Seinų sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Seinų sukilimas
Sejny Parada.jpg
Lenkijos kavalerija Seinų mieste
Data 1919 m. rugpjūčio 22 d. - rugpjūčio 28 d.
Vieta Seinų apskritis
Rezultatas Lenkai užėmė Seinų kraštą, lietuviai atsitraukė už Fošo linijos
Priežastis Ginčas dėl Seinų pavieto priklausomybės
Kariaujančios pusės
Flag of Lithuania.svg Lietuva Flag of Poland.svg Lenkija, Lenkų karinė organizacija
Vadovai ir kariniai vadai
Kazys Ladiga
Konstantinas Žukas
Adam Rudnicki (POW),
Waclaw Zawadski (POW),
Mieczysław Mackiewicz (41-as pėst. pulkas)
Pajėgos
900 Lietuvos kariuomenės karių,
300 savanorių
900-1200 Lenkų karinės organizacijos kareivių,
800 Lenkijos kariuomenės karių
Nuostoliai
4 [1] 37 žuvę,
70 sužeistų
Atminimo lenta žuvusiems seinų sukilimo dalyviams bei kitiems lenkų kovotojams, žuvusiems 1919-1920 m. kovose Seinų apskrityje (Seinų bazilika).

Seinų sukilimas (lenk. Powstanie sejneńskie) - lenkų karinės organizacijos sukilimas prieš Lietuvos valdžios atstovus Seinų krašte 1919 m. rugpjūčio 22-28 d.

1919 m. gegužės mėn. iš Pirmojo pasaulinio karo metu okupuotos teritorijos pasitraukianti Vokietijos kariuomenė krašto administravimą perdavė lietuviams. Siekdama išvengti karinio konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos Antantė birželio 18 d. nustatė demarkacijos liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos, pagal ją visas Suvalkų regionas buvo priskirtas Lietuvai. Lenkija šios demarkacinės linijos nesilaikė ir ėmė stumti lietuvius iš Suvalkų krašto. Tuomet Antantė nustatė antrąją demarkacinę liniją, vadinamąją Fošo liniją. Už šios linijos lenkų pusėje liko ginčijamas Suvalkų regionas ir Lietuvos kariuomenė turėjo iš čia pasitraukti. Nors lietuvių kariuomenė ir dalies teritorijos pasitraukė, tačiau atsisakė apleisti Seinus, nes čia gyveno lietuvių dauguma. Tuomet Lenkų karinės organizacijos Suvalkų apskrities vadovas Adamas Rudnickis nusprendė panaudoti jėgą.

Sukilimas prasidėjo naktį iš rugpjūčio 22 d. į 23 d. Tuo pačiu metu podchorundžo Lankievičiaus būrys smogė į Krasnapolį. Pasinaudodami netikėtumo efektu lenkai išstūmė lietuvius iš miesto. Taip pat buvo užimti Lietuvos pusėje pagal Fošo liniją buvę Kapčiamiestis, Veisiejai ir Lazdijai. Taip Lenkų karinės organizacijos rankose atsidūrė didelė Suvalkijos dalis. Lietuviai subūrė jėgas Kalvarijoje ir Lazdijuose ir rugpjūčio 26 d. grįžo prie demarkacinės linijos ir užėmė Seinus. Lenkai tą pačią dieną vėl užėmė miestą. Po to į miestą įžengė reguliariosios Lenkijos kariuomenės pulkas, kuris užėmė gynybines pozicijas ir įtraukė į savo gretas sukilėlius. Rugsėjo 9 d. palei Fošo liniją išsidėstė abiejų šalių reguliarioji kariuomenė ir mūšiai baigėsi.

Sukilimas neišsprendė platesnio konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos dėl etniškai mišraus Suvalkų regiono. Abi pusės skundėsi, kad kita šalis naudoja represines priemones. Konfliktas suintensyvėjo 1920 m. vykstant Lenkijos-Lietuvos karui. Seinai keletą kartų ėjo iš rankų į rankas, kol pagal Suvalkų sutartį, pasirašytą 1920 m. spalį, buvo palikti Lenkijos pusėje. Pagal vieną iš versijų šis sukilimas sutrukdė lenkams įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje ir pakeisti Mykolo Sleževičiaus vyriausybę į palankesnę lenkams. Seinų sukilimas paskatino aktyviau tirti lenkų organizacijų veiklą Lietuvoje ir sužlugdyti lenkų organizuotą perversmą.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadija, kurios šiaurinėje dalyje yra Suvalkų kraštas, buvo prijungta prie Lenkijos karalystės. Tuo tarpu Seinai priklausė Vilniaus domininkonams. XIX a. Seinai priklausė Rusijos valdomai Lenkijos kongreso karalystei. XIX a.-XX a. pradžioje Seinai buvo ryškus lietuvių tautinio atgimimo centras, čia veikė "Žiburio" gimnazija, spaustuvė, buvo leidžiami lietuviški laikraščiai, Seinų seminarijoje mokėsi daug lietuvių. Seinų krašte daugumą sudarė lietuviai, kurie linko prie etninės Lietuvos.

