Uršulė Tamošiūnaitė
Uršulė Tamošiūnaitė (1847 m. gruodžio 1 d. Vėžionių k., Kupiškio r. – 1906 m. gegužės 13 d. Pajuodupėje, Kupiškio r.) – Lietuvos knygnešė, poetė, švietėja.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė valstiečių baudžiauninkų Augustino Tamošiūno ir Anastazijos Masiulytės-Tamošiūnienės šeimoje. Išmokusi rašto Kupiškyje veikusioje kunigo Kleofo Kozmiano įkurtoje slaptoje mokykloje, šio dvasininko paskatinta pradėto rašyti eilėraščius ir platinti lietuvišką žodį. Visą gyvenimą gyveno tėviškėje ir daraktoriavo gimtosiose apylinkėse. U. Tamošiūnaitė laikoma pirmąja Lietuvos moterimi poete, pradėjusia rašyti eilėmis lietuvių kalba. Rašė tarmiškai. Kupiškėnų himno autorė.
Nesukūrusi šeimos mirė nuo šiltinės 1906 m. Palaidota Kupiškio kapinėse, tačiau kapas sunyko be žymės.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
U. Tamašiūnaitės kūrybai didelę įtaką padarė Antanas Baranauskas. A. Baranauskas 1880 m. laiške Hugo Vėberiui pirmąkart paminėjo U. Tamošiūnaitę kaip Kupiškio krašto poetę: „Kupiškio parapijoje atsirado tarpu prastų žmonių trys giesminykai. Mergaitė 28 metų, Uršulia Tamošiūnaičia, aprašė žiemą ir pavasarį“. Yra žinoma, kad XIX a. 8-9 dešimtmetyje poetė iš Kupiškio apylinkių tuometiniam Kauno kunigų seminarijos profesoriui A. Baranauskui siuntė laiškus su savo dainomis, kurioms šis pritaikė melodijas ir perdavė H. Vėberiui.
1920 m. kaip tarmės pavyzdžius penkias Uršulės dainas šalia kitų Antano Baranausko surinktų tarminių tekstų Leipcige paskelbė F. Spechtas rinkinyje „Litauische Mundarten“ (liet. „Lietuvių tarmės“). Manoma, kad iš A. Baranausko apie U. Tamošiūnaitės kūrybą sužinojo ir ja susidomėjo Jonas Šliūpas. Jo dėka dvi U. Tamošiūnaitės baladės, eiliuoti liaudies pasakojimai apie vaiduoklius, „Žirgakalnis“ ir „Sypsalė“ XIX a. pab. buvo anonimiškai spausdinami įvairiuose rinkiniuose.
Vertingiausia Uršulės kūryboje yra tai, kad joje randame tokį ryškų, mūsų kartų jau pamirštą, žmogaus sąlytį su gamta, sugebėjimą džiaugtis, mylėti, kentėti, savo jausmus sujungiant su nesibaigiančiu, nuolat pasikartojančiu stebuklingu metų laikų kaitos ritmu. Tarmiški eilėraščiai panašūs į poemas – kartais išsidriekia iki 250 eilučių. Gyviausi ir reikšmingiausi keturi jos kūriniai apie metų laikus, ypač „Rudenėlis“, 1-oji gromata A. Baranuiskui. A. Baranauskas, susižavėjęs metų laikų ciklu, buvo net sukūręs melodijas trims ar keturioms dainoms, tačiau išliko tik „Žiemos“ gaidų autografas. Taip pat archyvuose yra išlikę Uršulės eilėraščiai perrašyti Antano Baranausko.
Viktorija Daujotytė savo knygoje „Tautos žodžio lemtys“ (1990 m.) įvertinusi U. Tamošiūnaitės ir A. Baranausko literatūrinę bendrystę rašė, kad „didelio, pripažinto poeto ir aukšto dvasiškio dėmesys paprastai kaimo eiliuotojai yra stebinantis, iškalbus. U. Tamošiūnaitės yra pirmas žinomas vardas lietuvių kultūroje, kurį galime sieti su liaudies poezijos sąvoka“.
1941 m. Unė Babickaitė per Lietuvos radiją skaitė U. Tamošiūnaitės eilėraščius.
Jos kūrybinis palikimas, surinktas iš įvairių šaltinių, publikuotas rinkinyje „Ailios“ (1999 m.)
Kupiškėnų himnas (tarmiškai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Oi jūs susiedai, mieli susėdėliai,
Paklausykit, ūvožokit jūs mono žodėlį.
Ar jūs nežinot, ar jūs neišmonot,
Kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai.
Lygumas laukėlių, žalumas pėvėlių,
Sidabriniai dobilaliai, auksiniai žėdėliai.
Anam gali lauko takėlis pramintas,
Ti gyvana gaspadorius, Tamošium vadintas.
Ti graži vėtala ir širdžiai ramumas
Jaunimėlio suvėjimas ir visas linksmumas.
Ti šunėliai loja, jautėliai bauboja,
O ožėliai su gėrėlias šalamojų groja.
Bagaslovyk, Dieve, Kupiškio laukėlius,
Sanus, jaunus, vidutinius ir mažus vaikėlius.