.
