Eišiškės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eišiškės
   Eisiskes COA.gif   
Eišiškėsbažn4.JPG
Miesto bažnyčia

Eišiškės
54°10′10″N 24°59′50″E / 54.16944°N 24.99722°E / 54.16944; 24.99722 (Eišiškės)Koordinatės: 54°10′10″N 24°59′50″E / 54.16944°N 24.99722°E / 54.16944; 24.99722 (Eišiškės)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Šalčininkų rajono savivaldybė
Gyventojų (2010): 3 575
Plotas: 7 km²
Tankumas (2010): 511 žm./km²
Altitudė: 159 m
Pašto kodas: LT-17017
Commons-logo.svg Vikiteka: EišiškėsVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Eĩšiškės
Kilmininkas: Eĩšiškių
Naudininkas: Eĩšiškėms
Galininkas: Eĩšiškes
Įnagininkas: Eĩšiškėmis
Vietininkas: Eĩšiškėse

Eišiškės – miestas Šalčininkų rajone, 33 km į pietvakarius nuo Šalčininkų, aukštumoje prie sienos su Baltarusija. Seniūnijos centras, 8 seniūnaitijos (Akacijų, A. Mickevičiaus, Gegužės 3-osios, Jono Pauliaus II, Naujoji, Rodūnės, Vasario 16-osios, Vilniaus). Urbanistikos paminklas.

Mieste stovi 1852 m. pastatyta Eišiškių Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčia, veikia dvi gimnazijos: Stanislovo Rapolionio dėstomąja lietuvių kalba ir Eišiškių, dėstomąja lenkų kalba, biblioteka (nuo 1936 m.), paštas. Netoli miesto yra Eišiškių piliavietė – XIV a. mūrinės pilies griuvėsiai.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas įsikūręs nedidelėje Eišiškių plynaukštėje (Lydos plynaukštės dalis), tarp Merkio kairiojo intako Versekos aukštupio ir jos intako Dumblės slėnių. Eišiškes sudaro dvi dalys, šiaurinė dalis vadinama Jurzdika, pietinė dalis – senąja (istorine) miesto dalimi. Plentais  105  PirčiupiaiEišiškės ,  126  ŠalčininkaiButrimonysEišiškės ,  127  BabriškėsVarėnaEišiškės  pasiekiami Vilnius, Varėna. Už dviejų kilometrų į rytus nuo miesto stovi Eišiškių hidroelektrinė. [3]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji sinagoga (apie 1911-1914 m.)
Vilniaus gatvė (apie 1915-1917 m.)

Eišiškės – sena jotvingių gyvenvietė. XIV a. viduryje svarbios kelių sankryžos apsaugai pastatyta aptvarinė pilis. Manoma, kad ją pastatė žinomas to meto Lietuvos didikas Eikša. 1384 m. Vytauto sutartyje su Kryžiuočių ordinu Eišiškės minimos kaip Vytauto žmonos Onos Vytautienės brolio Sudimanto tėvoninė valda. Nors 13821392 m., vykstant vidaus kovoms tarp Vytauto ir Jogailos, Eišiškių pilis buvo trumpam apleista, to laikotarpio Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose Eišiškės vadinamos miestu. Sudimantui žuvus 1394 m., Eišiškės perėjo į Vytauto valdžią: nuo XIV a. 2-osios pusės minimas didžiojo kunigaikščio Eišiškių dvaras. XIV a. pab. – XV a. pr. pastatyta pirmoji Eišiškių bažnyčia.

1433 m. miestelį ir bažnyčią sudegino Švitrigailos kariuomenė, jis atstatytas šiek tiek kitoje vietoje, bet bažnyčia liko senojoje. XV a. viduryje-antroje pusėje Eišiškės išsiplėtė, tapo vienu svarbiausių LDK miestų. 1453 m. čia posėdžiavo Lietuvos Ponų Taryba, po 15641566 m. reformų rinkosi bajorų seimeliai, veikė pilies teismas. Apie 1500 m. pastatyta antroji bažnyčia, parapinės bažnyčios filija. Nuo 1524 m. veikė parapinė mokykla. Nuo 1529 m. Eišiškės minimos neprivilegijuotų LDK miestų sąraše.

Miestas nukentėjo per XVII a. viduryje vykusius karus. Tuo metu sudegė abi bažnyčios (parapinė 1700 m. atstatyta), sunyko mokykla. 1672 m. ar 1673 m. miesteliui suteikta turgaus ir trijų prekymečių privilegija. 1706 m. miestą ir bažnyčią sudegino švedai. 1738 m. buvo 56 namai. 17691774 m. veikė atkurta mokykla, 17771790 m. buvo rotušė. 1781 m. pastatyta medinė sinagoga. 17911796 m. apskrities centras, kuriame rinkdavosi bajorų seimeliai. Eišiškės nukentėjo per Targovicos konfederaciją, 1794 m. sukilimą ir per 1812 m. prancūzmetį. 1814 m. mieste buvo 67 sodybos, iš jų 41 žydų. 1827 m. Eišiškėse įkurdintas Rusijos imperijos kariuomenės dalinys. 1830 m. piliavietėje pastatytas optinio telegrafo Peterburgas-Varšuva bokštas. 1836 m. sudaryti miestelio planai. 1863 m. įsteigta ligoninė, 1866 m. – taikos teismo būstinė. 1865 m. miesto didžioji dalis sudegė. 1868 m. buvo 15 smuklių, 37 krautuvės, vyko didžiausi pietryčių Lietuvoje prekymečiai. 1879 m. leista statyti vieną, 1893 m. ir antrą degtukų fabriką. 1895 m. vėl sudegė apie 2/3 miestelio namų.

