Neringa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Neringa
   Coat of arms of Neringa (Lithuania).svg   

Neringa
55°33′20″N 21°7′0″E / 55.55556°N 21.11667°E / 55.55556; 21.11667 (Neringa)Koordinatės: 55°33′20″N 21°7′0″E / 55.55556°N 21.11667°E / 55.55556; 21.11667 (Neringa)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Savivaldybė: Neringos savivaldybė
Gyventojų (2010): 3 685
Plotas: 94,4 km²
Tankumas (2010): 39 žm./km²
Pašto kodas: centrinis Nidoje LT-93012
Commons-logo.svg Vikiteka: NeringaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Neringà
Kilmininkas: Neringõs
Naudininkas: Nẽringai
Galininkas: Nẽringą
Įnagininkas: Nẽringa
Vietininkas: Neringojè

Neringa – miestas Kuršių nerijoje, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių (vakarinė pakrantė); kurortas. Tai pats ilgiausias (apie 50 km) ir labiausiai į vakarus nutolęs miestas Lietuvoje. Miestas administraciškai yra Neringos savivaldybė, jis apima didžiąją dalį Kuršių nerijos, jo adm. centras – Nida. Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Yra du pašto skyriai (centrinis Nidoje LT-93012).

Neringa – ypač populiari poilsio vieta. Čia yra daug aukštų smėlio kopų, Juodkrantėje – Raganų kalnas, Nidoje – Parnidžio kopa. Neringą aplanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių, ypač – iš Vokietijos (iki Antrojo pasaulinio karo čia gyveno daug vokiečių, po karo turėjusių palikti gimtąsias žemes).

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Nidos uostas nuo Parnidžio kopos
Kuršių nerijos UNESCO ženklas Nidoje

Iš pietų į šiaurę išsidėsčiusios daug gyvenviečių – Nida (prie jos Purvynė ir Skruzdynė), Preila, Pervalka, Juodkrantė (prie jos buvę Karvaičiai), Alksnynė. Iš rytų miestą skalauja Kuršių marios (krantas labai vingiuotas), iš vakarų – Baltijos jūra. Visas miestas yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

Neringos klimatas palankus žmogaus organizmui grūdinti. Šilčiausias – rugpjūčio mėnuo, jo vidutinė temperatūra – apie 17 °C. Čia daugiau giedrų dienų, negu Vidurio ar Rytų Lietuvoje. Vyrauja pietvakarių bei šiaurės vakarų vėjai. Poilsiavietės išsidėsčiusios rytinėje nerijos dalyje, prie Kuršių marių, ir nuo jūros vėjų jas saugo didžiųjų kopų gūbrys, apaugęs mišku.

Neringa – retas gamtos bei žmogaus darbo derinys: čia savita sodybų architektūra, įdomi, tik pamario kraštui būdinga namų puošyba. Liaudies architektūros statiniai baigiami restauruoti ir pritaikomi šių dienų poreikiams.

Nepaprastai graži Neringos gamta, nepakartojama jūros, marių, miško ir pasakiškų smėlio kalnų – kopų – harmonija. Didžiulį įspūdį palieka Parnidžio kopa ties Nida. Nuostabi panorama atsiveria nuo didžiulės nejudrios kopos, iškilusios 68 m virš jūros lygio ties Preila. Naglių gamtos rezervate, tarp Pervalkos ir Juodkrantės, driekiasi Pilkosios kopos. Kuršių marių pakrantė išdabinta iškyšuliais, puikūs Baltijos pajūrio paplūdimiai.

Kopos yra gyvybiškai svarbios miesto raidai ir išlikimui. Dėl vėjo jos palaipsniui yra nešamos ir slenka, pvz., XX a. 2-ojoje pusėje Nidos Didžioji kopa pažemėjo 15 metrų. Be to, daug žalos padaro uraganiniai vėjai, kaip kad 1967, 1981 ir 1983 m., kartais – gaisrai (pvz., 2006 m. Alksnynėje).

Kraštinės koordinatės[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png   55° 40′ 20″   Blank-50px.png
20° 57′ 20″
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
21° 08′ 10″
  55° 16′ 40″  

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad Neringos teritorijoje pirmieji gyventojai atsikėlė maždaug prieš 4000 metų.

