Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
ATR dalis (1569-1795)
Arms of Gediminaičiai dynasty Lithuania.svg
XIII amžius – 1795 Flag of Prussia 1892-1918.svg
 
Flag of Russia.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of LDK
Lenkija-Lietuva 1386-1434
Sostinė Vilnius
Kalbos lietuvių, rusėnų, lenkų, Lotynų kalba, jidiš
Valdymo forma Didžioji kunigaikštystė
Didysis kunigaikštis
 1236-1263 (pirmas) Mindaugas
 1763-1795 (paskutinis) Stanislovas Augustas Poniatovskis
Era Viduramžiai
 - Susikūrimas XIII amžius
 - Trečiasis padalijimas 1795 m.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (apie 1570 m.).
Abiejų Tautų Respublikos teritorija 1619 m. žemėlapyje, kuriame pavaizduotos dabartinės sienos
LDK administracinis suskirstymas XVII a.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, XII/XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė. Nuo XII a. pab. ar bent nuo XIII a. vid. apėmė beveik visą dab. Lietuvą ir dalį dab. Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dab. Lietuvą ir visą dab. Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki 1569 m. – dar ir didžiąją dab. Ukrainos dalį. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė.

Valstybės pavadinimas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė galutinai nusistovėjo apie XIII a. vidurį. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius. Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą – Didžioji Lietuvos, Žemaitijos ir Rusijos kunigaikštystė (rusėn. Великого князства Литовского, Руского, Жомойтского и иных).

1386-1569 m. LDK ir Lenkiją valdė (išskyrus kelias pertraukas) vienas valdovas (žr. Krėvos sutartis), o nuo 1569 m. (žr. Liublino unija) LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką. 1795 m., po ATR III padalinimo, LDK nustojo egzistavusi (didžioji jos dalis tada atiteko Rusijos imperijai).

1790 m. surašymo duomenimis, LDK buvo 87,3 tūkst. km² ploto, joje gyveno 1,33 mln. gyventojų, buvo 300 miestų ir miestelių.

Karinė ir politinė istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Freska Strasbūro protestantiškoje Saint-Pierre-le-Jeune bažnyčioje, rodanti įvairias šalis kelyje į krikščionybę. Lietuva (Litavia) pavaizduota su jos stačiatikiškomis žemėmis (Orient)

Susidarė Lietuvos kunigaikštystės pagrindu, greičiausiai prie jos prisijungus kelioms kitoms baltų gentinėms žemėms (kunigaikštystėms). XIII a. valstybė įgavo karalystės statusą, tačiau Mindaugo Lietuvos karalystės istorija baigėsi su jo mirtimi. Naujas valstybės konsolidacijos periodas prasidėjo nuo XIV a. pradžios.

Mongolų įsiveržimas į Europą ir prieš tai įvykęs Kijevo Rusios susiskaldymas regione sukūrė politinį vakuumą, dėl to XIV a. LDK žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Ją ypač sustiprino Gediminaičių dinastija (XIV–XVI a.). Didysis kunigaikštis Gediminas gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. Dalis rusų kunigaikštysčių buvo užkariautos, dalis Aukso Ordos susilpnėjimo laikotarpiu prisijungė pačios. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės centrinės ir rytų Baltarusijos teritorija, dabartinė Ukraina ir Vakarų Rusija. Rytų slavų kunigaikštysčių politinė struktūra daugeliu atvejų buvo išlaikyta, ypač pietuose, kur buvo įkurtos vasalinės kunigaikštystės Algirdo sūnums.

Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, LDK reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XVXVI a. konkuravo su Maskva. Algirdo žodžiais Omnis Russia ad Litwinos deberet simpliciter pertinere.[1]

Vakaruose didžiausia grėsme Lietuvai buvo Vokiečių ordinas, kurio nuolat rengiami kryžiaus žygiai paskatino svarstyti sąjungos su Lenkija galimybes. Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos-Lenkijos unijai. Krėvos sutartimi buvo sudaryta personalinė unija tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau Lietuvoje valdę Jogailos pusbrolis Vytautas vykdė savarankišką politiką.

1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialia Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai ar tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi. Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė Teutonų ir Livonijos ordinų pretenzijos.

XV a. nugalėjus Vokiečių ordiną Lietuvos ir Lenkijos unija galėjo ir nutrūkti, nes dingo bendras interesas, tačiau iškilo Maskvos valstybės grėsmė. 1480 m. Maskva galutinai atsikratė priklausomybės nuo mongolų ir ėmė skelbtis Kijevo Rusios teisių perėmėja. XV a. pabaigoje ir ypač XVI a. prasidėjo nuolatiniai LDK karai su ja.

Po Žygimanto nužudymo (1440 m.) Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais tapdavo Lenkijos karalių Jogailaičių dinastijos atstovai, – taip iki pat 1569 m. išlaikant Lietuvos ir Lenkijos valstybių personalinę uniją. 1499 m. Lenkijos Senatas ir Lietuvos Kunigaikščio Taryba sutarė, kad be viena kitos žinios nerinks sau valdovo.

Liublino unija[taisyti | redaguoti kodą]

Po XVI a. pradžios karų su Maskva, 1512 m. jai atiteko Smolenskas ir kitos rytų žemės, Lietuva buvo susilpninta. Tačiau Lenkijos padėtis gerėjo, į jos priklausomybę pateko Prūsijos kunigaikštystė ir Mozūrija. Lietuvos padėtis buvo silpna ne tik rytuose, bet ir pietryčiuose, kur vyko nuolatiniai totorių puldinėjimai. Dar labiau varginantys karai prasidėjo kilus Livonijos karui, kurio metu Maskva užėmė Polocką ir priartėjo prie etninių Lietuvos žemių. Už pagalbą Lenkija reikalavo sudaryti aiškią unijos sutartį, kuri užbaigtų ginčus ir galutinai susietų valstybes. Lietuvos smulkioji bajorija buvo pasiruošusi derėtis su bet kuo, net išrinkti Maskvos carą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai tuo tarpu buvo priešiški Lietuvos suvereniteto apkarpymui. Šios aplinkybės privedė prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo. Pati Liublino unija buvo sudaryta mažai atsižvelgiant į Lietuvos interesus, jos sąlygos buvo faktiškai padiktuotos lenkų. Lietuvių didikams bandant pasipriešinti ir išvykus iš unijos klausimą svarsčiusio Seimo, karalius, spaudžiamas lenkų prijungė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes tiesiog prie Lenkijos.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė formaliai nustojo egzistuoti 1795 m., kai Abiejų Tautų Respublika buvo galutinai pasidalinta kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Santvarka[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių kalbos plotai LDK (XVI a.) Zigmo Zinkevičiaus vertinimu

XIV – XV a. buvo būdinga stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Didysis kunigaikštis buvo dar ir vyriausiasis karo vadas, ir teisėjas. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima, tačiau griežtos paveldėjimo tvarkos nebuvo. Faktiškai teises į didžiojo kunigaikščio sostą turėjo visi jo sūnūs, todėl sostas galėjo pereiti bet kuriam iš jų. Pagoniškieji didieji kunigaikščiai laikėsi religinės tolerancijos.

Gediminas buvo sukūręs nuolatinę tarybą, tačiau ji turėjo tik patariamąją teisę. Vytauto Didžiojo laikais kunigaikščio taryba jau tampa panašia į valstybės įstaigą. Svarbiausias vaidmuo kunigaikščio taryboje tenka Vilniaus ir Žemaitijos vyskupams bei Vilniaus ir Trakų vaivadoms. Iki Vytauto Didžiojo egzistavo sritinės kunigaikštystės, dažniausiai valdomos vietinių dinastijų. Kanceliarine kalba Lietuvai išsiplėtus į rytų slavų žemes tapo senoji rusėnų kalba, savo vaidmenį išlaikiusi iki XVII a., kai ją ėmė keisti lenkų kalba.

XV a. pradžioje vykstant kovoms dėl didžiojo kunigaikščio sosto, didėjo didikų, o vėliau ir bajorų, vaidmuo. 1564 m. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje, o didysis kunigaikštis išliko vyriausiuoju teisėju, spręsdavo apeliacines bylas. Sprendimus didžiojo kunigaikščio vardu priimdavo maršalka ir abu kancleriai.

Pagal Liublino uniją karalius turėjo būti renkamas tik bendrai, Seimai tapo bendri, taip pat planuoti bendri pinigai ir galimybė lenkams įsigyti dvarus bei gauti urėdus Lietuvoje bei atvirkščiai. Faktiškai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liko atskiras iždas, kariuomenė, atskira valstybinė teritorija su savo administracine ir valstybine organizacija bei savo teise – Lietuvos statutu, pavietų teismais ir vyriausiuoju Lietuvos teismu – Lietuvos tribunolu, įkurtu 1581 m.

