Druskininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Druskininkai
   Coat of arms of Druskininkai (Lithuania).svg      Flag of Druskininkai.png   
Druskonis.jpg

Druskininkai
54°1′10″N 23°58′20″E / 54.01944°N 23.97222°E / 54.01944; 23.97222 (Druskininkai)Koordinatės: 54°1′10″N 23°58′20″E / 54.01944°N 23.97222°E / 54.01944; 23.97222 (Druskininkai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Alytaus apskritis Alytaus apskritis
Savivaldybė: Druskininkų savivaldybė
Gyventojų (2011): 14 764
Plotas: 24 km²
Tankumas (2011): 615 žm./km²
Altitudė: 110 m
Pašto kodas: LT-66001
Commons-logo.svg Vikiteka: DruskininkaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Drùski­nin­kai
Kilmininkas: Drùski­nin­kų
Naudininkas: Drùski­nin­kams
Galininkas: Drùski­nin­kus
Įnagininkas: Drùski­nin­kais
Vietininkas: Drùski­nin­kuose
  • rus. Друскеники

Druskininkai – miestas-kurortas pačiuose Lietuvos pietuose, Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuo Alytaus. Druskininkų savivaldybės centras. Visus metus veikiantis balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas, seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias Lietuvos kurortas. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas.

Mieste yra 3 šventyklos, miesto kapinės, 8 sanatorijos, daug poilsio centrų, viešbučiai, viešoji biblioteka, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti 1980 m., architektas V. Banikovas), keli parkai. Per Nemuną nutiesti du tiltai: senasis Druskininkų tiltas ir 2011 m. atidarytas Parko tiltas, jungiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančia Baltašiške.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Druskininkai XIX a. Napoleono Ordos piešinys

Miestas patenka į jotvingių genties gyventos teritorijos ribas. Druskininkai – labai senas kurorto tradicijas turinti gydomoji vietovė. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1635 m. Šie duomenys aptikti Pervalko dvaro (Baltarusija) inventorių knygose. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. Čia savo gydomąją veiklą pradėjo vietos valstietis Pranas Suraučius (Sūrutis arba Sūrmetis).

Sužinojęs apie mineralinius vandenis karalius Stanislovas Augustas 1789 m. apsilankė Druskininkuose ir įsakė ištirti mineralinių vandenų savybes, tačiau įsakymas liko neįvykdytas. 1794 m. birželio 20 d. Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė Druskininkus gydomąja vietove. Analogišką dekretą 1837 m. pasirašė Rusijos imperatorius Nikolajus I (kartu priimtas plėtros planas). 1850 m. Druskininkuose poilsiavo ir koncertavo įžymus kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. Druskininkai buvo perduoti pulkininkui K. Štrandmanui. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atidarymas 1862 metais. 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1895 m. pastatyta Druskininkų Šv. Pantaleono cerkvė bei Druskininkų Šv. Arkangelo Gabrieliaus cerkvė. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus).

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18 600 poilsiautojų. Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena. Pusė miestelio buvo sugriauta. Lenkų valdymo metais (19201939 m.) kurortas lėtai vystėsi. Miestas priklausė Balstogės vaivadijos, Gardino apskričiai. 1937 m. čia poilsiavo tik 11 047 žmonės. Druskininkuose mėgo atostogauti tuometinis Lenkijos diktatorius (1926–1935) maršalas Juzefas Pilsudskis. 1930 m. atkurtas kurortas. 1939 m. Raudonoji armija okupavo Druskininkus, miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos TSR, Balstogės sričiai. 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai atiteko Lietuvai. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus ir prijungė prie Balstogės srities. 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1952 m. gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o 1953 m. gegužės 28 d. respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas).

