Lenkija

Lenkijos Respublika yra Vidurio Europos valstybė. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina, Baltarusija ir Lietuva, šiaurėje – su Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra. Dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai apibūdinami kaip strateginė partnerystė.

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos istorija

Lenkija XI a. pradžioje, valdant Boleslavui I Narsiajam

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X a., o jos „aukso amžiumi“ laikomi XV-XVI amžiai, kai Lenkiją valdė Jogailaičių dinastija. Nuo 1569 m. Lenkija kartu su Lietuva sudarė konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Po paskutiniojo Jogailaičio mirties (1572 m.) ši respublika tapo bajorų ir didikų valstybe, valdoma jų renkamo monarcho (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio). Bajorams, arba vadinamajai šlėktai nuolat plečiant savąsias laisves, iki XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo kone visiška anarchija. Abiejų Tautų Respubliką silpnino ir nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios vykę jos karai su Ukrainos kazokais, Turkija, Švedija, Rusija bei Brandenburgo valstybe. XVIII a. pradžioje karų nualinta ir efektyvios centrinės valdžios neturinti respublika pateko carinės Rusijos įtakon.

Švietėjų idėjos Lenkijoje paskatino patriotinį judėjimą ir siekį sutvarkyti bei sustiprinti svetimšalių kontroliuojamą valstybę. Tačiau XVIII a. 7 dešimtmetyje pradėtą valstybės reformų procesą stabdė, o galiausiai ir nutraukė trys Abiejų Tautų Respublikos padalinimai (1772, 1793 ir 1795 m.), po kurių etninės Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis. Nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai, buvo sudaryta vasalinė Lenkijos Kongreso karalystė.

I pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 11 d., t. y. netrukus po Vokietijos kapituliacijos, Lenkija atgavo nepriklausomybę. Per karus su Vakarų Ukraina, Sovietų Rusija ir Lietuva (1919-1920 m.) Lenkija žymiai išplėtė savo teritoriją, užimdama ir aneksuodama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1922 m. aukščiausioji šalies valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktoms institucijoms, tačiau per 1926 m. gegužės pučą autoritariniu valstybės vadovu tapo generolas Juzefas Pilsudskis, 1918-1922 m. buvęs „Lenkijos valstybės viršininku“.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė hitlerinė Vokietija, o rugsėjo 17 d. prie jos prisijungė ir Sovietų Sąjunga; to paties mėnesio pabaigoje šios dvi valstybės pasidalino buvusios Lenkijos teritoriją.

Per II pasaulinį karą Lenkija patyrė milžiniškų demografinių ir ekonominių nuostolių. Po karo TSRS pasiliko beveik visas 1939 m. aneksuotas buv. Lenkijos teritorijas, už kurias kaip savotišką kompensaciją karą laimėjusios valstybės 1945 m. Lenkijai perdavė nemažą buv. Vokietijos dalį (Sileziją, Rytų Pomeraniją, pietinę Rytprūsių dalį ir kt.). 1952 m. TSRS ginkluotųjų pajėgų jau 1944-1945 m. okupuota Lenkija buvo oficialiai paskelbta „liaudies respublika“, o 1955 m. ji tapo ir karinės Varšuvos sutarties organizacijos nare.

XX a. 8 dešimtmečio pab. Lenkijoje kilo galingas opozicinis judėjimas, vadovaujamas profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarność“ („Solidarumas“). Daugiausia šis judėjimas (greta bendros vad. „socialistinio bloko“ šalių krizės) ir lėmė 1989 m. įvykusį galutinį komunistinio režimo žlugimą.

[taisyti] Politinė sistema

Seimo pastatas Varšuvoje

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos politinė sistema

Lenkija yra demokratinė respublika. Joje galioja 1997 m. priimta konstitucija.

Įstatymų leidžiamoji valdžia – nacionalinė asamblėja (Zgromadzenie Narodowe), sudaryta iš 460 narių žemutinių rūmų – seimo (Sejm) ir 100 narių aukštutinių rūmų (Senat).

