Holokaustas Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Apleistas paminklas holokausto aukoms prie IV forto Kaune. Dvikalbis įrašas akmenyje: „Čia, IV forte, 1941 m. naciai ir jų vietiniai talkininkai nužudė apie 4000 žydų, vien rugpjūčio 18 d. daugiau kaip 500 Kauno geto inteligentų“
1927 m. Utenos žydai sutinka Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Po 1931 m. rinkimų 7 iš 12 miesto tarybos narių buvo žydai. [1]
1929 m. Lenkijos okupuotame Vilniuje jaunų žydų kūrybinė grupė Yung Vilne
1931 m. Lenkijos okupuotame Vilniuje HaShomer HaZair zionistų jaunimo judėjimo nariai

Holokaustas Lietuvoje – Lietuvos žydų išžudymas ir pažeminimas Antrojo pasaulinio karo metu, vykdytas nacių ir jų vietinių talkininkų nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje.

Iki karo nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 160 000 žydų. Kartu su prie Lietuvos prijungto Vilniaus krašto ir iš Lenkijos pasitraukusiais, žydų skaičius Lietuvoje prieš fašistinės Vokietijos ir TSRS karą pasiekė apie 250 000 žmonių. Apie 90% jų buvo išžudyta.[2] Neskaičiuojant į TSRS gilumą pabėgusių, išžudyti apie 96% nacių kontroliuojamos Lietuvos žydų, maždaug 190 000 žmonių.[3]

Lietuvoje holokaustas vyko nuo pat pirmų 2-ojo pasaulinio karo dienų. Per trumpą laikotarpį, 1941 metų birželio – gruodžio mėnesiais, buvo išžudyta didesnioji Lietuvos žydų dalis. Taip pat nužudyta maždaug 9 000 žydų pabėgėlių iš Lenkijos ir 6 000 žydų, atvežtų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Po karo Lietuvoje liko vos apie 9000 žydų.[3] Lietuvos istorijoje nėra kito tokio įvykio, kai per tokį trumpą laikotarpį būtų žuvę tiek daug žmonių. [4]

Turinys

Holokausto sąvoka [taisyti]

Holokaustas žydų savimonėje − kertinis įvykis. Jį mini 1948 m. Izraelio valstybės nepriklausomybės paskelbimas: „Nacių holokaustas, Europoje prarijęs milijonus žydų, buvo dar vienas akivaizdus įrodymas, kad būtina nedelsiant atkurti žydų valstybę Izraelio žemėje… “ [5] JAV terminas holocaust įsitvirtino po 1978 m. to paties pavadinimo filmo ir prezidento Karterio įsteigtos Holokausto komisijos. [6] Holocaust reiškia ne tik istorinį įvykį (žydų išžudymą, genocidą), bet kartu ir jo išskirtinumą tarp kitų žiaurių įvykių. Žydų filosofas Emil Fackenheim pažymi:

  • tikslas buvo išžudyti visus žydus, įskaitant vyrus, moteris ir vaikus;
  • mirties nuosprendžiui pakako gimti žydu ar net turėti nors kiek žydiško kraujo;
  • tai buvo savaiminis tikslas, nesąlygotas politinės ar ekonominės naudos, tačiau svarba prilygstantis karui;
  • jį įvykdė ne sadistai, o paprasti eiliniai, kultūringi žmonės, idealistai.

Visi bruožai kartu išskiria Holokaustą. [7] Holokausto nepateisinimo ir nesulyginimo ir sąvoka žymi ne tik patį įvykį, bet ir atsakomybę už jį, pagarbą ir atminimą aukoms ir įžadą tenepasikartoja (anglų kalba – Never again).

Tas pats aparatas taip pat skyrė ir žudė čigonus, homoseksualus, neįgaliuosius ir besipriešinančius naciams, tad kartais jie kartu su žydais pripažįstami Holokausto aukos.

Lietuvoje Holokaustas susipynė su lietuvių pasipriešinimu sovietams ir naciams, su jų okupacijų aplinkybėmis ir su karo nežmoniškumais. Žydų išžudymas Lietuvoje nevisada atitikdavo visų Holokaustui būdingų bruožų.

Holokausto Lietuvoje aplinkybės [taisyti]

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti tvirtina, kad nepriklausomoje Lietuvoje tarp žydų ir lietuvių buvo pakankamai pakantūs ir draugiški santykiai. [8] Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, Lietuva priglaudė tūkstančius lenkų ir žydų pabėgėlių iš Lenkijos, o prieš tai - tūkstančius žydų pabėgėlių iš Klaipėdos krašto. [9] Lietuva laikėsi neutraliteto ir atsisakė galimybės pulti Lenkiją ir atkovoti iš jos okupuotą Vilnių.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Okupacijos metu išaugo nebūdingai nuožmus lietuvių priešiškumas žydams. Plačiai paplito nusiteikimas, kad Lietuva yra valdoma žydų. Lietuvos aktyvistų fronto propaganda taip pat kūrė prieš žydus nukreiptą žydų-bolševikų šmėklos mitą. Šoką sukėlė 18000 Lietuvos piliečių deportavimas, netrukus po kurio Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. [10]

Dov Levin rašo, kad žydams stalininė Tarybų Sąjunga buvo „mažesnis blogis“ už hitlerinę Vokietiją, tuo tarpu dauguma lietuvių iš Vokietijos pusės laukė išsigelbėjimo nuo sovietinio teroro. [11] 4–ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuva patyrė skaudžius pralaimėjimus (1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimas, 1939 m. Klaipėdos krašto atidavimas Vokietijai, žygio į Vilnių 1939 m. rugsėjį atsisakymas, Raudonosios armijos įgulų 1939 m. spalį įsileidimas, kapituliacija prieš SSSR reikalavimus 1940 m. birželį, kolaboravimas su okupacinėmis jėgomis 1940 m. vasarą) pakirtusius lietuvių tautos dvasią. Lietuviai puoselėjo nuostatą, kad dėl šalies nelaimių yra daugiausiai kalti Lietuvos žydai. [8]

Holokaustas tai pirmiausia Vokietijos diktatoriaus, nacių partijos vadovo Adolfo Hitlerio vaizduotės ir triūso vaisius. Jis savo neigiamą požiūrį į žydus skelbė savo knygoje Mein Kampf (Mano kova), išleistoje 1925-26 m. Nuo [1933]] m. Hitlerio valdoma Vokietija dėsningai engė žydus, baugino kaimynines šalis ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Jis atsakė už žydų engimo ir naikinimo politiką ir ją vykdė per nacių partiją ir SS pulkus. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo po to, kai nacistinė Vokietija 1941 m. birželio 22 d. užpuolė Tarybų Sąjungą.