Pagal 1889 m. Rusijos imperijos duomenis, Suvalkų gubernijoje gyveno 57.8% lietuvių, 19.1% lenkų ir 3.5% baltarusių.[2] Plačiai sutariama, kad lietuviai sudarė daugumą šiaurinėje Suvalkų gubernijos dalyje, o lenkai buvo dauguma pietuose. Nepaisant to, lietuvių ir lenkų istorikai iki šiol nesutaria kur ėjo linija skirianti tarp lietuvių ir lenkų gyventojų daugumos. Pasak lietuvių, Seinai ir apylinkės buvo daugiausia gyvenamos lietuvių, tuo tarpu lenkai teigia priešingai.

Per Pirmąjį pasaulinį karą regioną užėmė Vokietijos imperija, kuri planavo kraštą įjungti į savo Rytų Prūsijos provinciją. Pagal 1916 m. vokiečių surašymo duomenis 51% Seinų gyventojų buvo lietuviai. 1918 m. po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare besikuriančios Lietuvos ir Lenkijos valstybės iškart ėmė konfliktuoti. Kam atiduoti šią teritoriją nebuvo apsisprendę ir Sąjungininkai. Regiono ateitis buvo svarstoma Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. sausį. Po pralaimėjimo kare vokiečių pajėgos, kurių Oberosto administracija ruošėsi traukti iš okupuotų teritorijų, iš pradžių galvojo perduoti kraštą lenkų administracijai. Lenkijai tapus Prancūzijos sąjungininke vokiečiai ėmė pamažu linkti lietuvių pusėn.

Lenkijoje buvo populiari mintis karine jėga užimti visą Lietuvą ir prijungti ją prie Lenkijos. Priešprieša tarp lenkų ir lietuvių iškart prasidėjo ir etniškai mišriame Suvalkų krašte. Lietuvių milicija iš savanorių Seinuose imta organizuoti 1918 m. gruodžio mėn.[3] Suvalkų krašte veikė ir lenkų Piliečių komitetas, steigėsi Lenkų karinės organizacijos būriai. Seinų peoviakus lietuvių savanoriai suėmė ir nuginklavo bei išvijo iš miesto 1919 m. sausio mėn.[4] Tarpusavio kovoms suintensyvėjus Seinų komendantas S. Asevičius 1919 m. vasario mėn. Seinų mieste ir apskrityje paskelbė karinę padėtį.[3] 1919 m. gegužės 8 d. vokiečiai perleido miesto valdymą Lietuvos valdžiai.

Demarkacijos linijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demarkacijos linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos 1919–1939 m. Šviesiai žalia - pirmoji linija, nubrėžta 1919 m. birželio 18 d. Antroji, Fošo linija, tamsiai žalia, nubrėžta liepos 27 d.

Lenkijos kariuomenė kovodama su bolševikais 1919 m. pavasarį veržėsi ir į Lietuvos teritoriją, užėmė pietinę ir rytinę jos dalį, veržėsi ir link Alytaus bei Kaišiadorių. Sąjungininkai bandė tarpininkauti ir birželio 18 d. Ambasadorių konferencija išvedė demarkacinę liniją, pagal kurią lietuvių ir lenkų skiriamoji linija Suvalkijoje buvo nubrėžta nuo Luko iki Augustavo.[5] Šios demarkacinės linijos Lenkija nepaisė ir toliau veržėsi į lietuvių kontroliuojamas teritorijas. Nepalanki ji buvo ir Lietuvai, nes pagal ją Lenkijos pusėje atsidūrė Vilnius.

