Žagarė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žagarė
   Coat of arms of Žagarė.svg      Flag of Žagarė.png   
Zagares dvaras.2009-06-11.jpg
Buv. Žagarės dvaro rūmai

Žagarė
56°21′30″N 23°15′0″E / 56.35833°N 23.25°E / 56.35833; 23.25 (Žagarė)Koordinatės: 56°21′30″N 23°15′0″E / 56.35833°N 23.25°E / 56.35833; 23.25 (Žagarė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Šiaulių apskritis Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Joniškio rajono savivaldybė
Gyventojų (2011): 1 712
Plotas: 5 km²
Tankumas (2011): 342 žm./km²
Altitudė: 77 m
Pašto kodas: LT-84019
Commons-logo.svg Vikiteka: ŽagarėVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Žagãrė
Kilmininkas: Žagãrės
Naudininkas: Žagãrei
Galininkas: Žagãrę
Įnagininkas: Žagarè
Vietininkas: Žagãrėje

Žagarė – miestas Joniškio rajone, 26 km į šiaurės vakarus nuo Joniškio, netoli Latvijos sienos. Seniūnijos centras, 3 seniūnaitijos (Senosios Žagarės, Švėtės, Žagarės centro). Senamiestis saugomas valstybės kaip urbanistikos paminklas.

Miesto diena švenčiama birželio 29 dieną. Nuo 2005 m. kasmet vyksta Žagarės vyšnių festivalis.

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Zagares regioninis parkas.png


Miestas įsikūręs Žiemgalos žemumoje, Švėtės upė (nuo jos šlaitų atsiveria dolomitinės Žagarės atodangos) dalija miestą į Senąją Žagarę (kairiajame krante) ir Naująją Žagarę. Į pietvakarius nuo miesto plyti Žagarės giria. Žagarės botaninis zoologinis draustinis, Žagarės akmuo („su dubeniu“). Prie miesto yra Žagarės ozas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Žagarė (Zagory) pavaizduota 1706 m. Frederik de Wit-Pieter Mortier Livonijos ir Kuršo žemėlapyje
Miestelio turgaus aikštė tarpukariu
Tautinė eisena per Švėtės tiltą XX a. tarpukariu

Žiemgalių gyvenvietė Sagera pirmą kartą minima 1254 m. balandžio Žiemgalos dalybų dokumente. XIII a. čia buvo žiemgalių pilis Raktuvė (arba Raktė, minima 1272-1289 m.), o greta esančiame vadinamame Žvelgaičio piliakalnyje XIII-XIV a. buvo pastatyta Livonijos ordino pilis (minima 1271 m.). 1289 m. pilį ir gyvenvietę sunaikino kryžiuočiai, malšinę žiemgalių sukilimą. Vėliau žiemgaliai asimiliavosi – sulatvėjo arba sulietuvėjo. Jau Vytauto Didžiojo laikais Žagarėje buvusi druskos muitinė. 17651796 m. Žagarėje veikė žydų bendruomenė „Kahal“. Miestelyje buvo Ldk Žagarės dvaras, kuris priklausė Šiaulių ekonomijai. 1769 m. liepos 13 d. Žagarės apylinkėse įvyko didžiausias LDK laikų valstiečių sukilimas Lietuvoje, B. Sruogos aprašytas dramoje „Apyaušrio dalia“.

Dabartinėje Žagarės vietoje iki XIX a. pabaigos buvo du savarankiški miesteliai: Senoji Žagarė (senamiestis) ir Naujoji Žagarė (naujamiestis). Senosios Žagarės dvaras minimas 1490 m., 1495 m. prie jo leista rengti turgų, prieš 1499 m. pastatyta bažnyčia. XVI a. 1-ojoje pusėje dešiniajame Švėtės krante išaugo Naujoji Žagarė, kuri 1547 m. vadinama miesteliu, o 15921595 m. šaltiniuose Žagarė jau vadinama miestu. 15951797 m. Senojoje Žagarėje veikė muitinė, apie 1623 m. pastatyta Naujosios Žagarės bažnyčia, kurios statybai aukojo karalius Žygimantas III ir kuri 1805 m. buvo perstatyta.

Miesteliai labai nukentėjo per XVII-XVIII a. Šiaurės karus. Po Antrojo ATR padalijimo carienė Jekaterina II padovanojo Žagarę savo favoritui P. Zubovui. 1857 m. miestelius nupirko Dmitrijus Naryškinas, kurio palikuonys XX a. pradžioje įsteigė sagų, muilo fabrikus.

19181931 m. Žagarėje veikė vietos visuomenės išlaikoma „Saulės“ draugijos vidurinė mokykla, 1931 m. suvalstybinta. Prie šios mokyklos veikė dvejų metų mokytojų kursai, kurie paruošė nemažą skaičių pradžios mokyklos mokytojų. Švietimo ministerijos bei savivaldybių išlaikomų pradžios mokyklų buvo 11 komplektų ir 2 komplektai žydų konfesinės mokyklos. Nuo 1935 m. veikė J. Kirlio spaudos muziejus (10 kambarių). 1931 m. Žagarėje buvo leidžiamas neperiodinis laikraštis „Žagarės balselis“, vėliau virtęs savaitraščiu „Žagarės Aidas“, dar vėliau pavadintas „Pakuršės Aidu“.