Prie holokausto mastų prisidėjo vienybės nebuvimas bei išdavystės pačios žydų bendruomenės tarpe.[reikalingas šaltinis]

Sukilimas. Pogromai. 1941 m. birželio 22 – 28 d. [taisyti]

1941 m. birželio 24 d. Vokiečių kareivis su Lietuvos žydais. Netrukus jie privalės apsitvarkyti šluota ir šiūpele. Nacistinės Vokietijos propagandos kuopa 612, fotografas Hanisch.
1941 m. birželio 25 d. pirmasis „Į Laisvę“ numeris
1941 m. birželio 28 d. Prienai. Žydai verčiami dirbti. Fotografas Trautvetter.
1941 m. liepos mėn. Lietuva. Rabinas, kuriam nuskuto barzdą, kad jį paniekinti. Fotografas Elle.

1941 m. birželio 22 d. sekmadienį Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Puolimo pradžioje žydus žudė tiek vokiečių kariai ir policininkai, tiek lietuviai, atsiliepiantys į Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimus sukilti. 1941 m. sukilėliai veikė savarankiškai, dažnai bendradarbiaudami su nežymiu Vokietijos karių ar policininkų skaičiumi. Beginklius žydus žudė neverčiami vokiečių. Per pirmąsias dvi karo savaites buvo nužudyta apie 4000 žydų Kaune ir apie 3000 žydų Šiauliuose, pasienyje ir kitose Lietuvos vietose. [3] [10]

Sukilimo organizatoriaus pulkininko Kazio Škirpos tikslai buvo „a nuplauti gėdą nuo lietuvio veido už 1940 m. birželio 15 d. sugniūžimą be pasipriešinimo šūvio, b iš naujo su ginklu rankose tiek Lietuvos draugams, tiek jos priešams parodyti lietuvių tautos nepalaužiamą valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę, c tokiu būdu visiems laikams atskleisti Maskvos melą apie tariamai sananorišką Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą 1940 metais“ [12] [13]

Birželio 23 d., pirmadienį, 10 valandą ryto, Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabas veikdamas vyriausios LAF vadovybės vardu per radiją paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. [10]

Birželio 24 d., antradienį, Gargžduose, šalia Vokiečių okupuoto Klaipėdos krašto, Tilžės gestapo ir Klaipėdos policininkų būrys sušaudė 201 žmogų. Tai buvo pirmasis masinių žudynių aktas.[14] Jurgis Bobelis grįžęs iš bombų susprogdinto Rygos kalėjimo, kaip Kauno miesto komendantas nurodė pranešti per radiją, kad iš žydų namų neva šaudoma į artėjančius vokiečius ir kad už vieną sušaudytą vokietį bus sušaudyta šimtas žydų, tuo dar labiau įkaitinant pogromų nuotaiką. [15] [10] [16] Kauno karo komendantūra paskelbė atsišaukimą, kad visi nepriklausomos Lietuvos policininkai privalo grįžti į savo darbo vietas, o sukarintos Šaulių sąjungos nariai turi vykti į savo vietoves. Per artimiausius mėnesius raginimui pakluso apie 40 % policininkų (maždaug 3000). Laikinoji Lietuvos vyriausybė savo pirmajame posėdyje priskyrė Lietuvos vidaus reikalų ministro kompetencijai saugumo policiją, miestų policiją ir kalėjimus. Vokiečiai uždėjo namų areštą premjerui Kaziui Škirpai Berlyne, todėl jo pareigas perėmė švietimo ministras Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Veikiantys partizanų būriai, iš viso 3365 vyrai, buvo suskirstyti į 42 punktus, esančius Kaune ir priemiesčiuose. Visi ginklai turėjo būti registruoti. [10] Buvęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, pasimetęs sukilimo akivaizdoje, Čikagos laikraščiui pareiškė: „Sukilimas, matyt, buvo sukurstytas Vokietijos.“ Vėliau Kazys Škirpa rašė, „šitoksai pareiškimas buvo tolygus durklo smūgiui į nugarą naujajai Lietuvos vyriausybei, o pasakymas, esą sukilimas sukurstytas Vokietijos, buvo ne tik gryna insinuacija, bet ir apdrabstymas purvais mūsų tautos laisvės kovotojų, sudėjusių kraujo aukas už Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimą“. [12]

Birželio 25 d., trečiadienį, auštant A operatyvinės grupės vadovas Walteris Stahleckeris įsikūrė Kaune ir pradėjo organizuoti žydų ir komunistų žudynes. [14] Į Kauną įžengė vokiečių reguliaroji kariuomenė. Jos generolas Maximilian von Pohl, Kauno karo lauko komendantas, įsakė neleisti lietuviams jų sutikti plakatais ar iškilmėmis. Nacių politikos varžomas, jis sutiko santykius palaikyti tik su Kauno karo komendantu Jurgiu Bobeliu, kuris tapo Laikinosios vyriausybės ryšininku. [17] Lietuvių aktyvistų frontas pradėjo leisti dienraštį Į laisvę.[18] Voldemarininkų Lietuvių nacionalistų partija įregistruota viešais įstatais su centru Kaune ir skyriais provincijoje. Kaune, Jonavos gatvėje, netoli tilto per Nerį, vedančio į Vilijampolę, maždaug 25 vyrai buvo priversti šokti, kalbėti žydiškas maldas, dainuoti rusiškas dainas, daryti mankštą, o galiausiai juos lietuviai parklupdė ir sušaudė. Nuo tos dienos pavojus grėsė kiekvienam viešai pasirodžiusiam žydui.[10] Prasidėjo Vilijampolės pogromas, kuriam vadovavo Laikinajai vyriausybei nepavaldus Algirdas Klimaitis ir kuriame žuvo 800 žydų. [10] Lietuvos pasiuntinys Vašingtone, Povilas Žadeikis, savo rašte JAV Valstybės departamentui Laikinąją vyriausybę pavadino „marionetine valdžia“. [12]

Birželio 26 d., ketvirtadienį, A operatyvinės grupės vadovas Walteris Stahleckeris susitiko su 16-osios armijos abvero karininku aiškintis, kodėl jis nesilaikė susitarimo, pagal kurį ypatingieji SS būriai neveikia karo veiksmų zonoje. [10] Ministras pirmininkas Ambrazevičius posėdyje skundėsi, kad „Klimaičio partizanų grupė nebendradarbiauja su lietuviškuoju ginkluotų jėgų štabu. Tuo tarpu Lietuvos partizanai palaiko ryšius su LAF ir laikinąja vyriausybe. Suimami visiškai nekalti asmenys arba jų butuose atliekamos kratos.“ [10]

Birželio 27 d., penktadienį, Vokietijos kariuomenė baigė užimti visą Lietuvą. [19] Kaune įvyko Lietūkio garažo žudynės, kuriose buvo kraupiai nukankinti ir išdarkyti maždaug 50 žydų. Laikinosios vyriausybės posėdyje, komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus Kaune, Lietūkio garaže. Nutarta, kad nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams vengti viešų žydų egzekucijų. Patirta, kad šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe. Iš Vokiečių karinės vadovybės Kaune patirta, kad leista organizuoti Apsaugos Batalioną grynai kariškais pagrindais. Ši žinia su džiaugsmu priimta ir nutarta šį batalioną remti, finansuoti ir, jei bus galimybių, šios rūšies apsaugą plėsti ypač provincijoje. " [20]