Ten kur plačia šakota delta pasibaigia Nemunas, tyvuliuoja Kuršių marios, nuo jūros atitvertos balto smėlio pylimu – nerija. Padavimai pasakoja, kad čia buvusi mitinio kunigaikščio Videvučio pilis.

Nerija – jauniausia mūsų pajūrio sausuma. Prieš 5–6 tūkstančius metų jos čia visai nebuvo, tik kur ne kur virš vandens pūpsojo salų viršūnės – slypėjo povandeninė sekluma. Sauja po saujos ant šios seklumos kaupėsi smėlio grūdeliai, užpildydami tarpsalius, keldami baltą pylimą. Pradžiūvusį smėlį vėjas pustė į kauburėlius, iš kurių augo kopos, ištisi kopagūbriai, pradėjo želti žolė, augti medžiai.

Neringa priklausė Pietų Kuršo žemėms – Pilsotui ir Lamatai. Pirmoji gyvenvietė Kuršių nerijoje minima 1385 metais. Ne visada kopos buvo tokios ramios, apaugusios vešliais miškais. Apie 1500 metus prasidėjo masiški miško kirtimai, padažnėjo gaisrai, ėmė irti plonas gyvybingasis dirvos sluoksnis, vėjas ėmė stumti kopas. Jau 1569 m. nerijoje buvo kalbama daugeliu kalbų – vokiečių (įstaigose, bažnyčioje, mokykloje), lietuviškai, latviškai-kuršiškai ir prūsiškai. Kuršiškai kalbėjo daugiausia žvejai. Pagal 1897 m. gyventojų apklausą, iš 1644 nerijos pagrindinių gyvenviečių gyventojų 994 (apie 60 proc.) kalbėjo Neringos kušių kalba, tarp žvejų procentas siekė 65 proc. Beveik visi kuršiai suprato ir lietuviškai, dėl to lietuviškai buvo laikomos pamaldos.

XVI–XVII a. miškus per daug iškirtus, velėna suiro, ir vėjas ėmė gainioti smėlį po neriją. Galiausiai grėsmingų, iki tol nematytai aukštų smėlio vėpūtinių atbrailos pakibo virš pamario kaimelių. Žmonėms teko palikti smėlyje skęstančias trobas ir keltis kitur. Per XVI–XIX a. iš viso palaidota 14 kaimų: Senoji ir Naujoji Agila, Naujieji Pilkopiai, Prėda, Kunčiai, Senoji ir Naujoji Latenvaldė, Karvaičiai ir kiti. Dabartinių baltų kalvų pamatuose liko dūlėti kiemai, sodai, kapai.

Tačiau smėlio pūgos neišgąsdino pamario gyventojų. Jie pamėgino sustabdyti baltąją grėsmę, pasiryžo atkurti užuovėją nerijos gyvenimui. Ties Nida to didelio reikalo pradžią padarė pašto stoties tarnautojas Georgas Dovydas Kuvertas, apželdindamas Urbo kalvą. Pasodino iš Vakarų Europos atvežtas kalnų pušaites, jas kruopščiai prižiūrėjo, skatindamas ir kitus tęsti šį darbą.

Iki XX a. pradžios gyvenvietės buvo tik žvejų kaimai. 1904 m. suformuota prieškopė (apsauginė kopa). Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo lankytis vasarotojai. Čia juos traukė nepaprastai gražus ir savitas gamtovaizdis: pustomo smėlio kopos, puikūs paplūdimiai.

1946 m. vasarvietės Nida, Preila ir Juodkrantė pripažintos miesto tipo gyvenvietėmis, bet 1947 m. buvo prijungtos prie Klaipėdos. Neringos miestas suformuotas 1961 m. lapkričio 15 d. sujungus penkias gyvenvietes – Alksnynę, Juodkrantę, Nidą, Pervalką ir Preilą. Administraciniu centru paskirta Nida, tuo pat metu Neringai suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 1976 m. Neringa paskelbta miško parku. Miestas plėtotas pagal 1968, 1980 ir 1994 m. bendruosius planus.

