Unė Babickaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Unė Babickaitė
UušulėBabickaitė.jpg
Gimė: 1897 m. balandžio 19 d.
Laukminiškiuose, Kupiškio raj.
Mirė: 1961 m. rugpjūčio 1 d. (64 metai)
Kaune, palaidota Palėvenėlės kapinėse, Kupiškio raj.
Tautybė: lietuvė
Sutuoktinis(-ė): Vytautas Andrius Graičiūnas
Veikla: Lietuvos teatro ir kino aktorė, režisierė.

Unė Babickaitė-Graičiūnienė (angl. Une Baye, 1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškiuose, Kupiškio r. – 1961 m. rugpjūčio 1 d. Kaune) – lietuvių aktorė, režisierė.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • 19161918 m. mokėsi dainavimo ir vaidybos Peterburgo Imperatoriškoje konservatorijoje.
  • 19181919 m. Kauno „Dainos“ draugijos aktorė ir režisierė.
  • 1919 m. persikėlė į JAV. Sutrumpino vardą į Unė Babickaitė, vėliau į Une Baye.
  • 19241925 m. vaidino Vašingtono ir Niujorko teatruose.
  • 1936 m. grįžo į Lietuvą, kartu su vyru – vadybos teoretiku Vytautu Graičiūnu, apsigyveno Kaune.
  • 19361939 m. Šaulių teatro Kaune vadovė.
  • 19381939 m. Šaulių sąjungos teatro vadovė.
  • 19481950 m. Kauno universiteto dramos būrelio vadovė.
  • 19511953 m. buvo ištremta į Kuibyševo sritį.

Po tremties grįžo į Kauną, kur gyveno likusią gyvenimo dalį. Mirė 1961 m. rugpjūčio 1 d. Kaune. Palaidota Palėvenėje.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Uršulė Babickaitė gimė Kupiškio valsčiuje, ūkininkų šeimoje, tėvas mirė anksti. Uršulė nuo vaikystės mėgo chorus, teatro vaidinimus ir muzikos ratelius. Artėjant Pirmam pasauliniam karui, Uršulė su broliais Petru, Kaziu ir Vytautu pasitraukė į Peterburgą.

Lietuvių pabėgėlių stovykloje virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, ten ji sutiko draugą iš Panevėžio laikų, to laiko „hipį“ Balį Sruogą ir pamažu įsitraukė į kultūrinę, meninę veiklą.

Pirmas U. Babickaitės pasirodymas scenoje – 1914 m. „Lietuviškas pulkas“.

B. Sruogos pastangomis iš komiteto karo pabėgėliams šelpti buvo išrūpinta finansinė parama. Poetas Uršulę skatino siekti ne tik vaidybos mokslų, bet ir pakrikštijo nauju vardu „Unė“, privertė įstoti į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją. Mokslai čia jai trūko nepilnus metus, bet paskatino Unę rimtai užsiimti teatro menais.

1918 m. sugrįžusi į Lietuvą prisistatė kaip režisierė-artistė. Gavo leidimą iš Kauno apskrities įsteigti artistų dramos kuopą. Vaidinimai sulaukė publikos palaikymo, bet buvo ir kritikuojami.

1919 m. gruodį išvyko į JAV. Unė manė, kad „didieji vyrai“ (Konstantinas Glinskis, Juozas Vaičkus ir Borisas Dauguvietis) neįsileis jos į valstybės teatro sceną ir ji liks tik artistų kuopos vadove.

Čikagoje įsitraukė į lietuvių išeivių veiklą. Unės globėja tapo tuo metu JAV gyvenusi Julija Žemaitė.

Subūrė lietuvių dramos kursus, pati statė pjeses ir vaidino jose. Vaidino (Niujorko, Vašingtono) teatruose. Susipažinusi su Paramount Pictures kino studijos režisieriumi, suvaidino trijuose begarsiuose kino filmuose. Paskutiniame – „Lapių medžioklė“ gavo pagrindinį vaidmenį, bet gana greitai pasitraukė iš filmavimo, nes filmo finansuotojai, atvykę į filmavimą, liko nepatenkinti, kad JAV prezidento mylimąją vaidina ne amerikietė, bet emigrantė. Unė buvo pakeista kita aktore.

Kaip ir daugelis lietuvių JAV, trumpino vardą ir pavardę – tapo Unė Baye.

1924 m. ištekėjo už savo pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno. Inžinieriaus išsilavinimą turintis V. Graičiūnas buvo gabus vadybai ir susirado darbą Europoje, kur abu išvyko dirbti ir gyventi.

Unės teatrinėje veikloje įvyko didžiausios permainos, kai ji susipažino su vienu žymiausiu XX a. režisieriumi Teodoru Komisarževskiu ir ne mažiau įžymiu Nikolajumi Jevreinovu. Vaidino Paryžiaus ir Londono scenose.

Į Lietuvą grįžo 1936 m., vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, dirbo Panevėžio teatre, pastatė tris spektaklius.

Po Antrojo pasaulinio karo V. Graičiūnas dėstė Kauno universiteto Statybos fakultete. Amerikietišką pasą turintis dėstytojas negalėjo būti palankus tuometinei valdžiai. Graičiūnai apkaltinami, kad namuose laiko Amerikos vėliavą. Vyras nuteistas 10 metų, o Unė – 5 metams tremties. Vyras tremtyje nusižudė, o Unė reabilituota ir į Lietuvą sugrįžo jau N. Chruščiovo laikais. Skaudžiai išgyveno vyro netektį, apsigyveno pas uošvius Kaune.

1961 m. mirė, pagal oficialią versiją nuo kraujo užkrėtimo įsidūrus į pirštą.

Vaidmenys[taisyti | redaguoti kodą]

  • Liudo Giros „Beauštanti aušrelė“, 1915 m.
  • Judita, L. Didžiulienės „Lietuvaitės“, 1916 m.
  • Aldona, J. Slovackio „Mindaugas“, 1916 m.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]