Ukmergė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ukmergė
   Ukmerge COA.gif   
UkmPaminkl.JPG

Ukmergė
55°14′50″N 24°45′50″E / 55.24722°N 24.76389°E / 55.24722; 24.76389 (Ukmergė)Koordinatės: 55°14′50″N 24°45′50″E / 55.24722°N 24.76389°E / 55.24722; 24.76389 (Ukmergė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Ukmergės rajono savivaldybė
Gyventojų (2014): 22 510
Altitudė: 64 m
Pašto kodas: centrinis LT-20001
Commons-logo.svg Vikiteka: UkmergėVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Ukmergė̃
Kilmininkas: Ukmergė̃s
Naudininkas: Ùkmergei
Galininkas: Ùkmergę
Įnagininkas: Ùkmerge
Vietininkas: Ukmergėjè
Pilys Mindaugo žemėse

Ukmergė – miestas Aukštaitijoje, Vilniaus apskrityje (76 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus ir 71 km į šiaurės rytus nuo Kauno), prie kelio  A6  KaunasZarasaiDaugpilis . Ukmergės rajono savivaldybės centras, Ukmergės miesto seniūnija ir apylinkių seniūnijos – Pivonijos seniūnijos centras.

Pro miestą teka Šventoji (centre į ją įteka dešinysis intakas Ukmergėlė, anksčiau vadinta Vilkamerge ir Vilkamergėle), dešiniajame jos krante stūkso Ukmergės piliakalnis, šiame krante yra ir Ukmergės senamiestis – urbanistikos paminklas.

Ukmergėje yra trys katalikų bažnyčios: Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (nuo 1820 m.), Ukmergės Švč. Trejybės (Pijorų) bažnyčia (nuo 1863 m.), Pašilės Šv. Barboros bažnyčia (nuo 1789 m.), medinė Ukmergės Švč. Panelės Užtarėjos cerkvė (sentikių, pastatyta 1873 m.), buvusi didžioji sinagoga, kraštotyros muziejus (nuo 1940 m.), 4 pašto skyriai (centrinis LT-20001), senoji arklių pašto stotis (1835 m., arch. Vaclovas Ričelis), turizmo ir verslo informacijos centras.

Miesto rytiniame pakraštyje yra rajono centrinė ligoninė, miesto kapinės, senųjų Vaižganto kapinių koplyčia, Ukmergės Kristaus prisikėlimo cerkvė (stačiatikių), rusų stačiatikių ir sentikių kapinės. Kairiajame Šventosios krante daugiausia išsidėstę gyvenamieji rajonai, į rytus nuo automagistralės  A2  VilniusPanevėžys  plyti Pivonijos miškas, piečiau jo yra Pašilė – naujausias miesto rajonas.

Miesto centre, skverelyje prie kultūros namų stūkso gamtos paminklas – Dukstynos akmuo, atidengtas 1975 m. miesto 750 metų jubiliejaus proga; yra Ukmergės rajono apylinkės teismas. Yra molio telkinys.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Ilgą laiką sklandė kalbos apie tai, kad Ukmergė buvo įkurta XIII a. pradžioje (populiariausia versija – 1225 m.). Tą greičiausiai lėmė šie faktai: XVI a. Bychovco kronikoje Ukmergės įkūrėju vadinamas Dausprungas, legendinio Palemono bendražygis, o kunigaikštis Dausprungas, karaliaus Mindaugo vyresnysis brolis, iš tikro XIII a. pradžioje minimas tarp Lietuvos žemės valdovų. Tačiau reiktų prisiminti, kad Ukmergė tuo metu buvo vienas iš svarbių istorinės Deltuvos žemės centrų, todėl mažai tikėtina, kad čia kaimynai galėjo statyti pilis – kurti miestus. Nors pilis ir gyvenvietė, tikriausiai, čia buvo žymiai anksčiau, pirmasis Ukmergės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – oficiali miesto įkūrimo data, yra 1333 m. Vartbergės kronikoje, rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės“ (t. y. Ukmergės). Šio „buvimo“ metu buvo užpulta Ukmergės pilis, kurią dar ne kartą puolė ir vietovę niokojo kalavijuočiai. Paskutinį kartą ši, ant miesto centre esančio piliakalnio buvusi, medinė pilis sudeginta 1391 m. Vytauto ir Jogailos kovų metu. XV a. pradžioje, kitoje Vilkmergėlės upelio pusėje, ant dabartinio Pilies kalno buvo pastatyta mūrinė pilis, kuri galutinai sunyko XVIII a. pabaigoje.

