Prienai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Prienai
      
Prienų reginys
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Kauno apskritis Kauno apskritis
Savivaldybė Prienų rajono savivaldybė Prienų rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 8 894
Plotas 7,87 km²
Tankumas (2023) 1 130 žm./km²
Pašto kodas LT-59100
Vikiteka Prienai
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Príenai
Kilmininkas: Príenų
Naudininkas: Príenams
Galininkas: Príenus
Įnagininkas: Príenais
Vietininkas: Príenuose

lenk. Preny, rus. Прены[2]

Prienai – miestas Lietuvos pietuose, Kauno apskrityje, abipus Nemuno. Prienų rajono savivaldybės ir Prienų seniūnijos centras. Didžioji Prienų dalis yra išsidėsčiusi kairiajame Nemuno krante – dešiniajame yra tik Paprienės mikrorajonas, kuriame yra centrinė ligoninė. Taip pat yra senelių globos namai. Per Nemuną Prienuose nutiestas vienas tiltas – Greimų tiltas. Miesto centre yra Laisvės aikštė, medinė Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia (pastatyta 1750 m.), krašto muziejus,[3] kultūros centras, paštas, Ldk Kęstučio paminklas (pastatytas iš bronzos 1937 m., skulptorius K. Ausiejus; atstatytas 1990 m., skulptorius G. Kamarauskas, architektas K. Lupeikis), Prienų piliavietė (arba Butlerio pilis) ir Revuonos parkas (miesto parkas), link šiaurės – miesto kapinės.

Prie Drubengio kranto išlikę vienos didžiausių Lietuvoje buvusių popieriaus dirbtuvių (XVIII–XIX a.) pastatai. Išlikęs vandens malūnas, pastatytas XIX a. Prienų piliavietės ir Prienų dvaro vietoje.

Prienų bažnyčia
Riboženklis nuo Kauno pusės

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto vardas tikriausiai yra asmenvardinis vietovardis – dar ir dabar yra tokia pavardė. Viena legenda pasakoja, kad vietovė pavadinta čia medžiojusio kunigaikščio Prienio vardu. Esą šis legendinis kunigaikštis, sužavėtas apylinkių grožio, pastatė čia pilį ir davė jai savo vardą. Pagal kitą padavimą, senovėje į Prienus siųsdavo nusikaltėlius, kurių vienas (pavarde Prienas) prie Mielupio upelio pasistatęs sodybą, gavusią savininko pavardę.[4]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytauto gatvė

Miestas yra 39 km į pietus nuo Kauno, 100 km į vakarus nuo Vilniaus, 30 km į šiaurę nuo Alytaus ir 40 km į rytus nuo Marijampolės. Šiaurės vakariniame Prienų pakraštyje yra kolektyvinių sodų, pietvakariuose plyti Prienų šilas. Miesto pakraščiai prie Nemuno kranto priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui. Link Birštono kurorto veda asfaltuotas takas pėstiesiems ir dviratininkams. Miesto prieigose prie kelio į Kauną stūkso Mačiūnų (Prienų) piliakalnis.

Per Prienus eina magistralinis kelias:

Krašto keliai:

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriniai šaltiniai apie Prienus rašo nuo 1502 m., kai Ldk Aleksandras Prienų dvarą ir aplinkines žemes padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. 1604 m. pastatyta pirmoji Prienų bažnyčia. Vėliau Lietuvos valdžia jo visus turtus konfiskavo.

Prienų miestas pradėjo augti XVII a. prie dvaro. 1609 m. jam buvo suteiktos Magdeburgo teisės, šalia senosios gyvenvietės (matyt, linijinio plano) išmatuota naujoji (įprastinio stačiakampio plano). XVII a. 1-ojoje pusėje miestas padidėjo, bet per kartus keliskart degė. 1782 m. Prienų rakto inventoriuje aprašyta kvadratinė miesto aikštė, prie kurios buvo 27 žydų kiemai ir sinagoga. Prie Dvaro, Žaliosios, Kauno, Bažnyčios, Birštono, Balbieriškio gatvių buvo 95 kiemai.[5] 1785 m. įkurta popieriaus dirbtuvė, viena didžiausių to meto Lietuvoje (išlikęs pastatas prie Popierinės tvenkinio). Joje savo veiklą pradėjo vokietis G. Thierbach, gaminęs aukštos kokybės popierių. 1791 m. Seimas atnaujino savivaldos teises, suteikė antspaudą ir herbą.

