Zigmantas Vaza

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – žr. aptarimą
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Zigmantas Vaza
lenk. Zygmunt III Waza
šved. Sigismund
Lietuvos didysis kunigaikštis,
Lenkijos karalius
Bacciarelli - Zygmunt III.jpeg
Vazos
Giminės herbas
Giminės herbas
Gimė: 1566 m. birželio 20 d.
Gripsholmo pilis, Švedija
Mirė: 1632 m. balandžio 30 d. (65 metai)
Varšuva, Lenkija
Tėvas: Jonas III
Motina: Kotryna Jogailaitė
Sutuoktinis(-ė): Ona (15731598)
Konstancija (15881631)
Vaikai:

Ona Marija (1593–1600)
Katerina (1594–1594)
Vladislovas (1595–1648)
Katerina (1596–1597)
Kristoferis (1598–1598)
Jonas Kazimieras (1607–1608)
Jonas Kazimieras II (1609–1672)
Jonas Albertas (1612–1634)
Karolis Ferdinandas (1613–1655)
Aleksandras Karolis (1614–1634)
Ona Konstancija (1616–1616)
Ona Katerina Konstancija (1619–1651)

Lenkija
Lenkija
Lenkijos karalius
Valdė: 1587 m. - 1632 m. (~45 metai)
Pirmtakas: Steponas Batoras ir Ona Jogailaitė
Įpėdinis: Vladislovas Vaza
Lietuva
Lietuva
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė: 1588 m. - 1632 m. (~44 metai)
Pirmtakas: Steponas Batoras ir Ona Jogailaitė
Įpėdinis: Vladislovas Vaza
Kiti titulai
Švedija
Švedija
Švedijos karalius
Valdė: 1592 m. - 1599 m. (~7 metai)
Pirmtakas: Jonas III
Įpėdinis: Karolis IX
Žymūs apdovanojimai:
Order Złotego Runa
Commons-logo.svg Vikiteka: Zigmantas VazaVikiteka
Parašas
Sigismunds namnteckning. The signature, Sigismund III of Poland.jpg

Zigmantas Vaza (lenk. Zygmunt III Waza; šved. Sigismund; 1566 m. birželio 20 d. – 1632 m. balandžio 30 d.) – [1] Lenkijos karalius (15871632 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (15881632 m.), kurį laiką (15921599 m.) – taip pat Švedijos karalius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Zigmantas Vaza vaikystėje

Vazų dinastijos pradininkas Lietuvoje ir Lenkijoje. Gimė Gripsholmo pilyje (Švedija), kur tuo metu buvo įkalinti jo tėvai Suomijos kunigaikštis Jonas III ir Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė.

Žmonos ir vaikai[taisyti | redaguoti kodą]

Zigmantas Vaza buvo vedęs du kartus. Pirmą kartą, 1592 m. gegužės 31 d., vedė Ona Habsburgaitę (Anna of Austria, Habsburg) (15731598 m.), Austrijos hercogo Karolio II (Archduke Charles II of Austria) (15401590 m.) dukrą. Vestuvės vyko Krokuvoje, Lenkija. Iš pirmos santuokos gimė penki vaikai:

  1. Ona Marija (Anna Maria) (15931600 m.)
  2. Katerina (Katharina) (15941594 m.)
  3. Vladislovas (Vladislaus) (15951648 m.), (Vladislovas Vaza Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (16321648 m.) ir Rusijos caras (16101613 m.)
  4. Katerina II (Katharina) (15961597 m.)
  5. Kristoferis (15981598 m.)

Antrą kartą vedė, 1605 m. gruodžio 11 d., pirmosios žmonos seserį, Konstanciją Habsburgaitę (Constance of Austria) (15881631 m.) ir gimė septyni vaikai:

  1. Jonas Kazimieras (Johan Kasimir) (16071608 m.)
  2. Jonas Kazimieras II (Johan Kasimir)(16091672 m.), (Jonas Kazimieras Vaza Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 16481668 m.)
  3. Jonas Albertas (Johan Albert) (16121634 m.)
  4. Karolis Ferdinandas (Karol Ferdynant) (16131655 m.)
  5. Aleksandras Karolis (Alexander Karl) (16141634 m.)
  6. Ona Konstancija (Anna Konstantia) (1616 m.)
  7. Ona Katerina Konstancija (Anna Katharina Konstanze) (16191651 m.)