[taisyti] Geografija

Topografinis žemėlapis

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos geografija

Lenkijos kraštovaizdis kinta nuo mažai raižytos pajūrio lygumos šiaurėje, kurią piečiau keičia lyguma su Baltijos kalvagūbriu, Vidurio Lenkijos lyguma, kurią dar piečiau keičia kalnuotas kraštovaizdis, ties Slovakijos siena pasibaigiantis Sudetų ir Karpatams priklausančių Aukštųjų Tatrų kalnais.

Aukščiausia viršūnė – Rysy yra Aukštuosiuose Tatruose. Ilgiausios upės – Vysla (Wisła), pasienyje su Vokietija tekanti Odra (vok. Oderis) ir Varta (Warta). Miškai sudaro 28 proc. teritorijos.

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Lenkijos vaivadijos

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos vaivadijos

Lenkija suskirstyta į 16 vaivadijų (województwa, vns. województwo; nurodytos sostinės):

Didžiosios Lenkijos vaivadija (Wielkopolskie; Poznanė)
Kujavijos Pamario vaivadija (Kujawsko-Pomorskie; Bydgoščius ir Torunė)
Liublino vaivadija (Lubelskie; Liublinas)
Liubušo vaivadija (Lubuskie; Gožuvas ir Zeliona Gura)
Lodzės vaivadija (Łódzkie; Lodzė)
Mazovijos vaivadija (Mazowieckie; Varšuva)
Mažosios Lenkijos vaivadija (Małopolskie; Krokuva)
Opolės vaivadija (Opolskie; Opolė)
Pakarpatės vaivadija (Podkarpackie; Žešuvas)
Palenkės vaivadija (Podlaskie; Balstogė)
Pamario vaivadija (Pomorskie; Gdanskas)
Silezijos vaivadija (Śląskie; Katovicai)
Švento Kryžiaus vaivadija (Świętokrzyskie; Kelcai)
Vakarų Pamario vaivadija (Zachodnio-Pomorskie; Ščecinas)
Varmijos Mozūrų vaivadija (Warminsko-Mazurskie; Olštynas)
Žemutinės Silezijos vaivadija (Dolnośląskie; Vroclavas)

[taisyti] Lenkijos miestai

Didžiausi Lenkijos miestai.

	Miestas	Gyventojų skaičius (31.12.2007)	Vaivadija
1	Varšuva	1 706 624	Mazovijos vaivadija
2	Krokuva	756 583	Mažosios Lenkijos vaivadija
3	Lodzė	753 192	Lodzės vaivadija
4	Vroclavas	632 930	Žemutinės Silezijos vaivadija
5	Poznanė	560 932	Didžiosios Lenkijos vaivadija
6	Gdanskas	455 717	Pamario vaivadija
7	Ščecinas	407 811	Vakarų Pamario vaivadija
8	Bydgoščius	361 222	Kujavijos Pamario vaivadija
9	Liublinas	351 806	Liublino vaivadija
10	Katovicai	312 201	Silezijos vaivadija
11	Balstogė	294 143	Palenkės vaivadija
12	Gdynia	250 242	Pamario vaivadija
13	Čenstakava	242 300	Silezijos vaivadija
14	Radomas	224 857	Mazovijos vaivadija
15	Sosnovecas	222 586	Silezijos vaivadija
16	Torūnė	206 619	Kujavijos Pamario vaivadija
17	Kelcai	205 902	Švento Kryžiaus vaivadija
18	Glivicė	197 393	Silezijos vaivadija
19	Žabžė	189 062	Silezijos vaivadija
20	Bytomas	184 765	Silezijos vaivadija
21	Olštynas	175 710	Varmijos Mozūrų vaivadija
22	Bielsko-Biala	175 690	Silezijos vaivadija
23	Žešuvas	171 330	Pakarpatės vaivadija
24	Ruda Šlionska	144 584	Silezijos vaivadija
25	Rybnikas	141 080	Silezijos vaivadija
26	Tychai	129 776	Silezijos vaivadija
27	Dombrova Gurniča	128 795	Silezijos vaivadija
28	Plockas	126 968	Mazovijos vaivadija
29	Opolė	126 748	Opolės vaivadija
30	Elbingas	126 710	Varmijos Mozūrų vaivadija
31	Didžiosios Lenkijos Gožuvas	125 411	Liubušo vaivadija
32	Valbžychas	123 635	Žemutinės Silezijos vaivadija
33	Vloclavekas	118 432	Kujavijos Pamario vaivadija
34	Zeliona Gura	117 523	Liubušo vaivadija
35	Tarnuvas	116 118	Mažosios Lenkijos vaivadija
36	Chožuvas	113 678	Silezijos vaivadija
37	Kališas	108 031	Didžiosios Lenkijos vaivadija
38	Košalinas	107 376	Vakarų Pamario vaivadija
39	Legnica	104 754	Žemutinės Silezijos vaivadija

