Krzysztof Penderecki

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Krzysztof Penderecki
Biografija
Pilnas vardas Krzysztof Eugeniusz Penderecki
Gimė 1933 m. lapkričio 23 d. (83 metai)
Dembica, Lenkija
Kilmė Flag of Poland.svg Lenkija
Žanrai religinė muzika
Veikla kompozitorius, dirigentas, smuikininkas, pedagogas
Instrumentai smuikas, fortepijonas
Svetainė krzysztofpenderecki.eu

Kšyštofas Pendereckis (lenk. Krzysztof Eugeniusz Penderecki; g. 1933 m. lapkričio 23 d.) – lenkų kompozitorius, pedagogas ir dirigentas.

Pendereckis vienas garsiausių ir sėkmingiausių lenkų kompozitorių apskritai. Tai liudija patys aukščiausi įvairiausių šalių kultūrinių, mokslinių, politinių organizacijų apdovanojimai, kurių jis turi daugiau kaip 30. Kompozitoriui suteikta penkiolikos meno ir mokslo akademijų garbės vardai, o kur dar žymiausių pasaulio universitetų bei aukštųjų muzikos mokyklų – Jeilio, Džordžtauno, Glazgo, Ročesterio, Bordo, Madrido, Belgrado, Maskvos, Poznanės, Krokuvos – garbės daktaro ir profesoriaus vardai. Yra pelnęs tris „Grammy“ apdovanojimus (1987, 1998 ir 2001 m.).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Dembicoje, teisininko Tadeušo Pendereckio ir Zofijos (mergautinė pavardė Wittgeinstein) šeimoje.

1951 m. apsigyveno Krokuvoje, kur privačiai mokėsi griežti smuiku pas S. Tawroszeviczių, muzikos teorijos ir kompozicijos pas T.Skolyszewskį.

1958 m. baigė Krokuvos Valstybinę aukštąją muzikos mokyklą (A. Malawskio ir S. Wiechowicziaus mokinys) ir iki 1966 m. joje dėstė kompoziciją. 1966–1968 m. dėstė Eseno (VFR) aukštojoje muzikos mokykloje. 1968–1970 m. stažavo Berlyne. 1972–1987 m. Krokuvos muzikos akademijos rektorius, 1973–1978 m. dėstė Jeilio universitete Niu Heivene, 1987–1990 m. Krokuvos filharmonijos meno vadovas. Nuo 1972 m. diriguoja žymiausiems Europos ir JAV simfoniniams orkestrams, atliekantiems paties Pendereckio bei kitų kompozitorių kūrinius.

Pastaruoju metu savo veiklą plėtoja ne tik Europoje ir JAV, bet ir Azijoje (nuo 1998 m. Pekino muzikos festivalio meno vadovas, nuo 2000 m. Kinijos filharmonijos orkestro kviestinis dirigentas).

1959 m. Lenkijos jaunųjų kompozitorių II konkurse už kūrinius „Posmai“, „Dovydo psalmės“ ir „Spinduliavimai“ Pendereckis laimėjo 3 pirmąsias premijas.

1960 m. sukurta „Rauda Horiošimos aukoms“ apdovanota UNESCO premija.

K.Pendereckis 2000 metais Kanuose laimėjo Metų kompozitoriaus vardą, o 2001-aisiais už pasiekimus meno srityje buvo apdovanotas „Prince Asturia Award“ premija.

Kūryba ir stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pendereckis labiausiai žinomas dėl monumentalaus kūrinio „Rauda Hirošimos aukoms“. Sonoristinės muzikos kūriniai apskritai buvo priskiriami taip vadinamai lenkų kompozitorių mokyklai ir suvokiami kaip Lenkijos tuometinės naujosios muzikos nacionalinė specifika (K.Droba). Bet jau dviejų ankstyvųjų, vienų iš labiausiai Pendereckį išgarsinusių ir išpopuliarinusių kūrinių pabaigos tarsi demonstruoja vienalaikį Pendereckio žvilgsnį tiek į ateitį, į naujosios muzikos viziją, kurią jis pats kūrė, tiek į praeitį, į tradiciją: „Rauda Hirosimos aukoms“ baigiasi ketvirtatoniniu 52-jų styginių instrumentų klasteriu, o „Polymorphia“ – 48-ių styginių griežiamu C-dur trigarsiu.