Elekcija ir LDK reikalavimai[taisyti | redaguoti kodą]

Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti brolėnui Andriui veng.: (Báthory András 15631599 m.), bet netikėtai miręs, nesuspėjo to padaryti. Visi, kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka, tuojau pakėlė galvas, ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas, Lenkijos kancleris etmonas Janas Zamoiskis.

Į elekcijos seimą 1587 m. J. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. Elekcijos laukas atrodė kaip dviejų priešų karo stovykla. Lietuviai taip pat atvažiavo į Varšuvą, tačiau į elekciją nėjo. Jie reikalavo, kad pirma lenkai tarpusavyje susitaikytų.

Trys kandidatai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Rudolfo (Rudolf II) brolis Maksimilianas (Maximilian der Deutschmeister), kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Antrasis kandidatas buvo Maskvos caras Fiodoras I rus.: (Фёдор I Иоаннович), šį palaikė dauguma Lietuvos bajorijos. Trečiasis kandidatas buvo švedų karalaitis Zigmantas Vaza, dėl kurio išrinkimo labiausiai rūpinosi S. Batoro našlė Ona, mat jis buvo jos sesers Kotrynos sūnus.

Visą mėnesį seimas negalėjo susitarti dėl kandidatų. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: J. Zamoiskio partija paskelbė išrinktu Zigmantą Vazą, o jos priešai – Maksimilianą. Lietuviai pareiškė, jog nesutinką nei su vieno nei su antro išrinkimu, ir išvažiavo namo.

J. Zamoiskis, kaip etmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuomenei, atvykstančio Maksimiliano neįleido į Krokuvą. 1587 m. gruodžio 27 d. buvo karūnuotas Zigmantas Vaza. Maksimilianas dar bandė kariauti, bet Silezijoje, ties Byčina[2], 1588 m. sausio 24 d. pralaimėjo mūšį, pateko J. Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti sosto.

Lietuvių reikalavimai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos gyvenimui tuo metu vadovavo Radvilos ir Chodkevičiai. Jie buvo aiškūs Maksimiliano šalininkai, bet daugumas bajorijos linko į caro Fiodoro pusę, mat S. Batorui mirus, paliaubos su Maskva buvo nutrūkusios ir grėsė naujas karas. Todėl net nenuvyko 1587 m. į Zigmanto Vazos karūnavimą. Tik pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais:

  • Livonija, kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai, turinti būti pripažinta tik vienai Lietuvai. Jei lenkai to nenorėtų, tai Lietuvai turi būti grąžintos 1569 m. seime atplėštosios žemės;
  • Turi būti patvirtintos pačių lietuvių neseniai padarytos 15 metų paliaubos su Maskva;
  • Turi būti be jokių pakeitimų patvirtinta pačių lietuvių paruošta naujoji Lietuvos Statuto laida.

Lenkai greitai sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva, bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. Tų derybų metu Maksimiljano kariuomenė tebebuvo Lenkijoje, ir jam laimėjus mūšį, Zigmanto Vazos būklė būtų buvusi labai sunki, tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Todėl, kai Lietuvos delegacija pareikalavo įvykdyti reikalavimus, arba ji išvažiuosianti, – lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti Statutą.

Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai, buvo sutarta, kad Livonija bus valdoma bendrai. Tada delegacija visos Lietuvos vardu pareiškė, jog pripažįsta Zigmantą Vazą savo didžiuoju kunigaikščiu, o jis prisiekė, jog saugosiąs visas Lietuvos teises

III Statuto laida[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos Statutai.

Lenkai, sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą, nebesutiko patvirtinto Lietuvos III Statuto įtraukti į seimo konstitucijas. Bet jis buvo patvirtintas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio, tai niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis.