Birželio 28 d., šeštadienį, Kaune veikę lietuvių sukilėlių būriai buvo nuginkluoti. Įsakyta juos pakeisti sukarintais ir griežtai organizuotais junginiais. Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė mokėti partizanams atlyginimą. [14] [10]

Pogromai ir pradinės plataus mąsto žudynės pirmiausiai buvo nukreiptos prieš sveikus, suaugusius žydus. Žudynes bandyta pateisinti antisemitine propaganda, prilyginančia žydus bolševizmui. [3]

Nacių okupacijos pradžia. 1941 m. liepa [taisyti]

1941 m. liepos mėn. Lietuvis policininkas su belaisviais žydais
1941 m. liepos mėn. Tautinio darbo apsaugos bataliono sugaudyti ir surišti žydai
1941 m. liepos 25 d. Vilnius. Žydės pažymėtos raide "J"
1941 m. liepos mėn. Šiauliai. Einsatzgruppe A dalinys verčia pasmerktuosius išsikasti sau kapus

Birželio 29 d., sekmadienį, Kauno karo komendantūra įkūrė Tautos darbo apsaugos (TDA) batalioną. Buvo manoma, kad TDA batalionai bus naujos Lietuvos kariuomenės pradžia, tačiau SS apėjo Laikinąją vyriausybę ir pastatė savo žmones vadovauti kuopoms. [21] Ypač 3-ioji kuopa su vokiečių gestapininkais pradėjo vykdyti sistemingas masines žydų žudynes Kauno fortuose ir provincijoje. [14] 16-osios armijos vyriausiasis intendentas rašo: „Lietuvių laisvės judėjimo išpuoliai prieš komunistus ir žydus nutraukti. Tolesnės egzekucijos vyksta prižiūrint Kaune veikiančiam SS vadui“. Vyriausiosios reicho saugumo valdybos viršininkas Reinhardas Heydrichas, remdamasis birželio 17 d. Berlyne žodžiu išdėstytais samprotavimais, SS ir policijos operatyvinių grupių vadams priminė, „Naujai užimamuose kraštuose negalima trukdyti prieš komunistus ir prieš žydus nusiteikusių gyventojų pastangoms apsivalyti. Priešingai – jas reikia inicijuoti, tiesa, nepastebimai, ir skatinti, o prireikus nukreipti teisinga linkme, bet taip, kad vietos „savisaugos būriai“ vėliau negalėtų minėti gautus nurodymais arba politinius tikslus… Iš pradžių reikia vengti sudarinėti nuolatinius iš centro valdomos savisaugos būrius; vietoj jų tikslinga skatinti vietinius liaudies rengiamus pogromus, kaip nurodyta anksčiau“. [10]

Birželio 30 d., pirmadienį, Kauno miesto komendantas Jurgis Bobelis informavo laikinąją vyriausybę apie „žydų koncentracijos stovyklos“ įrengimą. Ministrų kabinetas nusprendė, kad jo išlaikymu turi rūpintis komunalinio ūkio ministro Vytauto Žemkalnio-Landsbergio viceministras Antanas Švilpa kartu su Bobeliu. [10]

Liepos 2 d., Kauno stoties lietuvių karo komendantas nurodė paženklinti visus žydus ir jų namus, suimti visus komunistus ir konfiskuoti žydų turtą. [10] Karlo Jägerio vadovaujamas 3/A operatyvinis būrys perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje. [14]

Kauno VII forte SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio įsakymu liepos 4 d. sušaudyti 463 žydai, liepos 6 d. - 2514 žydų. [14] Daugelis išgyvenusiųjų pasakojo, jog liepos 6 d., pajėgūs lietuviai krepšininkai sužaidė draugiškas varžybas su vokiečių karių rinktine. Lietuviai organizatoriai davė laimėtojams galimybę sušaudyti po dešimts žydų. [22] [23] Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis, kuris duodavo įsakymus sargybai ir dažnai lankydavosi VII forte, liepė išlaisvinti 70 vyrų, buvusių Lietuvos nepriklausomybės karų savanorių. [23] Po pirmųjų šaudymų VII forte atsistatydino apie 200 Kauno komendantūros Tautos darbo apsaugos bataliono kareivių. [21]

Liepos 7 d., Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis pranešė laikinajai vyriausybei, jog Stahleckeris pranešęs, kad „masinė žydų likvidacija“ toliau nebus vykdoma, ir nurodęs Vilijampolėje steigti žydų getą į kurį visi Kauno žydai privalėjo persikelti iki rugpjūčio 15 d. [10] Liepos 10 d., Jurgis Bobelis ir Kauno miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas išleido tokį įsakymą ir kartu liepė žydams nuo liepos 12 d. nešioti geltoną skiriamąjį ženklą. [14] [10] Žydų persikėlimo komitetas nesulaukė jų pritarimo rasti tinkamą vietą getui ir atidėti persikėlimą. [10]

Liepos 8 d., Stahleckeris ir Karlas Jägeris šantažavo penkis žydų atstovus, sakydami, kad lietuvių partizanai juos liausis persekioję ir maždaug 3000 moterų ir vaikų bus paleisti iš fortų tik tokiu atveju jei visi žydai persikels į getą. Tuo tarpu, laikinoji vadovybė bandė sudrausminti Tautos darbo apsaugos batalionus. Liepos 11 d., bataliono vadas Butkūnas mirties bausme draudė suimti žmones ir daryti kratas be vadovo įsakymo. [10]

Liepos 17 d., Hitlerio aktu sudaryta ministerija Rytų okupuotoms sritims. [18]

Liepos 23-24 d., voldemarininkai nesėkmingai bandė nuversti Laikinąją vyriausybę. [18][16]

Liepos 25 d., vokiečiai paskyrė Lietuvą valdyti generalinį komisarą Theodor Adrian von Renteln. Jie paskelbė civilinės okupacinės administracijos įvedimą Pabaltijo kraštuose. Laikinoji vyriausybė kreipėsi į jį audiencijos. [18] Liepos 26-27 d. administracija įsikūrė Lietuvoje. Įsakus išleido Kaune, Lietuvos de facto centre. Pradėta ruošti Lietuvos provincijoje gyvenančių žydų sunaikinimą. [10]

Liepos 28 d., vokiečiai išleido savo taisykles žydams. Jurgis Bobelis mėgino gauti Laikinosios vyriausybės pritarimą švelnesnėms nuostatoms.