Dideliai daliai Pendereckio opusų būdinga religinė tematika. Vienu iš svarbiausių, 1962 metais sukurtu kūriniu („Stabat Mater“ trims chorams a cappella) prasidėjęs kūrybos periodas buvo paženklintas dramatiškumu, emocionalia ekspresija pasižymėjusiais reikšmingų temų ir apimčių kūriniais: „Dies Irae“, skirtas Osvencimo aukoms (1968 metais apdovanotas „Prix Italia“), opera „Louduno velniai“, „Kosmogonia“ ir „Jutrznia“ I bei II, besiremiantys Rytų stačiatikių bažnyčios religinės muzikos tradicija.

Daugelis kompozitoriau religinių kūrinių, tarp jų – „Lenkiškasis requem“, sulaukė tarptautinio atgarsio, buvo atliekami įžymiose katedrose ir bažnyčiose. 1980 m. po paties Pendereckio diriguotos „Te Deum“ premjeros Asyžiuje, kūrinys atliktas Niujorke, Berlyne, Varšuvoje ir Paryžiuje.

1986 m. operos „Juodoji Kaukė“ premjera Zalcburgo festivalyje tapo išskirtiniu meniniu įvykiu.

1991 m. Miuncheno operos užsakymu Pendereckis sukūrė operą „Karalius Ūbas“ (2004 m. Varšuvos Didysis teatras ją parodė Vilniuje).

Ankstyvojo laikotarpio kūriniuose gilinosi į naujų skambesių paieškas, eksperiminetavo su styginiais ir mušamaisiais instrumentais, vienas pirmųjų iš avangardistų naudojo įvairius aplinkos garsus.

XX a. 7 dešimtmetyje pasuko stilizacijos ir tradicijos link, šią kryptį išlaikydamas ir vėlesnėje kūryboje.

8-9 dešimtmečio kūriniuose pastebimos ryškios sąsajos su ankstyvosiomis operomis ir R. Wagnerio muzikinėmis dramomis, XIX a. II pusės simfonine muzika, remiamasi tradicinėmis (sonatos, gugos, pasakalijos) formomis.

