Holokaustas Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apleistas paminklas holokausto aukoms prie IV forto Kaune. Dvikalbis įrašas akmenyje: „Čia, IV forte, 1941 m. naciai ir jų vietiniai talkininkai nužudė apie 4 000 žydų, vien rugpjūčio 18 d. daugiau kaip 500 Kauno geto inteligentų“

Holokausto nacių okupuotoje Lietuvoje metu buvo beveik visiškai išnaikinti Lietuvos generalinėje srityje gyvenę žydai.[1] Lietuvoje holokaustas prasidėjo nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Iš maždaug 208 000–210 000 žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyti 190 000–196 000, didžioji dalis tarp 1941 m. birželio ir gruodžio mėn.[2][3]


 Battle for Wesnoth Map Editor.png  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Taip pat nužudyta maždaug 9 000 žydų pabėgėlių iš Lenkijos ir 6 000 žydų, atvežtų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Neskaičiuojant į TSRS gilumą pabėgusių, išžudyti apie 96 % Lietuvos žydų (maždaug 190 000 žmonių). Po karo Lietuvoje liko vos apie 9 000 žydų.[3] Lietuvos istorijoje Holokaustas pasižymi didžiausiu aukų skaičiumi per trumpą laikotarpį.[4]

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Iki karo nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 160 000 žydų. Kartu su prie Lietuvos prijungtame Vilniaus krašte gyvenusiais ir iš Lenkijos pasitraukusiais, žydų skaičius Lietuvoje prieš nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą pasiekė apie 250 000 žmonių.

Antrajam pasauliniam karui prasidėjus Lietuva priglaudė tūkstančius lenkų ir žydų pabėgėlių iš Lenkijos, o prieš tai – tūkstančius žydų pabėgėlių iš Klaipėdos krašto.[6] Lietuva laikėsi neutraliteto ir atsisakė galimybės pulti Lenkiją atkovoti jos okupuotą Vilnių.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Okupacijos metu išaugo lietuvių priešiškumas žydams. Lietuvos aktyvistų frontas vykdė propagandinę antisemitinę veiklą.[7] Holokaustas Lietuvoje prasidėjo po to, kai nacistinė Vokietija 1941 m. birželio 22 d. užpuolė Tarybų Sąjungą.

Holokausto eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Birželio sukilimas ir pogromai[taisyti | redaguoti kodą]

1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Puolimo pradžioje žydus žudė tiek vokiečių kariai ir policininkai, tiek lietuviai, atsiliepiantys į Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimus sukilti. 1941 m. sukilėliai veikė savarankiškai, dažnai bendradarbiaudami su nežymiu Vokietijos karių ar policininkų skaičiumi. Žydus žudė ir neverčiami vokiečių. Per pirmąsias dvi karo savaites buvo nužudyta apie 4000 žydų Kaune, apie 3000 žydų Šiauliuose, pasienyje ir kitose Lietuvos vietose.[3] [8]

Pagrindinis straipsnis – 1941 m. birželio sukilimas.

Birželio 23 d., Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabas veikdamas vyriausios LAF vadovybės vardu per radiją paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą.[8]

1941 m. birželio 24 d. Vokiečių kareivis su Lietuvos žydais. Netrukus jie privalės apsitvarkyti šluota ir semtuvėliu. Vokietijos 612-oji propagandos kuopa, fotografas Hanisch.

Birželio 24 d., Gargžduose, šalia Vokiečių okupuoto Klaipėdos krašto, Tilžės gestapo ir Klaipėdos policininkų būrys sušaudė 201-ą žmogų. Tai buvo pirmasis masinių žudynių aktas.[9] Jurgis Bobelis, grįžęs iš bombų susprogdinto Rygos kalėjimo, kaip Kauno miesto komendantas nurodė pranešti per radiją, kad iš žydų namų šaudoma į artėjančius vokiečius ir kad už vieną sušaudytą vokietį bus sušaudyta šimtas žydų.[10] [8][11] Kauno karo komendantūra paskelbė atsišaukimą, kad visi nepriklausomos Lietuvos policininkai privalo grįžti į savo darbo vietas, o sukarintos Šaulių sąjungos nariai turi vykti į savo vietoves. Per artimiausius mėnesius raginimui pakluso apie 40 % policininkų (maždaug 3 000). Laikinoji Lietuvos vyriausybė savo pirmajame posėdyje priskyrė Lietuvos vidaus reikalų ministro kompetencijai saugumo policiją, miestų policiją ir kalėjimus. Vokiečiai uždėjo namų areštą premjerui Kaziui Škirpai Berlyne, todėl jo pareigas perėmė švietimo ministras Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Veikiantys partizanų būriai, iš viso 3365 vyrai, buvo suskirstyti į 42 punktus, esančius Kaune ir priemiesčiuose. Visi ginklai turėjo būti registruoti.[8] Lietuvos prezidentas Antanas Smetona Čikagos laikraščiui pareiškė: „Sukilimas, matyt, buvo sukurstytas Vokietijos.“ Vėliau Kazys Škirpa rašė, „šitoksai pareiškimas buvo tolygus durklo smūgiui į nugarą naujajai Lietuvos vyriausybei, o pasakymas, esą sukilimas sukurstytas Vokietijos, buvo ne tik gryna insinuacija, bet ir apdrabstymas purvais mūsų tautos laisvės kovotojų, sudėjusių kraujo aukas už Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimą“.[12]

