Kelmė
| Kelmė | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 |
||||||||||||||||
 |
||||||||||||||||
  Kelmė
|
||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) |
||||||||||||||||
| Valstybė: |  Lietuva |
|||||||||||||||
| Apskritis: |  Šiaulių apskritis |
|||||||||||||||
| Savivaldybė: | Kelmės rajono savivaldybė | |||||||||||||||
| Gyventojų : | 9 967 | |||||||||||||||
| Plotas: | 7,850 km² | |||||||||||||||
| Tankumas : | 1 270 žm./km² | |||||||||||||||
| Altitudė: | 128 m | |||||||||||||||
| Pašto kodas: | LT-86001 | |||||||||||||||
 Vikiteka: |
KelmėVikiteka | |||||||||||||||
|
||||||||||||||||
Kelmė – miestas vakarų Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, į rytus nuo kelio E77 Ryga-Tilžė, 42 km į pietvakarius nuo Šiaulių, Kražantės kairiajame krante, per miestą teka Kražantės intakas Vilbėnas. Kelmės rajono savivaldybės centras, Kelmės seniūnija. Yra paštas.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Senesnėje mokslinėje literatūroje galima užtikti, kad Kelmė pirmą kartą paminėta 1294 ar 1295 m. kaip Kymel ar Kimel Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ – minima pilis, kurią išgriovę kryžiuočiai. Tačiau lietuviškojo Kronikos vertimo leidėjas ir komentatorius Romas Batūra įrodė, kad Kimel buvo prie Nemuno ir tai gali būti dabartinis Kaimelio kaimas Šakių rajone. Pagal kitą versiją, Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1386 m. minima vietovė Stabuncaln, Stabekalne, 1395 m. Stabekalmen, buvusi dabartinės Kelmės apylinkėse ir galėtų būti laikoma pirmu gyvenvietės paminėjimu. Pirmasis šią gyvenvietę su Kelme susiejo Teodoras Hiršas 1863 m. Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje.
Kelmė istorijos šaltiniuose minima nuo 1410 m. 1416 m. pastatyta bažnyčia. 1511 m. gavo teise rengti turgus. XV a. minimas Kelmės dvaras, kuris nuo 1591 m. iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Gruževskiams. 1526 m. minimas miestelis. 1615 m. pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, prie jos veikė mokykla. Bažnyčios mecenatais buvo dvi giminės Gruževskių ir Urbanavičių. Šių giminių iškilūs atstovai buvo laidojami bažnyčios koplyčioje. 1655 m. ir 1701 m. miestą sudegino Švedijos kariuomenė.
1830 m. įsteigta spirito varykla, 1833 m. – odų apdirbimo įmonė, 1860 m. – alaus darykla. Veikė kahalas. 1831 m. dvarininkas Julius Gruževskis sudarė sukilėlių I ulonų pulką (550 žmonių), sukilėliai buvo užėmę Kelmę. Miestas pradėjo sparčiai plėstis per jį 1858 m. nutiesus Rygos-Tilžės plentą. Kelmė tapo stambia pašto diližanų stotimi, prekyviete, ypač garsėjo arklių turgumis. 1863 m. birželio 19 d. prie Kelmės P. Šimkevičiaus ir R. Krasausko sukilėlių būriai kovėsi su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. Draudžiamąją lietuvišką spaudą Kelmėje platino D. Gotautas, S. Samuilis, K. Stanaitytė ir kiti knygnešiai. 1866 m. pradėjo veikti realinė dviklasė mokykla, 1904 m. – mergaičių pradžios mokykla. 1919 m. pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją, ši 1938 m. – į vidurinę.
XIX a. pabaigoje veikė dvi odų dirbtuvės, dvare – vandens ir garo malūnai, spirito varykla. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje buvo valsčiaus, 1915–1917 m. ir 1947–1950 m. apskrities, vėliau rajono centras. 1905 m. vyko mitingai ir demonstracijos, išvaikyta carinė valsčiaus valdyba, uždarytos degtinės varyklos, reikalauta leisti vaikus mokyti lietuvių kalba. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. Kelmė sudegė.