Netrukus jis buvo išspausdintas senąja, Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama LDK kanceliarine slavų kalba. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas. Daugiau jau niekad nebekeičiamas, jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo, bet dar kuri laiką ir užėmus Lietuvą rusams. Tik 1840 m. jis buvo panaikintas ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai.

Zigmanto Vazos valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Zigmanto Vazos monograma

Zigmantas Vaza gavo sostą turėdamas vos 21 metus. Jis buvo švedų karaliaus Jono III (šved,: Johan III) ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. Jo tėvas, dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu, brolio Eriko šved,: (Erik XIV) buvo suimtas ir net 4 metus išlaikytas kalėjime. Kalėjime gimė ir Zigmantas Vaza. Vėliau švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui III.

Zigmantas Vaza nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip, kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus, tėvai jį laikė Žygimanto Augusto įpėdiniu. Kaip būsimas Lenkijos karalius, jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku, nors tėvas, kaip ir visi švedai, buvo liuteronai. Jo auklėtojai daugiausia buvo vokiečiai jėzuitai. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokiečiams.

Buvo labai užsidaręs ir tylus. Jokių gabumų neturėdamas, jis turėjo gerą nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė, visada viskam priešinosi, klausydavo tik savo artimųjų patarėjų.

Valstybės netvarka jam labai nepatiko, bet krašto suvaldyti nemokėjo, tik visus suerzino ir sulaukė net sukilimo. Būdamas karštas katalikas, religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus, tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik pasidarė sau priešų, visi ne katalikai tapo didžiausi jo priešai).

Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją, į kurią, be Lietuvos ir Lenkijos, dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija. Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir nesėkmingas valstybei.

1596 m. bažnytinė Brastos (Bresto) unija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Bresto unija.

Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai, daugiausia jėzuitai. Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti protestantizmą ir kitas religijas, o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. Renkamas karaliumi jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos, kuri garantavo, kad dėl tikėjimo niekas nebus persekiojamas. Tiesa, jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo, tačiau visus ne katalikus stengėsi nustumti į šoną, neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. Kai jis pradėjo karaliauti, senate disidentai (ne katalikai) sudarė daugumą, o jo viešpatavimo gale jų liko vos keletas. Todėl nenuostabu, kad Zigmanto Vazos valdymo pradžioje, kai buvo iškeltas sumanymas rytų bažnyčią sujungti su vakarų bažnyčia, Zigmantas Vaza labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą.

Rytų bažnyčia ir unijos klausimas[taisyti | redaguoti kodą]

Rytų bažnyčia, kurią dabar vadiname pravoslavų bažnyčia, tada šito vardo neturėjo. Ji tada buvo vadinama rytų apeigų, arba graikų bažnyčia. Nuo Romos bažnyčios ji buvo atskilusi XI a. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti bažnyčias. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų bažnyčios pasekėjų buvo daug, ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais norėta juos paversti katalikais. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai.

Unijos paskelbimas Brastos sinode[taisyti | redaguoti kodą]

Vyskupai 1595 m. nuvykę į Romą ir gavę popiežiaus Klemenso VIII (Clemens Papa VIII) visišką pritarimą, visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos, iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškas dogmas. 1596 m. spalio 9 d Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas, kur paskelbta unija. Dauguma vyskupų tapo unitais (lot.: unitas – suvienytas), bet liaudis ir žemesnieji dvasininkai liko, kaip buvę, pravoslavai.

Religinės kovos dėl unijos ir jos likimas[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo manoma, kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir Bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją, tačiau išėjo kitaip, kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų. Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsikišti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Kai rusai užėmė kraštą, tai unija buvo smurtu išnaikinta. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse, kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai, – Galicijoje.

Zigmanto Vazos – ATR karaliaus – herbas
XVII a. pr. italų paveikslas „Žygimantas Vaza ant žirgo”

Karai su švedais dėl Livonijos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – ATR-Švedijos karas (1600–1629).