1941 m. birželio 25 d. pirmasis „Į Laisvę“ numeris

Birželio 25 d. A operatyvinės grupės vadovas Walteris Stahleckeris įsikūrė Kaune ir pradėjo organizuoti žydų ir komunistų žudynes.[9] Į Kauną įžengė vokiečių reguliaroji kariuomenė. Jos generolas Maximilian von Pohl, Kauno karo lauko komendantas, įsakė neleisti lietuviams jų sutikti plakatais ar iškilmėmis. Jis sutiko santykius palaikyti tik su Kauno karo komendantu Jurgiu Bobeliu, kuris tapo Laikinosios vyriausybės ryšininku.[13] Lietuvių aktyvistų frontas pradėjo leisti dienraštį Į laisvę.[14] Lietuvių nacionalistų partija įregistruota viešais įstatais su centru Kaune ir skyriais provincijoje. Kaune, Jonavos gatvėje, netoli tilto per Nerį, vedančio į Vilijampolę, maždaug 25 vyrai buvo priversti šokti, kalbėti žydiškas maldas, dainuoti rusiškas dainas, daryti mankštą, o galiausiai juos lietuviai parklupdė ir sušaudė.[8] Prasidėjo Vilijampolės pogromas, kuriam vadovavo Laikinajai vyriausybei nepavaldus Algirdas Klimaitis ir kuriame žuvo 800 žydų.[8] Lietuvos pasiuntinys Vašingtone, Povilas Žadeikis, savo rašte JAV Valstybės departamentui Laikinąją vyriausybę pavadino „marionetine valdžia“.[12]

Birželio 26 d. Walter Stahlecker susitiko su 16-osios armijos abvero karininku aiškintis, kodėl jis nesilaikė susitarimo, pagal kurį ypatingieji SS būriai neveikia karo veiksmų zonoje.[8] Ministras pirmininkas Ambrazevičius posėdyje teigė, kad „Klimaičio partizanų grupė nebendradarbiauja su lietuviškuoju ginkluotų jėgų štabu. Tuo tarpu Lietuvos partizanai palaiko ryšius su LAF ir laikinąja vyriausybe. Suimami visiškai nekalti asmenys arba jų butuose atliekamos kratos.“[8]

Birželio 27 d. Vokietijos kariuomenė baigė užimti visą Lietuvą.[15] Kaune įvyko Lietūkio garažo žudynės, kuriose buvo nukankinti ir nužudyti maždaug 50 žydų. Laikinosios vyriausybės posėdyje, komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus Kaune, Lietūkio garaže. "Nutarta, kad nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams vengti viešų žydų egzekucijų. Patirta, kad šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe. Iš Vokiečių karinės vadovybės Kaune patirta, kad leista organizuoti Apsaugos Batalioną grynai kariškais pagrindais. Ši žinia su džiaugsmu priimta ir nutarta šį batalioną remti, finansuoti ir, jei bus galimybių, šios rūšies apsaugą plėsti ypač provincijoje." [16]

1941 m. birželio 28 d. Prienai. Žydai verčiami dirbti. Fotografas Trautvetter.

Birželio 28 d., Kaune veikę lietuvių sukilėlių būriai buvo nuginkluoti. Įsakyta juos pakeisti sukarintais ir organizuotais junginiais. Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė mokėti partizanams atlyginimą.[9] [8]

Pogromai ir pirmosios plataus mąsto žudynės pirmiausiai buvo nukreiptos prieš sveikus, suaugusius žydus. Žudynes bandyta pateisinti antisemitine propaganda, prilyginančia žydus bolševizmui.[3]

Nacių okupacijos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Birželio 29 d. Kauno karo komendantūra įkūrė Tautos darbo apsaugos (TDA) batalioną. 3-ioji kuopa su vokiečių gestapininkais pradėjo vykdyti sistemingas masines žydų žudynes Kauno fortuose ir provincijoje.[9] 16-osios armijos vyriausiasis intendentas rašo: „Lietuvių laisvės judėjimo išpuoliai prieš komunistus ir žydus nutraukti. Tolesnės egzekucijos vyksta prižiūrint Kaune veikiančiam SS vadui“. Vyriausiosios reicho saugumo valdybos viršininkas Reinhardas Heydrichas, remdamasis birželio 17 d. Berlyne žodžiu išdėstytais samprotavimais, SS ir policijos operatyvinių grupių vadams priminė, „Naujai užimamuose kraštuose negalima trukdyti prieš komunistus ir prieš žydus nusiteikusių gyventojų pastangoms apsivalyti. Priešingai – jas reikia inicijuoti, tiesa, nepastebimai, ir skatinti, o prireikus nukreipti teisinga linkme, bet taip, kad vietos „savisaugos būriai“ vėliau negalėtų minėti gautus nurodymais arba politinius tikslus… Iš pradžių reikia vengti sudarinėti nuolatinius iš centro valdomos savisaugos būrius; vietoj jų tikslinga skatinti vietinius liaudies rengiamus pogromus, kaip nurodyta anksčiau“.[8]

Birželio 30 d. Kauno miesto komendantas Jurgis Bobelis informavo laikinąją vyriausybę apie „žydų koncentracijos stovyklos“ įrengimą. Ministrų kabinetas nusprendė, kad jo išlaikymu turi rūpintis komunalinio ūkio viceministras Antanas Švilpa kartu su J.Bobeliu.[8]

Liepos 2 d. Kauno stoties lietuvių karo komendantas nurodė paženklinti visus žydus ir jų namus, suimti visus komunistus ir konfiskuoti žydų turtą.[8] Karlo Jägerio vadovaujamas 3/A operatyvinis būrys perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje. [9]

Kauno VII forte SS štandartenfiurerio Karlo Jagerio įsakymu liepos 4 d. sušaudyti 463 žydai, liepos 6 d. – 2 514 žydų.[9] Daugelis išgyvenusiųjų pasakojo, jog liepos 6 d., pajėgūs lietuviai krepšininkai sužaidė draugiškas varžybas su vokiečių karių rinktine. Lietuviai organizatoriai davė laimėtojams galimybę sušaudyti po dešimts žydų.[17][18] Jurgis Bobelis įsakė išlaisvinti 70 vyrų, buvusių Lietuvos nepriklausomybės karų savanorių.[18] Po pirmųjų šaudymų VII forte atsistatydino apie 200 Kauno komendantūros Tautos darbo apsaugos bataliono kareivių.[19]

