Kretinga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie Klaipėdos miesto rajoną žr. Kretinga (Klaipėda).
Kretinga
   Kretinga COA.gif   
Kretinga200906166.JPG
Kretingos miesto aikštė

Kretinga
55°53′24″N 21°14′32″E / 55.89°N 21.24222°E / 55.89; 21.24222 (Kretinga)Koordinatės: 55°53′24″N 21°14′32″E / 55.89°N 21.24222°E / 55.89; 21.24222 (Kretinga)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Klaipėdos apskritis Klaipėdos apskritis
Savivaldybė: Kretingos rajono savivaldybė
Gyventojų (2011): 19 010
Pašto kodas: LT-97001
Commons-logo.svg Vikiteka: KretingaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Kre­tingà
Kilmininkas: Kretingõs
Naudininkas: Krẽtingai
Galininkas: Krẽtingą
Įnagininkas: Krẽtinga
Vietininkas: Kretingojè

Kretinga – miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, 11 km į rytus nuo Palangos ir 21 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdos. Kretingos rajono savivaldybės, kaimiškosios seniūnijos, katalikų ir evangelikų liuteronų parapijų centras, Kretingos miesto seniūnija. Kretinga yra 6 -tas pagal dydį miestas Žemaitijoje ir 18 -tas visoje Lietuvoje

Tai vienas seniausių vakarų Lietuvos miestų, urbanistikos paminklas. Yra geležinkelio stotis, paštas (LT-97001). Pietiniai miesto rajonai – Bajorai ir Penkininkai.

Kretinga nuo Pelėdos kalno 1957-2010 m.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kretinga įsikūrusi Pajūrio žemumoje, per miestą iš šiaurės į pietus vingiuoja Akmena, dalijanti miestą į dvi dalis, kurias jungia 4 tiltai. Miesto centrą nuo šiaurinės dalies skiria Pastaunyko (Šv. Antano) upelis, kurį užtvenkus susiformavo tvenkiniai. Pietiniu pakraščiu teka Jaurykla. Didesnioji miesto dalis išsidėsčiusi rytiniame Akmenos krante. Čia yra savivaldybė, miesto aikštė, Kretingos rajono kultūros centras. Šiauriniame pakraštyje yra Tiškevičių dvaro rūmai; juose veikia Kretingos muziejus su Žiemos sodu ir parkas, rajono ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras. Vakariniame Akmenos krante yra pramonės įmonės, eina geležinkelis Šiauliai – Klaipėda; geležinkelis Kretinga – Skuodas nuo 2009 nenaudojamas.

Geležinkelio ruožas

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto šiauriniame pakraštyje yra Kretingos kapinynas. Kretinga (Cretyn) pirmąkart paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte, kaip svarbi kuršių gyvenvietė, priklausiusi Mėguvos žemei. Pagal dalybų aktą, 1253 m. Kretingos pilis ir pusė jos žemių buvo palikta kuršių didikui Veltūnui, o kitą pusę pasidalino Livonijos ordino magistras ir Kuršo vyskupas. Po Durbės mūšio 1260 m. Kretingos pilis sukilo prieš Livonijos ordiną. 1263 m. kryžiuočiai prieš pilį surengė 2 Kryžiaus žygius. Pirmojo žygio metu kretingiškiai atrėmė Klaipėdos pilies komtūro vadovaujamą puolimą, o patį komtūrą paėmė į nelaisvę ir sudegino ant laužo (paaukojo dievams). Antrojo žygio metu kryžiuočiai pilies įgulą įviliojo į spąstus, gyventojus išžudė, o pilį sudegino.

Nuo XV a. žinomas Kretingos dvaras, kuris priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Apie 1532 m. jis atiteko didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žygimantui Senajam ir tapo karališkąja valda. 1572 m. dvarą įsigijo Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius. Jo sūnus Jonas Karolis Chodkevičius kaimo kapinėse 1602 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir įsteigė bernardinų vienuoliją. Vienuoliams bernardinams 16051610 m. pastatė vienuolyno rūmus, o 16101617 m. – mūrinę Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Pranciškaus bažnyčią. Šalia vienuolyno ir bažnyčios besikuriančiam miestui 1609 m. sausio 23 d. suteikė Magdeburgo teisę (pavadindamas savo garbei Karolštatu – Karolstadt). 1611 m. mieste buvo 3 malūnai, vyno darykla, spirito varykla. 1621 m. dvaras atiteko J. Chodkevičiaus dukrai Onai Scholastikai, kuri ištekėjo už LDK maršalkos Jono Stanislovo Sapiegos ir Kretinga kaip nuotakos kraitis atiteko Sapiegoms. Per karą su Švedija 1656 m. sukilę valstiečiai Kretingoje sunaikino švedų kuopą. 1745 m. Kretingos dvaras ir miestas atiteko Masalskiams.