Kūrinai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Operos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Devils of Loudun (1968/69)
  • Paradise Lost (1976/78)
  • Black Mask (1984/86)
  • Ubu Rex (1991)
Vokaliniai – instrumentiniai kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Psalms of David (1958)
  • Strophes (1959)
  • Dimensions of Time and Silence (1959/61)
  • Cantata in honorem Almae Matris (1964)
  • St. Luke Passion (1965)
  • Dies Irae (1967)
  • Utrenja (1969/71)
  • Utrenja II – Resurrection (1971)
  • Cosmogony (1970)
  • Canticum Canticorum Salomonis (1970/73)
  • Magnificat (1973/74)
  • Introduction, Visions and Finale from „Paradise Lost“ (1979)
  • Te Deum (1979/80)
  • Lacrimosa (1980)
  • Polish Requiem (1980/84)
  • Seven Gates of Jerusalem (1995/96)
  • Hymn to St. Daniil (1997)
  • Hymn to St. Adalbert (1997)
  • Credo (1997/98)
Chorui a capella[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Miserere
  • In pulverem mortis
  • Stabat Mater (1962)
  • Ecloga VIII (1972)
  • Agnus Dei (1981)
  • Song of Cherubim (1986)
  • Veni Creator (1987)
  • Benedicamus Domine (1992)
  • Benedictus (1992)
  • Agnus Dei from Versöhnung Messe (1995)
  • Benedictus (2002)
Orkestrui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Emanations“ styginių orkestrui (1958)
  • Epitafija „Artur Malawski in memoriam“ (1958)
  • „Anaklasis“ mušamiesiems ir styginiams (1959/60)
  • Rauda Hirošimos aukoms (1960)
  • „Polymorphia“ styginiams (1961)
  • „Fluorescences“ orkestrui (1961)
  • Kanonas styginiams (1962)
  • Trys pjesės senoviniu stiliumi styginių orkestrui (1963)
  • „De natura sonoris I“ orkestrui (1966)
  • Pitsburgo uvertiūra orkestrui (1967)
  • Preludas pučiamiesiems, perkusijai ir kontrabosams (1971)
  • „De natura sonoris 2“ orkestrui (1971)
  • Simfonija Nr.1 orkestrui (1972/73)
  • Intermezzo 24-iems styginiams (1973)
  • „Jacob’s Awakening“ orkestrui (1974)
  • Adagietto iš „Paradise Lost“ orkestrui (1979)
  • Simfonija Nr 2 „Kalėdos“ orkestrui (1979/80)
  • Simfonija Nr.3 (nebaigtoji) – „Passacaglia“
  • Simfonija Nr.4 – Adagio orkestrui (1989)
  • Sinfonietta per archi (1990/91)
  • Simfonija Nr.5 orkestrui(1991/92)
  • Partita orkestrui (redaguotas leidimas) (1991)
  • Simfonija Nr.3 (1995)
  • Simfonija Nr.8 (2005) “Lieder der Vergaenglichkeit”
  • Chaconne (2005) (Dedikuotas popiežiui Jonui Pauliui II, Lenkiškojo Requem dalis)
Solo instrumentams su orkestru[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Fonogrammi“ fleitai ir styginių orkestrui (1961)
  • Sonata violončelei ir orkestrui (1964)
  • Capriccio for oboe and 11 strings (1965)
  • Capriccio for violin and orchestra (1967)
  • Cello Concerto (1967/72)
  • Partita cimbolams, gitaroms (elektrinei ir bosinei), arfai, kontrabosui ir orkestrui (1972)
  • Koncertas smuikui (1967/77)
  • Koncertas violončelei Nr. 2 (1982)
  • Koncertas altui (1983)
  • Koncertas fleitai (1992-93)
  • Koncertas smuikui Nr. 2 “Metamorphosen” (1992–1995)
  • Concerto Grosso per Tre Celli (2001)
  • Koncertas fortepijonui “Resurrection” (2002)
  • Largo violončelei ir orkestrui (2003)
  • Koncertas valtornai ir orkestrui (2008)
Solo instrumentams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Capriccio per Siegfried Palm“ violončelei solo (1968)
  • Capriccio tūbai solo (1980)
  • Cadenza altui solo (1984)
  • Per Slava violončelei solo (1985/86)
  • Preludium klarnetui (1987)
  • Divertimento violončelei solo (1994)
Džiazo ansambliams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Actions“ džiazo ansambliui (1971)
Kamerinė muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Sonata smuikui ir fortepijonui (1953)
  • Dainos balsui ir fortepijonui (1955/58)
  • Due capricci smuikui solo (1954)
  • Trys miniatiūros klarnetui ir fortepijonui (1959)
  • Trys miniatiūros smuikui ir fortepijonui (1959)
  • Styginių kvartetas Nr. 1 (1960)
  • Styginių kvartetas Nr. 2 (1968)
  • „Were You a Dream“ – dainos balsui ir fortepijonui (1981)
  • „Der unterbrochene Gedanke“ styginių kvartetui (1988)
  • Kvartetas klarnetui ir styginių trio (1993)
  • Passacaglia (1995/96)
  • Larghetto (1997)
  • „Luzerner Fanfare“ 8-iems trimitams ir perkusijai (1998)
  • Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 2 (2000)
  • Sekstetas smuikui, altui, violončelei, fortepijonui, klarnetui ir valtornai (2000)
Magnetofono juostai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Psalmė juostai (1961)
  • „Death Brigade“ juostai (1963)
  • „Ekecheiria“ juostai(1972)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]