Rugpjūčio 1 d., Laikinoji vyriausybė svarstė Žydų padėties nuostatas. [24]

Rugpjūčio 5 d., generalkomisaras von Renteln priėmė Laikinąją vyriausybę ir perskaitė, kad jis perėmė buvusios laisvos Lietuvos valstybės civilinę valdžią. Jų darbas baigtas. Fuhreris galutinį Lietuvos santykių sutvarkymą pasiliks po karo pabaigos. Vietoj sovietinės teisės veiks iš dalies buvusios Lietuvos teisė, tačiau ji neapims nei vokiečių, nei žydų, nei žemės turto. Lietuvos laikinoji vyriausybė paskutiniame posėdyje apžvelgė šešių savaičių darbą, sustabdė savo veiklą prieš savo ir savo tautos valią. Vyriausybė su minia padėjo vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo ir paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. [18]

1941 m. rugpjūtis – gruodis [taisyti]

1941-42 m., šalia Kauno. Einsatzgruppe A nariai šaudo žydus. Maskvoje išleista nuotrauka
Kauno IX fortas

Ištisos bendruomenės žudomos. Didžioji dauguma Lietuvos žydų buvo išnaikinti. [3] Lietuvos kaimas tapo nacių „Galutinio sprendimo“, Europos žydų išžudymo, pirmuoju bandymu. [10]

Rugpjūčio mėnesį Kauno žydai buvo žudomi IV forte. Visi Kauno žydai privalėjo persikelti į spygliuota viela aptvertą Vilijampolės getą. Geto komendantu tapo Fritzas Jordanas, seniūnų tarybos pirmininku – Elchananas Elkesas, o geto žydų policijos viršininkas – Michailas Kopelmanas.[14]

Nuo rugsėjo mėn. iki lapkričio mėn. stambias Baltarusijos žydų žudynes vykdė Kaune suorganizuotas majoro Antano Impulevičiaus vadovaujamas 2-asis (vėliau pavadintas 12-uoju) lietuvių policijos batalionas.[14]

Vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų Paneriuose dar neįsteigus Vilniaus getų. [14]

Pirmosiomis 1941 m. rugsėjo dienomis komisaro Hanso Hingsto iniciatyva buvo įkurti Vilniaus getai. Hanso Hingsto adjutantui ir referentui žydų reikalams Franzui Mureriui buvo pavesti praktiniai organizavimo darbai. Jis kartu su Vilniaus miesto burmistru Karoliu Dabulevičiumi senamiestyje parinko getui vietą. 1941 m. rugsėjo 6 d. policija perkėlė Vilniaus žydus į du getus. 30 tūkstančių žydų perkėlė į Didijį getą Nr.1, o maždaug 10 tūkstančių į Mažąjį getą Nr.2. Spalio mėn. per kelias akcijas visi Mažojo geto gyventojai buvo nužudyti Paneriuose ir Mažasis getas buvo uždarytas. [14]

Spalio mėnesį Kauno žydai buvo žudomi Kauno IX forte. Spalio men. 29 d. įvyko didžiausia Kauno žydų žudynių akcija. Jų išvakarėse gestapininkai Kauno gete atrinko apie 10 tūkstančių žydų sušaudymui: daugiavaikes šeimas, fiziškai silpnus asmenis, senelius ir ligonius. Juos iš Kauno geto išvarė į IX fortą ir ten sušaudė iš anksto iškastuose didžiuliuose grioviuose. Žudė visą dieną ir baigė temstant. Šaudė daugiausia Tautos darbo apsaugos bataliono 3-ioji kuopa ir apie 20 vokiečių gestapininkų. Karlas Jägeris tai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“. Pasak jo raporto, tą dieną nužudyta 9200 žydų: 2007 vyrai, 2920 moterų ir 4273 vaikai.[14] Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis, anot jo sūnaus, "sugebėjo paleisti apie 2000 suimtų ir IX forte uždarytų žydų. Išgelbėjo visus vaikus ir moteris. " [16]

Geto žydų gyvenimas. 1942 – 1943 m. [taisyti]

1941 m., Vilniaus getas, Julijano Klačko gatvė
1942 m. sausio 31 d. Franz Walter Stahleckerio raportą Reinhardui Heydrichui šis žemėlapis pasipildė užrašu Einastzgruppe A įvykdytos žydų egzekucijos. Pažymėta Slaptas Reicho reikalas. Jame paskaičiuota, kiek žydų jau nužudyta Baltijos valstybėse ir Baltarusijoje. Apačioje parašyta, kad šiuose kraštuose dar liko apytikriai 128000 žydų. Žemėlapis saugomas Latvijos valstybiniame istorijos archyve, Rygoje

Likę žydai, daugiau nei 40 000, atliko priverstinius darbus getuose ir darbo lageriuose taip vadinamu „ramesniuoju laikotarpiu“. [3] Veikė Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getai. Jie buvo perpildyti, gatvės pilnos šiukšlių ir išmatų. Žydus marindavo, jie gaudavo maistą pagal korteles, maždaug 800 kalorijų į dieną. [25] Rūpinosi savo našlaičiais ir senukais, kentėjo badą, šaltį, nuovargį, neviltį, liūdėjo, sirgo. [26]

Ketvirtadalį Kauno geto žydų kasdien vesdavo iš geto į dirbtuves dirbti po dvylika valandų į parą. Aleksoto aerodrome kasė tunelius, tampė betoną, krovė į lėktuvus. Kiti geto dirbtuvėse siūvo uniformas. [27]

Vokiečių saugumo policijos ir SD duomenimis iki Vilniaus geto likvidacijos, Vilniaus srityje buvo kalinami 24 108 žydai. Žydų taryba Judenrat vylėsi, jog vokiečiai žydų neišžudys, jei tik jie bus darbingi. [28] Vilniaus gete žydai suorganizavo teatrą, simfoninius ir džiazo orkestrus, du chorus, ligoninę, mokyklas, košerinio maisto valgyklas, slėptuves. [29]

Mergaitė, pabėgusi iš Panerių, sugrįžo į Vilniaus getą ir papasakojo apie tenai vykusias žudynes. Daugelis ja netikėjo, bet poetas A„“bba Kovner 1942 m. sausio 1 d. valgykloje sušuko: “Neikite kaip avys į skerdyklą!“. Netrukus susibūrė dvi pogrindžio pasipriešinimo organizacijos, komjaunuolio Iciko Vitenbergo vadovaujama 350 karių sukilimą rengiantį F.P.O. (Fareynegte Partizaner Organizatsye – Jungtinę partizanų organizaciją) ir Jochelio Šeinboimo 200 daugiausiai vyresnių, žydų policininkų „Dror“ (Kova) išvedanti kovotojus į miškus. [30] 1942 m. liepos 15 d. vokiečiai paskyrė Jakovą Gencą Vilniaus žydų policijos ir geto vienvaldžiu. Jis tarėsi kiek ir kokių žydų atiduoti jiems žudyti. [31] [32]

