Lenkijos–Lietuvos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lenkijos–Lietuvos santykiai

Naujausiųjų laikų istorijos didžiąją dalį LenkijosLietuvos santykiai buvo labai komplikuoti, nežiūrint bendros valstybės 1569–1795 m. laikotarpiu, bendros padėties būnant Rusijos imperijos sudėtyje ir to, kad abi šalys 1918 m. atkūrė savo valstybingumą. Tik valstybėms darkart atkūrus nepriklausomybes ir Lenkijai Lietuvą pripažinus 1991 m. prasidėjo glaudus, kaimyninis bendradarbiavimas.

Abi šalys yra Jungtinių Tautų, ES, NATO, EBPO, Trijų jūrų iniciatyvos ir Baltijos Jūros Valstybių Tarybos narės.

Lietuva turi ambasadą Varšuvoje, kurioje Lietuvai iki 2018 m. lapkričio atstovavo ambasadorius Šarūnas Adomavičius, tuo tarpu Vilniuje yra įsikūrusi Lenkijos Respublikos ambasada, kurioje Lenkijai atstovauja ambasadorius Janušas Skolimovskis. Lenkijoje veikia Lietuvos konsulatas Seinuose, garbės konsulatai Katovicuose, Torūnėje, Poznanėje, Gdanske, Ščecine, Olštyne, Krokuvoje, Vroclave; Lietuvoje – Lenkijos garbės konsulatas Klaipėdoje. Lietuvoje gyvena 164 000 lenkų, Lenkijoje - 8000 lietuvių. Šalys turi 103 km ilgio sieną, kertant kurią nėra pasienio kontrolės.

1991 m. rugpjūčio 26 d. Lenkija pripažino atsikūrusios Lietuvos nepriklausomybę, o 1991 m. rugsėjo 5 d. atnaujinti diplomatiniai santykiai.

Institucinis dvišalis bendradarbiavimas užtikrintas per tris bendras institucijas, paprastai posėdžiaujančias dukart per metus: Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų Konsultacinis Komitetas, Lietuvos ir Lenkijos Seimų narių Asamblėja, Lietuvos ir Lenkijos Vyriausybių Bendradarbiavimo Taryba.[1] Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublika grupė (dabartinis pirmininkas – LLRA narys Jaroslav Narkevič).[2]

Dvišaliams santykiams įtaką daro neišspręsti klausimai, susiję su lenkų tautinės mažumos padėtimi Lietuvoje, ypač pavardžių rašybos[3] ir tautinių mažumų švietimo.[3] Anksčiau dažnai keltas dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių klausimas laikomas išspręstu.[4]

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santykiai tarp LDK ir Lenkijos karalystės iki Liublino unijos 1569 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos ir Lenkijos santykiai prasidėjo dar ankstyvose Lietuvos valstybingumo fazėse XIII a., o santykiai tarp lenkų ir lietuvių tautų siekia dar bent kiek senesnius laikus. Santykiai suintensyvėjo Mindaugui prijungus dalį slavų žemių prie LDK, taip įgavus sieną su Lenkijos karalyste. Tuo laikotarpiu tarp naujų kaimynių vyko kariniai konfliktai dėl pasienio teritorijų. Vieno žymesniojo - 1262 m. žygio į Mazovijos kunigaikštystę metu nužudytas Mazovijos kunigaikštis Semovitas. Santykiai reikšmingai pagerėjo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Gediminui - jo valdymo metais sudaryta sąjunga su Lenkijos karaliumi Vladislovu I.[5] Gedimino duktė Aldona susituokė su Vladislovo I sūnumi, būsimu Lenkijos įpėdiniu Kazimieru III Didžiuoju. 1358 m. sutarta dėl Mazovijos-Lietuvos sienos, o 1385 m. vienijantis prieš bendrą priešą - Kryžiuočių ordiną - buvo pasirašyta Krėvos sutartis, padėjusi pamatus būsimai sąjunginei Lietuvos-Lenkijos valstybei. Nepaisant to, dar XIV a. pab. tarp šalių buvo kilęs Haličo-Voluinės karas. 1410 m. bendros Lietuvos ir Lenkijos pajėgos pasiekė strateginę pergalę Žalgirio mūšyje.

Dėl grėsmių iš vis stiprėjančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės Lietuva siekė ryšių su Lenkija stiprinimo ir 1569 m. sudarė Liublino uniją, kuria įkurta sąjunginė federacinė valstybė, Abiejų Tautų Respublika, gyvavusi iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos ir padalijimų. Po padalijimų Lietuvos žemėse sulėtėjo lenkinimas, jį laikui bėgant pakeitė rusinimas.

Santykiai tarp lietuvių ir lenkų praradus valstybingumą (1795–1918)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiek lenkai, tiek lietuviai organizavo bendrus sukilimus prieš imperinės Rusijos valdžią (1831 m. ir 1863 m.). Abu sukilimai buvo numalšinti, po antrojo sukilimo uždrausta rašytinė lietuvių kalba (vietoje to leisti tik lietuviški leidiniai kirilica), paspartinta rusifikacija ir stačiatikybės plėtra Lietuvos ir Lenkijos žemėse.

Diplomatinių santykių nebuvimas atkūrus nepriklausomybes (1918–1938 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antilenkiška karikatūra tarpukario Lietuvos spaudoje...

1918 m. abi šalys atkūrė nepriklausomybę, tačiau netrukus tarp jų kilo karinis konfliktas. Taip prieš raudonosios ir baltosios armijos dalinius kovojusios Lietuvos ir Lenkijos pajėgos kovojo ir viena prieš kita. Pilsudskis siekė suburti naująsias valstybes į federaciją su Lenkija (vadinamą Tarpjūrį), tuo tarpu Lietuvoje sąjunginės valstybės idėja buvo visai nepopuliari. Planą siekta įgyvendinti ir konspiraciniu būdu - 1919 m. Lenkų karinė organizacija (POW) nesėkmingai bandė nuversti ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus vyriausybę, po sąmokslo Lenkų karinė organizacija Lietuvoje buvo likviduota. Panašiu laikotarpiu organizacija sėkmingai suorganizavo Seinų sukilimą ir, lietuvių pykčiui, išstūmė lietuvių dalinius iš Seinų. Nepaisant atvirai priešiškų santykių, šalys viena kitą de facto pripažino 1920 m. liepos 4 d., Lenkijai pripažinus Lietuvos vyriausybę. Viltis pagerėti santykiams žlugo, kai po tų pačių metų spalio mėn. pasirašytos Suvalkų sutarties buvo inscenizuotas Želigovskio maištas ir jėga užimta rytinė Lietuvos dalis, įskaitant sostinę Vilnių, užimtose teritorijose įkūrus marionetinę Vidurinę Lietuvą (1922 m. sausio 8 d. atplėštosios žemės formaliai prijungtos prie Lenkijos). Dėl šios priežasties Lietuva iki pat priverstinio diplomatinių santykių užmezgimo ir po to reiškė teritorines ambicijas Varšuvai, o tarp dviejų valstybių tvyrojo itin įtempti santykiai. 1920 m. lapkričio 17–lapkričio 21 d. vykusiame Giedraičių mūšyje Lietuvai pavyko atremti Lenkijos kariuomenės tolesnį veržimąsi į Lietuvos teritoriją, tačiau planuojamai kontratakai sutrukdė Tautų Sąjungos reikalavimas karinius veiksmus nutraukti. Tokiu būdu 1920 m. lapkričio 29 d. pasirašytos Kauno paliaubos, kuriomis nustatyta 6 km neutrali teritorija tarp Lietuvos ir Liucijaus Želigovskio kariuomenių.