Deltuvai netenkant strateginės reikšmės, Ukmergė augo ir stiprėjo. 1486 m. ji gavo miesto teises, po 1566 m. administracinės reformos tapo Vilniaus vaivadijos Ukmergės pavieto centru. XVI a. viduryje Ukmergėje jau buvo vaitas – Ukmergė turėjo miestietišką savivaldą. 1792 m. suteiktos miesto teisės. 1817 m. Ukmergės apskrities seimelis reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos, bet jiems neduodant žemės, ir išleido atitinkamas instrukcijas, tačiau caro valdžia naikinti baudžiavos neleido. 1846 m. įkurta pirmoji ligoninė.

1919 m. gegužės 3 d. iš Vilkmergės išvyti bolševikai. Tarpukariu Ukmergė buvo apskrities centras ir miestas su apskrities teisėmis. 1935 m. patvirtintos I eilės miesto teisės. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu.

Po karo tapo rajono centru, buvo linų fabrikas, mašinų gamykla „Vienybė“, remonto mechaninė gamykla, I. Meskupo baldų, „Lelijos“ susivienijimo siuvimo, P. Eidukevičiaus odos ir avalynės susivienijimo fabrikai, koklių įmonė, „Šilo“ medienos apdirbimo įmonė, tarybinis ūkis-technikumas. 1976 m. miesto rytinėje dalyje pastatytas Dukstynos mikrorajonas, 9-ajame dešimtmetyje pietinėje dalyje – Pivonija. Po 1980 m. nutiesus magistralę  A2  VilniusPanevėžys  miestas liko pašonėje, sumažėjo pravažiuojančių mašinų srautai.

1992 m. patvirtintas naujasis Ukmergės herbas. [3]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XV a.  ? Ukmergės apskrities centras
15641795 m.  ? Vilniaus vaivadija
1795–1796 m.  ? Vilniaus gubernija
1796–1801 m.  ? Lietuvos gubernija
1801–1842 m.  ? Vilniaus gubernija
1842–1915 m.  ? Kauno gubernija
1915–1919 m.  ?
1919–1933 m. Ukmergės valsčiaus centras
1933–1950 m.
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Ukmergės rajono ir Smėlių rajono centras Vilniaus sritis
1953–1955 m.
1955–1995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Ukmergės apylinkės centras Ukmergės rajono centras
nuo 1995 m. Ukmergės miesto seniūnija, Pivonijos seniūnijos centras Ukmergės rajono savivaldybės centras Vilniaus apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

DNB bankas Ukmergėje.
Ukmergės senamiestis.
Ukmergės medienos pramonė.

Gyvenvietė pirmą kartą paminima 1333 m. Vartbergės kronikoje, kur rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „…buvo prie Vilkenbergės“. Pirminė lietuviška miesto vardo forma tikriausiai buvo Vilkamergė. Iki Pirmojo pasaulinio karo oficialiai vadinosi Vilkmergė (sinonimai Aukmergė, Likmerė). Vėliau būta svyravimų, pvz., 1925 m. leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“ rašė Vilkmergės apskritis, nors 19181920 m. „Lietuvos žemėlapyje“ rašoma Ukmergė (taip pat ir atnaujintame 1933 m. žemėlapyje). XX a. 4-ajame dešimtmečio pabaigoje jau įsivyravo Ukmergė, o pokariu bendrinė norma buvo tik Ukmergė.

Nors nėra nė vienos kalbininkų visuotinai priimtos vardo kilmės versijos, visi sutaria, kad pavadinimas yra kilęs iš upelio Vilkmergėlės (dabartinė Ukmergėlė, dešinysis Šventosios intakas). O šis galbūt atsiradęs iš žodžių junginio, kurio pirmasis buvo vilkas, o antrojo šaknis merg-. Pastarasis yra sunkiai paaiškinamas lietuvių kalbos atitikmenimis, tačiau latv. merga, marga – „smulkus lietus“ ir mergat – „lynoti“ leidžia manyti, kad merg- galėjo turėti bendresnę drėkinimo, sruvenimo, čiurlenimo prasmę, kuri būtų logiškai pritaikyta upėvardžiui Vilkmergė (kuri vadinta ir Vilkamerge), nuo kurio ir kilo miesto vardas. Išaugus miestui, upelis įgavo mažybinę priesagą ir tapo Vilkmergėle (Vilkamergėle), o vėliau ir Ukmergėle.