1942 m. lapkričio 14 d. Kazys Grinius, Jonas Pranas Aleksa ir Mykolas Krupavičius įteikė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, kuriame smerkė vokiečių veiksmus prieš lietuvius ir puse sakinio paminėjo, kad lietuvių tauta „nepritaria priemonėms taikomoms Lietuvos žydams“. [33] [34] Gestapas ištrėmė Grinių į tėviškę, o Aleksą ir Krupavičių įkalino ir vėliau ištrėmė į Vokietiją. [35]

Geto žydų naikinimas. 1943 m. kovas – 1944 m. liepa [taisyti]

Getai ir darbo lageriai buvo sunaikinti. Daug žydų buvo nužudyta. Kiti deportuoti į Latviją, Estiją, Lenkiją ir Vokietiją. [3]

1943 m. vasario mėn. pasibaigė „Stabilizacijos laikotarpis“. Nacių administracija nusprendė likviduoti getus. Pirmiausia tai padarė prie Lietuvos generalinės srities prijungtose Svyrių ir Ašmenos apskrityse. 1943 m. kovo mėn. likvidavo Švenčionių, Mikailiškių, Ašmenos ir Salų getus. Apie 3 tūkst. šių getų kalinių perkelti į Vilniaus getą. Kitiems pasakyta, kad bus vežami į Kauno getą. 1943 m. balandžio 5 d. traukinys su Rytų Lietuvos miestelių žydais sustojo Paneriuose. Daugiau kaip 4 tūkstančius žydų išlaipino ir sušaudė Panerių miškelyje. Šaudant žydus dalyvavo ir lietuvių policininkai. Tik nedaugeliui žydų pavyko pabėgti ir grįžti į Vilniaus getą.[14]

Kovo 26 d., Kauno gete oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis atnaujino žydų žudynes. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiodami po namus atiminėjo iš motinų vaikus ir mėtė juos į autobusus. Pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir siundė šunimis. Per dvi dienas surinko apie 1,7 tūkst. vaikų ir senelių, suėmė 130 geto policininkų, kuriuos kitą dieną sušaudė IX forte.[14]

1942 m. pabaigoje vokiečiai uždarė legaliai ėjusį antisemitinį lietuvių laikraštį Į laisvę. Lietuvių frontas pradėjo leisti tuo pačiu pavadinimu pogrindinį leidinį 10000 egzempliorių tiražu. 1943 m. gegužės 25 d. jame buvo rašoma, „Per 80% Lietuvos žydų išžudyta. Šaudymams vadovavo vien vokiečiai. Juos vykdė taip pat vokiečiai ir lietuviškomis uniformomis apsivilkę padugnės - visokie jankai ar jaskiai, kuriuos vokiečiai nugirdydavo ir leisdavo žudomuosius apiplėšti. Lietuvių tauta nuo tų masinių skerdynių apsiribojo. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė neišleido nė vieno prieš žydus nukreipto nuostato, nors visa lietuvių tauta jautė šviežiai padarytą skriaudą ir laukė, kad teisingumo ranka nubaustų tą žydų dalį, kuri bolševikams padėjo aktyviai kankinti Lietuvą. Vysk. Brizgys viešai įspėjo lietuvius nesutepti rankų svetimu turtu ir krauju“. [36]

Abba Kovner su Fareynikte Partizaner Organizatsye (Jungtinių partizanų organizacijos) nariai

Nuo balandžio iki liepos Vilniaus apygardoje sustiprėjo sovietinių partizanų judėjimas. Iš Vilniaus geto pabėgo maždaug 600 žydų. Dauguma jų stojo į partizanų būrius. Tai paskatino nacių administraciją panaikinti Vilniaus apygardos getus ir darbo stovyklas. [14]

1943 m. birželio 21 d. Heinrichas Himleris įsakė likviduoti visus Ostlando teritorijoje esančius getus ir perkelti darbingus žydus į SS valdomas koncentracijos stovyklas.[14]

Liepos mėn. panaikintos Vilniaus getui pavaldžios žydų darbo stovyklos Kenoje ir Bezdonyse. Vokiečių gestapininkai ir lietuvių policininkai sušaudė daugiau kaip 500 jose dirbusių žydų. [14]

Rugsėjo 23-24 d. likviduotas Vilniaus getas. Geto kalinius padalino į kelias grupes: apie 11 tūkst. darbingų vyrų ir moterų išsiuntė į Estijos ir Latvijos koncentracijos stovyklas, o 3,5 tūkst. senių, moterų ir vaikų išvežė išžudyti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje. [14] Vokiečių kariuomenės inžinierius majoras Karl Plagge priėmė 1000 žydų, jų tarpe moterų ir vaikų, į darbo lagerį Subačiaus gatvėje, kur jais rūpinosi. [37]

Duobė, kurioje buvo deginami Panerių žudynių aukų palaikai 1944 m.

1943 m. spalio 1 d. SS ėmė kontroliuoti Šiaulių getą, kuris tapo koncentracijos stovykla. Jo viršininku paskirtas SS hauptšarfiureris Hermanas Schleefas. Lapkričio 5 d., iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai, vadovaujami SS hauptšturmfiurerio Ludwigo Förstero, atrinko, sugaudė ir į Vokietijos koncentracijos stovyklas (manoma, kad į Osvencimą) išvežė 570 vaikų ir 260 senelių žydų. Kartu su suimtaisiais savo noru išvažiavo žydų tarybos nariai B Kartunas ir A Kacas.[14]

1944 m. sausio 29 d. apie šimtą sovietų partizanų kartu su 30 jiems pavaldžių žydų partizanų sudegino jiems pasipriešinusį Kaniūkų kaimą, Eišiškių apskrityje, ir išskerdė 35 lenkus, kartu ir moteris bei vaikus. [38]

1944 m. liepos 8 d. pradėta likviduoti Kauno getą. Liepos 12 d., gestapininkai ėmė padeginėti geto namus. Iš jų bėgantys žmonės buvo šaudomi. Sudegino beveik visus gyvenamuosius namus ir geto dirbtuves. Nužudė apie 1 tūkstantį žmonių, šimtai žuvo liepsnose arba nuo kulkų. Tuo tarpu 300–400 žydų išsigelbėjo. Iš Kauno geto iš viso išvežė 6–7 tūkst. žmonių. Liepos 19 d. į Štuthofo koncentracijos stovyklą nuvežta 1208 moterys ir vaikai iš Kauno geto. Liepos 26 d. 1893 Kauno ir Šiaulių žydai (801 moteris, 546 mergaitės ir 546 berniukai) buvo vežami iš Štuthofo į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Į Osvencimą atvežti 1893 Kauno ir Šiaulių getų žydai Mažai kam Osvencime pavyko išgyventi ir sulaukti išlaisvinimo. [14]