1925 m. įkurta pieninė (vėliau sūrių gamyklos cechas), 1975 m. – betono gamykla.

1924 m. Žagarė tapo miestu, 1932 m. gavo II eilės miesto teises, 1946 m. rugpjūčio 3 d. – apskrities pavaldumo miesto, 1950 m. – rajono pavaldumo miesto teises. 1998 m. patvirtintas Žagarės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVII a. Biržuvėnų valsčius (Senoji Žagarė)
Šiaulių valsčius (Naujoji Žagarė)
XVIII a. pabaiga Žagarės valsčiaus centras
XX a. pradžia  ?
19191945 m. Šiaulių apskritis
19451950 m. Joniškio apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Žagarės rajono centras Šiaulių sritis
19531959 m.
19591995 m. Žagarės apylinkės centras Joniškio rajonas
1995 Žagarės seniūnijos centras Joniškio rajono savivaldybė Šiaulių apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Vietovardis tikriausiai yra kilęs nuo bendrinio žodžio žagaras – „sausas virbas, žabas, žabaras“. Tad pirminė Žagarės reikšmė galėjusi būti „žagaringa vieta; vieta, kur daug žagarų“.

Pasakojama, kad per upę Švėtę buvo padarytas tiltas iš žagarų. Tokių tiltų nebuvę daug, todėl žmonės sakydavę – „važiuosim per žagarus“. Nuo to ir kilo Žagarės pavadinimas.

Architektūra ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Buvęs Žagarės žirgyno administracijos pastatas

Miesto dalių planas stačiakampis, yra savaiminės eigos radialinio plano elementų. Stovi mūrinė Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1633 m. iš vietinio dolomito, 1745 m. išplėsta), yra Žagarės gimnazija (su muziejumi), biblioteka (nuo 1937 m.), specialioji mokykla, socialinių paslaugų centras, paštas (LT-84019), žirgynas (veisiami Hanoverių veislės žirgai, galima pajodinėti), privatus puodų muziejus (autorius Edmundas Vaičiulis).

Žagarėje yra regioninio parko direkcija. Miesto teritorijoje yra 2 archeologijos paminklai (Žagarės piliakalnis, akmuo su dubeniu), architektūros, istorijos (pilkapiai) ir dailės paminklų, Žagarės dvaro architektūrinis ansamblis, 1633 m. pastatyta Naujosios Žagarės bažnyčia, 1712 m. – Senosios Žagarės bažnyčia.

Mieste išlikęs XVI a. gatvių tinklas, beveik nesuardyta XIX a. architektūra, įdomūs pastatai (pvz., vilnų karšykla), XX a. tarpukario muitinės pastatas, II pasaulinio karo aukų kapinės.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1861 m. ir 2013 m.
1861 m. 1865 m.*[2][3] 1914 m. 1923 m.sur. 1931 m. 1939 m.
4 000 4 185 14 000 4 730 4 849 5 443
1959 m.sur. 1970 m.sur.[4] 1976 m.[5][6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
3 800 3 386 3 200 2 918 2 649 2 312
2011 m.sur. 2013 m. - - - -
1 712 1 700 - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 1 712 žmonės:[7]

2001 m. gyveno 2 312 žmonės:[8]

1923 m. gyveno 4 730 žmonės:[9]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Жагоры. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 11А (22) : Евреиновы — Жилон. С.-Петербургъ, 1894., 704 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Жагоры Новые. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Жагоры Старые. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl. (rus.)
  4. Žagarė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 861 psl.
  5. Žagarė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 461 psl.
  6. Žagarė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 627 psl.
  7. 2011 m. surašymo duomenys
  8. 2001 m. surašymo duomenys
  9. 1923 m. surašymo duomenys

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Žagarė. – Vilnius: Versmė, 1998. – 911 p.: iliustr. – ISBN 9986-9236-0-3
  • Žagarės dvaro teismo knygos: 1670–1751 (sud. Vytautas Raudeliūnas, Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003. – 727 p. – ISBN 9986-638-35-6
  • Žagarė (sud. Vida Paulauskienė, Birutė Skiparienė, Zigmas Zalagėnas). – Kaunas: Arx Baltica, 2004. – 30 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-03-6
  • Pagavau Žagarės poezijos paukštę: eilėraščiai (sud. Vida Paulauskienė, Asta Gedžienė). – Kaunas: Arx Baltica, 2006. – 119 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-47-8
  • Žagarė, 1897–1945: albumas (sud. Leonas Karaliūnas). – Kaunas: Judex, 2006. – 332 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-63-X

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]