Zigmantas Vaza buvo vienturtis Švedų karaliaus Jono III sūnus. 1592 m. lapkričio 17 d. tėvui mirus, jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karaliumi (1592 m. lapkričio 17 d. – 1599 m. liepos 24 d.). Išgyvenęs ten metus, jis grįžo į Krokuvą, o savo valdžią Švedijoje paliko dėdei, Sudermanlandijos (šved.: Södermanland) kunigaikščiui Karoliui. Tas tuojau ėmė rūpintis perimti sostą iš brolėno. Tam tikslui ėmė kurstyti liuteronus švedus prieš karalių Zigmantą Vazą. Jis pats sušaukė Švedijos seimą, kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoje katalikybę. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. Zigmanto Vazos šalininkai, kad ir ne katalikai, persekiojami turėjo bėgti. Tada Zigmantas Vaza, gavęs iš seimo pinigų, 1598 m. pasisamdė 5.000 kariuomenę ir išvyko į Švediją. Bet ten jam nepasisekė – 1598 m. rugsėjo 25 d. jis pralaimėjo Stongebru mūšį (šved. Stångebro). Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą Vazą „detronizuotu“ (netekus karūnos), sostas turėjo atitekti jo sūnui Vladislovui, bet ir tai su sąlyga, jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuteronas. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. Zigmantui Vazai liko tiktai Suomija ir Estija. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. Tuomet Zigmantui Vazai teko pasirinkti: atsakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. Jis pasiryžo kariauti.

Karų pradžia (1600 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą, Zigmantas Vaza buvo pasižadėjęs švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. Todėl, kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje, seimas buvo nusistatęs prieš karą. 1600 m. Zigmantas Vaza, norėdamas gauti seimo paramą, tam tikru įsaku, kaip švedų karalius, Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės vadams pulti švedus Estijoje. Bet karas nesisekė. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos etmonas Kristupas Radvila Perkūnas, tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dūnamūnde). Karas, prasidėjęs dėl Zigmanto Vazos švedų sosto, virto karu dėl Livonijos ir užtruko net 60 metų. Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai. Karoliui įsiveržus į Livoniją, 1601 m. seimas paskyrė karui lėšų. Lietuviams atėjo į pagalbą ir pats karalius su 14.600 lenkų armija. Vyriausiuoju vadu buvo paskirtas lenkų etmonas J. Zamoiskis. Radvila, supykęs, kad vadovybė pavesta lenkui, išvyko namo, o Lietuvos kariuomenės vadovybę perėmė etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės, todėl greitai buvo išvaduota beveik visa Livonija. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. Livonijos saugoti liko vienas J. K. Chodkevičius. Nors jo kariuomenė buvo maža, tačiau karas vis dėlto sekėsi. Kariuomenės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino, todėl su mažyte jos saujele jis darė stebuklus. Jis paėmė net Tartu (Dorpatą). Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m rugsėjo 27 d. mūšyje ties Salaspiliu (Kircholmo mūšis).

16061608 m. maištas (rokošas)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Zebžydovskio rokošas.

Zigmanto Vazos tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus, todėl bijojo, kad po jo mirties, vietoje Zigmanto Vazos, nepaskelbtų karaliumi jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio (šved. Karl IX), Sudermanlandijos (Södermanland) kunigaikščio. Todėl jis kalbino Zigmantą Vazą grįžti į Švediją. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas Vaza jau buvo pasiruošęs grįžti ir rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo konkurento, Maksimiliano, broliui Ernestui (vok. Ernst von Österreich). Apie derybas sužinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. Karalius 1592 m. patrauktas į seimo teismą visko išsigynė. Tuo metu mirė Zigmanto Vazos tėvas. Nuvykęs į Švediją, Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi.

Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. Kai, mirus pirmajai žmonai Onai (1598 m. vasario 2 d.), jis ketino vesti jos seserį, jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa[3] punktus ir pakėlė maištą.