1944 m. liepos 13 d. Sovietų sąjungos Raudonoji armija išvijo vokiečius iš Vilniaus. Iš Karl Plagge’o darbo lagerio išlindo 250 jame pasislėpusių žydų. [37]

1945 m. gegužės 2 d., amerikiečių kariuomenė išlaisvino Dachau koncentracijos stovykloje likusius gyvus Kauno ir Šiaulių žydus. [14]

Holokausto pasekoje [taisyti]

Manoma, kad tik 9000 Lietuvos žydų išliko po karo. [3] Karo pabaigos sulaukė 2-3 tūkst. Vilniaus žydų, 2,4 tūkst. Kauno geto žydų ir 350–500 Šiaulių geto žydų. [14] 3,000 Lietuvos žydų buvo išgelbėti ūkininkų, inteligentų, kunigų ir kitų. [39] Maždaug 8000 žydų spėjo pabėgti iš Lietuvos pirmomis vokiečių puolimo dienomis. [10] 1941 m. birželio 14-18 d. sovietų NKVD ištrėmė 12 832 Lietuvos gyventojų, tarp jų 2045 žydų. [40] 1918-1939 metais iš Nepriklausomos Lietuvos emigravo 14 tūkstančių žydų, iš jų 1928-1939 metais į Palestiną išvyko 9 tūkstančiai žydų. [41]

Visos 239 Lietuvos žydų bendruomenės buvo sunaikintos. Jų gyventojai sušaudyti ir užkasti 202 kapuose. [14]

Sovietų Sąjunga mirties bausme nuteisė apie 250 Lietuvos gyventojų už dalyvavimą holokauste. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) Genocido ir rezistencijos departamento direktorius Arūnas Bubnys mano, kad reikia tirti Lietuvos gyventojų dalyvavimą holokauste. „Pavyzdžiui, lietuvių išeivijoje manoma, kad lietuvių dalyvavo kelios dešimtys, maksimaliai – keli šimtai asmenų. Tuo tarpu Izraelio tyrinėtojų duomenimis, vienokia ar kitokia forma dalyvavo dešimtys tūkstančių.“ Izraelio tyrinėtojų pateikiami skaičiai (iki 23000) labai netikslūs, ne visi žinomi žudymo dalyviai įtraukti, o kitur skaičiai padidinti. [42].

Dovid Katz rašo: „Po Holokausto, represinis totalitarinis sovietinis režimas neleido Lietuvoje išlikti bet kokiai tradicinei ar moderniai žydiško gyvenimo formai… Laisvei ir demokratijai iškilus nepriklausomoje Lietuvoje, maža išlikusių litvakų bendruomenė išsaugojo savo dvasią ir gyvuoja ne pagal savo kuklų (ir mažėjantį) skaičių. Bendruomenės gyvybingumą striprina jos ilgalaikio pirmininko dr. Simono Alperavičiaus veiklumas, žavumas ir drąsa… Beprasmiška įsivaizduoti, jog litvakų kultūra tęsiasi šalyse kur yra stambių žydų bendruomenių kilusių iš litvakų kraštų Europoje. Taip nėra“. [14] Litvakų yra Izraelyje, JAV, Pietų Afrikoje, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Žlugo savita Lietuvos žydų kultūra. Negausi litvakų visuomenė rūpinasi savo paveldu ir aprašo Litvak SIG, Jewish Gen bei kitose svetainėse. VšĮ Maceva tvarko prieškarines žydų kapines. Vilniaus jidiš institutas saugo ir gaivina litvakų tarmę.

Tyrimai [taisyti]

1945 m. lapkričio 23 d. Lietuvos žydė Reba Levy, kalėjusi Dachau koncentracijos stovykoje, pokariniame jos pareigūnų ir kalinių teisme atpažįsta kaltinamąjį Johann Victor Kirsch. Fotografas Miller.

1942 m. lapkričio mėn. įsteigta SSRS Ypatingoji valstybinė komisija vokiečių fašistinių grobikų bei jų bendrininkų piktdarybėms nustatyti ir ištirti (Ypatingoji komisija). Lietuvos Ypatingoji komisija sudaryta 1944 m. rugpjūčio mėn. Jai pirmininkavo LKP CK pirmininkas Antanas Sniečkus, dalyvavo Juozas Jurginis. Iš viso jos darbe dirbo 24256 žmonės. Ypatingoji komisija dirbo skubiai. Ji skaičiavo nuostolius, nuo kurių paskui priklausė Vokietijos reparacijų dydis.[19]

1946 m. pradžioje Rygoje Pabaltijo Karo apygardos tribunolas teisė žymiausius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikusius nacių karinius nusikaltėlius. [19]

Sovietinėje istoriografijoje žydų išžudymas, kaip savarankiška tema, beveik nebuvo nagrinėjimas. Sovietinės valdžios varžomi, istorikai nutylėdavo nužudytųjų tautybę, juos vadindavo „tarybiniais piliečiais“. 1958 m. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nutarimu pradėta serija „Faktai kaltina“ su tikslu demaskuoti „buržauzinius nacionalistus“ ir atspindėti „Lietuvos darbo žmonių kovą už Tarybų valdžią“. Karo nusikaltėliai buvo suplakami su Lietuvos patriotais. Šiuolaikiniai Lietuvos istorikai vertina K. Rukšėno 1971 m. disertaciją „Hitlerininkų politika Lietuvoje 1941-44 metais“ ir 1965 m. bei 1973 m. išleistą dviejų dalių rinkinį „Masinės žudynės Lietuvoje“. [43] [19]

1946-47 m. Niurnbergo teismas iškėlė Holokausto mąstą, o 1955 m. Poliakov ir Wulf jį išsakė tiksliais skaičiais. [44] Holokausto tyrimų pradžioje vyravo prisiminimai. Žurnalistai ir istorikai jais rėmėsi nustatydami kur, kada ir kaip vyko holokaustas. Istorikai ir sociologai svarsto, kodėl holokaustas įvairiai pakrypo skirtingose šalyse. [44] [45] Olandas sovietologas Robertas van Vorenas lygina holokausto raidą Lietuvoje ir Olandijoje bei kitose šalyse. [46]

1953 m. Izraelio knesetas įsteigė valstybinį paminklą Yad Vashem holokausto aukoms atminti. [47] Nuo 1963 m. gerbiami Pasaulio tautų teisuoliai, nepaisant pavojų savo gyvybei, nežydai gelbėję žydus. Iki 2012 m. pagerbtas 831 Lietuvos gyventojas. [48] Be lietuvių, žydams taip pat padėjo Lietuvos lenkai.[49]. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyrius yra sudaręs sąrašą daugiau kaip 2300 šeimų, išgelbėjusių daugiau kaip 3000 Lietuvos žydų, nors už tai grėsė šeimos sušaudymas ir tai darė ne už pinigus. [39]