1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas. [1]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė  ?  ? Gardino gubernija
1919 m. Druskininkų valsčiaus centras Alytaus apskritis
19201939 m. Gardino apskritis Balstogės vaivadija (Lenkija)
1939 m. spalis – 1940 m. sausis Pariečės rajonas Balstogės sritis (Baltarusija)
1940 m. sausis-rugpjūtis Gardino sritis (Baltarusija)
19411944 m. Balstogės sritis (Trečiasis Reichas)
19441946 m. Alytaus apskritis
1946–1950 m. apskrities pavaldumo miestas, Druskininkų valsčiaus centras Varėnos apskritis
1950–1952 m. rajoninio pavaldumo miestas Druskininkų rajono centras Vilniaus sritis
1952–1953 m. srities pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1953–1955 m. respublikinio pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1955–1995 m. respublikinio pavaldumo miestas
1995–1999 m. Druskininkų miesto savivaldybė Alytaus apskritis
nuo 1999 m. Druskininkų savivaldybės centras


„Linksmoji Vila“ – miesto muziejus

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.

Kurortas[taisyti | redaguoti kodą]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dar XVIII a. sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gydytojas P. Sūrutis. Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius.

1789 m. Druskininkus aplankė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Tai pirmasis ir didžiausias kurortas Lietuvoje. Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Vėliau šį darbą tęsė VU profesorius I. Fonbergas, kuris pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. patvirtintas kurorto steigimo projektas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla. 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet.

Daug kurortinių pastatų ir vasarnamių sudegė per 1863, 1871, 1884 m. gaisrus.

Gydymo veiksniai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausias kurorto natūralus gydomasis veiksnys – įvairios mineralizacijos (mažos, vidutinės, didelės ir sūrmai), chloridiniai natrio-kalcio-magnio vandenys. Mineraliniai vandenys naudojami įvairioms balneologinėms procedūroms ir gėrimui. Druskininkų kurorto gydomojo purvo vonios, aplikacijos ir tamponai ruošiami iš durpių, kurių drėgmė 63 proc., pH – 6,4 ir susiskaidymas – 83 proc. Kurorto klimatui būdingos miškingos lygumos, kontinentinės zonos ypatybės. Čia didelė oro jonizacija (-0,63), švelnus ir šiltas mikroklimatas (vidutinė oro temperatūra +7,5 °C, sąlyginė oro drėgmė 70 proc., vyrauja pietvakarių vėjai, kurių vidutinis greitis 2 m/s), dėl to teigiami klimato veiksniai naudojami ir klimatoprofilaktikai (grūdinimuisi). Kurorto mineraliniai vandenys ir purvas (kasamas Didžiasalio durpyne, Lazdijų raj.) efektyviai gydo sąnarių, stuburo, kvėpavimo, širdies ir kraujotakos, nervų sistemos, ginekologijos, skrandžio, kepenų, žarnyno ir odos ligas. Buteliuose išpilstytas vanduo yra silpnesnės mineralizacijos, tačiau puikiai atgaivina ir suteikia organizmui reikalingų mikroelementų.

Trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti).

Gydymo centrai[taisyti | redaguoti kodą]

Vandens parkas

Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai:

  • Sanatorijos:
    • „Belorus (Baltarusija)“
    • „Dainava“
    • „Draugystė“
    • „Eglė“
    • „Saulutė“ (vaikų reabilitacijos centras)
  • Sveikatos ir poilsio centras „SPA Vilnius“ (1976 m. sanatorija „Vilnius“; architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas)
  • „Grand SPA Lietuva“ (1973 m.; architektai V. Balčiūnas, A. Paslaitis, A. Aronas, L. Raškauskas ir kt.)
  • Druskininkų gydykla (Vilniaus g. 11; 1954 m.)
  • Senoji gydykla (Vilniaus g. 7; 1896 m.), viena pirmųjų Europoje
  • 2006 m. gruodžio 26 d. atidarytas vandens pramogų parkas 1980 m. pastatytos balneologijos ir fizioterapijos gydyklos vietoje (1980 m. architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas, 2006 m. rekonstrukcijos architektai K. Kisielius ir V. Kančiauskas)
  • 2011 m. rugpjūčio mėn. atidarytas Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksas „Snow Arena“
  • 2011 m. rugpjūčio mėn. atidaryta Kalnų slidinėjimo meistriškumo ir snieglenčių sporto mokykla „DruSkiSchool“