Liaudies etimologijoje pasakojama viena iš legendų, kuri atėjo iš kovų su kryžiuočiais laikų ir aiškina dabartinį miesto pavadinimą. Pasakojama, kad pagonių šventykloje buvusi vaidilutė, Šventosios žvejo dukra. Bet ji sulaužiusi savo pažadą tarnauti dievams ir pamilusi tėvynės priešą – kryžiuočių riterį. Tai sužinoję vaidilos ją sudeginę. Žmonės iš kartos į kartą perduodavo pasakojimus apie aukmergę – aukos mergą (Aukmergę), ilgainiui virtusia Ukmerge.

Kita legenda byloja, kad tamsiuose šių vietų miškuose kadaise gyvenusi žynė, žmonių vadinta Vilkmerge (vilko merga). Kartą tuose miškuose medžiojęs kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kuriam pristigę strėlių, o jį tuomet užpuolę vilkai. Nuo pražūties jį ir išgelbėjo toji žynė – graži mergelė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Dausprungas pastatęs prie Šventosios pilį ir žynės garbei pavadinęs Vilkmerge. Taip miesto vardas liaudyje siejamas su žodžių junginiu vilko merga, kuriai Užupyje pastatytas paminklas.

Švietimo ir ugdymo įstaigos[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1825 m. ir 2014 m.
1825 m. 1837 m. 1856 m. 1860 m.[2] 1863 m. 1889 m.[1] 1897 m.sur. 1913 m.
4 143 5 275 6 230 7 309 7 480 16 559 13 532 16 300
1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1976 m.[4] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
10 604 24 000 14 900 21 600 25 800 26 601 30 410 28 759
2011 m.sur. 2014 m. - - - - - -
23 878 22 510 - - - - - -


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 23 878 žmonės:[5]

2001 m. gyveno 28 759 žmonės:[6]

1923 m. gyveno 10 604 žmonės:[7]

1897 m. gyveno 13 532 žmonės:[8]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Vilkmergės seniūnais buvo:

Nuo Iki Asmuo Paveikslas / herbas
1398 ? Vigaila
1410 ? Kesgaila Mykolas
1501 ? Semenovičius Borisas
1517 1522 Jurijus Davainaitis
1524 1527 Stanislovas Radvilaitis
1532 1547 Kmita Kuncevičius
1554 ? Jonas Kmita
1576 m. 1595 Povilas Pacas
1631 1638 Mikalojus Kiška
1640 1648 Jonas Antanas Tiškevičius
1652 1659 Samuelis Komorovskis
1674 ? Daumantas Mykolas Siesickis
1707 ? Jonas Daumantas Siesickis
1717 Jurgis Sapiega
1717 1732 Jonas Mykolas Strutinskis
1733 1766 Benediktas Tyzenhauzas
1765 1773 Jonas Eperijeni
1775 1783 Marijonas Morikonis
1784 1786 Ignotas Morikonis
1788 - Benediktas Morikonis

Miestai partneriai[taisyti | redaguoti kodą]

Ukmergės miestų partnerių rodyklė.

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ukmergėje yra užfiksuota mažiausias metinis kritulių kiekis Lietuvoje – 355,7 mm 1964 m. [9]

Miesto dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Вилькомиръ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 374 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Вилькомiръ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 458 psl. (rus.)
  3. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=2120
  4. Ukmergė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 367 psl.
  5. 2011 m. surašymo duomenys
  6. 2001 m. surašymo duomenys
  7. 1923 m. surašymo duomenys
  8. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  9. Krituliai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 71 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ukmergė: trys matymai (sud. Jūratė Šakienė). – Ukmergė: Ukmergės kraštotyros muziejus: Valdo leidykla, 2005. – 51 p.: iliustr. – ISBN 9986-853-96-6
  • Ukmergės krašto laisvės kovų keliais (sud. Kazys Strazdas). – Kaunas: K. Strazdas, 2006. – 320 p.: iliustr. – ISBN 9955-665-66-1
  • Ukmergės krašto laisvės ir kovų keliais (sud. Kazys Strazdas). – Kaunas: K. Strazdas, 2008. – 260 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-800-93-4
  • Ukmergės žydų bendruomenės istorija: datos, dokumentai, faktai (sud. J. Zareckas). – Ukmergė: Valdo leidykla, 2008. – 136 p. – ISBN 978-9955-712-43-5
  • Ukmergė: knyga apie Ukmergės kraštą: informacinis-reprezentacinis leidinys (sud. Dalia Ivaškevičienė, Algimantas Matiukas, Julius Zareckas). – Vilnius: Jungtinės spaudos paslaugos, 2010. – 95 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95158-2-3
  • Ukmergės mėgėjiškiems sodams – 50 metų / Ukmergės sodininkų susivienijimas „Sodai“ (sud. Genovaitė Kazielienė). – Ukmergė: Valdo leidykla, 2010. – 195 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-712-53-4

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]