XIX a. miestas kiek išaugo – 1827 m. buvo 1972, o 1897 m. 2477 gyventojai. XIX a. pabaigoje Prienai – Marijampolės apskrities miestas.[6]

1924 m. balandį Prienus nusiaubė didžiulis potvynis.[7] 1933 m. rytiniame miesto pakraštyje buvo pradėtos statyti kareivinės Ldk Kęstučio penktojo pulko kariams. 1937 m. lapkričio 14 d. kareivinių teritorijoje ant Nemuno kranto atidengtas ~10 metrų aukščio Kęstučio paminklas.[8]

Pokario laikotarpiu apylinkėse veikė Tauro apygardos, Geležinio Vilko partizanų rinktinės partizanai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. Prienai tapo apskrities pavaldumo miestu. 1954 m. miestą nusiaubė gaisras. Sovietmečiu veikė „Sūduvos“ siuvimo fabrikas, sviesto, duonos įmonės, Eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla (ESAG).

1996 m. patvirtintas naujasis Prienų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a. vidurys Prienų seniūnijos centras ? ?
1580 m. Prienų tijūnystė ? ?
17911795 m. Prienų valsčiaus centras Prienų apskrities centras ?
17951807 m. ? Prūsija
18071815 m. ? Varšuvos kunigaikštystė
XIX a. – XX a. pradžia Marijampolės apskritis Lenkijos karalystė
1919, 19331946 m.
19461950 m. Prienų apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Prienų rajono centras Kauno sritis
19531995 m.
1995 Prienų seniūnija Prienų rajono savivaldybės centras Kauno apskritis

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1800 m. ir 2021 m.
1800 m. 1827 m. 1897 m.sur.[9] 1898 m.*[2] 1923 m.sur.[10] 1939 m. 1959 m.sur.[11] 1970 m.sur.[12] 1976 m.[13][14]
952 1 972 3 778 3 500 3 260 4 200 5 423 7 550 9 300
pagal LTE[15]
1979 m.sur.[16] 1989 m.sur.[17] 2001 m.sur.[18] 2011 m.sur.[19] 2017 m. 2018 m. 2019 m. 2020 m. 2021 m.sur.
9 398 11 909 11 353 9 867 8 848 8 610 8 514 8 452 8 796
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 9 867 žmonės:[20]

2001 m. gyveno 11 353 žmonės:[21]

1923 m. gyveno 3 260 žmonės:[22]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švietimo ir ugdymo įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pramonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pramonė Prienų mieste pradėjo kurtis XVII a. pabaigoje, įkūrus popieriaus fabriką – malūną. 1868 m. Prienuose įsteigtas alaus bravoras, kuris tiekdavo aukštos kokybės alų Suvalkų, Vilniaus, Kauno gubernijoms. Jis veikė iki 1941 m.

Šiuo metu, vienas įžymesnių ir didesnių objektų – vienintelė buvosioje TSRS veikianti sklandytuvų gamykla AB „Sportinė aviacija“. Įmonė įkurta 1969 m. Čia dirbo ir konstruktorius Balys Karvelis, sukūręs pirmą stiklaplastikio sklandytuvą BK-7, geriau žinomą kaip „Lietuva“.

Taip pat veikia UAB „Termikas“, AB „Nerka“, užsiimanti orlaivių remontu.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sportinę veiklą vykdo Kauno parašiutininkų ir Kauno apskrities sporto klubai. Miesto krepšinio klubas Prienų Rūdupis 2009 m. sezone tapo NKL čempionais, o 2009–2010 sezone pateko į LKL. Taip pat veikia Aviakonstruktorių federacijos centras – Prienų aviakonstruktorių klubas. Mieste įsikūrę FK Rūdupis Prienai ir FK Ąžuolas Prienai futbolo klubai. 2011 m. LKL sezone užėmė 3-iąją, vietą.

Pociūnuose ypač gerai išvystytas aviacijos ir parašiutinio sporto sektorius.

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestas Šalis
Liubanis Lenkija
Karkila Suomija
Talsai Latvija
Tiūris Estija

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 Прены. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 25 (49) : Праяга — Просрочка отпуска. С.-Петербургъ, 1898., 63 psl. (rus.)
  3. Prienų krašto muziejus
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 165–166
  5. „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 48
  6. Preny (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 34 psl. (lenk.)
  7. Brigita Ragickaitė. Didžiausi Lietuvos potvyniai: istorinėse nuotraukose – šiurpą keliantys vaizdai. 2017-04-11, Delfi.lt (tikrinta 2022-07-29).
  8. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio paminklas. 2015-07-23, Geraprienuose.lt (tikrinta 2023-06-10).
  9. http://elib.shpl.ru/ru/nodes/15159-vyp-5-okonchatelno-ustanovlennoe-pri-razrabotke-perepisi-nalichnoe-naselenie-gorodov-spb-1905#mode/inspect/page/31/zoom/6
  10. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  11. PrienaiMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 918 psl.
  12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  13. PrienaiLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 200 psl.
  14. Kazys Misius, Algimantas Miškinis ir kt. Prienai 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 445
  15. Tarybų Lietuvos enciklopedija nurodo kita gyventojų skaičių 1976 m. - 9100
  16. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  17. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  18. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  20. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2009-06-01 iš Wayback Machine projekto.
  21. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš Archive.is projekto
  22. 1923 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.
  • Prienai. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 225 psl.