Liepos 7 d. Jurgis Bobelis pranešė laikinajai vyriausybei, jog Stahleckeris pranešęs, kad „masinė žydų likvidacija“ toliau nebus vykdoma, ir nurodęs Vilijampolėje steigti žydų getą į kurį visi Kauno žydai privalėjo persikelti iki rugpjūčio 15 d.[8] Liepos 10 d., Jurgis Bobelis ir Kauno miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas išleido tokį įsakymą ir kartu liepė žydams nuo liepos 12 d. nešioti geltoną skiriamąjį ženklą.[9][8] Žydų persikėlimo komitetas nesulaukė jų pritarimo rasti tinkamą vietą getui ir atidėti persikėlimą.[8]

Liepos 11 d. bataliono vadas Andrius Butkūnas mirties bausme uždraudė suimti žmones ir daryti kratas be vadovo įsakymo.[8]

Liepos 17 d., Hitlerio aktu sudaryta ministerija Rytų okupuotoms sritims.[14]

Jono Pyragiaus vadovaujami voldemarininkai norėjo pašalinti Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį dėl to, kad jis trukdė išžudyti Lietuvos žydus. [20] Vokiečių SD pritariant, liepos 23-24 d., jie bandė nuversti Laikinąją vyriausybę.[14][11] Jiems tai nepavyko, tačiau jie perėmė visas lietuvių ginkluotas pajėgas. Kapitonas Stasys Kviecinskas tapo Kauno karo komendantu vietoj Jurgio Bobelio, majoras Kazys Šimkus tapo Tautinio darbo apsaugos bataliono vadu vietoj Andriaus Butkūno ir Vytautas Reivytis tapo Lietuvos saugumo policijos viršininku vietoj Igno Taunio. Lietuvos provincijoje, pagal Karl Jäger ataskaitą, prieš pučą, nuo liepos 10 iki 20 d. buvo sušaudyti 191 žydas, tuo tarpu iškart po pučo, 234 žydai buvo sušaudyti liepos 28 d. Panevėžyje, 254 žydai liepos 29 d. Raseiniuose, 251 žydas liepos 31 d. Utenoje, 254 žydai rugpjūčio 1 d. Ukmergėje ir taip toliau beveik kasdien buvo sušaudomi šimtai žydų. Rugpjūčio 15–16 d. Rokiškyje buvo sušaudyti 3 200 žydų, tarp jų moterys ir vaikai. [21]

Liepos 25 d., vokiečiai paskyrė Lietuvą valdyti generalinį komisarą Theodor Adrian von Renteln. Jie paskelbė civilinės okupacinės administracijos įvedimą Pabaltijo kraštuose. Laikinoji vyriausybė kreipėsi į jį audiencijos.[14] Liepos 26-27 d. administracija įsikūrė Lietuvoje. Įsakus išleido Kaune, Lietuvos de facto centre. Pradėta ruoštis Lietuvos provincijoje gyvenančių žydų žudymams.[8]

Liepos 28 d., vokiečiai išleido savo taisykles žydams. Jurgis Bobelis mėgino gauti Laikinosios vyriausybės pritarimą švelnesnėms nuostatoms.[reikalingas šaltinis]

Rugpjūčio 1 d., Laikinoji vyriausybė svarstė Žydų padėties nuostatus.[22]

Rugpjūčio 5 d., generalkomisaras Theodor Adrian von Renteln priėmė Laikinąją vyriausybę ir perskaitė, kad jis perėmė buvusios laisvos Lietuvos valstybės civilinę valdžią, vietoj sovietinės teisės veiks iš dalies buvusios Lietuvos teisė. Lietuvos laikinoji vyriausybė paskutiniame posėdyje apžvelgė šešių savaičių darbą ir sustabdė savo veiklą prieš savo valią.[14]

1941 m. rugpjūtis – gruodis[taisyti | redaguoti kodą]

1941-42 m., šalia Kauno. Einsatzgruppe A nariai šaudo žydus. Maskvoje išleista nuotrauka

1941 rugpjūčio 16 d. Lietuvos policijos departamentų viršininkas Vytautas Reivytis pasiuntė vietos policijos nuovadoms aplinkraštį, kuriuo liepė sulaikyti visus žydų tautybės vyrus ir taip pat moteris, pasižymėjusias bolševikinėje veikloje, pristatyti juos į susisiekimo punktus, ir surinkus pranešti Policijos departamentui.[23] Anot istoriko Sauliaus Sužiedėlio, tai iš tikrųjų buvo nurodymas žudyti visus žydus.[24] Hamano skrajojantis būrys kartu su Tautinio darbo apsaugos bataliono 3-kuopa sušaudydavo lietuvių sulaikytus žydus.

Nuo 1941 m. rugsėjo iki lapkričio mėn. nacių pareigūnai Ostlande ginčijosi, ar išžudyti visus ten esančius žydus, kaip to ėmėsi SS padaliniai, ar išsaugoti dirbančius kariuomenei naudingus darbus, kaip reikalavo civilinės valdžios vadovas Heinrich Lohse ir Vokietijos kariuomenė. Lapkričio mėn. jie sutarė getuose likusius žydus palikti gyvus.