Be politikos priešų, prie maištininkų prisidėjo ir religiniai priešai – visi protestantai. Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada M. Zebžydovskis (lenk. Mikołaj Zebrzydowski). Iš lietuvių prie jo prisidėjo Jonušas Radvila (Kristupo Perkūno sūnus).

Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu, – kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę (Anna of Habsburg), kad neprijungiąs prie Livonijos švedų valdomos Estijos, kurią pagal „pacta conventa“ punktus buvo pasižadėjęs prijungti, pagaliau jis buvo kaltinamas, kad pradėjęs karą su dėde, atėmusiu iš jo Švedijos sostą.

Maištas užtruko per 2 metus (16061608). Lenkijoje virė nuolatinis vidaus karas. Lietuvoje buvo ramiau, tik maištininkas J. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Tačiau padedant ištikimiems etmonams (lenkui S. Žolkievskiui (lenk. Stanisław Żółkiewski) ir lietuviui Jonui Karoliui Chodkevičiui), maištas pagaliau buvo numalšintas.

1609 m. seime maištininkams buvo paskelbta amnestija, o karalius, iš savo pusės, turėjo atsisakyti nuo absoliutinio valdymo siekimų. Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas, apie galimybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui, jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus, sakė vadinamųjų Henriko artikulų[4] punktas de non praestande aboedientia (nuo Henrikas Valua laikų). Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Zebžydovskio rokošu.

Lenkų ir švedų unija 1592–1599

Karas su Gustavu II Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Karolis, pralaimėjęs Salaspilio mūšį, pats neberengė naujo žygio. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karaliumi (1607 m.), pasivadinęs Karoliu IX. Po jo mirties karaliumi buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus Gustavas II Adolfas (Gustav II Adolf). Taigi apie Zigmanto Vazos ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos.

Tame laikotarpyje daug kartų su švedais buvo daromos paliaubos, ir karas buvo aprimęs. Bet kai Zigmantas Vaza, neatsižadėdamas sosto, ėmė agituoti Švedijoje savo naudai, tai Gustavas II Adolfas 1617 m. išsiruošė į žygį prieš Zigmantą Vazą. Karas ėjo su pertraukomis iki 1626 m. Kariauti teko vienai LDK, nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais, o lietuviai dar ir lenkams turėjo padėti. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis, ir 1621 m. Gustavas II Adolfas užėmė Rygą. Gustavas II Adolfas, užėmęs beveik visą Livoniją, turėdamas daug reikalų namie, nebenorėjo kariauti. Tačiau karalius Zigmantas Vaza, nenorėdamas atsisakyti nuo sosto, vis nedarė taikos. Tada Gustavas II Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė priklausomą jai Prūsiją.

1627 m. Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais. Karalius ir lenkai už tai labai pyko ir kaltino išdavyste, todėl pasibaigus 4 mėnesių paliaubų laikui, karas vėl prasidėjo. Pagaliau įsimaišė Prancūziją, kuri norėjo Gustavą II Adolfą įtraukti į vykstantį Vokietijoje 30 metų karą, ir 1629 m. Altmarke (dab. Stari Targas, Lenkija, netoli Marborko) buvo pasirašytos 6 metų taikos sutartis[5]. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams. Prūsija liko valdoma Brandenburgo elektoriaus, 6 metams buvo palikti švedams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda. Tuo būdu karas laikinai buvo baigtas. Zigmantas Vaza mirė, paliaubų laikui nepasibaigus, ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų.

Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – ATR-Maskvos karas (1605–1618).

Caro Jono IV Rūsčiojo (rus.: Иван Грозный) sūnus Fiodoras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. Jam tebegyvenant, visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras, jo žmonos brolis Borisas Godunovas (rus.: Борис Фёдорович Годунов). Fiodoro jaunutis brolis Dimitrijus buvo nužudytas, o Fiodoras mirė bevaikis, ir po jo 1597 m. caru pasiskelbė Godunovas. Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis, kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijus. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai. Karalius Zigmantas Vaza taip pat jį maloniai priėmė. Lenkų ponų padedamas, jis 1605 m. užėmė Maskvą. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė, o jo sūnus buvo nunuodytas. Tariamasis Dimitrijus užėmus sostą. Bet netrukus kilo maištas, apsišaukelis („samozvancas“) Dimitrijus žuvo, o daugybė lenkų buvo suimti. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais, o Lenkijoje ėjo vidaus karas, vadinamasis „Zebžidovskio rokošas“, tad tik 1609 m. Zigmantas Vaza paskelbė karą Maskvai.