1778 m. Kretinga sudegė. 1795 m. Kretingą pradėjo valdyti grafas Vincentas Gavelas Potockis, kuris 1806 m. dvarą pardavė kunigaikščiui Platonui Zubovui. Iš Zubovų jį 1874 m. nupirko grafas Juozapas Tiškevičius, įkūręs Kretingoje šeimos rezidenciją.

Prieš 1808 m. įsteigta Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia. 1831 m. sukilėliai buvo kelis kartus užėmę miestą. XIX a. – XX a. pradžioje Kretingos vienuolyne buvo kalinami Rusijos imperijos valdžiai ir bažnytinei teisei nusikaltę dvasininkai, tarp jų buvo ir 1831 m. sukilimo rėmėjų, vėliau – lietuvių spaudos draudimo priešininkų). 1854 ir 1908 m. Kretinga degė, 1889 m. sudegė.

XIX a. Kretinga išsiplėtė; tapo valsčiaus centru, vyko turgūs, prekymečiai. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje veikė slaptų lietuviškų mokyklų (mokė M. Drungilienė, B. Kardūnaitė). Draudžiamąją lietuvių spaudą apylinkėse platino K. Jokubauskas, I. Pocius, K. Prialgauskas, K. Tamošauskas ir kiti knygnešiai, socialdemokratų literatūrą – A. Kairys, M. Kėkštys. 1892 m. baigtas tiesti geležinkelis iš Klaipėdos į Kretingą, per Pirmąjį pasaulinį karą nutiestas geležinkelis Bajorai – Priekulė (Latvija), 19241932 m. – geležinkelis Kretinga – Kužiai. XX a. pradžioje įkurta gintaro apdirbimo įmonė. 1910 m. Įsteigta vilnų karšykla, 1919 m. – lentpjūvė, garinis malūnas, elektros stotis (1921 m. šios įmonės sudegė), 1921 m. – aliejinė. 1925 m. įkurtas vilnų audinių fabrikas „Laisvė“.

19151918 m. ir 19191950 m. Kretinga buvo apskrities centras. 19341940 m. leistas žurnalą „Pranciškonų pasaulis“. 1941 m. birželio mėn., 19471949 m. ir 1951 m. TSRS valdžia ištrėmė 211 Kretingos gyventojų. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kretinga buvo subombarduota; sudegintas miesto centras. 1941 m. birželio 25 d. Kvecių miške Vokietijos Tilžės operatyvinio būrio gestapininkai ir vietiniai jų talkininkai sušaudė 215 Kretingos gyventojų, daugiausia žydų vyrų; moterys ir vaikai žydai išžudyti 1941 m. rugpjūčio – rugsėjo Pryšmančių dvare įkurtame gete. Po Antrojo pasaulinio karo Kretingos apylinkėse veikė Kardo rinktinės partizanai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1946 m. sovietų valdžios sprendimu vienuolynas uždarytas, vėliau jame įsikūrė kraštotyros muziejus, vienuolynas atkurtas 1991 m.). 19501995 m. Kretinga buvo rajono, Kurmaičių apylinkės centras, žvėrininkystės ūkio centrinė gyvenvietė, nuo 1995 m. yra Kretingos rajono savivaldybės centras, yra Mažesniųjų Brolių Ordino Šv. Kazimiero provincijos kurija.

1993 m. patvirtintas dabartinis Kretingos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI–XVII a. Kretingos valsčiaus centras
XIX a.
19151918 m. Kretingos apskrities centras
19191950 m.
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Kurmaičių apylinkės centras Kretingos rajono centras Klaipėdos sritis
19531995 m.
nuo 1995 m. Kretingos miesto seniūnija, Kretingos seniūnijos centras Kretingos rajono savivaldybės centras Klaipėdos apskritis


Paminklas Kretingos įkūrėjui J. K. Chodkevičiui

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kazimieras Būga ir vėlesni autoriai tvirtino, kad miesto pavadinimas – tai kret- šaknis ir -inga priesaga (būdinga kuršių žemėms). Šaknis kret- gali būti siejama su žodžiu kretėti – „drebėti, virpėti, tirtėti“. Taigi vietovė galėjo turėti kretinčios vietos, liūno reikšmę. Liaudies etimologijoje kartais pasakojama, kad kratyti mena laikus, kai nebuvo gerų kelių ir pro miestą važiuoti buvo galima tik per akmenis.

Tačiau kitas lietuvių kalbininkas, Antanas Salys, remdamasis istoriniuose raštuose aptinkama miesto vardo forma be g raidės (Cretyn, Creten, Kretine ir kt.), iškėlė hipotezę, kad pirmoji vardo lytis buvo Kretenė, kuri kilusi nuo asmenvardžio Kretas ar Kreta. Tai jis aiškino gyvenviečių vardų istorinės raidos analogijomis su Palanga, Būtinge.