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos ekonomika

Lenkija po komunizmo žlugimo (nuo 1990 m.) aktyviai vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, todėl dabar yra viena tarp sėkmingiausių pereinamosios ekonomikos šalių. Nepaisant to, Lenkija susiduria su nemažai problemų, ypač dideliu nedarbo lygiu. Smulkių ir vidutinių valstybei priklausančių įmonių privatizavimas ir palankūs įstatymai kurti naujas bendroves, paskatino tolesnę privačiojo sektoriaus plėtrą, tačiau biurokratijos kliūtys ir korupcija trukdo tolesnei šakos plėtrai.

Lenkijos žemės ūkio sektorius išlaiko darbo jėgos perteklių kartu su smulkiais, dažnai neefektyviais ūkiais, kuriems trūksta investicijų tolesnei veiklai. Gyvybiškai svarbių sektorių (pvz: akmens anglis, plienas, geležinkeliai, energetika) pertvarkymas ir privatizacija buvo pradėti greitai, bet užsitęsė ilgą laiką. Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valstybės administravimo reformos sukėlė didesnių problemų biudžetui nei tikėtasi iš pradžių.

Tolesnė finansų padėtis priklauso nuo nuostolingai dirbančių valstybei priklausančių bendrovių tolimesnių veiksmų, tokių kaip jų veiklos apribojimas ir mokesčių surinkimo griežtinimas, pažabojant šešėlinę ekonomiką, kuri labiausiai paplitusi tarp žemdirbių, nemokančių mokesčių. Vyriausybė sudarė planą, kaip sumažinti jos išlaidas 13,5 mlrd. € iki 2007 m. Visgi šie planai dar diskutuojami tarp įstatymų leidėjų. Lenkija 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą.

Didėjanti eksportas į ES šalis sąlygojo stiprų ekonomikos augimą 2004 m, ypač dėl to, kad nukrito Lenkijos zloto vertė euro atžvilgiu. BVP vienam žmogui panašus kaip ir Baltijos šalyse. Lenkija turėtų gauti apie 10,7 mlrd. € paramos iš Europos Sąjungos biudžeto 2006 m. Žemdirbiai jau pradėjo naudotis iš ES gaunamų išmokų nauda.

Lenkija yra svarbus Lietuvos prekybos partneris. 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dol., iš kurių Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 190 mln. JAV dol.

[taisyti] Demografija

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos demografija

Šiuo metu dėl emigracijos ir smarkaus gimstamumo sumažėjimo Lenkijos gyventojų skaičius mažėja. Šaliai įstojus į Europos sąjungą, nemažai lenkų emigravo į vakarų Europos šalis, daugiausiai į Jungtinę Karalystę, Vokietiją ir Airiją. Kai kurios organizacijos pareiškė, kad emigracija vyksta visų pirma dėl didelio nedarbo lygio, kuris 2007 m. buvo net 10,5 %.

[taisyti] Etninė sudėtis

Pagrindinio turgaus aikštė Krokuvoje

Namai Gdanske

Anksčiau Lenkijoje buvo daug skirtingų kultūrų, kalbų ir religijų. Iki antrojo pasaulinio karo ypač didelė buvo žydų populiacija, bet dėl holokausto žydų skaičius Lenkijoje smarkiai sumažėjo (nuo 3 milijonų prieš karą iki 300 000 po jo). Dėl teritorinių Lenkijos pokyčių ir deportacijų po karo sumažėjo ir kitų etninių mažumų. Pasak 2002 m. apklausos, 96,74 % šalies gyventojų laiko save lenkais. Dižiausias etnines mažumas sudaro sileziečiai (173 153 gyventojai), vokiečiai (152 897; 70 % Lenkijos vokiečių gyvena Opolės vaivadijoje, 20 % - Silezijos vaivadijoje), baltarusai (48 737), ukrainiečiai (30 957) ir čigonai (12 855)^[1]. Taip pat, pasak surašymo, šalyje yra 5 639 lietuviai, nors Lietuvos ambasada teigia, kad jų yra net 15 000. Daugelis Lenkijos lietuvių gyvena šiaurės rytinėje šalies dalyje, ypač Punske, kur jie sudaro net 80 % vietinės populiacijos ir Seinų valsčiuje, kur, pasak ambasados, 30-40 % visų gyventojų yra lietuviai^[2]. Iš kitų šalių piliečių daugiausiai Lenkijoje yra vietnamiečių, taip pat graikų ir armėnų.

Maždaug 20 milijonų^[3] Lenkų gyvena už Lenkijos ribų. Daugiausiai jų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (~10 mil.)^[4], Brazilijoje (1 - 3 mil.), Kanadoje (984 565) ir Prancūzijoje (900 000). Lietuvoje lenkų yra apie 250 000 (6,7 % visos Lietuvos populiacijos)^[5].

[taisyti] Kalbos

Oficiali šalies kalba yra lenkų. Pasak 2002 m. surašymo, ja kalba 97,8 % šalies gyventojų^[6]. Lenkų kalba priklauso Slavų kalbų grupei, vakarų slavų šakai. Iki paskutinių kelių dešimtmečių populiariausia antra kalba buvo rusų, bet dabar ją pakeitė anglų ir vokiečių kalbos. Pasak 2005 m. apklausos, angliškai gali susikalbėti 29 % Lenkijos gyventojų (neskaitant tų, kuriems ji yra gimtoji), rusiškai - 26 %, o vokiškai - 19 %.^[7]

[taisyti] Religija

Bazilika Didžiosios Lenkijos vaivadijoje

Popiežius Jonas Paulius II buvo lenkas.

Dėl holokausto ir pokarinės vokiečių bei ukrainiečių deportacijos iš valstybės, beveik visi Lenkijos gyventojai yra Romos katalikai. Romos katalikų bažnyčiai priklauso 89,8 % populiacijos (maždaug 75 % praktikuoja). Didžiausias religines mažumas sudaro lenkai ortodoksai (~506 800), įvairūs protestantai (~150 000) ir Jehovos liudytojai (126 827).^[8] Nors Lenkijos konstitucija garantuoja religijos laisvę^[9], tik viename procente visų Lenkijos mokyklų yra galimybė pasirinkti etikos kursą vietoje krikščioniškos tikybos.^[10]

Nors šiuo metu religijas praktikuojančių žmonių skaičius yra mažesnis nei jis buvo praeityje, Lenkija išlieka viena iš religingiausių Europos valstybių. 2005 m. apklausoje 80 % Lenkijos gyventojų teigė, jog jie „tiki, kad yra Dievas“ ir 15 % sakė manantys, jog „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“.^[11]