Indoeuropiečiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Indoeuropiečiai Euroazijoje

Indoeuropiečiai – visos tautos ir kultūros, kuriose kalbama indoeuropiečių kalbomis. Prie jų priskiriamos visos Europos kalbos, išskyrus Finougrų (samių, suomių, estų ir vengrų), baskų, maltiečių kalbas, o taip pat kitas senosios Europos – akvitaniečių, etruskų, iberų, tarteziečių, retų kalbas. Dėl kai kurių menkai išlikusių senosios Europos kalbų klasifikavimo tebediskutuojama. Dauguma Irano ir Indijos kalbų taip pat priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Indoeuropiečių kalbas ir tautas tiria indoeuropeistika.[1]

Terminas[taisyti | redaguoti kodą]

Samprata apie indoeuropiečius pradėjo sparčiau formuotis 1786 m. juristui serui Viljamui Džonui (William Jones) aptikus, kad sanskritas turi daug giminingų žodžių su senosiomis graikų ir germanų kalbomis. Indoeuropiečių prokalbės ir protėvynės (iš kur manyta, jog migruota į visas puses) modelis, ligi šiol naudojamas lingvistų, atsirado nuo pirmosios lyginamosios gramatikos autoriaus, tyrusio ir prūsų kalbą, Franso Bopo (Franz Bopp), indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos autoriaus, lietuvių kalbos tyrėjo Augusto Šleicherio (August Schleicher) bei kalbininko, žinomo pasakų kūrėjo Jakobo Grimo (Jacob Grimm) laikų – XIX a.

Kilmės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais dėl indoeuropiečių kilmės vyko karšta diskusija tarp pasaulinio garso archeologų Marijos Gimbutienės ir lordo Collin Renfrew. Jie kritikavo žinomą Ivanovo-Gamkrelidzės indoeuropiečių teoriją – jų kildinimą nuo Kaukazo, tačiau skirtingai aiškino indoeuropiečių genezę.

Pasak M. Gimbutienės teorijos, maždaug prieš 4000 metų, į šiaurę nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų, gyveno indoeuropiečių protėviai, susiformavo praindoeuropietiška pilkapių kultūra. Netrukus, šios kultūros gentys didelėmis bangomis ėmė plūsti pietryčių kryptimi į Iraną ir Indiją, pietvakarių kryptimi – į Graikiją, Italiją ir Ispaniją, į vakarus per Vidurio Europą – į Britaniją ir Prancūziją, Šiaurės vakarų kryptimi – į Skandinaviją ir šiaurės kryptimi – į Rytų Europą ir Rusiją. Atėję indoeuropiečiai įsiliedavo į senbuvių kultūras, tačiau imdavo vyrauti indoeuropiečių religija ir kalba.

C. Renfrew teigimu, indoeuropiečių protėvynė buvo Anatolija, iš kur su žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimu išplito indoeuropiečiai, tačiau pastarąjį dešimtmetį archeogenetikai pažengus į priekį, buvo prieita nuomonės, kad iš Anatolijos į Europą atkeliavo tik apie 10-25 % persikėlėlių (III ir VI genetinių grupių atstovai). C. Renfrew pakoregavo savo modelį ir indoeuropiečių protėvyne pradėjo laikyti Balkanų regioną, kaip ir rusų mokslininkas Igoris Diakonovas (Igor Diakonov), bei kiti ankstesni tyrėjai, pripažinęs persikėlėlių įtakos ribotumą.

Su naujausiais paleogenetikos ir archeogenetikos tyrimais, nustačiusiais ankstyviausias Homo sapiens išplitimo pasaulyje kryptis, yra tobulinamos ir kuriamos alternatyvios netradicinės indoeuropiečių kilmės teorijos, kadangi įsigali nuomonė, jog indoeuropietišką kalbinį bendrumą tautoms suformavo ne ateiviai į neolite medžiojusių ir žvejojusių bendruomenių, priklausiusių didžiąja dalimi IX genetinei žmonijos grupei (M173/M207 mutacijos) teritorijas, o lėtas ir palaipsnis naujo sėslaus gyvenimo būdo susiformavimas, perimant iš kaimynų produktyvesnes žemdirbystės bei gyvulininkystės technologijas, juoba paleogenetikai nustatė, kad apie 80 proc. dabartinių Europos gyventojų yra pirmųjų paleolitinių, o ne neolitinių ateivių į Europą palikuonys, kaip teigia Oksfordo universiteto profesorius Bryan Sykes. Dėl šių priežasčių klasikinėje indoeuropeistikoje įsivyravęs protėvynės ir prokalbės skilimo modelis, raidos vyksmo, lokalizacijos ir datavimo prasme, gerokai tobulintinas ar net atmestinas, kaip tai daro Indoeuropiečių kilmės paleolitinio tęstinumo teorijos kūrėjai iš Bolonijos , Grenoblio , Lježo universitetų. Indoeuropiečiai yra įvairaus antropologinio tipo, pasižymi turtinga mitologija.

Naujų duomenų apie indoeuropiečių susiformavimą pateikia modernūs nostratinio kalbinio sluoksnio tyrimai, atskleidžiantys pamatines, netgi paleolitines, įvairių kalbinių grupių bendrybes.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algimantas Merkevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 810 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]