Zigmantas Vaza prie Smolensko. Tommaso Dolabella paveikslas

Dvejus metus karaliaus kariuomenė išstovėjo apgulusi Smolenską ir 1611 m. jį vis dėlto paėmė. Tuo tarpu lenkų etmono S. Zolkievskio (lenk.: Stanisław Żółkiewski) sumuštą carą V. Šuiskį (rus.: Василий Иванович Шуйский) Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu nuo 16101613 m. Bet karalius Zigmantas Vaza nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą, nes jis užsigeidė pats būti Maskvos caru. Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios, nes jis buvo žinomas kaip labai netolerantiškas katalikas. Deryboms ilgai užtrukus, palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. Nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas J. K. Chodkevičius. O kai jos gelbėti išsiruošė pats karalius Zigmantas Vaza su didesnėmis jėgomis, jau buvo per vėlų. Įgula buvo priversta iš bado pasiduoti. Caru buvo išrinktas metropolito Filareto, Fiodoro Romanovo sūnus Michailas (rus.: Михаил Фёдорович Романов) (1613 m.). Su juo prasidėjo naujoji Maskvos, o vėliau „visos Rusijos" carų dinastija, kuri išgyvavo iki 1917 m. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau XVIII a., tačiau carai tebesivadino Romanovais iki pat galo).

Zigmanto Vazos valdymo charakteristika[taisyti | redaguoti kodą]

Zigmantas Vaza mirė 1632 m. balandžio 30 d., iškaraliavęs net 44 m. Jo valdymas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. Būdamas didelis savimyla, užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų, kurių nemokėjo siekti, jis užtraukė savo valstybėms tik daug vargo. Visą jo valdymo laikotarpį truko sunkūs karai. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko beveik visos bendrai valdytosios Livonijos. Dėl jo svajonės sukurti vieną didžiulę valstybę, jo sūnus negavo Maskvos sosto. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. Kaip tik Zigmanto Vazos laikais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje įsigalėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. Didžiūnams kovojant su užsispyrėliu karaliumi ir tarpusavyje, įsigalėjo vadinamoji „aukso laisvė" – kas tik buvo galingas, galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip nori. Jo nevykusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuosius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms audroms ir Maskvos įsikišimui. Jo griežtai palaikomi katalikai įsigalėjo, bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kaskart vis labiau augo nesantaika, kelianti netvarką. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę, griovė jos pamatus.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6

Šaltiniai ir nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Valdovus Žygimanto – Zigmanto vardu, kilusius iš Gedimino, vadiname senuoju lietuvišku vardu Žygimantas, o jau tolimesnės kilmės Švedijos karalaitį – Zigmantas.
  2. Byčinos mūšis 1588 m. sausio 24 d. http://www.answers.com/topic/battle-of-byczyna
  3. lenk. Pacta conventa http://portalwiedzy.onet.pl/22957,haslo.html
  4. Seimas Abiejų Tautų Respublikoje (XVI–XVIII a.) ir Henriko artikulai http://www3.lrs.lt/home/w5_viewer/statiniai/seimu_istorija/w5_show-p_r=1004&p_k=1.html
  5. Altmarko paliaubos http://www.answers.com/topic/truce-of-altmark
Zigmantas Vaza
Gimė: 1566 m. birželio 21 d. Mirė: 1632 m. balandžio 30 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Steponas Batoras ir Ona Jogailaitė
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
1587 - 1632
Po to:
Vladislovas Vaza
Prieš tai:
Jonas III Vaza
Švedijos karalius
1592 - 1599
Po to:
Karolis IX