1941 m. lapkričio 29 d. 1-mo bataliono vadas Kazys Šimkus surengė vakarienę pagerbti Karl Jäger ir jo bendradarbius. Dalyvavo visi svarbiausi lietuvių batalionų karininkai. Lietuvių nacionalistų partijos generalinis direktorius Zenonas Blynas savo dienoraštyje rašė, Buvo kalbų. Kurmies kalbėjo apie 'sunkų darbą', bet taip reikia, turi visi žydai išnykti, taip Fuehreris liepia. Šimkus griozdiškai akcentavo, kad mes, lietuviai, visi prisidėsime, mielai dirbame, eisime iki pat galo su vokiečiais. Jegeris tik trumpai pakalbėjo, bet be reikšmės. ... [vokietis SD karininkas] irgi kalbėjo apie 'sunkų darbą', bet reikia; kalbėjo jumoristiškai. Virbickas pakalbėjo apie tai, kad prieš didelę šventę lietuviai pratę apvalyti namus... Nieko blogo, discorso di grammatica [elementarūs pasisakymai]... Kitų - plepalai. [25]

1941 m. gruodžio mėn 1 d. 3/A operatyvinio būrio vadas Karlas Jėgeris savo atąskaitoje rašė, Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4 500, Kaune apie 15 000, Vilniuje apie 15 000.[26] Iš viso iki tada jo būrys ir lietuviai talkininkai sušaudė 124 000 žydų Lietuvoje, taip pat 10 000 žydų Daugpilyje, 3 000 žydų Minske ir šimtus komunistų bei psichinių ligonių. [21] [27]

1941 gruodžio mėn. 18 d. Okupuotų Rytų teritorijų ministras Alfredas Rozenbergas iš Berlyno nurodė, Ekonominiai klausimai iš esmės neturėtų būti siejami su šios problemos sprendimu. Priedo, pageidaujama, kad iškylantys klausimai būtų sprendžiami tiesiogiai su SS vyresniuoju ir Policijos vadu. Šis nurodymas atspindėjo Adolfo Hitlerio apsisprendimą 1941 m. gruodžio mėnesį išžudyti visus Europos žydus, kuriuo tikslu 1942 m. sausio 20 d. įvyko Vansė konferencija. Tačiau Ostlande vyravo supratimas, jog karas greit nesibaigs, ir būtina kariuomenę visaip aprūpinti.[26]

Kauno getas[taisyti | redaguoti kodą]
Pagrindinis straipsnis – Kauno getas.
Kauno IX fortas

Rugpjūčio mėnesį Kauno žydai buvo žudomi IV forte. Visi Kauno žydai privalėjo persikelti į spygliuota viela aptvertą Vilijampolės getą. Geto komendantu tapo Fritzas Jordanas, seniūnų tarybos pirmininku – Elchananas Elkesas, o geto žydų policijos viršininku – Moisiejus Kopelmanas.[9]

Nuo rugsėjo mėn. iki lapkričio mėn. stambias Baltarusijos žydų žudynes vykdė Kaune suorganizuotas majoro Antano Impulevičiaus vadovaujamas 2-asis (vėliau pavadintas 12-uoju) lietuvių policijos batalionas.[9]

Spalio mėnesį Kauno žydai buvo žudomi Kauno IX forte. Spalio men. 29 d. įvyko didžiausia Kauno žydų žudynių akcija. Jų išvakarėse gestapininkai Kauno gete atrinko apie 10 tūkstančių žydų sušaudymui: daugiavaikes šeimas, fiziškai silpnus asmenis, senelius ir ligonius. Juos iš Kauno geto išvarė į IX fortą ir ten sušaudė iš anksto iškastuose grioviuose. Šaudė daugiausia Tautos darbo apsaugos bataliono 3-ioji kuopa ir apie 20 vokiečių gestapininkų. Karlas Jageris tai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“. Pasak jo raporto, tą dieną nužudyta 9 200 žydų: 2007 vyrai, 2 920 moterų ir 4 273 vaikai.[9]

Ketvirtadalį Kauno geto žydų kasdien vesdavo iš geto į dirbtuves dirbti po dvylika valandų į parą. Aleksoto aerodrome kasė tunelius, tampė betoną, krovė į lėktuvus. Kiti geto dirbtuvėse siūvo uniformas.[28]

1943 m. kovo 26 d. Kauno gete oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis atnaujino žydų žudynes. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiodami po namus atiminėjo iš motinų vaikus ir mėtė juos į autobusus. Pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir siundė šunimis. Per dvi dienas surinko apie 1,7 tūkst. vaikų ir senelių, suėmė 130 geto policininkų, kuriuos kitą dieną sušaudė IX forte.[9]

1944 m. liepos 8 d. pradėta likviduoti Kauno getą. Liepos 12 d., gestapininkai ėmė padeginėti geto namus. Iš jų bėgantys žmonės buvo šaudomi. Sudegino beveik visus gyvenamuosius namus ir geto dirbtuves. Nužudė apie 1 tūkstantį žmonių. Apie 300–400 žydų išsigelbėjo. Iš Kauno geto iš viso išvežė 6–7 tūkst. žmonių. Liepos 19 d. į Štuthofo koncentracijos stovyklą nuvežta 1208 moterys ir vaikai iš Kauno geto. Liepos 26 d. 1893 Kauno ir Šiaulių žydai (801 moteris, 546 mergaitės ir 546 berniukai) buvo vežami iš Štuthofo į Osvencimo koncentracijos stovyklą, kur dauguma žuvo.[9]

Vilniaus getas[taisyti | redaguoti kodą]
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus getas.
Vilniaus getas, Julijano Klačko gatvė 1941 m.

Vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų Paneriuose dar neįsteigus Vilniaus getų.[9]

Pirmosiomis 1941 m. rugsėjo dienomis komisaro Hanso Hingsto iniciatyva buvo įkurti Vilniaus getai. Hanso Hingsto adjutantui ir referentui žydų reikalams Franzui Mureriui buvo pavesti praktiniai organizavimo darbai. Jis kartu su Vilniaus miesto burmistru Karoliu Dabulevičiumi senamiestyje parinko getui vietą. 1941 m. rugsėjo 6 d. policija perkėlė Vilniaus žydus į du getus. 30 tūkstančių žydų perkėlė į Didijį getą Nr.1 ir apie 10 tūkstančių į Mažąjį getą Nr.2. Spalio mėn. visi Mažojo geto gyventojai buvo nužudyti ir Mažasis getas buvo uždarytas.[9]

Vokiečių saugumo policijos ir SD duomenimis iki Vilniaus geto likvidacijos, Vilniaus srityje buvo kalinami 24 108 žydai.[29] Vilniaus gete žydai suorganizavo teatrą, simfoninius ir džiazo orkestrus, du chorus, ligoninę, mokyklas, košerinio maisto valgyklas, slėptuves.[30]

Vilniaus gete susibūrė dvi pogrindžio pasipriešinimo organizacijos, komjaunuolio Iciko Vitenbergo vadovaujama 350 karių sukilimą rengiantį F.P.O. (Fareynegte Partizaner Organizatsye – Jungtinę partizanų organizaciją) ir Jochelio Šeinboimo 200 daugiausiai vyresnių, žydų policininkų „Dror“ (Kova) išvedanti kovotojus į miškus.[31] 1942 m. liepos 15 d. vokiečiai paskyrė Jakovą Gencą Vilniaus žydų policijos ir geto vienvaldžiu. Jis tarėsi kiek ir kokių žydų atiduoti jiems žudyti.[32] [33]

1943 m. liepos mėn. panaikintos Vilniaus getui pavaldžios žydų darbo stovyklos Kenoje ir Bezdonyse. Vokiečių gestapininkai ir lietuvių policininkai sušaudė daugiau kaip 500 jose dirbusių žydų.[9]

Duobė, kurioje buvo deginami Paneriuose nužudytųjų palaikai 1944 m.

Rugsėjo 23-24 d. likviduotas Vilniaus getas. Geto kalinius padalino į kelias grupes: apie 11 tūkst. darbingų vyrų ir moterų išsiuntė į Estijos ir Latvijos koncentracijos stovyklas, o 3,5 tūkst. senyvo amžiaus žmonių, moterų ir vaikų išvežė išžudyti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje.[9] Vokiečių kariuomenės inžinierius majoras Karl Plagge priėmė 1000 žydų, jų tarpe moterų ir vaikų, į darbo lagerį Subačiaus gatvėje, kur jais rūpinosi.[34]

Šiaulių getas[taisyti | redaguoti kodą]
Pagrindinis straipsnis – Šiaulių getas.

1943 m. spalio 1 d. SS ėmė kontroliuoti Šiaulių getą, kuris tapo koncentracijos stovykla. Jo viršininku paskirtas SS hauptšarfiureris Hermanas Schleefas. Lapkričio 5 d., iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai, vadovaujami SS hauptšturmfiurerio Ludwigo Förstero, atrinko, sugaudė ir į Vokietijos koncentracijos stovyklas išvežė 570 vaikų ir 260 senelių žydų. Kartu su suimtaisiais savo noru išvažiavo žydų tarybos nariai B Kartunas ir A Kacas.[9]

Utenos getas[taisyti | redaguoti kodą]
Pagrindinis straipsnis – Utena#Žydų bendruomenė.

Prieš II pasaulinį karą Utenoje ir jos apylinkėse gyveno keletas tūkstančių žydų tautybės Lietuvos piliečių: Utenoje apie 3,5 tūkst., Užpaliuose – apie 360. Vyžuonose – 49 šeimos, Leliūnuose – 10 šeimų, taip kituose miesteliuose.

1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesio Utenoje ir Molėtuose buvo nužudyta 4 603 žydų tautybės asmenys – vyrai, moterys ir vaikai. Pagrindiniai žudymai vyko rugpjūčio 29 d., kai Rašės miškelyje šalia Utenos nužudyta 3782 žydų tautybės Lietuvos piliečiai.

Gyvenimas getuose[taisyti | redaguoti kodą]

Likę žydai, daugiau nei 40 000, atliko priverstinius darbus getuose ir darbą lageriuose.[3] Veikė Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getai. Jie buvo perpildyti, gatvės pilnos šiukšlių ir išmatų. Žydus marindavo, jie gaudavo maistą pagal korteles, maždaug 800 kalorijų į dieną.[35] Rūpinosi savo našlaičiais ir senukais, kentėjo badą, šaltį, nuovargį, neviltį, sirgo.[36]

Lietuvių laikysena[taisyti | redaguoti kodą]

1942 m. lapkričio 14 d. Kazys Grinius, Jonas Pranas Aleksa ir Mykolas Krupavičius įteikė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, kuriame smerkė vokiečių veiksmus prieš lietuvius ir paminėjo, kad lietuvių tauta „nepritaria priemonėms taikomoms Lietuvos žydams“.[37] [38]Gestapas ištrėmė Grinių į tėviškę, o Aleksą ir Krupavičių įkalino ir vėliau ištrėmė į Vokietiją.[39]

1942 m. pabaigoje vokiečiai uždarė legaliai ėjusį antisemitinį lietuvių laikraštį „Į laisvę“. Lietuvių frontas pradėjo leisti tuo pačiu pavadinimu pogrindinį leidinį 10000 egzempliorių tiražu. 1943 m. gegužės 25 d. jame buvo rašoma, „Per 80 % Lietuvos žydų išžudyta. Šaudymams vadovavo vien vokiečiai. Juos vykdė taip pat vokiečiai ir lietuviškomis uniformomis apsivilkę padugnės – visokie jankai ar jaskiai, kuriuos vokiečiai nugirdydavo ir leisdavo žudomuosius apiplėšti. Lietuvių tauta nuo tų masinių skerdynių apsiribojo. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė neišleido nė vieno prieš žydus nukreipto nuostato, nors visa lietuvių tauta jautė šviežiai padarytą skriaudą ir laukė, kad teisingumo ranka nubaustų tą žydų dalį, kuri bolševikams padėjo aktyviai kankinti Lietuvą. Vysk. Brizgys viešai įspėjo lietuvius nesutepti rankų svetimu turtu ir krauju“.[40]

