Smalininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Smalininkai
Smalininku uostas.jpg

Smalininkai
55°4′30″N 22°34′40″E / 55.075°N 22.57778°E / 55.075; 22.57778 (Smalininkai)Koordinatės: 55°4′30″N 22°34′40″E / 55.075°N 22.57778°E / 55.075; 22.57778 (Smalininkai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Tauragės apskritis Tauragės apskritis
Savivaldybė: Jurbarko rajono savivaldybė
Gyventojų (2011): 515
Plotas: 1,77 km²
Tankumas (2011): 291 žm./km²
Altitudė: 27 m
Commons-logo.svg Vikiteka: SmalininkaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Smaliniñkai
Kilmininkas: Smaliniñkų
Naudininkas: Smaliniñkams
Galininkas: Smalininkùs
Įnagininkas: Smaliniñkais
Vietininkas: Smaliniñkuose
  • vok. Schmalleningken

Smalininkai – miestas Jurbarko rajone, tarp Jurbarko (12 km) ir Viešvilės (12 km), dešiniajame Nemuno krante. Seniūnijos ir Smalininkų miesto seniūnaitijos centras.

Mieste yra Smalininkų Šv. Juozapo bažnyčia (nuo 1936 m.), Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčia, Smalininkų technologijų ir verslo mokykla (Smalininkų k.), L. Meškaitytės pagrindinė mokykla, Smalininkų specialioji mokykla, biblioteka (nuo 1947 m.), paštas (LT-74009), kultūros namai, ambulatorija, Onos Norvaišienės kaimo turizmo sodyba, Smalininkų senjorų namai.

Mieste yra 12 gatvių, didžiausia Lietuvoje Smalininkų ąžuolų alėja (207 ąžuolai), seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis, įrengta 1811 m. (pirmoji vandens matuoklė neišliko; dabar išlikę akmeniniai „laiptai“, sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti. Šalia matuoklės yra stebėjimo bokštelis, statytas maždaug 1924–1926 m.).

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Į pietryčius nuo Smalininkų telkšo didžiausi rajono ežerai – Ilginys, Palėkių ežeras, Bildelis.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tiksli Smalininkų įkūrimo data nežinoma. Pirmieji paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose siekia XV a. pabaigą. 1811 m. įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje vandens matavimo stotis. [1] Ilgą laiką Smalininkai priklausė Klaipėdos kraštui, 14221923 m. Šventosios upeliu netoli Smalininkų ėjo siena tarp Lietuvos ir vokiečių žemių.

1902 m. nuo Pagėgių į Smalininkus buvo nutiestas beveik 56 km ilgio Tilžės-Pagėgių-Smalininkų siaurukas. Geležinkelio bėgiai buvo išardyti pirmaisiais pokario metais, o stoties pastatas, nors ir paverstas gyvenamuoju namu, palyginus neblogai išsilaikė. Tai raudono mūro, „vokiško" stiliaus statinys su mezoninu, ant fasado išlikęs vokiškas Smalininkų pavadinimas – Schmalleningken.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Pokario metais nugriauta Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčia. Sovietmečiu mieste veikė suvenyrų ir galanterijos gamybos cechas, tarybinis ūkis-technikumas (nuo 1954 m.).

2009 m. vasarą miesto bendruomenės iniciatyva pastatyta 250 kW galios vėjo jėgainė.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė – 1920 m. Smalininkų valsčiaus centras Ragainės apskritis
19201946 m. Pagėgių apskritis
19461947 m. apskrities pavaldumo miestas, Smalininkų valsčiaus centras
19471950 m. Jurbarko apskritis
19501954 m. rajoninio pavaldumo miestas, Smalininkų apylinkės centras Jurbarko rajonas
19541995 m. rajoninio pavaldumo miestas
1995 Smalininkų seniūnijos centras Jurbarko rajono savivaldybė


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Apie Smalininkus nuo seno buvo girios. Vietos gyventojai iš medžių sakų gamino smalą (dervą, degutą), todėl vietovė pradėta vadinti Smaliais, o vėliau – Smalininkais. Be to, yra bendrinis žodis smalininkas, reiškiantis „degučius“.