1941 m., 1948–1949 m. ir 1951 m. SSRS okupacinė valdžia ištrėmė 45 Kelmės gyventojus. 1941 m. liepos 26 d. Paverpenio kaime prie Kelmės vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta ir užkasta apie 480 miesto ir apylinkių gyventojų žydų. Kelmė nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą: po karo liko 15-20% pastatų.
1945 m. liepos 19 d. Kelmės valsčiaus Virtukų miške įvyko Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės (54 žmonių) kautynės su NKVD kariniu daliniu. Vėliau apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės, Jūros srities partizanai. 1953 m. sausio 17 d. netoli Kelmės sunaikintas Jūros srities štabas, A. Bakšys, A. Jurkūnas, E. Gendrolytė-Jurkūnienė nusišovė. [3]
1947 m. suteiktos miesto teisės, veikė trikotažo ir linų fabrikai, pieninė, pastatytas prekybos centras (archit. E. Beinortas), daug liaudies meistro J. Liaudansko skulptūrų („Skalbėja“ miesto centre ir kitos).
1998 m. patvirtintas Kelmės herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XVI–XVI a. | Kelmės valsčiaus centras | Žemaičių seniūnija | |
| XIX a. pabaiga – XX a. pradžia | ? | ||
| 1915–1917 m. | Kelmės apskrities centras | ||
| 1919–1947 m. | Raseinių apskritis | ||
| 1947–1950 m. | apskrities pavaldumo miestas, Kelmės valsčiaus centras | Kelmės apskrities centras | |
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Kelmės rajono centras | Šiaulių sritis |
| 1953–1995 m. | |||
| nuo 1995 m. | Kelmės seniūnija | Kelmės rajono savivaldybės centras | Šiaulių apskritis |
[taisyti] Pavadinimo kilmė
Miesto vardas tikriausiai bus kilęs nuo bendrinio žodžio kelmas: pirminė Kelmės reikšmė turbūt buvusi „kelmuota vieta, kelmynė“.
[taisyti] Architektūra
Miestas spindulinio plano. Svarbiausi statiniai:
- Neogotikinė trinavė Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1901–1912 m., architektas Karlas Eduardas Strandmanas). Bažnyčios viduje yra dailininkės S. Dembovskytės-Romerienės („Švč. Jėzaus Širdis“, manoma, apie 1918 m.), A. Valeškos („Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas priima Kelmės bažnyčios projektą“ 1931 m.), Z. Petravičiaus („Šv. Jurgis“, manoma, nutapytas Antrojo pasaulinio karo metais) paveikslai.
Renesanso ir gotikos bruožai derinami Kelmės evangelikų reformatų bažnyčioje pastatytoje 1615 m., po gaisro 1767 m. Jurgio Gruževskio lėšomis 1807 m. atstatyta.
Kelmės evangelikų liuteronų bažnyčia.
Kelmės dvaro sodyboje (XVIII a. architektūros ir istorijos paminklas) išliko:
- renesansinių formų su baroko elementais mūrinis dviaukštis vartų pastatas, su kalėjimo, bibliotekos patalpomis
- atvira arkada orkestrui, manoma, XVII a. antra pusė
- barokiniai rūmai, manoma, XVIII a. vid., 1892 m. parengtas perstatymo projektas, vokiečių architektas F. Lemannas, nuo 1990 m. rūmuose veikia Kelmės krašto muziejus
- liaudies architektūros formų oficina
- svirnas, XVIII a. antra pusė
- pieninė, XIX a.
- spirito varykla, XIX a.