Žydų getų naikinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Getai ir darbo lageriai buvo sunaikinti. Daug žydų buvo nužudyta, o kiti deportuoti į Latviją, Estiją, Lenkiją ir Vokietiją.[3]

1943 m. vasario mėn. pasibaigė „Stabilizacijos laikotarpis“. Nacių administracija nusprendė likviduoti getus. Pirmiausia tai padarė prie Lietuvos generalinės srities prijungtose Svyrių ir Ašmenos apskrityse. 1943 m. kovo mėn. likvidavo Švenčionių, Mikailiškių, Ašmenos ir Salų getus. Apie 3 tūkst. šių getų kalinių perkelti į Vilniaus getą. 1943 m. balandžio 5 d. traukinys su Rytų Lietuvos miestelių žydais sustojo Paneriuose. Daugiau kaip 4 tūkstančius žydų išlaipino ir sušaudė Panerių miškelyje. Šaudant žydus dalyvavo ir lietuvių policininkai. Tik nedaugeliui žydų pavyko pabėgti ir grįžti į Vilniaus getą.[9]

Žydai ir tarybiniai partizanai[taisyti | redaguoti kodą]
Abba Kovner su Fareynikte Partizaner Organizatsye (Jungtinių partizanų organizacijos) nariais

Nuo balandžio iki liepos Vilniaus apygardoje sustiprėjo sovietinių partizanų judėjimas. Iš Vilniaus geto pabėgo maždaug 600 žydų. Dauguma jų stojo į partizanų būrius. Tai paskatino nacių administraciją panaikinti Vilniaus apygardos getus ir darbo stovyklas.[9]

1943 m. birželio 21 d. Heinrichas Himleris įsakė likviduoti visus Ostlando teritorijoje esančius getus ir perkelti darbingus žydus į SS valdomas koncentracijos stovyklas.[9]

1944 m. sausio 29 d. apie šimtą sovietų partizanų kartu su 30 jiems pavaldžių žydų partizanų sudegino jiems pasipriešinusį Kaniūkų kaimą, Eišiškių apskrityje, ir nužudė 35 lenkus.[41]

Tarybinė okupacija[taisyti | redaguoti kodą]

1944 m. liepos 13 d. Tarybų sąjungos Raudonoji armija užėmė Vilnių. Iš Karl Plagge’o darbo lagerio išlindo 250 jame pasislėpusių žydų.[34]

1945 m. gegužės 2 d., amerikiečių kariuomenė išlaisvino Dachau koncentracijos stovykloje likusius gyvus Kauno ir Šiaulių žydus.[9]

Holokausto pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad tik 9000 Lietuvos žydų išliko po karo.[3] Karo pabaigos sulaukė 2-3 tūkst. Vilniaus žydų, 2,4 tūkst. Kauno geto žydų ir 350–500 Šiaulių geto žydų.[9] 3 000 Lietuvos žydų buvo išgelbėti civilių.[42] Maždaug 8000 žydų spėjo pabėgti iš Lietuvos pirmomis Holokausto dienomis.[8] 1941 m. birželio 14-18 d. sovietų NKVD ištrėmė 12 832 Lietuvos gyventojų, tarp jų 2045 žydų.[43] 1918–1939 metais iš Nepriklausomos Lietuvos emigravo 14 tūkstančių žydų, iš jų 1928 m.-1939 m. į Palestiną išvyko 9 tūkstančiai žydų.[44] Sovietų Sąjunga mirties bausme nuteisė apie 250 Lietuvos gyventojų už dalyvavimą holokauste. Sunaikinta savita Lietuvos žydų kultūra.

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

1945 m. lapkričio 23 d. Lietuvos žydė Reba Levy, kalėjusi Dachau koncentracijos stovykoje, pokariniame jos pareigūnų ir kalinių teisme atpažįsta kaltinamąjį Johann Victor Kirsch. Fotografas Miller.

1942 m. lapkričio mėn. įsteigta SSRS Ypatingoji valstybinė komisija vokiečių fašistinių grobikų bei jų bendrininkų nusikaltimas nustatyti ir ištirti. Lietuvos Ypatingoji komisija sudaryta 1944 m. rugpjūčio mėn., kuriai pirmininkavo LKP CK pirmininkas Antanas Sniečkus. Iš viso joje dirbo 24256 žmonės. Ji skaičiavo nuostolius, nuo kurių paskui priklausė Vokietijos reparacijų dydis.[15]

1946 m. pradžioje Rygoje Pabaltijo Karo apygardos tribunolas teisė žymiausius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikusius nacių karinius nusikaltėlius.[15]

1946-47 m. Niurnbergo teismas iškėlė Holokausto mastą, o 1955 m. Poliakov ir Wulf jį išsakė tiksliais skaičiais.[47]

1953 m. Izraelio knesetas įsteigė valstybinį paminklą Yad Vashem holokausto aukoms atminti.[48] Nuo 1963 m. pagerbiami Pasaulio tautų teisuoliai – kitų tautybių žmonės gelbėję žydus. Iki 2012 m. pagerbtas 831 Lietuvos gyventojas. [49] Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyrius yra sudaręs sąrašą daugiau kaip 2300 šeimų, išgelbėjusių daugiau kaip 3000 Lietuvos žydų.[42]

Dokumentika ir kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Smurgonių litvakas Avrom Sutskever iš Vilniaus geto pabėgo pas partizanus. Maskvoje jis parašė savo išgyvenimų gete kroniką ir pradėjo epą „Geheymshtot“ ('Slaptasis miestas') apie žydus, besislapstančius Vilniaus kanalizacijoje. Palestinoje jis parašė savo kūrinį „Lider fun togbukh“ ('1974–1981. Eilėraščiai iš dienoraščio'), kaip visuomenė gali atgimti, kaip nužudyti geto žydai gyvuoja išlikusiųjų prisiminimuose. Chaim Grade, vienas iš Yung Vilne steigėjų, savo 1951 m. apysaka jidiš kalba „Mano ginčas su Hersh Rasseyner“ (angl. My Quarrel with Hersh Rasseyner) aprašo pokalbį su Holokausto išgyventoju, nebetikinčiu Dievu. Pagal apysaką pastatytas 1991 m. filmas The Quarrel („Ginčas“).

