Panevėžys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Panevėžys
   Coat of Arms of Panevezys.svg   
Panevėžys001.JPG

Panevėžys
55°43′30″N 24°21′50″E / 55.725°N 24.36389°E / 55.725; 24.36389 (Panevėžys)Koordinatės: 55°43′30″N 24°21′50″E / 55.725°N 24.36389°E / 55.725; 24.36389 (Panevėžys)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Panevėžio apskritis Panevėžio apskritis
Savivaldybė: Panevėžio miesto savivaldybė
Įkūrimo data: 1503
Gyventojų (2014): 96 328
Plotas: 54 km²
Tankumas (2014): 1 784 žm./km²
Altitudė: 61 m
Pašto kodas: centrinis LT-35001
Commons-logo.svg Vikiteka: PanevėžysVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(34b kirčiuotė)
Vardininkas: Pa­nevėžỹs
Kilmininkas: Pãnevėžio
Naudininkas: Pãnevėžiui
Galininkas: Pãnevėžį
Įnagininkas: Pãnevėžiu
Vietininkas: Panevėžyjè
Iki XVIII a. Panevėžiu vadintas Sirutiškio dvaras.
Seniausias Panevėžio namas – buvęs Upytės pavieto žemės ir pilies teismo archyvas, pastatytas 1614 m.

Panevėžys – miestas šiaurės Lietuvoje, Vidurio Lietuvos žemumoje, abipus Nevėžio, 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Vienas didžiųjų Lietuvos miestų (penktasis pagal dydį). Panevėžys yra apskrities ir Panevėžio rajono savivaldybės centras, Panevėžio miesto savivaldybė, taip pat Panevėžio ir Velžio seniūnijos centras, Panevėžio vyskupija.

Yra įvairių tikėjimų bažnyčios ir cerkvės, 7 pašto skyriai (centrinis LT-35001). Galinė Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžys – Anykščiai stotis. Svarbus pramonės ir kultūros centras. Dešiniajame Nevėžio krante yra Panevėžio senamiestis, kaiiajame – Naujamiestis, dabartinis miesto centras.

Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiama rugsėjo 7 d.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Legenda byloja, kad LDK Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 metais, radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 d., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžio miesto vardą (Panevėžio dvaro žemės, buvusios dešiniajame Nevėžio krante, perduodamos Ramygalos parapijai). Šiame sklype dešiniajame Nevėžio krante (1507 m.) pastatyta bažnyčia, o šalia, kaip bažnytinė valda – smuklė, spirito varykla, pirtis. Taip ėmė kurtis Senasis Panevėžys (dabartinis Senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte, Nevėžio kairiajame krante jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis Naujamiestis). Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį.

Miestas pamažu įgavo vis didesnę reikšmę – 15651566 m. Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžio dvaras tapo Upytės pavieto centru, o 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeliamas pavieto teismas. 1661 m. Senasis Panevėžys gavo turgaus privilegiją. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis, tais metais ėmė kurtis Mikolajavas (Mikolajevas) – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką M. Tiškevičių. 17911792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos).

XIX a. 1-ojoje pusėje Senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais (galutinai prijungti prie miesto 1915 m.). XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 metų sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro. XIX a. pabaigoje miesto raidą paspartino nutiestas geležinkelis RadviliškisDaugpilis, o 1899 m. ir siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys. Tuo metu mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai.

Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, cukraus ir muilo fabrikai. 1927 m. įsteigta Panevėžio vyskupija. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė. Panevėžys garsėjo savo gamyklomis ir fabrikais.

Po 1945 metų, pokario laikais, miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 19551965 m. pastatytos autokompresorių, „Ekrano“, kabelių, tiksliosios mechanikos gamyklos, stiklo fabrikas. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė. Vakarinėje miesto dalyje pastatyti nauji mikrorajonai – Klaipėda (architektės I. Daujotytė, I. Mumšienė, G. Bimbienė), Pilėnai (architektė G. Bilubienė), Kniaudiškiai (architektai V. Andriuška, M. Steponavičius ir kt.), Tulpės (architektai S. Katilius ir N. Garbaliauskienė). Miestas plėtotas pagal 1947, 1962 m. (architektė I. Daujotaitė), 1973 m. (architektas V. Bugailiškis) bendruosius planus.

