Kelmė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kelmė
   Kelmes-herbas.svg   
Kelme.JPG
Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Kelmė
55°37′40″N 22°56′0″E / 55.62778°N 22.93333°E / 55.62778; 22.93333 (Kelmė)Koordinatės: 55°37′40″N 22°56′0″E / 55.62778°N 22.93333°E / 55.62778; 22.93333 (Kelmė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Šiaulių apskritis Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Kelmės rajono savivaldybė
Gyventojų (2011): 9 150
Plotas: 7,850 km²
Tankumas (2011): 1 166 žm./km²
Altitudė: 128 m
Pašto kodas: LT-86001
Commons-logo.svg Vikiteka: KelmėVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Ke­l̃mė
Kilmininkas: Ke­l̃mės
Naudininkas: Ke­l̃mei
Galininkas: Ke­l̃mę
Įnagininkas: Ke­lmè
Vietininkas: Ke­l̃mėje

Kelmė – miestas vakarų Lietuvoje, Šiaulių apskrityje. Kelmės rajono savivaldybės centras, Kelmės seniūnija.

Yra paštas.

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas įsikūręs į rytus nuo kelio  A12  RygaŠiauliaiTauragėKaliningradas , 42 km į pietvakarius nuo Šiaulių, Kražantės kairiajame krante. Per miestą teka Kražantės intakas Vilbėnas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senesnėje mokslinėje literatūroje galima užtikti, kad Kelmė pirmą kartą paminėta 1294 ar 1295 m. kaip Kymel ar Kimel Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ – taip minima pilis, kurią išgriovę kryžiuočiai. Tačiau lietuviškojo kronikos vertimo leidėjas ir komentatorius Romas Batūra įrodė, kad Kimel buvo prie Nemuno ir tai gali būti dabartinis Kaimelio kaimas Šakių rajone. Pagal kitą versiją, Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1386 m. minima vietovė Stabuncaln, Stabekalne, 1395 m. Stabekalmen, buvusi dabartinės Kelmės apylinkėse ir galėtų būti laikoma pirmu gyvenvietės paminėjimu. Pirmasis šią gyvenvietę su Kelme susiejo Teodoras Hiršas 1863 m. Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje.

Kelmė istorijos šaltiniuose minima nuo 1410 m. 1416 m. pastatyta bažnyčia. 1511 m. gavo teisę rengti turgus. XV a. minimas Kelmės dvaras, kuris nuo 1591 m. iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Gruževskiams. 1526 m. minimas miestelis. 1615 m. pastatyta Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia, prie kurios veikė mokykla. Bažnyčios mecenatais buvo dvi giminės – Gruževskiai ir Urbanavičiai. Šių giminių iškilūs atstovai buvo laidojami bažnyčios koplyčioje. 1655 m. ir 1701 m. miestą sudegino Švedijos kariuomenė.

1830 m. įsteigta spirito varykla, 1833 m. – odų apdirbimo įmonė, 1860 m. – alaus darykla. Veikė kahalas. 1831 m. dvarininkas Julius Gruževskis sudarė sukilėlių I ulonų pulką (550 žmonių), sukilėliai buvo užėmę Kelmę. Miestas pradėjo sparčiai plėstis per jį 1858 m. nutiesus plentą RygaTilžė. Kelmė tapo stambia pašto diližanų stotimi, prekyviete, ypač garsėjo arklių turgumis. 1860 m. įkurta Kelmės ješiva. 1863 m. birželio 19 d. prie Kelmės P. Šimkevičiaus ir R. Krasausko sukilėlių būriai kovėsi su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. Draudžiamąją lietuvišką spaudą Kelmėje platino D. Gotautas, S. Samuilis, K. Stanaitytė ir kiti knygnešiai. 1866 m. pradėjo veikti realinė dviklasė mokykla, 1904 m. – mergaičių pradžios mokykla. 1919 m. pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją, ši 1938 m. – į vidurinę.

XIX a. pabaigoje veikė dvi odų dirbtuvės, dvare – vandens ir garo malūnai, spirito varykla. 1905 m. vyko mitingai ir demonstracijos, išvaikyta carinė valsčiaus valdyba, uždarytos degtinės varyklos, reikalauta leisti vaikus mokyti lietuvių kalba. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. Kelmė sudegė.

1941 m., 19481949 m. ir 1951 m. SSRS okupacinė valdžia ištrėmė 45 Kelmės gyventojus. 1941 m. liepos 26 d. Paverpenio kaime prie Kelmės vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta ir užkasta apie 480 miesto ir apylinkių gyventojų žydų. Kelmė nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą: po karo liko 15-20 proc. pastatų.

1945 m. liepos 19 d. Kelmės valsčiaus Virtukų miške įvyko Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės (54 žmonių) kautynės su NKVD kariniu daliniu. Vėliau apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės, Jūros srities partizanai. 1953 m. sausio 17 d. netoli Kelmės sunaikintas Jūros srities štabas, A. Bakšys, A. Jurkūnas, E. Gendrolytė-Jurkūnienė nusišovė. [3]

1947 m. Kelmei suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu veikė trikotažo ir linų fabrikai, pieninė, pastatytas prekybos centras (archit. E. Beinortas), daug liaudies meistro J. Liaudansko skulptūrų („Skalbėja“ miesto centre ir kitos).

1998 m. patvirtintas dabartinis Kelmės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI–XVI a. Kelmės valsčiaus centras Žemaičių seniūnija
XIX a. pabaiga – XX a. pradžia  ?
19151917 m. Kelmės apskrities centras
19191947 m. Raseinių apskritis
19471950 m. apskrities pavaldumo miestas, Kelmės valsčiaus centras Kelmės apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Kelmės rajono centras Šiaulių sritis
19531995 m.
nuo 1995 m. Kelmės seniūnija Kelmės rajono savivaldybės centras Šiaulių apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto vardas tikriausiai bus kilęs nuo bendrinio žodžio kelmas: pirminė Kelmės reikšmė turbūt buvusi „kelmuota vieta, kelmynė“.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Kelmės malūnas

Miestas spindulinio plano. Svarbiausi statiniai:

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Kelmės kapinės
P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2011 m.
1833 m. 1861 m. 1865 m.*[2] 1883 m. 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1939 m.
385 1 303 1 303 1 800 3 914 2 900 3 700
1959 m.sur.[4] 1970 m.sur. 1974 m.[5] 1976 m.[6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
5 140 6 934 8 000 8 800 9 073 11 557 10 900
2011 m.sur. - - - - - -
9 150 - - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 9 150 žmonės: [7]

  • Lietuviai – 98,44% (9007)
  • Rusai – 1,03% (94)
  • Kiti – 0,5% (46)

2001 m. gyveno 10 900 žmonės: [8]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Kelmės kapinėse palaidoti:

  • Vladas Putvinskis (1873–1929), dvarininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje.

Švietimas ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Kelmės dvaro rūmai

Kelmėje yra:

Kelmėje vykta tarptautiniai renginiai: festivalis „Kelmės scena“, Tradicinė liaudies meno šventė. Leidžiami laikraščiai „Bičiulis“ (nuo 1948 m.), „Šiaulių kraštas“ (nuo 1990 m.), „Kelmės kraštas“ (nuo 2000 m.) Šiaurinėje miesto dalyje yra Kelmės pušynas, rytinėje – kolektyviniai sodai.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pramonės svarbiausios šakos – duonos ir pyrago gaminių (bendrovė „Kelmės duona“), pieno („Kelmės pieninė“), mėsos, linų pluošto („Kelmės akcinė linų apdirbimo bendrovė“) gamyba, medienos apdirbimo ir baldų („Nuošalė“) pramonė.

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Lynene veikia Partnerystės su Kelme sąjunga.[10]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Кельмы. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895., 907 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Кельмы. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 561 psl. (rus.)
  3. Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kelmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 714 psl.
  4. Kelmė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 119 psl.
  5. Kelmė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 432 psl.
  6. Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kelmė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 287-288 psl.
  7. 2011 m. surašymo duomenys
  8. 2001 m. surašymo duomenys
  9. Žemaitės viešoji biblioteka
  10. http://www.lienen-kelme-verein.de
  • Kelmė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 524 psl.
  • Kelmė: fotonovelės (sud. Ona Jautakienė, Jonas Danauskas). – Vilnius: Standartų spaustuvė, 2006. – 80 p.: iliustr. – ISBN 9955-488-15-8

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]