Architektūra ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

„Girios aido“ muziejus
Vila „Maurė“
„Ratnyčėlė“
V. K. Jonyno galerija
Alėja
Pušyno parkas
Miesto pramogų aikštė
Iškylautojų garlaivis Nemune
Druskonio ežeras
Senoji Rotonda
Miško muziejus
Vilniaus alėja
  • Vilos:
    • „Imperial“ (Maironio g. 14; 1926 m.)
    • „Omega“ (Maironio g. 16)
    • Radiumo vila (Kosciuškos g. 7)
    • „Maurė“ (Laisvės a. 21)
    • Markevičiaus vila (Šv. Jokūbo g. 17)
    • Linksma vila (M. K. Čiurlionio g. 59)
  • Parkai:
    • A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas
    • Sveikatos parkas, įkurtas 1951 m. buvusio E. Levickos parko vietoje

XIX a. įkurtos Druskininkų Senosios miesto kapinės. Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras. Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis.

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1891 m. ir 2011 m.
1891 m. 1897 m.sur. 1939 m. 1941 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1974 m.
1 070 1 300 1 500 2 100 5 765 8 315 13 400
1976 m.[3] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2010 m. 2011 m.sur. -
14 200 12 464 18 943 18 233 16 107 14 764 -


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 14 764 žmonės:[4]

2001 m. gyveno 18 233 žmonės:[5]

1921 m. gyveno 989 žmonės:[6]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Garbės piliečiai[taisyti | redaguoti kodą]

Susisiekimo plėtra[taisyti | redaguoti kodą]

Numatomas turistų srauto augimas neišvengiamai verčia investuoti į miesto infrastruktūrą, pritaikant ją didėjantiems transporto srautams. Didelė ir vis didėjanti kurorto svečių dalis keliauja gana didelį atstumą, kurį būtų patogu įveikti lėktuvu. Imtasi iniciatyvos atnaujinti prieš kelis dešimtmečius sėkmingai eksploatuotą, o šiuo metu tik mėgėjų reikmėms naudojamą Druskininkų aerodromą. Baigus atnaujinimo darbus čia galės leistis iki 30 tonų ir iki 70 vietų turbopropeleriniai lėktuvai.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, dešiniajame Nemuno upės krante. Apsuptas gražių, ekologiškai švarių Dzūkijos pušynų, smėlynų ir ežerų. Vienam miesto gyventojui tenka 2 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlio tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, yra „Žilvino“ takas.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Druskininkų šilai ir toli nuo jūros, bet juose taip pat yra kopų. Tik čia jos nepanašios į pajūrio – tai žemyninės kopos, apaugusios pušynais. Dzūkijos kopose auga kerpšiliai. Juose vyrauja kadagiai. Žemė padengta ištisu kerpių kilimu. Kerpšiliuose daug vaistinių augalų: arkliauogių, čiobrelių, jonažolių, daug grybų.

Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenas. Dažnai pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po eglėmis gyvena mangutai, Dzūkijos miškuose sutinkami vilkai, lūšys, šernai, stirnos. Stambiausias pušynų žvėris – briedis. Druskininkų miškai vilioja grybautojus ir uogautojus. Miškuose gausu mėlynių, bruknių, aviečių, šaltalankio uogų.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.

Miesto dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Golfas[taisyti | redaguoti kodą]

Vilkės golfo aikštynas [1]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Druskininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 350 psl.
  • Druskininkų raidos chronologija (sud. Vytautas Valentukevičius). – Druskininkai: Vija, 2004. – 272 p.: iliustr. – ISBN 9986-25-023-4
  • Druskininkai: miestas ir apylinkės. – Kaunas: Adaksita, 2005. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9955-631-07-4
  • Druskininkai skaičiais. – Vilnius: Statistikos departamentas, 2005. – 30 p.: iliustr. – ISBN 9955-588-94-2
  • Rezistencijos ir tremties muziejus Druskininkuose – 10 metų (sud. Gintautas Kazlauskas). – Druskininkai: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006. – 119 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-185-3
  • Druskininkai: albumas / Valdas Gilius. – Druskininkai: Sofartas, 2006. – 200 p.: iliustr. – ISBN 9986-9297-3-3
  • Druskininkų kraštas: atsiminimai (sud. Alfreda Pigagienė). – Vilnius: Petro ofsetas, 2009. – 250 p.: iliustr. – ISBN 978–609-420-037-3

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]