Panevėžietis Hiršas Ošerovičius parašė apsakymą „Žmonės ir antžmogiai“, pagal kurį 1967 m. Juozo Miltinio teatre pastatytas spektaklis.[50] Icchokas Meras parašė romaną „Lygiosios trunka akimirką“ apie gyvenimą gete. Grigorijus Kanovičius 2008 m. parašė romaną „Šėtono apžavai“ apie litvakų ir lietuvių santykius 1940-41 m. [51]

1986 m. režisierius Joshua Waletzky sukūrė dokumentinį filmą „Partisans of Vilna“ apie Abba Kovner ir kitų žydų partizanų veiklą Vilniaus gete.[52] Abba Kovner šias kovas vaizdavo poezijos rinkiniais „Ad Lo-Or“ ('Lig nešviesos') 1947 m. ir „Ha-Mafteach Tzalal“ („'Raktas paskendo') 1951 m. Dramaturgas Joshua Sobol sukūrė „Getas“ apie Vilniaus getą ir jos prieštaringai vertinamą vadą Jakovą Gencą. Jevgenijus Cimbalas 2011 m. sukūrė filmą „Dienoraštis iš sudeginto geto“ pagal Kauno geto paauglės Tamaros Lazerson-Rostovskajos užrašus.[53]

JAV litvakė Cynthia Ozick parašė apysakas „The Shawl“ ('Šalikas', 1980 m.) ir „Rosa“ (1983 m.)[54] Vilniuje užaugusi Esther Hautzig 1968 m. parašė romaną „The Endless Steppe“ („Nesibaigianti stepė“) apie savo vaikystę Sibire, į kurį 1941 m. sovietai ištrėmė jos šeimą. Ji taip pat aprašė, kaip kiti jos giminės žuvo Vilniaus gatvėse bei Paneriuose.[55] 1993 m. Esther Hautzig prisijungė prie 600 gyvų išlikusių Vilniaus geto žydų, mininčių geto naikinimo 50 metų sukaktį. [56]

Yaffa Eliach, vaikystėje su šeima prasislapsčiusi Eišiškių apylinkėse, 1988 m. parašė „Hasidic Tales of the Holocaust“ ('Hasidų Holokausto pasakos'), 1998 m. – „Once There Was a World: A 900-Year Chronicle of the Shtetl of Eishyshok“ ('Kadaise buvo pasaulis: Eišiškių miestelio 900 metų kronika'). JAV holokausto muziejui, kasmet sulaukiančiam dviejų milijonų lankytojų, ji sukūrė vieną iš instaliacijų, maždaug 10 m aukščio „Veidų bokštą“ (angl. Tower of Faces) iš 1 600 nuotraukų iš Eišiškių žydų gyvenimo. Įsivaizduojamas geto orkestrų grožis ir aistra įkvėpė litvakų kilmės bardą Leonard Cohen sukurti dainą „Dance Me to the End of Love“. Holokaustu piktinosi Bob Dylan – litvakų kilmės bardas. [57] Su jam būdingu juodu humoru holokaustą mini savo 1964 m. dainoje „With God on Our Side“ ('Su Dievu mūsų pusėje').[58]

Rašytojas Balys Sruoga savo išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje aprašė romanu „Dievų miškas“. 1945 m. parašytas romanas išleistas tiktai 1957 m. 2005 m. Algimantas Puipa sukūrė filmą romano pagrindu.