1920 m. Eišiškes okupavo Lenkija, jos buvo valsčiaus centras. 1939 m. miestą grąžinus Lietuvai atidaryta ligoninė, veikė vidurinė mokykla. Per nacių okupaciją 1941 m. vokiečių administracijos įsakymu prie Eišiškių sušaudyta apie 3500 žmonių, iš jų 3446 žydai. 1943–1944 m. Eišiškių gyventojus lietuvius terorizavo Armijos Krajovos daliniai. Miestas nukentėjo 1944 m. liepos 11-13 d. per Raudonosios armijos puolimą. 1944 m. pabaigoje – 1953 m. Eišiškių valsčiuje veikė Lietuvos partizanai, iš pradžių Geležinio Vilko rinktinė, vėliau Dzūkų grupė.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono pavaldumo miestu, nuo 1981 m. – kolūkio centrinė gyvenvietė. Veikė Vilniaus odinės galanterijos fabriko, nuo 1966 m. Vilniaus pramonės kombinato siuvimo cechas, ligoninė. [4]

1997 m. patvirtintas Eišiškių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17911795 m.  ? Eišiškių apskrities centras Vilniaus vaivadija
19201939 m. Eišiškių valsčiaus centras Lydos apskritis Naugarduko vaivadija (Lenkija)
1939–1940 m. Valkininkų apskritis
1940–1941 m. Trakų apskritis
1941–1944 m. Eišiškių apskrities centras
1944–1950 m. Trakų apskritis
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Eišiškių apylinkės centras Eišiškių rajono centras Vilniaus sritis
1953–1972 m.
1972–1995 m. Šalčininkų rajonas
nuo 1995 m. Eišiškių seniūnijos centras Šalčininkų rajono savivaldybė Vilniaus apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Vietovės pavadinimas siejamas su Lietuvos didiko Eikšos vardu, gyvenusio XIV a. Manoma, kad būtent jis (Aikštas, Eikšys, Eišys ar Eikša) įkūrė Eišiškių pilį. Tai nurodo ir Lietuvos metraštis, nors gali būti, jog gyvenvietės būta dar anksčiau.

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Eišiškių piliavietė
Eišiškių pilies griuvėsiai

Miesto planas stačiakampis, centras rekonstruotas 17501765 m. pagal klasicizmo architektūros principus. Ryškus ir radialinio plano elementai. Trijų pagrindinių gatvių sankryžoje keturkampė aikštė. Eišiškių mažesniojoje dalyje, vadinamojoje Jurzdikoje stovi klasicistinių formų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia ir varpinė, statytos 1852 m., architektas – karo inžinierius ir istorikas Teodoras Narbutas. Varpinė paaukštinta 1929 m. Istorinėje dalyje vyrauja XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės vienaukščiai gyvenamieji namai.

Dvi atskiros miesto dalys yra susiformavusios dar XIII a. – XIV a. pabaigoje abipus Versekos upės. Pietinė komplekso dalis yra didesnė. Buvusi turgaus aikštė su aplinkinėmis gatvelėmis nuo 1969 m. Lietuvos urbanistikos paminklas. [5]

Piliavietė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Eišiškių pilis.

XIV a. Eišiškių piliavietė yra daugiau kaip už kilometro nuo miesto bažnyčios, prie plento į Šalčininkus. Išlikę pylimai, gynybinio pilies bokšto pamatai. Tai XIV a. mūrinės pilies griuvėsiai. Žinoma, kad iš šios pilies Vytautas Didysis parašė keletą laiškų. Piliavietėje yra išlikusių XIX a. pirmosios pusės Peterburgo-Varšuvos optinio telegrafo pastatų liekanų.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1820 m. ir 2001 m.
1820 m. 1885 m.*[2] 1897 m.sur. 1904 m.*[1] 1921 m. 1938 m. 1959 m.sur.
333 706 3 196 1 000 2 382 3 188 2 532
1970 m.sur. 1974 m. 1976 m.[6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. -
3 481 3 600 3 700 3 467 3 789 3 765 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Stanislovas Rapolionis (~1485–1545), gimė netoli Eišiškių. Tai vienas lietuvių raštijos pradininkų, mokslus baigė Vitenbergo universitete 1542–1544 m., tai pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius. Palaidotas greta Prūsijos kunigaikščio Karaliaučiuje.
  • Jurgis Eišiškietis, Vilniaus magistras, preceptorius, rūpinosi privačios mokyklos įsteigimu Vilniuje, mokslus baigė Vitenbergo universitete 1541–1546 m.
  • Ona Vytautienė, Vytauto Didžiojo pirmoji žmona.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Эйшишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 40 (79) : Шуйское — Электровозбудимость. С.-Петербургъ, 1904., 213 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Эйшишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 849 psl. (rus.)
  3. Donatas Baniulis. Eišiškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 372 psl.
  4. Algimantas Miškinis. Eišiškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 372 psl.
  5. Algimantas Miškinis. Rytų Lietuvos miestui ir miesteliai. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, t. 2, kn. – Vilnius, 2002.
  6. Eišiškės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 493 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Eišiškės. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 303 psl.
  • Eišiškės / Mykolas Senkevičius, Stanislovas Mikonis. – Vilnius: Žuvėdra, 2002. – 63 p.: iliustr. – ISBN 9986-500-47-8

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]