Stambios pramonės augimas buvo ir iš dalies tebėra miesto gyventojų pasididžiavimo ir bendruomenės integracijos faktorius. Būtent jis keliems dešimtmečiams tapo panevėžiečių savivokos pagrindu. Greitas miesto augimas ir spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo gaminančiu, bet nei projektuojančiu, nei kuriančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje nebuvo įkurta nė viena reikšmingesnė mokslo įstaiga, švietimo sistema per pastaruosius beveik tris šimtus metų netoli tepažengė nuo vidurinio mokslo lygio. Iš kultūros institucijų tik Panevėžio dramos teatras apie du dešimtmečius buvo pasiekęs aukštesnį nei nacionalinis teatras lygį. Miestas neturėjo galimybių suformuoti savo intelektualinio potencialo.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Jis vyksta visose – mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie postindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų.

1993 m. patvirtintas dabartinis Panevėžio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
15541556 m. Upytės valsčius  ?
1566–1793 m.  ? Upytės apskrities centras Trakų vaivadija
1793–1795 m.  ? Upytės vaivadijos centras
1795–1797 m.  ? Vilniaus gubernija
1797–1801 m.  ? Lietuvos gubernija
1801–1831 m.  ? Vilniaus gubernija
1831–1843 m.  ? Panevėžio apskrities centras
1843–1915 m.  ? Kauno gubernija
1915–1918 m.  ? Lietuvos sritis, Oberostas
19191946 m. Panevėžio valsčiaus centras
1946–1950 m. respublikinio pavaldumo miestas, Panevėžio apskrities centras
1950–1953 m.  ? srities pavaldumo miestas, Panevėžio rajono centras Šiaulių sritis
1953–1995 m. Panevėžio apylinkės centras respublikinio pavaldumo miestas, Panevėžio rajono centras
nuo 1995 m. Panevėžio seniūnijos ir Velžio seniūnijos centras Panevėžio miesto savivaldybė, Panevėžio rajono savivaldybės centras Panevėžio apskrities centras


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto vardo kilmė neabejotina – kadangi jis kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Malūnas Panevėžyje

Panevėžys – didžiausias Aukštaitijos pramonės centras, turintis įtakos viso regiono plėtrai. Jame 2003 m. buvo pagaminta 5,1 proc. visos Lietuvos pramoninės produkcijos. Išvystyta maisto (miltų, cukraus, pieno, mėsos, aliejaus), tekstilės (linų) pramonė. Svarbiausios įmonės:

  • ABPanevėžio statybos trestas“ – viena didžiausių statybų bendrovių šalyje. Apie 1400 darbuotojų;
  • AB „Panevėžio keliai“ – viena didžiausių Panevėžio įmonių. Apie 800 darbuotojų.
  • Kalnapilis“ (nuo 2003 m. veikia kaip AB „Kalnapilio-Tauro grupė“) – alaus darykla. Viena seniausių miesto įmonių (1902 m.);
  • UAB „Viking Malt“ – salyklo gamykla;
  • UAB „Panevėžio Aurida“ – automobilių kompresorių gamykla;
  • AB „Linas“ (nuo 2005 m. veikia su antrine UAB „Linas Nordic“) – lininių tekstilės gaminių gamyba;
  • AB „Lietkabelis“ – vienintelė instaliacinių laidų ir kabelių gamykla Baltijos šalyse;
  • UAB „Schmitz Cargobull“ – Sunkvežimių priekabų gamykla
  • AB „Linas Agro“- žemės ūkio produktų gamyba
  • AB „Amilina“ (buvusi AB „Malsena“) – krakmolo ir glitimo gamyba
  • UAB „Norac“ – vonios kapsulių gamyba
  • UAB „ADAX“ – Įvairūs radiatoriai ar mechaniniai termostatai
  • AB „PANEVĖŽIO STIKLAS“ (Dabar-„Guartis“) – Stiklo gamyba
  • AB „Panevėžio energija“ – energijos tiekimas
  • UAB „Devold“ – trikotažo gamyba
  • UAB „Hjellegjerde Baltija“ – kėdžių ir sėdimųjų baldų gamyba
  • UAB „Jaukurai“ – Šildymo, santechnikos, inžinerinių tinklų įranga
  • UAB „Naftėnas“ – Naftos produktų didmeninė prekyba
  • UAB „TETAS“ – Statyba (elektros ir telekomunikacijos tinklų)
  • Ir daug kitų …