2011 m. Kauno kamerinis teatras pastatė Daivos Čepkauskaitės dramą „Diena ir naktis“, paremtą Holokausto tema.[59]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Šablonas:Porat, Dina (2002). "The Holocaust in Lithuania: Some Unique Aspects". In David Cesarani. The Final Solution: Origins and Implementation. Routledge. pp. 161–162. ISBN 0-415-15232-1.
  2. MacQueen, Michael (1998). „The Context of Mass Destruction: Agents and Prerequisites of the Holocaust in Lithuania“. Holocaust and Genocide Studies 12 (1): 27–48. doi:10.1093/hgs/12.1.27. ISSN 8756-6583
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 "Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvados." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 16 d..
  4. Bubnys, Arūnas (2004). “Holocaust in Lithuania: An Outline of the Major Stages and Their Results”, The Vanished World of Lithuanian Jews. Rodopi, 218–219. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 90-420-0850-4“..
  5. "Žydai Lietuvoje. Utena.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 27 d..
  6. "Gintautas Surgaila. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje." Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 4 d..
  7. [1] Elmantas Meilus. „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija“ (1941–1944), p. 33
  8. 8,00 8,01 8,02 8,03 8,04 8,05 8,06 8,07 8,08 8,09 8,10 8,11 8,12 8,13 8,14 8,15 8,16 8,17 "Christophas Dieckmannas, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį: Šaltiniai ir analizė.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
  9. 9,00 9,01 9,02 9,03 9,04 9,05 9,06 9,07 9,08 9,09 9,10 9,11 9,12 9,13 9,14 9,15 9,16 9,17 9,18 9,19 9,20 9,21 "Arūnas Bubnys. Trumpa holokausto Lietuvoje istorija, istoriografija ir bibliografija.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
  10. "Dov Levin. II. My First Reaction to the Nazi German Conquest." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  11. 11,0 11,1 ""Veikiame gestapo vardu, pulkininke", birželio 25 d. 2012 m.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  12. 12,0 12,1 "Kazys Škirpa: Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. 1975.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  13. "Gediminas Zemlickas. Birželio sukilimui vis dar stinga deramos vietos Lietuvos istorijoje ir tautos savimonėje.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 25 d..
  14. 14,0 14,1 14,2 14,3 14,4 "Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (LLV)." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  15. 15,0 15,1 15,2 "Rimantas Zizas. Nežydų kilmės Lietuvos piliečių persekiojimas, civilių gyventojų žudynės.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 2 d..
  16. Anušauskas, Arvydas (2001). “Protokolas Nr.5”, Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 9986-757-45-2“..
  17. "The Basketball Game & Murderous Prize." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  18. 18,0 18,1 "Holokaustas Lietuvoje: žydų pogromai Vilijampolėje ir masinės žudynės VII forte." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 26 d..
  19. "Tautos atsakas sovietams - sukilimas. Pokalbis su Augustinu Idzeliu. Antra dalis.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 12 d..
  20. Liekis, Algimantas (2000). “Patikėję gestapu”, Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22 - 08 05). Lietuvos mokslas. Vilnius., 177. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 9986–795-05–2“..
  21. 21,0 21,1 "The Jager Report." Nuoroda tikrinta 2014 m. balandžio 9 d..
  22. "Kęstutis Skrupskelis. Chaoso dienos.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
  23. "Christophas Dieckmannas ir Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė.." Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 13 d..
  24. "Saulius Sužiedėlis: „Holokaustas – centrinis moderniosios Lietuvos istorijos įvykis“." Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 13 d..
  25. Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m.. Lietuvos istorijos instituto leidykla, 241-242. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-9986-780-98-4“..
  26. 26,0 26,1 "Yitzhak Arad. The Murder of the Jews in German-Occupied Lithuania (1941-1944). The Vanished World of Lithuanian Jews. Edited by Alvydas Nikžentaitis, Stefan Schreiner, Darius Staliūnas.." Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 18 d..
  27. "Holokausto Lietuvoje buhalterija: Karlo Jägerio „Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas“." Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 18 d..
  28. "Hidden History of the Kovno Ghetto. Inside the Ghetto. Forced Labor.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  29. "Vilnius Ghetto." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  30. "Irit Abramski, Andrej Šapiro. Vilniaus getas.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  31. "The Escape to the Rudnicki Forest." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  32. "Jacob Gens: The Holocaust in the Vilna Ghetto." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  33. "Jacob Gens: The Terrible Choice." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  34. 34,0 34,1 "Moral Courage: The Search for Major Plagge." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 30 d..
  35. "Nutrition in the Ghettos." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  36. "Life in the Ghettoes." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 29 d..
  37. "Pilietinės drąsos memorandumas. 1942-ieji. Lietuva.." Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 19 d..
  38. "Profesorius Jonas Pranas Aleksa.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 4 d..
  39. "M.J.Adomaitis. Per Gyvenimą Nešė Valia. Mykolo Krupavičiaus (1885 - 1970) valstybinio darbo 70 mėtų sukakčiai.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 4 d..
  40. Kviklys, Bronius (1946). “Žydų išžudymas - nacių niekšybė”, Lietuvių kova su naciais 1941-1944 m.. Mintis, 18.
  41. "Rimantas Zizas. Žudynių Kaniūkuose pėdsakais.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 30 d..
  42. 42,0 42,1 "Viktorija Sakaitė. Žydų gelbėjimas.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 20 d..
  43. "Gedulo ir vilties diena.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 12 d..
  44. ""Lietuvių-žydų santykiai. Istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Stenograma. Praktinis seminaras-diskusija. 1999 m. balandžio 23 d.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 12 d..
  45. {{cite web |url=http://books.google.com/books?id=zkZC6bp3upsC&pg=PA604&lpg=PA604&dq=Lipchitz+holocaust&source=bl&ots=9tY3fNR1-o&sig=zANG1Y6HdIDWYX73qq10qrsG-hA&hl=en#v=onepage&q=Lipchitz%20holocaust&f=false
  46. {{cite web |url=http://viz.cwrl.utexas.edu/content/marc-chagalls-exodus-another-visit-harry-ransom-centers-king-james-bible-exhibition?page=112
  47. "Irving Louis Horowitz. Stages in the Evolution of Holocaust Studies: From the Nuremberg Trials to the Present. Human Rights Review. November 2009, Volume 10, Issue 4, pp 493-504." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 2 d..
  48. "About Yad Vashem.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 4 d..
  49. "Names and Numbers of Righteous Among the Nations - per Country & Ethnic Origin, as of January 1, 2012." Yad Vashem. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 20 d..
  50. "Žydai Lietuvoje. Hiršas Ošerovičius.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  51. "The Devil’s Spell, by Grigorijus Kanovičius.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  52. "Partisans of Vilna.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  53. "Maskvoje pristatomos knygos „Mergaitė ir getas“ autorė kaunietė: „Rašiau lietuviškai, o jidiš mane išmokė Hitleris“.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  54. "Joseph Lowin. Cynthia Ozick.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  55. "Author Esther Hautzig Dies at 79.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  56. "Joseph Berger. Modern Holocaust Memorial: Thesis of Victim on Internet.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  57. "Rex Weiner. Counter-Culture's Paul Krassner Nears 80.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  58. "Ron Rosenbaum. Bob Dylan and God, God and the Holocaust - why didn't God stop the Holocaust?." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..
  59. "Artūras Jančys. Holokaustas: lietuvių kaltės jausmas ir inkvizicijos laužai.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 3 d..

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Holokaustas Lietuvoje – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka