Daugpilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Daugpilis latv. Daugavpils

Miesto centras 1912 metais

Daugpilis 55°53′0″N 26°32′0″E / 55.88333°N 26.53333°E / 55.88333; 26.53333 (Daugpilis)Koordinatės: 55°53′0″N 26°32′0″E / 55.88333°N 26.53333°E / 55.88333; 26.53333 (Daugpilis)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė:	Latvija
Istorinis regionas:	Latgala

Įkūrimo data:	1582
Meras:	Žanna Kulakova

Gyventojų (2007):	111 600
Plotas:	72,48 km²
Tankumas (2007):	1 540 žm./km²
Altitudė:	102 m

Pašto kodas:	LV-540(1-2); LV-540(4-5); LV-5410; LV-54(12-15); LV-54(17-20); LV-5422; LV-5465
Tinklalapis:	www.daugavpils.lv
Vikiteka:	DaugpilisVikiteka

Kirčiavimas:	Daũgpilis

Miesto planas 1655 m.

Diunaburgo pilis XVII a.

Daugpilio tvirtovė. Šiuolaikinis vaizdas

Peterburgo-Varšuvos geležinkelio stoties rūmai

Paminklas 1919 m. kovoms atminti

Vienybės tiltas

Lapkričio 18-tosios gatvė

Daugpilis (latv. Daugavpils, latg. Daugpiļs, t. y. pilis prie Dauguvos; carinėje Rusijoje Dvinsk) – miestas Latvijos pietryčiuose, prie Dauguvos upės. 1893–1920 m. vadintas Dvinsku. Antrasis gyventojų skaičiumi šalies miestas. Svarbi sausumos ir vandens kelių sankryža; geležinkelio parko remonto įmonė. Elektros instrumentų, dviračių, sintetinio pluošto, audinių, baldų, avalynės ir maisto pramonės įmonės. Veikia Daugpilio universitetas, Rygos politechnikos instituto filialas. ^[1]

[taisyti] Istorija

Miestą įkūrė Livonijos ordinas, už 18 km nuo buvusios lietuvių gyvenvietės Naujinio Nuo 1275 m. buvo komtūrijos centras su įtvirtinta pilimi.

Pagrindinis straipsnis – Dinaburgo pilis.

Lietuviai ne kartą ją puolė, sugriaudavo, o 1281–1313 m. valdė. 1561-69 priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, vėliau – ATR. 1577 m. Diunaburgą užėmė ir nuniokojo rusų kariuomenė, vadovaujama Ivano IV. Miestas buvo atstatytas visai kitoje vietoje – 19 km žemiau Dauguvos.(Joje šiandien ir išsidėstęs dabartinis Daugpilis). Naujosios Diunaburgo tvirtovės statybą pabaigė Lietuvos-Lenkijos karalius Steponas Batoras, 1582 m. naujajam miestui suteikė Magdeburgo teises. Nuo 1677 m. Diunaburgas tapo Uždaugavio vaivadijos sostinė.

XVII a. Diunaburgas trumpam (1656 – 1667 m.) pervadintas Borisoglebsku. Po pirmo ATR padalinimo 1772 m. pateko į Rusijos imperiją, nuo 1802 m. priklausė Vitebsko gubernijai.

Pagrindinis straipsnis – Daugpilio tvirtovė.

XIX a. pr. mieste pastatyta karinė tvirtovė, suvaidinusi svarbų vaidmenį 1812 m. atremiant Napoleono puolimą.

1826 m. pagal Peterburge patvirtintą projektą prasidėjo intensyvi miesto statyba – tvirtovės kariškiams bei jų šeimų nariams reikėjo gyvenamo ploto. Įsikūręs svarbių vandens bei sausumos keių sankryžoje Daugpilis tapo svarbiu transporto mazgu. XIX a. traukiniai kursuodavo į Peterburgą (nuo 1860 m.), į Rygą (nuo 1861 m.), į Varšuvą (nuo 1862 m.), į Oriolą (nuo 1866 m.) ir į Radviliškį (nuo 1873 m.).

XIX ir XX a. sandūroje mieste veikė daugiau nei 60 pramonės įmonių, iš kurių stambiausios buvo: geležinkelio dirbuvės, odos apdirbimo gamyklos, degtukų ir sagų fabrikai. Pirmasis medinis tiltas, kuris sujungė abu Dauguvos krantus, buvo pastatytas dar 1812 m. Vėliau įrengti dar keli mediniai, o nuo 1853 m. – ir pirmasis plieno konstrukcijų tiltas Baltijos kraštuose.

Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu gyventojų daugumą sudarė žydai (46 %), rusai (27,5 %) ir lenkai (16,3 %). 1913 m. mieste buvo 39 mokyklos, iš jų dvi vidurinės (realinė mokykla ir moterų gimnazija), 1857 m. atidarytas teatras , o taip pat 15 nedidelių ligoninių bei dvi vaistinės. Miesto prieigose Mežcieme stovėjo 1883 m. grafo Pliaterio-Zibergo įkurta gydykla „Pogulianka“. Iki pat I pasaulinio karo pradžios šiame rajone kūrėsi vasarotojai ir 1915 m. jame jau stovėjo 117 vasarnamių.

XIX ir XX a. sandūroje ir kitame Dauguvos krante esančioje Gryvoje vyko statybos. (Administraciškai ji priklausė Kuržemės gubernijos Ilūkstės apskričiai). Čia išaugusiai gyvenvietei 1912 m. suteiktos miesto teisės. I pasaulinio karo metu dauguma pramonės įmonių kartu su darbininkais buvo evakuota į Rusijos gilumą, o mieste įsikūrė 5-tosios rusų armijos štabas. Miestiečių skaičius sumažėjo keturis kartus.

Daugpilio atstatymas prasidėjo 1920 m., kai Lenkijos ir Latvijos armijos miestą išlaisvino nuo bolševikų. Nepriklausomybės metais suklestėjo kultūrinis gyvenimas. Nors mieste buvo 602 nedidelės pramonės įmonės, tačiau pramonės prieškarinis lygis visgi nebuvo pasiektas. II pasaulinio karo metu Mežcieme įsteigta stovykla „Stalag-340“ tarybiniams karo belaisviams, o Daugpilio tvirtovėje – žydų getas. 1944 m. liepos mėnesį vykusių mūšių metu didelė dalis miesto buvo sugriauta.

Pokario metais Daugpilyje kūrėsi naujos įmonės. Buvo pastatytos lokomotyvų remonto, elektros prietaisų ir kt. gamyklos, tarp jų ir didžiausia chemijos pramonės įmonė Latvijoje – Daugpilio cheminio pluošto gamykla. Kartu su gamyklomis iškilo ir daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonai, didžiausias iš jų – „Chemikų gyvenvietė“. Nuo 1946 m. mieste važinėja tramvajus. 1956 m. prie Daugpilio prijungtas iki tol buvęs savarankišku Gryvos miestas. 1989 m. abu Dauguvos krantus sujungė Vienybės tiltas.

Šiuo metu Daugpilis yra antras pagal dydį Latvijos miestas ir trečias pagal dydį šalies pramonės centras. Daugpilio universiteto, 1988 m. atnaujinto miesto teatro, taip pat nacionalinių kultūrinių draugijų veiklos dėka Daugpilis tapo svarbiu Latgalos kultūriniu centru.

[taisyti] Architektūra

1810 – 1833 m. mieste pastatyta karinė tvirtovė. Jėzuitų bažnyčia, Evangelikų liuteronų bažnyčia, stačiatikių šv. Boriso ir Glebo cerkvė, katalikų Švč. Mergelės ir šv. Petro bažnyčios.