Didelį vaidmenį Panevėžio ekonomikoje vaidino AB „Ekranas“ – didžiausia kineskopų gamykla Baltijos šalyse. Įmonėje dirbo apie 4000 darbuotojų. 2006 metais bankrutavusi bendrovė pakėlė mieste socialinę įtampą (beveik dvigubai šoktelėjo nedarbo lygis).

Šiuo metu vykdomi stambiausi Panevėžio ekonominiai projektai – plečiamas daugiafunkcinis prekybos ir pramogų kompleksas „Babilonas“, šalia miesto pabaigtas kurti regioninis logistikos centras, pastatytas sporto kompleksas „Cido arena“ ir kt. Panevėžyje sukurtas pramonės parkas arba Panevėžio laisvoji ekonominė zona (LEZ).

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Demografinė raida[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyveno 6503 vyrai ir 6465 moterys, iš viso 12 968 gyventojai. Apie pusę gyventojų tuo metu sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste jau gyveno apie 14 000 gyventojų.

Po Antrojo pasaulinio karo miesto natūrali raida buvo sutrikdyta. Kaip ir kitur Lietuvoje vyko urbanizacijos procesas, žmonės iš mažesnių miestelių perkelti dirbti į miestuose susitelkusią pramonę.

Panevėžyje formuotas stambus pramonės centras, jame 6-8 dešimtmečiais pastatyta daug stambių pramonės įmonių, todėl čia gyventojų skaičius didėjo itin sparčiai. 1959–1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 100 iki 101 500, tai yra, per 20 metų jų padaugėjo 2,4 karto. Populiacijos augimo tempai išliko aukšti ir 1979–1990 m., kai gyventojų padaugėjo dar 1,28 karto, jų skaičius pasiekė 130 000. Vėliau dėl emigracijos, gyventojų skaičius šiek tiek sumažėjo.

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1804 m. ir 2014 m.
1804 m. 1823 m. 1833 m. 1857 m. 1865 m.[2] 1887 m. 1897 m.sur.
800 2 000 3 700 5 908 8 071 8 071 12 968
1898 m.* 1923 m.sur. 1931 m. 1939 m. 1945 m. 1959 m.sur. 1967 m.
13 044 19 197 20 562 26 653 12 000 41 100 64 700
1970 m.sur. 1979 m.sur. 1981 m.[3] 1986 m.[4] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m.
74 497 102 303 106 500 118 900 126 483 119 749 115 315
2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.sur. 2012 m. 2013 m.
114 582 113 653 112 619 111 959 99 690 98 612 97 589
2014 m. - - - - - -
96 328 - - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 99 690 žmonės:[5]

2001 m. gyveno 119 749 žmonės:[6]

1923 m. gyveno 19 197 žmonės:[7]

1897 m. gyveno 12 968 žmonės:[8]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Architektūra ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Panevėžio centre, kairiajame Nevėžio krante yra Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra (pastatyta 1929 m.), Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia (pastatyta 1803 m.; buvęs pijorų, o vėliau – marijonų vienuolynas), Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia (1939 m.), stačiatikių cerkvė (šalia – stačiatikių kapinės), Panevėžio sentikių cerkvė, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1854 m.), Panevėžio evangelikų reformatų bažnyčia. Dešiniajame krante – Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1885 m.) ir senosios miesto kapinės. 2001 m. pastatyta Panevėžio Naujoji apaštalų bažnyčia, šalia veikia Panevėžio laisvųjų krikščionių bažnyčia. Kairiajame Nevėžio krante yra pramonės zona, susiklosčiusi XIX a.