Dėl susidariusios įtampos dvišaliuose santykiuose, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje būta didelės antipatijos viena kitos šalies atžvilgiu. Dėl to dažnai kentėdavo lietuviai, gyvenantys Lenkijai pavaldžiose teritorijose, ir lenkakalbiai, gyvenantys Lietuvoje. Valstiečių liaudininkų vyriausybė, 1926 m. laimėjusi rinkimus, reikšmingai praplėtė lenkų pradžios mokyklų tinklą (iki 1926 m. įsteigta 70 pradžios mokyklų). Tai labai piktino krikščionių demokratų opoziciją ir tautininkus, nes kai kurie mokytojai anksčiau buvo įtarti ir nubausti baudomis už antivalstybinės veiklos apraiškas.[6] Tai nė kiek nesušvelnino priešpriešos tarp tautų. Didelio atgarsio sulaukė 1926 m. rugsėjo 26 d. Kaune įvykęs smurto protrūkis, kurio metu įvyko susišaudymas ir buvo sunkiai sužeisti keturi žmonės, nes Kauno lenkų jubiliejinė religinė procesija buvo susieta su politiniais tikslais. Šis įvykis Lenkijos istoriografijoje laikomas pogromu prieš lenkus.

Analogiškai yra išlikę pasakojimų apie dažnus buitinius antilietuviškus išpuolius prieš lietuvių gimnazistus Vilniuje.[7] Po 1926 m. valstybinių perversmų Lenkijoje ir Lietuvoje, atitinkamų tautinių mažumų švietimo padėtis vis prastėjo. 1927 m. dvišalis konfliktas dar paaštrėjo, taikomojo vaidmens ėmėsi Tautų Sąjunga. Po J. Pilsudskio mirties įsitvirtinę Lenkijos nacionaldemokratai paskyrė Vilniaus vaivada Liudviką Bocianskį, kuris minimas kaip priešiškas krašto lietuvybės atžvilgiu. Daugelyje mokyklų apribota dėstojamoji lietuvių kalba. 1938 m. Vilniaus krašte neuždaryta veikė vienintelė gimnazija, Vytauto Didžiojo gimnazija[7]. Iki to laiko iš viso Vilniaus krašte uždarytos 266 lietuvių mokyklos, uždraustos beveik visos lietuviškos organizacijos, vykdoma osadnictvos politika, kuomet Lenkijos armijos veteranams siūloma įsikurti ginčytinose teritorijose.[8]

...ir antilietuviška karikatūra tarpukario Lenkijos spaudoje.

Vis dėlto nuo 1935 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. 1938 m. derybos nutrūko, ne už ilgo įvyko pasienio incidentas ties Marcinkonimis, po kurio Lenkija Lietuvą ultimatumu privertė užmegzti diplomatinius santykius. Tokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai užmegzti tik 1938 m. kovo mėn., o Lenkija Lietuvą de jure pripažino 1938 m. kovo 17 d.

Trumpas diplomatinių santykių laikotarpis (1938–1939 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Net ir užmezgus formalius diplomatinius santykius, nevengta atvirų nedraugiškų komentarų. Pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijoje buvo paskirtas Kazys Škirpa, pirmuoju Lenkijos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju atstovu Lietuvoje – Franciszekas Charwatas (paskirtas 1938 m. kovo 31 d.) Abu atstovai garsėjo nedraugišku požiūriu vienas kito šalies atžvilgiu – Kazys Škirpa Vokietijai užpuolus Lenkiją palaikė vokiečių siūlymus rytinę Lietuvos dalį atsiimti jėga, o Lenkijos atstovas Lietuvą vadinęs Kauno Lietuva ir kartą tosto metu palinkėjęs Lietuvai sugrįžti į Lenkiją. 1938 m. Lietuvai priėmus naują Konstituciją, kurioje sostine nurodytas Vilnius, ambasadorius F. Charwatas įteikė Lenkijos vyriausybės notą, kurioje pažymima Vilniaus priklausomybė Lenkijai pagal Ambasadorių konferencijos sprendimą.

Lenkijos pasiuntinybės kanceliarija pradžioje buvo įkurta tuometinio viešbučio Lietuva antrajame aukšte, o 1939 m. persikėlė į modernų pastatą Kęstučio g. 24 (dabartinis adresas – Kęstučio g. 38)[9].

Be nepaprastojo pasiuntinio Lietuvoje rezidavo šie diplomatiniai atstovai:

  • Maciej Załęski, pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1939 m.);
  • Slawomir Dziarczykowski, pasiuntinybės atašė (1939 m.);
  • Pulkininkas Leon Mitkiewicz-Żółłtek, karo atašė (1939 m.), palikęs nemažai memuarų, kuriuose itin teigiamai atsiliepė apie Kauno miestą;
  • Stanisław Westfal, spaudos atašė (1939 m.).

1939 m. Klaipėdoje labai trumpai veikė ir Lenkijos generalinis konsulatas, kur generalinio konsulo pareigas ėjo J. Weyer, tuo tarpu 1938-1939 m. Vilniuje veikė Lietuvos konsulatas.

Oficialūs santykiai tarp Varšuvos ir Vilniaus tęsėsi neilgai – nutrūko 1939 m. spalio mėn., kai po Trečiojo reicho ir TSRS užpuolimo Lenkija liovėsi egzistavusi, o jos pasiuntinys Lietuvai F. Charwat protestuodamas prieš tai, kad Lietuvai Tarybų Sąjungos perduotas Vilnius, kartu su pasiuntinybės nariais paliko Lietuvą. Anot Stasio Lozoraičio, Lietuvos užsienio reikalų ministerija Lenkijos pasiuntiniui buvo siūliusi toliau eiti savo pareigas.[10]

Santykiai karo metais (1939-1944 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkiją užpuolus Sovietų Sąjungai, dalis Lenkijos karių pasitraukė į Lietuvą ir buvo internuoti jos teritorijoje. Iš viso Lietuva iki 1939 m. spalio mėn. priėmė 13 tūkstančių internuotųjų karių, išskirstytų į septynias stovyklas.[11] Vėliau, 1972 m., apie prieglobsčio kariškiams ir civiliams suteikimą gyrė lenkų išeivijos istorikas Piotras Losovkis.[12]Nelikus Lenkijos valstybės, Lietuvos žinybos pro pirštus žiūrėjo į Lietuvos teritorijoje, ypač Vilniaus krašte, veikiančias lenkų pogrindines organizacijas.

Idėją lietuviams ir lenkams išeivijoje bendradarbiauti iš lietuvių pirmi pasiūlė Petras Klimas ir Eduardas Turauskas 1941 m. liepą.[13]1942 m. sausio mėn. Berne vyko derybos tarp lenkų (Aleksandras Ladošas) ir lietuvių atstovų išeivijoje, siekiant ateityje bendradarbiauti politiniais ir kitais klausimais. Vis dėlto iš to išplaukusią dvišalę deklaraciją lietuvių pusėje palaikė tik diplomatai Jurgis Šaulys ir Eduardas Turauskas,[14] tad santykiai reikiama linkme neišsivystė.

Nepaisant bendrų priešų, Nacių Vokietijos ir SSRS, būta ginkluotų susidūrimų tarp Lenkijos ir Lietuvos kovotojų, ypač Vilnijos regione, kuris nuo 1939 m. priklausė Lietuvai bei kuriame nuo 1943 m. ėmė veikti Armijos Krajovos būriai. Tarp kruviniausių epizodų - 1944 m. birželio pabaiga, kuomet tiek Vietinė rinktinė, tiek Armija Krajova įvykdė didelio masto žudynes prieš atitinkamai lenkų ir lietuvių civilius - Glitiškių žudynės ir Dubingių žudynės.

Bendradarbiavimas išeivijoje (1945–1990 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui laipsniškai imta bendradarbiauti tarp Lenkijos emigracinės vyriausybės ir Lietuvos egzilinės diplomatinės tarnybos bei VLIK atstovų. Pirmieji pavieniai asmeniniai kontaktai tarp išeivių iš Lenkijos ir Lietuvos imti megzti iškart po Antrojo pasaulinio karo perkeltųjų asmenų stovyklų barakuose. 1945 m. iniciatyvos megzti santykius su Lenkijos egziline vyriausybe ėmėsi Vaclovas Sidzikauskas, įsivaizdavęs bendradarbiavimą Vidurio Europos tautų bendroje organizacijoje ir siekęs pirmiau sutarti tautų išsivadavimo klausimu, o tik po to - dėl ginčytinų teritorijų.[15] Pradžioje galimybes labiausiai sunkino tai, kad Lietuva neturėjo lygiavertės egzilinės vyriausybės (vietoje to paraleliai egzistavo VLIK ir diplomatinė tarnyba) bei Vilniaus klausimas.[16] 1947 m. V. Sidzikausko iniciatyva buvo siekta apsikeisti notomis su Lenkijos atstovais, išvardinant sritis, kuriose bus bendradarbiaujama (tarpusavio pripažinimas, bendradarbiavimas kovoje dėl laisvės, ginčyjamų klausimų sprendimas tik taikiomis priemonėmis), tačiau tam pasipriešino Stasio Lozoraičio vadovaujama Lietuvos diplomatinė tarnyba ir reikalas ilgam laikui liko įšaldytas.[17] 1947 m. gruodžio 9 d. V. Sidzikauskas dar kartą susitiko su lenkų atstovais Londone, tarp jų užsienio reikalų ministru A. Tarnowski, tačiau negavo garantijos, jog ateityje nesutarus dėl Vilniaus nekils ginkluotų konfliktų.[18] 1959 m. birželio 20 d. VLIKo praplėstas prezidiumas svarstė, ar pasirašyti sutarties su Lenkijos išeivijos organu deklaraciją, tačiau klausimas buvo atmestas keturiems atstovams (socialdemokratų, Ūkininkų Sąjungos, Ūkininkų partijos ir mažlietuvių) balsavus „už“ ir penkiems (krikščionys demokratai, liaudininkai ir kiti) „prieš“. Deklaracijai nepritariantys motyvavo tuo, jog lenkai neatsisako pretenzijų į Vilnių ir esą Lenkijos „Rada“ nepakankamai reprezentatyvi, kad būtų VLIK partnerė.[19]

1948 m. lietuvių ir lenkų santykiai persikėlė iš asmeninės korespondencijos tarp diplomatų į viešąją erdvę, santykius imant aiškintis spaudoje.[20] 1948 m. gegužės 15 d. „Žiburių“ vyr. redaktorius Juozas Vytėnas išsiuntė laišką su klausimais Lenkijos prezidento pareigas einančiam Augustui Zaleskiui,[21] tų pačių metų liepos mėn. Lenkijos užsienio reikalų ministras A. Tarnowski pateikė į klausimus atsakymus raštu ir šie rugsėjo mėn. kaip viešas laiškas buvo išspausdinti „Žiburių“ laikraštyje.[22] Laiške pabrėžta, kad Lenkijos vyriausybė „pripažįsta nepertraukiamą nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimą“ ir „Lietuvos, o taip pat ir kitų Pabaltės valstybių prijungimą prie TSRS“ laiko „neteisėtu ir niekingu“. Atsakymuose leidžiama numanyti, kad Vilniaus kraštas laikomas Lenkijos žemėmis, tačiau pripažįstama teisė į žalos atlyginimą iš Vokietijos ir TSRS, palaikoma idėja, kad dalis Rytprūsių būtų prijungta prie Lietuvos.

Laikui bėgant dauguma Lenkijos išeivių atstovų ėmė nebereikšti pretenzijų į Vilniaus kraštą, tačiau lietuvių spaudoje ilgą laiką išliko įtarumas lenkų atžvilgiu. Buvęs karo atašė Leonas Mitkievičius savo 1968 m. laiške Stasiui Raštikiui rašė, kad „Vilniaus klausimas jau seniai išspręstas“.[23] Tuo tarpu kai kurie lietuvių atstovai turėjo vilčių, jog Lenkijos teritorijoje atsidūrusios lietuviškos žemės (Seinai, Punskas ir kitos) dar gali sugrįžti Lietuvai.[24] Iki 1984 m. bent dvi lenkų išeivių organizacijos, Nepriklausomybė (Niepodległość) ir Pomost, pripažino tuometį Lenkijos teritorinį status quo.[25]

1988 m. balandžio 30-gegužės 1 dienomis Lietuvos atstovo Vašingtone ir prie Šventojo Sosto Stasio Lozoraičio jaunesniojo iniciatyva organizuota Romos konferencija, kurios metu šv. Petro bazilikos Lietuvių koplyčioje laikytos bendros šv. Mišios, tarp lietuvių ir lenkų intelektualų diskutuota apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Konferencijoje dalyvavo Stasys Lozoraitis, Tomas Venclova, prof. Paulius Rubikauskas, Kazys Lozoraitis, Algimantas Gureckas, prof. Jerzy Kłoczowski, prof. Stanisław Stomma, Marcin Król, Marian Radwan, prof. Zbigniew Wójcik, Wanda Gawronska. Konferencija užbaigta priėmimu Lietuvos pasiuntinybėje Romoje.[26]

Susikūręs Solidarumo judėjimas Lenkijoje buvo labai palankus lietuvių atžvilgiu. 1981 m. Krokuvoje išleidžiama publikacija „Lithuania", kurioje atsigręžiama į Lenkijos kaimynus lietuvius, 1985 m. kartu su Lietuvos mokslo ir kultūros aplinkų atstovais minimos Krėvos unijos 600-sios metinės, o 1987 m. – Lietuvos krikšto metinės. 1989 m. pab.–1990 m. pr. Lenkijos spaudoje pasirodo Lenkijos–Lietuvos dialogui svarbūs tekstai: Atviras laiškas lietuviams ir Atviras laiškas lenkams (skelbta „Gazeta Wyborcza"). Pakartotinai leidžiamas bendras T. Venclovos ir Č.Milošo „Dialogas apie Vilnių", Znak publikacija apie Lietuvą, 1981 metų „Lithuania".[27] Kadaise priešinęs Vilniaus klausimas tapo vienijančiu simboliu - XX a. devintajame dešimtmetyje Solidarumas nelegaliai išleido keletą paštų ženklų su Lietuvos simbolika - viename jų pavaizduota Aušros vartų švč. Marija ir lietuviškai užrašyta: „Švenčiausioji Aušros vartų Dievo motina - išmelsk laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai“, kitame, išleistame 1987 m., - ženklas su nepriklausomybės paskelbimo bei ginkluotos pasipriešinimo kovos datomis ir užrašu „Dabar sovietų okupuoti“.[28]

Santykių tarp atkurtų Lietuvos ir Lenkijos Respublikų (nuo 1991 m.) eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomybės atgavimo priešaušryje Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo itin šilti ir draugiški. Reaguodama į 1991 m. sausio 13 d. įvykius Lenkijos valstybė pasmerkė jėgos panaudojimą. Prie TSRS ambasados Varšuvoje kelias dienas nepertraukiamai vyko demonstracijos paramai už nepriklausomybę kovojančiai Lietuvai pareikšti, renkamos piniginės aukos, taip pat vaistai ir maisto produktai, kurie sunkvežimiais buvo vežami į Vilnių. Lenkijos vyriausybė atšaukė iš Maskvos savo ambasadorių ir reikalavo sušaukti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferenciją TSRS veiksmų Lietuvoje ir Latvijoje klausimui aptarti bei pakvietė Lietuvos atstovus į savo delegacijos sudėtį. Anot 1991 m. vasario mėnesį atliktos apklausos, 90 % Lenkijos piliečių pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę.[27]

Sausio 13-osios agresijos dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (LRAT) buvo priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės emigracijoje“, kuriuo numatomas LRAT persikėlimas į kitą valstybę, jei prievarta būtų sutrukdyta LRAT vykdyti įgaliojimus.[29] Lietuvos užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo vizito į Lenkiją metu buvo aptarta galimybė įsteigti Lietuvos vyriausybę tremtyje tuo atveju, jei Lietuvos vyriausybė negalėtų funkcionuoti Vilniuje. 1991 m. vasarį į Varšuvą atvykus Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Rytų ir Vidurio Europos šalių skyriaus vadovui Edvardui Borisovui įsteigtas Lietuvos URM Informacijos biuras Varšuvoje (Ujazdowskie al. 13). Netrukus po Rugpjūčio pučo žlugimo 1991 m. rugsėjo 5 dieną biuras buvo performuotas į ambasadą, o laikinuoju reikalų patikėtiniu (vėliau ambasadoriumi) paskirtas Dainius Junevičius.[27]

Politinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1991 m. gan dažni dvišaliai aukščiausių pareigūnų vizitai. Dar 1990 m. birželį Lenkijoje savo pirmojo vizito į Lenkiją atvyko Lietuvos premjerė Kazimira Prunskienė. Savo kadencijos metu ne kartą Lenkijoje lankėsi prezidentas Valdas Adamkus, kaip ir Lietuvoje – Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. Valstybinio vizito atvykę taip pat buvo prezidentai Bronislavas Komorovskis ir Andžejus Duda.

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijoje yra aukštojo mokslo institucijų, rengiančių lituanistikos specialistus (Adomo Mickevičiaus universiteto Baltologijos katedra, Krokuvos Jogailaičių universiteto Polonistikos fakulteto Paribio literatūrinės kultūros katedros Lietuvos kultūros centras, Varšuvos universiteto Polonistikos fakulteto Bendrosios, Rytų Azijos lyginamosios kalbotyros ir baltistikos katedra), tuo tarpu Lietuvoje polonistus rengia Vilniaus universiteto Polonistikos centras. Vyksta daug akademinių mainų tarp Lietuvos ir Lenkijos universitetų, taip pat tarp kai kurių mokyklų.

Lenkų kultūros sklaidai veikia Lenkijos institutas Vilniuje.

Ekonominis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prekybos balanse vyrauja importas iš Lenkijos į Lietuvą. 2016 m. prekybos apyvarta tarp šalių siekė 4,74 mlrd. eurus. Lenkija yra trečia pagal apimtį prekybos partnerė.

  • Eksportas sudaro 2,05 mlrd. eurų; Lenkija yra eksporto partnerė nr. 3
  • Importas sudaro 2,69 mlrd. eurų; Lenkija yra importo partnerė nr. 3

Žinomiausi Lenkijos investuotojai Lietuvoje – PKN Orlen, PZU, Warta Glass.

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Lenkija yra ketvirta (investicijos siekia 957,82 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių Lietuvos investicijų užsienyje dydis Lenkijoje – taip pat ketvirtas (investicijos siekia 300,79 mln. eurų).

Lenkijos turistai sudaro 10,2% atvykstamojo turizmo į Lietuvą rinkos ir tai yra trečia rinka.[30]

Karinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvišalis bendradarbiavimas gynybos srityje visu pirma vyksta per bendro karinio dalinio LITPOLBAT tarptautiniam saugumui ir taikai palaikyti vystymą. Karinis dalinys sukurtas Lietuvos Alytaus motorizuoto pėstininkų bataliono ir vieno iš Lenkijos 15 mechanizuotos divizijos 4 brigados batalionų pagrindu. Štabas įsikūręs Ario vietovėje Lenkijoje.

Lietuvos kariai kartu su Lenkijos karinėmis pajėgomis dalyvavo taikos palaikymo operacijoje Irake.

Lietuva taip pat yra įsijungusi į trišalę Danijos, Vokietijos ir Lenkijos gynybinio bendradarbiavimo veiklą.

Pasiuntinių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lenkijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvai ir Lenkijai atkūrus diplomatinius santykius, laikinojo Lietuvos Respublikos reikalų patikėtinio pareigas ėjo Dainius Junevičius.

Nepaprastieji ir įgaliotieji ambasadoriai, reziduojantys Varšuvoje.

Pasiuntiniai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaprastieji ir įgaliotieji ambasadoriai, reziduojantys Vilniuje.

Lenkijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai Lenkijos piliečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už nuopelnus Lietuvai iki 2018 m. apdovanoti 215 Lenkijos piliečių.[31] Tai gausiausias skaičius tarp visų valstybių. Tarp apdovanotųjų – prezidentai Lechas Valensa (apdovanojimo atsisakė[32]), Aleksandras Kvasnievskis (Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine, 2005 m.), Lechas Kačinskis (Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine, 2009 m.), vienas Solidarumo įkūrėjų Adamas Michnikas (Sausio 13-osios atminimo medalis, 1992 m. ir LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius, 2001 m.) ir kiti.

Lenkijos ordinais yra apdovanoti šie lietuviai (sąrašas nepilnas):

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje
  2. Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublika grupė
  3. 3,0 3,1 Lietuvos draugas Lenkijoje: svarbu skatinti bendradarbiavimą, Lietuvos žinios
  4. [https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/dvikalbiu-lenteliu-problemos-nebeliks-stulpeliai-gatvese-tenkina-ir-centrine-ir-vietos-valdzia-56-467129 Dvikalbių lentelių problemos nebeliks: stulpeliai gatvėse tenkina centrinę ir vietos valdžią. 15min.lt.
  5. Frank N. Magill (2012 m. lapkričio 12 d.). The Middle Ages: Dictionary of World Biography. Routledge, 209. ISBN 978-1-136-59313-0.
  6. Benediktas ŠETKUS. Lenkų mokyklų steigimas Lietuvoje 1926 m.
  7. 7,0 7,1 „BE RYTO NAKTIS“: LENKIJOS OKUPUOTO VILNIAUS LIETUVIŲ GYVENIMAS. Bernardinai.lt
  8. Fearon, James D.; Laitin, David D. (2006). „Lithuania“ (pdf). Stanford University. p. 4. Nuoroda tikrinta 2018 m. lapkričio 25 d.. „From 1936 till 1939, 266 Lithuanian schools were closed in the entire territory of the former Vilnius Territory. Activities of almost all Lithuanian cultural organizations were banned there. In the areas controlled by Poland, resentments grew as a new settlement of Polish army veterans with economic ties to Poland brought greater Polonization.“ 
  9. Diplomatinis Kaunas
  10. S. Raštikio pro memoria, 1980 04 22, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 7877, p. 72-75
  11. LŽ archyvas. Karas žmogišku veidu. Lietuvos žinios
  12. S. Raštikio pro memoria, 1980 04 22, VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 7877, p. 72-75
  13. Podstawowe wiadomości o Polsce i Litwie (projekt 17.05.2005 r.)
  14. Podstawowe wiadomości o Polsce i Litwie (projekt 17.05.2005 r.)
  15. Milerytė-Japertienė, Giedrė (2014). Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje. Versus Aureus, 17. ISBN 978-609-467-096-1.
  16. Milerytė-Japertienė, Giedrė (2014). Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje. Versus Aureus, 17. ISBN 978-609-467-096-1.
  17. A. Bačkio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 22, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 17-18
  18. A. Tarnowskio ir T. Gwiazdowskio susitikimo su V. Sidzikausku ataskaita, 1947 12 12, IPMS, A. 11. E/1166
  19. M. Brako straipsnis „Mažoji Lietuva ir lenkai“, 1960 m., ALKA, M. Brako archyvas, 8 failas, p. 29-35
  20. A. Zaleskio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 07 24, Žiburiai, Nr. 29, p. 3.
  21. J. Vytėno laiškas A. Zaleskiui, 1948 05 15, IPMS, A. 11 E/1113
  22. A. Tarnowskio viešas laiškas „Žiburių“ redakcijai, Žiburiai, Nr. 42, p.1-2
  23. L. Mitkiewicziaus laiškas S. Raštikiui, 1968 06 05, VUB RS, f. 273-62
  24. VLIKo pareiškimas Jaltos klausimu, 1984. VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5874, p. 91-92
  25. A. Gurecko pastabos Jaltos klausimu, 1985. VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, p. 286-296
  26. Romos konferencijos dalyvių sąrašai, 1988. VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 1
  27. 27,0 27,1 27,2 Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas. Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje
  28. "Solidarumo" išleisti pašto ženklai
  29. LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS EMIGRACIJOJE, 1991 m. sausio 13 d. Nr. I-935, Vilnius
  30. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Dvišaliai ekonominiai ryšiai su Lenkija
  31. Lietuvos Respublikos Prezidentė. APDOVANOTŲ ASMENŲ DUOMENŲ BAZĖ
  32. L. Walesa atsisakė priimti valstybinį Lietuvos apdovanojimą
  33. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/keliolikai-zymiu-lietuvos-pilieciu-skirti-lenkijos-valstybes-apdovanojimai.d?id=80138995&fbclid=IwAR0cnA9OPmq_kZ5bPhnZ_0Js5Y4hWdh06IOtUFl2hLAXuEOsp8aBHzsTkiE#cxrecs_s Keliolikai žymių Lietuvos piliečių skirti Lenkijos valstybės apdovanojimai. delfi.lt]
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.