Nors Liublino unija ir nesukūrė vieningos valstybės, tačiau tapo nykstančios Lietuvos valstybingumo atskaitos tašku. Per XVII a. nyko atskira Lietuvos užsienio politika, bajorija ir didikai abiejose šalyse ėmė susilieti į vientisą visuomenę. Šis procesas ypač sustiprėjo valdant Vazų dinastijai (15881668 m.). Didikai saugojo tam tikrus valstybingumo elementus – atskirą valdymo sistemą, draudimą lenkams gauti tarnybas ir dvarus Lietuvoje, tačiau nuo XVII a. jau nebekėlė atskirų kandidatų į karalius. XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos bajorija praktiškai susiliejo ir konfederaciniuose karuose kovojo išvien, nepaisydami kilmės iš kurios nors valstybės dalies.

1768 m. įsteigtoje Nuolatinėje Taryboje lietuviams buvo numatyta tik 1/3 vietų, o 1773 m. įsteigta bendra abiem valstybėms Edukacinė Komisija. Ketverių metų seime (17881792 m.) valstybę bandyta centralizuoti, buvo panaikintos atskiros Lietuvos institucijos ir įvestos bendros Abiejų Tautų Respublikos įstaigos, bendras iždas, paliktos tik atskiros kariuomenės.

Socialinė struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Algirdo ir Kęstučio laikais valstybės valdžios ramstis buvo kariai, kurie jau buvo atsiradę Mindaugo laikais, kartais šaltiniuose vadinami riteriais, kariais, ginkluotaisiais, kurie atlygį iš dalies gaudavo iš karo grobio, iš dalies gyveno kartu su valdovu ir jo buvo išlaikomi. XIV amžiuje jau atsiranda socialinė diferenciacija, išsivysto profesionalių karių sluoksnis, kurie dalyvavo karuose, kronikose vadinami „gerieji žmonės“. Jie taip pat turėjo žemės nuosavybę bei pilis, ir savo turtą paveldėjo. Šitame aukštesniajame sluoksnyje taip pat buvo skirtumų turtine, įtakos ir kita prasme, todėl jau gana anksti aiškiai išsiskiria žemesnysis ir aukštesnysis didikų sluoksniai. Galima išskirti tris bajorų grupes: kunigaikščiai, didikai ir tarnybiniai bajorai.

Kilmingieji XIV a. dar nėra įbaudžiavinę valstiečių, kurie dar dalyvauja karuose ir yra laisvi. Tačiau stambioji žemės nuosavybė atsiranda jau nuo XIII a. ir į priklausomybę įtraukia dalį valstietijos. Kitų valstiečių priklausomybė nuo bajorų ir didžiųjų kunigaikščių matosi per įvairius atiduodamus mokesčius, tuo tarpu baudžiavos dar nėra, kilmingųjų laukus įdirba priklausomieji valstiečiai ir karo belaisviai. Beje ribos tarp bajorų, laisvų ir priklausomų valstiečių dar nebuvo griežtos. Algirdas atrodo stengėsi kilminguosius laikyti didesnėje priklausomybėje, tuo tarpu kai Kęstutis savo kovose su Ordinu labai priklausė nuo žemaičių bajorų ir todėl negalėjo mažinti jų įtakos.

Nuo Gedimino laikų taip pat minimi didžiojo kunigaikščio dvarai. Kaip ir rusų kunigaikštystėse, taip ir Lietuvoje, didžiojo kunigaikščio valdos buvo plečiamos planingai įsisavinant neužimtus žemės plotus.

Formavosi tėvoninė žemėvalda, nors iki Jogailos ir Vytauto laikų vyravo valdymas iki gyvos galvos. Žemės paveldėjimas juridiškai įformintas 1387 m. Jogailos privilegija bajorams katalikams.

Prekyba ir miestai[taisyti | redaguoti kodą]

Dalis valstiečių mokesčius mokėdavo išimtinai miško gėrybėmis – medumi, kailiais, bebrais. Vertingi kailiai buvo parduodami pirkliams Rygoje. Algirdas savo privilegija garantavo tiek Rytų, tiek Vakarų pirkliams prekybos laisvę didžiojoje kunigaikštystėje. Prekybos kelių sankirtose Dniepro, Dauguvos, Nemuno prekybiniuose keliuose atsirado kunigaikščių miestai – Vilnius, Kaunas, Trakai. Čia daugiausia gyveno vokiečių bei rusų pirkliai, kurie turėjo ir savo bažnyčias, kurios tarnavo ir kaip slėptuvės bei sandėliai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. A. Kappeler: Kleine Geschichte der Ukraine, München, C. H. Beck 1994, P. 43