Mieste veikia keli teatrai (žymiausias – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, įkurtas 1925 m.), taip pat vienintelis Lietuvoje Lėlių vežimo teatras, meno galerijos. Prie Nevėžio senvagės yra Senvagės dekoratyvinių skulptūrų skveras. Yra kraštotyros, pasipriešinimo sovietinei okupacijai muziejai. Išlikę tarpukario banko rūmai (architektas M. Songaila, skulptorius Juozas Zikaras).

Mieste yra rajoninė ligoninė, integruotų sveikatos paslaugų centras, miesto centre – infekcinių ligų ligoninė.

Iki 1970 m. mieste stovėjo Panevėžio kenesa. Panevėžio ješiva buvo įkurta Panevėžyje, bet buvo perkelta ir yra Bnei Brako mieste Izraelyje.

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

J. Balčikonio gimnazija

Bibliotekos:

Bendrojo lavinimo mokyklos žr. Kategorija:Panevėžio mokyklos. Profesinio mokymo įstaigos:

Kitos mokyklos:

  • Panevėžio pradinė mokykla
  • „Linelio“ specialioji mokykla-darželis

Istorinės mokyklos:

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Dviračių sportas[taisyti | redaguoti kodą]

2012 m. Panevėžyje vyko Europos treko čempionatas.

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Savivaldybė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Panevėžio miesto savivaldybė.

Miestas turi atskiros savivaldybės statusą, kuri priklauso Panevėžio apskričiai. Atstovaujamoji valdžia – Panevėžio miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Panevėžio miesto savivaldybės administracija. Seniūnijų nėra.

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Panevėžio miestai-partneriai: [9]

Miestas Šalis
Molodečnas Flag of Belarus.svg Baltarusija
Liunenas Flag of Germany.svg Vokietija
Kalmaras Flag of Sweden.svg Švedija
Gusas Flag of the Netherlands.svg Nyderlandai
Liublinas Flag of Poland.svg Lenkija
Koldingas Flag of Denmark.svg Danija
Mytiščiai Flag of Russia.svg Rusija
Kaliningradas Flag of Russia.svg Rusija
Gabrovas Flag of Bulgaria.svg Bulgarija
Rakverė Flag of Estonia.svg Estija

Susisiekimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pažagieniai ir Panevėžys nuo Pažagienių bokšto

Keliai[taisyti | redaguoti kodą]

Panevėžys yra labai geroje geografinėje dalyje, todėl yra svarbių kelių: Per Panevėžį eina magisralės:

Krašto keliai:

Panevėžys turi vakarinį aplinkkelį  A17  Panevėžio aplinkkelis 

Viešasis transportas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Panevėžio autobusų parkas.

Panevėžio viešąjį transportą sudaro autobusai bei jų maršrutų tinklas mieste ir už jo ribų.

Miesto maršrutai. Mieste yra 16 autobusų maršrutų, kuriuos aptarnauja UAB „Panevėžio autobusų parkas“.

Tarpmiestiniai ir tarptautiniai maršrutai. Mieste jie kertasi Panevėžio autobusų stotyje, įkurtoje Savanorių aikštėje, šalia centro. Maršrutai aptarnaujami UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir kitų vežėjų.