- kumetynas
- vandens malūnas
- prancūziškasis parkas, įrengtas XVII a. viduryje, 1898 m. parengtas parko pertvarkymo projektas, autorius J. Pavlovičius, iš dalies įgyvendintas. [4]
[taisyti] Gyventojai
 |
||||||||
| 1833 m. | 1861 m. | 1865 m.*[2] | 1883 m. | 1897 m.sur. | 1923 m.sur. | 1939 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 385 | 1 303 | 1 303 | 1 800 | 3 914 | 2 900 | 3 700 | ||
| 1959 m.sur.[5] | 1970 m.sur. | 1974 m.[6] | 1976 m.[7] | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | ||
| 5 140 | 6 934 | 8 000 | 8 800 | 9 073 | 11 557 | 10 900 | ||
|
||||||||
|
||||||||
[taisyti] Žymūs žmonės
- Julius Gruževskis (1808–1865), 1831 m. sukilimo dalyvis
- Bronius Laucevičius-Vargšas (1884–1916), rašytojas
- Juozas Grybauskas (1903–1964), aktorius
- Icchokas Meras (g. 1934), prozininkas, scenaristas
- Algimantas Švėgžda (1941–1996), tapytojas, grafikas
- Česlovas Judeikis (g. 1949), teatro ir kino aktorius
- Aleksandras Rusteika (g. 1950), architektas, projektavęs Kelmės daugiabučius
- Virginijus Šimoliūnas (g. 1951), dailininkas, tapytojas, pedagogas
- Rimas Tuminas (g. 1952), teatro režisierius ir pedagogas
- Kęstutis Masiulis (g. 1957), politinis bei visuomenės veikėjas
- Nijolė Medvedeva (g. 1960), lengvaatletė, nacionalinio rekordo savininkė.
Kelmės kapinėse palaidoti:
- Vladas Putvinskis (1873–1929), dvarininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje.
[taisyti] Švietimas ir kultūra
Kelmėje yra:
- Kelmės meno mokykla
- Kelmės Jono Graičiūno gimnazija
- Kelmės Aukuro vidurinė mokykla
- Kelmės suaugusiųjų mokymo centras
- Kelmės Kražantės pagrindinė mokykla
- Kelmės specialioji mokykla
- 2 darželiai-mokyklos: „Ąžuoliukas“ ir „Kūlverstukas“
- Kelmės profesinio rengimo centras
- Kelmės mažasis teatras, įsteigtas 1993 m.
- Kelmės krašto muziejus.
- Žemaitės viešoji biblioteka [8]
- Turizmo ir verslo informacijos centras.
Kelmėje vykta tarptautiniai renginiai: festivalis „Kelmės scena“, Tradicinė liaudies meno šventė. Leidžiami laikraščiai „Bičiulis“ (nuo 1948 m.), „Šiaulių kraštas“ (nuo 1990 m.), „Kelmės kraštas“ (nuo 2000 m.) Šiaurinėje miesto dalyje yra Kelmės pušynas, rytinėje – kolektyviniai sodai.
[taisyti] Ekonomika
Pramonės svarbiausios šakos – duonos ir pyrago gaminių (bendrovė „Kelmės duona“), pieno („Kelmės pieninė“), mėsos, linų pluošto („Kelmės akcinė linų apdirbimo bendrovė“) gamyba, medienos apdirbimo („Anakktas“) ir baldų („Nuošalė“) pramonė.
[taisyti] Miestų partnerystė
Lynene veikia Partnerystės su Kelme sąjunga.[9]
[taisyti] Sportas
[taisyti] Futbolas
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Кельмы. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895., 907 psl. (rus.)
- ↑ 2,0 2,1 Кельмы. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 561 psl. (rus.)
- ↑ Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kelmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 714 psl.
- ↑ Rasa Butvilaitė. Kelmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 714 psl.
- ↑ Kelmė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 119 psl.
- ↑ Kelmė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 432 psl.
- ↑ Kelmė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, 287 psl.
- ↑ Žemaitės viešoji biblioteka
- ↑ http://www.lienen-kelme-verein.de
[taisyti] Literatūra
- Kelmė: fotonovelės (sud. Ona Jautakienė, Jonas Danauskas). – Vilnius: Standartų spaustuvė, 2006. – 80 p.: iliustr. – ISBN 9955-488-15-8
[taisyti] Nuorodos
- Kelmė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 524 psl.
- Apie Kelmę
- Kelmės dvaras
- Kelmės liuteronų parapija