1997 m. patvirtintas naujasis Neringos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19461947 m. miesto tipo gyvenvietės: Juodkrantė, Nida, Preila
19471950 m. Klaipėdos miestas
19501953 m. Klaipėdos sritis
19531961 m.
19611995 m. respublikinio pavaldumo miestas
19951999 m. Juodkrantės seniūnija, Preilos-Pervalkos seniūnija Neringos miesto savivaldybė Klaipėdos apskritis
1999 Neringos savivaldybė


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto vardas iš esmės yra naujas – senuosiuose raštuose tokia forma nėra aptinkama. Jis yra kilęs nuo kuršiško žodžio nerija, kuriuo buvo vadinamas ilgas pusiasalis (išsamiau žr. apie Kuršių neriją), vokiškos lyties – Neringe, Nerunge, Nehrung ir kt.

Tuo tarpu liaudis pasakoja legendą apie Neringą:

Cquote2.png Neatmenamais laikais, kai dar Kuršių nerijos nebuvo, o jos vietoje kyšojo tik salų grandinė, vienoje iš jų gimė mergina, kurią tėvai pavadino Neringa. Geltonkasė gražuolė išaugo į milžinę. Ji visaip padėdavo žmonėms – gelbėdavo žvejus, jūros nuneštus toli nuo kranto, varydavo žuvis į tinklus.
Kartą jūrų dievas Bangpūtys taip įsisiautėjo, kad jūra nenurimo visus metus. Tada žmonės ėmė prašyti Neringą apsaugoti juos nuo siautulingų bangų. Neringa jų paklausė ir ėmė semti į prijuostę smėlį bei pilti jį tarp tų salų. Kur pylė yra matyti iki šiol – ten aukštesnės kopos pūpso. Taip ji supylė didžiulį pylimą, kuris nuo jūros atskyrė ramų užutekį. Jame žvejai galėjo gaudyti žuvį nesibaimindami, kad bus nunešti toli jūron.

Cquote1.png


Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Neringos istorijos muziejus[taisyti | redaguoti kodą]

Neringos istorijos muziejus įkurtas 1933 m.

Pastato projektą sukūrė ir statybos darbams vadovavo inžinierius Riksfordas bei architektas Reismanas. Tuomet ekspozicija garsėjo geologijos, archeologijos, keramikos ir gamtos skyriais. Karo metu muziejus buvo susprogdintas ir rinkiniai dingo.

Praėjus karui ir keliems dešimtmečiams, kilo mintis vėl iš naujo atkurti Neringos muziejų. 1969 m. rudenį buvo atkurtas Neringos istorijos muziejus. Dabar muziejuje iš viso saugoma 4500 įvairių eksponatų. Tai buities daiktai, įrankių rinkiniai, įvairios fotografijos ir atvirukai, dailės kūriniai apie Kuršių neriją, taip pat kaupiami eksponatai apie Neringos miestą. Muziejus turi dar 3 ekspozicijas.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2011 m.
1959 m.sur.[1] 1970 m.sur. 1976 m.[2][3] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
1 993 1 990 2 500 2 242 2 478 2 386
2005 m. 2011 m.sur. - - - -
2 834 3 846 - - - -


Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Kuršių nerijoje lankėsi vokiečių geografas Aleksandras Humboltas (1769–1858).

Savivaldybė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Neringos savivaldybė.

Švietimas[taisyti | redaguoti kodą]

Neringos savivaldybėje yra šios bendrojo lavinimo mokyklos:

Yra Viktoro Miliūno viešoji biblioteka.

Neteisėtos statybos Neringoje[taisyti | redaguoti kodą]

2008 m. liepą Neringos savivaldybė parengė naują Neringos bendrąjį planą. Šio plano pristatymas atnaujino viešą diskusiją dėl neteisėtų statybų Neringoje. Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aurelija Stancikienė, bei pilietinės organizacijos Piliečių Santalka ir Alternatyvi kultūros paveldo komisija teigė, kad Neringos bendruoju planu savivaldybė siekė įteisinti nelegalias statybas. Tokie savivaldybės nariai, kaip Irma Baltrušaitienė, Antanas Noreika, vicemeras Arūnas Burkšas, kurių statybų teisėtumas buvo svarstomas teismuose, negalėjo dalyvauti Neringos bendrojo plano koncepcijos tvirtinime ir buvo kaltinami supainioję viešuosius ir privačius interesus.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Neringa. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 685 psl.
  2. Neringa. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 158 psl.
  3. Neringa. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 205 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]