Geležinkeliai[taisyti | redaguoti kodą]

Panevėžys, buvęs žymus geležinkelio mazgas XX a., dalį svarbos prarado – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sumažėjo traukinių maršrutų, kertančių miestą. Panevėžio geležinkelio stotis veikia S. Kerbedžio gatvėje. Panevėžyje – Aukštaitijos siaurojo geležinkelio pradžia.

Pirmoji plačiojo geležinkelio linija Panevėžį pasiekė 1873 m. – buvo nutiestas Radviliškio – Daugpilio geležinkelis. Pirmoji siaurojo geležinkelio juosta nutiesta 1899 m. iš Panevėžio į Švenčionėlius.

Geležinkelio ruožas

Per miestą norima nutiesti Rail Baltika geležinkelį.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Apskrities centras Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje. Čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė „Via Baltica“ magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Varšuva (Lenkija) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas (didžioji miesto dalis yra į pietus nuo geležinkelio), veikia trys oro uostai (vienas iš jų privatus), eksploatuojami vietos reikmėms. Apie 6 km į rytus nuo Panevėžio centro yra Pajuosčio aerodromas.

1969 m. vasario 11 d. mieste siautė ilgiausia Lietuvoje stichinė pūga (78 val. 25 min.).

Kraštinės koordinatės[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png   55° 46′ 20″   Blank-50px.png
24° 13′ 30″
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
24° 26′ 00″
  55° 41′ 40″  
Nevėžio senvagė – viena gražiausių Panevėžio miesto vietų.

Miesto dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Поневѣжъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 24А (48) : Полярные сияния — Прая. С.-Петербургъ, 1898., 525 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Поневѣжъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 182 psl. (rus.)
  3. Panevėžys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 441 psl.
  4. Panevėžys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 295 psl.
  5. 2011 m. surašymo duomenys
  6. 2001 m. surašymo duomenys
  7. 1923 m. surašymo duomenys
  8. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  9. Miestai

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. (sud. Algis Kasperavičius, Kęstutis Gudas). – Panevėžys: Nevėžio spaustuvė, 2003. – 735 p.: iliustr. – ISBN 9955-450-54-1
  • Panevėžys: miestas, kuriame gyvenu (tekstas Virginijos Januševičienės). – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-118-7
  • Panevėžio miesto elektrinei – 80 (sud. Joana Viga Čiplytė, Gražvydas Jonas Gudynas). – Vilnius: Homo liber, 2004. – 93 p.: iliustr. – ISBN 9955-449-68-3
  • Panevėžio menininkų portretas: Panevėžio miesto fotografų fotografijų albumas (sud. Marija Čičirkienė). – Panevėžys: Panevėžio fotografijos galerija, 2004. – 83 p.: iliustr. – ISBN 9955-9745-0-8
  • Panevėžys – mažasis didmiestis: albumas (nuotraukos Evaldo Ivanausko, Alvydo Ivoškaus, Aido Markevičiaus, Astos Radvenskienės). – Panevėžys: Amalkeros leidyba, 2006. – 48 p.: iliustr. – ISBN 9955-659-17-3
  • Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija (sud. Liudvika Knizikevičienė). – Panevėžys: Panevėžio bendruomenė „Senamiestietis“, 2007. – 318 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9992-0-1
  • Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijai – 60 (sud. Joana Viga Čiplytė). – Kaunas: Lututė, 2009. – 291 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-083-3
  • Panevėžio medicinos istorija (sud. Liudvika Knizikevičienė). – Panevėžys: ARG ofsetas, 2010. – 256 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-741-28-2

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Panevėžys

Religija[taisyti | redaguoti kodą]


Lietuvos apskritys

Alytaus apskritis | Kauno apskritis | Klaipėdos apskritis | Marijampolės apskritis | Panevėžio apskritis | Šiaulių apskritis | Tauragės apskritis | Telšių apskritis | Utenos apskritis | Vilniaus apskritis

Panevėžio apskritis

Biržų rajonas | Kupiškio rajonas | Panevėžio miestas | Panevėžio rajonas | Pasvalio rajonas | Rokiškio rajonas