Dokumentika ir kūryba [taisyti]

Druskininkų litvako Žako Lipšico 1937 m. skulptūrą Prométhée étranglant le Vautour („Prometėjus smaugia maitvanagį“) pastatė Paryžiuje, Champs Elysées. Ja siekė įspėti žmoniją laisvėje tęsti kūrybinę veiklą ir bendrom jėgom įveikti piktas jėgas rezgiančias užvaldyti pasaulį. [50] Jį 1940 m. iš pietinės Prancūzijos kartu su 1,500 kitų menininkų ir mokslininkų išgelbėjo amerikietis Varian Fry. [51]
Tapytojas Marc Chagall 1938 m. paveikslu La Crucifixion Blanche („Baltasis Nukryžiavimas“) pranašiškai sulygino žydų ir Kristaus kančias. Plėvesuoja komunistų ir Lietuvos vėliavos. Paveikslą jis vėliau pataisė. Kario svastiką pertapė baltu raiščiu. Willis Barnstone paveikslu puošė savo Biblijos vertimo viršelį.[52]

Holokausto pasaulis, jo išgyvenimai vaizduojami litvakų ir lietuvių dokumentikoje ir kūryboje.

Smurgonių litvakas Avrom Sutskever, „žymiausias Holokausto poetas“, Yung Vilne narys, iš Vilniaus geto pabėgo pas partizanus. Maskvoje jis parašė savo išgyvenimų gete kroniką ir pradėjo epą Geheymshtot („Slaptasis miestas“) apie žydus, besislapstančius Vilniaus kanalizacijoje. Palestinoje jis parašė savo šedevrą Lider fun togbukh („1974–1981. Eilėraščiai iš dienoraščio“), kaip visuomenė gali atgimti, kaip nužudyti geto žydai gyvuoja išlikusiųjų prisiminimuose. Chaim Grade, vienas iš Yung Vilne steigėjų, savo 1951 m. apysaka jidiš kalba Mano ginčas su Hersh Rasseyner (anglų kalba – „My Quarrel with Hersh Rasseyner“) aprašo pokalbį su Holokausto išgyventoju, nebetikinčiu Dievu. Pagal apysaką pastatytas 1991 m. filmas The Quarrel („Ginčas“).

Panevėžietis Hiršas Ošerovičius, žinomiausias pokario jidiš literatūros kūrėjas, parašė apsakymą „Žmonės ir antžmogiai“ pagal kurį 1967 m. Juozo Miltinio teatre pastatytas spektaklis. [53] Icchokas Meras parašė romaną „Lygiosios trunka akimirką“ apie gyvenimą gete. Grigorijus Kanovičius 2008 m. parašė romaną „Šėtono apžavai“ apie litvakų ir lietuvių santykius 1940-41 m. [54]

1986 m. režisierius Joshua Waletzky sukūrė dokumentinį filmą Partisans of Vilna apie Abba Kovner ir kitų žydų partizanų veiklą Vilniaus gete. [55] Abba Kovner, vienas žymiausių Izraelio poetų, šias kovas vaizdavo poezijos rinkiniais Ad Lo-Or („Lig nešviesos“) 1947 m. ir Ha-Mafteach Tzalal („Raktas paskendo“) 1951 m. Dramaturgas Joshua Sobol sukūrė „Getas“ apie Vilniaus getą ir jos prieštaringai vertinamą vadą Jakovą Gencą. Jevgenijus Cimbalas 2011 m. sukūrė filmą Dienoraštis iš sudeginto geto pagal Kauno geto paauglės Tamara Lazerson-Rostovskajos užrašus. [56]

JAV litvakė Cynthia Ozick parašė holokausto kursuose dažnai skaitomas apysakas The Shawl („Šalikas“) 1980 m. ir Rosa 1983 m. [57] Vilniuje užaugusi Esther Hautzig 1968 m. parašė premijuotą romaną The Endless Steppe („Nesibaigianti stepė“) apie savo vaikystę Sibire, į kurį 1941 m. sovietai ištrėmė jos turtingą šeimą. Ji taip pat aprašė, kaip kiti jos giminės žuvo Vilniaus gatvėse bei Paneriuose. [58] Sovietams deportuojant mergaitės šeimą, ne laiku užsuko dėdė, o mama sumelavo, kad savo brolio nepažįsta; vėliau jis pateko į Vilniaus getą ir mirė Estijoje, koncentracijos stovykloje. 1993 m. Esther Hautzig prisijungė prie 600 gyvų išlikusių Vilniaus geto žydų, mininčių geto naikinimo 50 metų sukaktį. [59]

Yaffa Eliach, vaikystėje su šeima prasislapčiusi Eišiškių apylinkėse, 1988 m. parašė Hasidic Tales of the Holocaust („Hasidų Holokausto pasakos“), 1998 m. - Once There Was a World: A 900-Year Chronicle of the Shtetl of Eishyshok („Kadaise buvo pasaulis: Eišiškių miestelio 900 metų kronika“). JAV holokausto muziejui, kasmet sulaukiančiam dviejų milijonų lankytojų, ji sukūrė vieną iš įsimintiniausių instaliacijų, trijų aukščių Tower of Faces („Veidų bokštas“) iš 1600 Eišiškių nuotraukų. Įsivaizduojamas geto orkestrų grožis ir aistra įkvėpė litvakų kilmės bardą Leonard Cohen sukurti dainą Dance Me to the End of Love. Holokaustu piktinosi Bob Dylan - litvakų kilmės bardas. [60] Su jam būdingu juodu humoru holokaustą mini savo 1964 m. dainoje With God on Our Side („Su Dievu mūsų pusėje“). [61]

Rašytojas Balys Sruoga savo išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje aprašė sarkastišku romanu Dievų miškas. Jame aprašė ir žydų likimą. 1945 m. parašytas romanas išleistas tiktai 1957 m. 2005 m. Algimantas Puipa sukūrė filmą romano pagrindu.

2011 m. Kauno kamerinis teatras pastatė Daivos Čepkauskaitės dramą „Diena ir naktis“. "Norėjau papasakoti apie tuos baisius įvykius, kad tiesiog žinotume, suvoktume ir neleistume pasikartoti tokiam siaubui. " [62]

Nuorodos [taisyti]

Anglų kalba:

Šaltiniai [taisyti]

  1. ↑ "Žydai Lietuvoje. Utena.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 27 d..
  2. ↑ "Holocaust Encyclopedia." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 14 d..
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 "Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvados." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 16 d..
  4. ↑ Bubnys, Arūnas (2004). “Holocaust in Lithuania: An Outline of the Major Stages and Their Results”, The Vanished World of Lithuanian Jews. Rodopi, 218–219.
  5. ↑ "Declaration of Independence." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
  6. ↑ "United States Holocaust Memorial Museum FAQ." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
  7. ↑ "What Makes the Holocaust Unique?." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
  8. ↑ 8,0 8,1 Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Holokausto Lietuvoje prielaidos. Patvirtinta 2002 06 19
  9. ↑ "Gintautas Surgaila. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje." Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 4 d..
  10. ↑ 10,00 10,01 10,02 10,03 10,04 10,05 10,06 10,07 10,08 10,09 10,10 10,11 10,12 10,13 10,14 10,15 10,16 10,17 10,18 10,19 "Christophas Dieckmannas, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį: Šaltiniai ir analizė.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
  11. ↑ Levin, Dov (1995). “First Reactions: The Baltic Countries”, The Lesser of Two Evils: Eastern European Jewry Under Soviet Rule, 1939-1941. The Jewish Publication Society, 35-37.
  12. ↑ 12,0 12,1 12,2 "Kazys Škirpa: Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. 1975.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  13. ↑ Škirpa, Kazys (1973). “Įvadas”, Sukilimas. Franciscan Fathers Press, 8.
  14. ↑ 14,00 14,01 14,02 14,03 14,04 14,05 14,06 14,07 14,08 14,09 14,10 14,11 14,12 14,13 14,14 14,15 14,16 14,17 14,18 14,19 14,20 14,21 14,22 14,23 "Arūnas Bubnys. Trumpa holokausto Lietuvoje istorija, istoriografija ir bibliografija.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
  15. ↑ "Dov Levin. II. My First Reaction to the Nazi German Conquest." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 ""Veikiame gestapo vardu, pulkininke", birželio 25 d. 2012 m.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  17. ↑ "Gediminas Zemlickas. Birželio sukilimui vis dar stinga deramos vietos Lietuvos istorijoje ir tautos savimonėje.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 25 d..
  18. ↑ 18,0 18,1 18,2 18,3 18,4 "Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (LLV)." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 "Rimantas Zizas. Nežydų kilmės Lietuvos piliečių persekiojimas, civilių gyventojų žudynės.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 2 d..
  20. ↑ "Lietuvos Laikinosios vyriausybės protokolas Nr.5." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  21. ↑ 21,0 21,1 "Tautos atsakas sovietams - sukilimas. Pokalbis su Augustinu Idzeliu. Antra dalis.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 12 d..
  22. ↑ "The Basketball Game & Murderous Prize." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  23. ↑ 23,0 23,1 "Holokaustas Lietuvoje: žydų pogromai Vilijampolėje ir masinės žudynės VII forte." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 26 d..
  24. ↑ "Kęstutis Skrupskelis. Chaoso dienos.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  25. ↑ "Nutrition in the Ghettos." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  26. ↑ "Life in the Ghettoes." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  27. ↑ "Hidden History of the Kovno Ghetto. Inside the Ghetto. Forced Labor.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  28. ↑ "Vilnius Ghetto." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  29. ↑ "Irit Abramski, Andrej Šapiro. Vilniaus getas.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  30. ↑ "The Escape to the Rudnicki Forest." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  31. ↑ "Jacob Gens: The Holocaust in the Vilna Ghetto." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  32. ↑ "Jacob Gens: The Terrible Choice." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  33. ↑ "Pilietinės drąsos memorandumas. 1942-ieji. Lietuva.." Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 19 d..
  34. ↑ "Profesorius Jonas Pranas Aleksa.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 4 d..
  35. ↑ "M.J.Adomaitis. Per Gyvenimą Nešė Valia. Mykolo Krupavičiaus (1885 - 1970) valstybinio darbo 70 mėtų sukakčiai.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 4 d..
  36. ↑ Kviklys, Bronius (1946). “Žydų išžudymas - nacių niekšybė”, Lietuvių kova su naciais 1941-1944 m.. Mintis, 18.
  37. ↑ 37,0 37,1 "Moral Courage: The Search for Major Plagge." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 30 d..
  38. ↑ "Rimantas Zizas. Žudynių Kaniūkuose pėdsakais.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 30 d..
  39. ↑ 39,0 39,1 "Viktorija Sakaitė. Žydų gelbėjimas.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 20 d..
  40. ↑ "Gedulo ir vilties diena.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 12 d..
  41. ↑ ""Lietuvių-žydų santykiai. Istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Stenograma. Praktinis seminaras-diskusija. 1999 m. balandžio 23 d.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 12 d..
  42. ↑ "Tomas Čyvas. Taško „žydšaudžių“ temoje dar nebus.." Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 18 d..
  43. ↑ "Arūnas Bubnys. Holokausto Lietuvoje bibliografija.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 2 d..
  44. ↑ 44,0 44,1 "Irving Louis Horowitz. Stages in the Evolution of Holocaust Studies: From the Nuremberg Trials to the Present. Human Rights Review. November 2009, Volume 10, Issue 4, pp 493-504." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 2 d..
  45. ↑ "Irving Louis Horowitz. Toward a Natural History of Holocaust Studies. Human Rights Review. July–September 2001, Volume 2, Issue 4, pp 77-87." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 2 d..
  46. ↑ van Vorenas, Robertas (2011). Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje. Vytauto Didžiojo universitetas.
  47. ↑ "About Yad Vashem.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 4 d..
  48. ↑ "Names and Numbers of Righteous Among the Nations - per Country & Ethnic Origin, as of January 1, 2012." Yad Vashem. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 20 d..
  49. ↑ Piotrowski, Tadeusz (1997). Poland's Holocaust. McFarland & Company, 163–164.
  50. ↑ "The Holocaust and History. The Known, the Unknown, the Disputed, and the Reexamined. Red. Michael Berenbaum, Abraham J. Peck. Ps.604." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  51. ↑ "A Hero Of Our Own: The Story of Varian Fry.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  52. ↑ "Marjorie Foley. Marc Chagall's Exodus: Another Visit to the Harry Ransom Center's King James Bible Exhibition.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  53. ↑ "Žydai Lietuvoje. Hiršas Ošerovičius.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  54. ↑ "The Devil’s Spell, by Grigorijus Kanovičius.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  55. ↑ "Partisans of Vilna.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  56. ↑ "Maskvoje pristatomos knygos „Mergaitė ir getas“ autorė kaunietė: „Rašiau lietuviškai, o jidiš mane išmokė Hitleris“.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  57. ↑ "Joseph Lowin. Cynthia Ozick.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  58. ↑ "Author Esther Hautzig Dies at 79.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  59. ↑ "Joseph Berger. Modern Holocaust Memorial: Thesis of Victim on Internet.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  60. ↑ "Rex Weiner. Counter-Culture's Paul Krassner Nears 80.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  61. ↑ "Ron Rosenbaum. Bob Dylan and God, God and the Holocaust - why didn't God stop the Holocaust?." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  62. ↑ "Artūras Jančys. Holokaustas: lietuvių kaltės jausmas ir inkvizicijos laužai.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..

Vikiteka

Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Holokaustas_Lietuvoje&oldid=4449621"