Nemuno sekluma[taisyti | redaguoti kodą]

Padavimai byloja, kad ties Smalininkais skersai Nemuno ėjo sekluma, dėl kurios vandeniui nusekus dažnai užkliūdavo upe plaukiantys laivai, sukeldami daug rūpesčių laivininkams. Pasakojama, kad iki kryžiuočių laikų pakrantėje stovėjo puiki ir garsi pilis, kurioje gyveno turtingas ir galingas kunigaikštis, turėjęs visko, tik dukters trūko. Todėl Laima jį apdovanojo ir dukteria. Tačiau Laumė iš pavydo ir keršto slapta pasiuntė kūdikėliui puikiausio audimo drabužėlį – jis turėjo vaikelį padaryti pačiu gražiausiu. Mergaitė augo, gražėjo, žavėjo visus savo grožiu, betgi dėl to grožio į pilį pradėjo eiti daugybės smalsuolių ir įsimylėjusių vaikinų. Kunigaikščio pilis nebeteko ramybės.

Galiausiai vienas jaunikaitis pratarė kunigaikštytei: „Tu graži kaip niekas kitas, bet tavo širdis kaip ledas. Esi tarytum voras, kuris besiartinančius prie tinklo pagauna ir stumia pražūtin. Kad mūsų kančios pasibaigtų, pasakyki, kurį iš mūsų renkiesi?“ Panelė lengvabūdiškai atsakė: „Prižadu ranką tam, kuris dar vasarai nesibaigus viena nakčia pastatys per Nemuną ledinį tiltą ir pats pervažiuos juo į mano pusę“. Išgirdę tai, jaunuoliai vienas po kito ėmė palikti pilį, o kunigaikštis ėmė atgauti ramybę.

Paupyje pagyvėjo darbai, buvo kertami medžiai, riogsojo nugenėtų medžių krūvos, storos lentos ir rąstai. Pilies valdovas su sūnumi vis aplankydavo Perkūno ąžuolą ir atnešdavo didelių aukų. Vieną naktį pilėnus išgąsdino smarki perkūnija – audra kriokdama siautė, rovė medžius su šaknimis, draskė stogus. Iš dangaus prapliupo smarkūs ledai, kad net pilies languose neliko nė vieno sveiko stiklo. Audra siuto visą naktį be paliovos.

Saulei prašvitus ir audrai aprimus kunigaikštis išėjo apsidairyti po apylinkes ir pamatė žmones, nustebusiais veidais žiūrinčius upės pusėn ir šūkaujančius: „Ledo tiltas! Ledo tiltas!“ Žmonės džiūgavo, galėdami važiuoti šiuo tiltu. Šaunus vežimas sunkiai sulaikomais žirgais riedėjo ledo tiltu ir artinosi prie pilies. Pilin atskriejo jaunikaitis ir labai mandagiai sveikindamasis ryžtingai įžengė į kambarį. Be ilgos įžangos jis pasakė: „Kilnioji kunigaikštyte, tavo sąlyga išpildyta. Dabar reikalauju, kad laikytumeisi pažado ir duotumei savo ranką“. Nors mergelė bandė atsikalbinėti, tačiau viskas baigėsi gražiomis vestuvėmis.

O audros per naktį pastatytas tiltas neatlaikė pavasario potvynio ir jį nunešė ledai. Ties nugrimzdusiais rąstais srovė dugne sunešė daug smilčių ir atsirado sekluma. [2]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1925 m. ir 2011 m.
1925 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur.[4] 1976 m.[5][6] 1979 m.sur. 1989 m.sur.
1 741[3] 1 100 952 900 805 758
2001 m.sur. 2011 m.sur. - - - -
653 515 - - - -


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 515 žmonių:[7]

  • Lietuviai - 97,7% (503);
  • Kiti - 2,33% (12).

2001 m. gyveno 653 žmonės:[8]

  • Lietuviai - 98,32% (642);
  • Kiti - 1,68% (11).

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 79 psl.
  2. Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Kaunas, 1940.
  3. Klaipėdos krašto surašymo duomenys 1925 m.
  4. Smalininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 238 psl.
  5. Smalininkai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 256 psl.
  6. Smalininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 46 psl.
  7. 2011 m. surašymo duomenys
  8. 2001 m. surašymo duomenys
  • Smalininkai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 724 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]