Kretingos vardo formos be g raidės rašytos tik vokiečių, o nuo XVI a. slaviškai randamos beveik vien tik formos su g raide. Tai gali būti aiškinama tuo, kad tarp į Pabaltįjį atsikėlusių vokiečių vyravo vokiečių žemaičių tarmė, kurioje XIV–XV amžiuje g ir j buvo susipainiojusios ir keisdavo viena kitą. Todėl ir Kretingos forma galėjo pavirsti Kretinje ar Kretene. Priesaga -ing- aiškiai atsirado XVI a. pabaigoje, kai susiformavo kretingiškių tarmė.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Kretingos miesto senoji teritorija (31,3 ha) – archeologijos ir urbanistikos paminklas. Miesto centrinė dalis stačiakampio plano, suplanuota 1607 m., vykdant Valakų reformą. Žymiausi statiniai:

Švietimas ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka ir miesto seniūnija

1774 įsteigta 6 klasių mokykla, 1793 m. perkelta į Telšius; veikė dviklasė (faktiškai – keturklasė) parapinė mokykla, 1836 m. pertvarkyta į valdinę, nuo 1864 m. dėstomąja rusų kalba, 1910 m. atidaryta valdinė mergaičių pradžios mokykla. 19201932 m. veikė progimnazija. 1932 m. atidaryta Kretingos pranciškonų gimnazija, nuo 1940 m. valstybinė Kretingos gimnazija, nuo 1950 m. vidurinė mokykla, nuo 1998 m. vėl Kretingos pranciškonų gimnazija.

Įstaigos

Leidžiami laikraščiai „Pajūrio naujienos“ (nuo 1993 m.), „Švyturys“ (nuo 1944 m.).

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Futbolas[taisyti | redaguoti kodą]

Motobolas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Motobolo klubas Kretingos „Milda“ – daugkartinis atvirojo Baltarusijos motobolo čempionato prizininkas[4] [5] (sidabro medaliai 2009, 2010 ir 2011 m.). Buvę komandos pavadinimai – „Švyturys“, „Žemūktechnika“, „Uotas“ (TSRS čempionatų prizininkai ir nugalėtojai).

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

1611 m. mieste gyveno 57 šeimos. 1667 m. Kretingoje didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega valdė 583 valstiečių dūmus. 1789 m. buvo 144 kiemai.

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2011 m.
1833 m. 1865 m.*[2] 1897 m.sur. 1906 m.*[1] 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur. 1966 m.[6]
1 317 1 616 3 418 2 000 2 532 5 300 9 690 10 700
1970 m.sur. 1974 m.[7] 1976 m.[8] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m. 2011 m.sur.
13 091 14 100 15 100 16 197 19 516 21 423 21 421 19 010
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. gyveno 19 010 žmonės:[9]

2001 m. gyveno 21 423 žmonės:[10]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Berekas Joselevičius (1764-1809), Lenkijos ir Lietuvos laisvės kovotojas, karvedys, T. Kosciuškos sukilimo dalyvis, Napoleono armijos karininkas
  • Jurgis Pabrėža (1771–1849), pirmasis lietuvių botanikas; mirė ir palaidotas Kretingoje.
  • Aleksandras Kuršaitis (1857-1944), Mažosios Lietuvos kalbininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas.

Keliai[taisyti | redaguoti kodą]

Per Kretingą eina magistralinis kelias:

Krašto keliai:

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Sovietmečiu buvo „Laisvės“ vilnonių audinių fabrikas, „Akmenos“ liaudies vartojimo gaminių įmonė, garsėjusi vaikiškais mediniais žaislais, tarybinis ūkis-technikumas. 1990 m. gegužės 10 d. netoli Kretingos pradėta išgauti nafta.

Yra elektros tinklai, išplėtotas medienos apdirbimas, medžio gaminių, pašarų ir jų priedų (bendrovė „Kretingos grūdai“) gamyba, lapių ir audinių veisimas (Kretingos žvėrininkystės ūkis), žuvų apdorojimas („Ostsee Fish Kretinga“); statybų bendrovės „Edija“ ir „Ringesta“. ir kt.

Nuotraukos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Кретинга. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 2 (3) : Кошбух — Прусик. С.-Петербургъ, 1906., 13 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Кретинга. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 789 psl. (rus.)
  3. Kretinga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 16 psl.
  4. Kretingos „Mildos“ motobolo komanda
  5. Motobolo istorija Lietuvoje
  6. Kretinga. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 208 psl.
  7. Kretinga. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos, 165 psl.
  8. Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kretinga. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 391-392 psl.
  9. 2011 m. surašymo duomenys
  10. 2001 m. surašymo duomenys

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]