Tolimesnės Lietuvos ir Lenkijos kovos sutapo su Versalio sutarties, kuri galutinai eliminavo Vokietijos pavojų, pasirašymu birželio 28 d. Siekiant nutraukti tolimesnius Lietuvos ir Lenkijos susidūrimus Prancūzijos maršalas F. Fošas liepos 18 d. pasiūlė naują demarkacinę liniją. Dėl Fošo linijos buvo tariamasi su lenkų karine misija Paryžiuje, kuriai vadovavo generolas Tadeusz Jordan-Rozwadowski, lietuvių atstovai nebuvo pakviesti. Fošo linija nuo pirmosios demarkacinės linijos skyrėsi dviem esminiais dalykais: pirma, visa linija buvo pastumta į vakarus, taip apsaugant strateginį Varšuvos–Sankt Peterburgo geležinkelį, antra, Suvalkų regionas, įskaitant Seinus, Suvalkus ir Punską buvo priskirtas Lenkijai. Ši linija buvo nubrėžta neatsižvelgiant į krašto tautinę gyventojų sudetį ir lenkų atstovams apšmeižus nepriklausomybės įtvirtinimo siekiančią Lietuvą Versalio sutarties dalyviams, kaip provokišką, o vėliau kaip prorusišką valstybę. Nepaisant patikinimų, kad linija esanti laikina priemonė normalizuoti santykiams, pietinė Fošo linijos dalis faktiškai tapo Lietuvos ir Lenkijos siena. 1919 m. liepos 26 d. Ambasadorių konferencijoje Prancūzijos maršalo F. Fošas pasiūlyta demarkacinė linija buvo patvirtinta kaip laikina siena tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Lietuviai apie šį sprendimą nebuvo informuoti iki rugpjūčio 3 d. Rugpjūčio 7 d. lietuvių pajėgos (apie 350 karių) pasitraukė iš Suvalkų, tačiau sustojo Seinuose ir toliau valdė nemažą dalį Seinų krašto iki pat Juodosios Ančios upės. Rugpjūčio mėnesį vyko abiejų šalių derybos dėl šių žemių, į Seinus buvo atvykęs Lietuvos valdžios atstovas Mykolas Sleževičius, kuris nesutiko su lenkų reikalavimais ir nurodė Lietuvos kariniams daliniams ginti šį kraštą. Lietuviai Fošo linijos nelaikė galutine ir jautė pareigą ginti lietuvių pozicijas regione.

Sukilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. rugpjūčio 12 d., praėjus dviems dienoms nuo vokiečių atsitraukimo iš Seinų, mieste organizuotame lenkų susirinkime dalyvavo 100 delegatų iš aplinkinių lenkų bendruomenių; susirinkime buvo nuspręsta, kad „problemą gali išspręsti tik Lenkijos kariuomenė užimdama teritoriją“. Lenkijos reguliariosios kariuomenės karininkų Adamo Rudnickio ir Vaclavo Zavadskio vadovaujama Lenkų karinė organizacija, kuri turėjo apie tūkstantį ginkluotų narių, ėmė ruoštis jėga užimti Seinus ir apylinkes rugpjūčio 16 d. Lenkai turėjo penkis pėstininkų dalinius ir kavalerijos eskadroną. Lietuvių buvo apie 1200 pėstininkų ir 120 kavalerijos.

Rugpjūčio 23 d. 3 valandą ryto Lenkijos kariniai daliniai pradėjo puolimą Seinuose. Vadovaujami seržanto Łankiewicz lenkai užėmė Krasnapolio kaimą ir paėmė 40 Lietuvos kareivių į nelaisvę. Lietuvos kariniai daliniai buvo priversti atsitraukti už nubrėžtosios Fošo linijos Lazdijų, Kapčiamiesčio ir Veisiejų kryptimis. Sukilėliai tikėjosi, kad Seinuose netrukus pasirodys 41 Suvalkų pėstininkų pulkas.

Rugpjūčio 26 dienos ryte, 4:30 laiku, Lietuvos kariniai daliniai pradėjo kontrpuolimą ir po dviejų valandų užėmė Seinų miestą. Per šį puolimą žuvo Lenkijos karinių dalinių leitenantas Zawadzki ir šių dalinių naujuoju leitenantu tapo Alexandrowicz, kurio vadovaujami daliniai tą pačią dieną atsiėmė miestą. Rugpjūčio 27 d. lenkų karinius dalinius papildė Wojciech Falewicz vadovaujamas 41 Suvalkų pėstininkų pulkas. Paskutinė nesėkminga lietuvių kontrataka vyko 28 d., po jos lietuvių pajėgos pasitraukė. Rugsėjo 9 d. šį kraštą galutinai pradėjo kontroliuoti Lenkijos kariuomenės daliniai. Lenkų teigimu, pradinę sukilimo nesėkmę ir kareivių mažesnį norą kariauti lėmė planuojamas lenkų perversmas Lietuvoje, kurio metu bandyta nuversti Mykolo Sleževičiaus vyriausybę.

Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seinų sukilimas tapo vienu iš Lenkijos valstybės kūrimosi simbolių. Seinuose yra keletas sukilimo atminimui skirtų memorialinių lentų, paminklas „Seinų sukilimui“.[6]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/02/22/istving_01.html S.Birgelis Užmiršta istorija, XXI amžius, 2008
  2. Šenavičienė, Ieva. „Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis“ (lt) (PDF). Istorija, 40 (1999). ISSN 1392-0456. 
  3. 3,0 3,1 Laisvės kovos Seinų krašte 1918–1923 metais voruta.lt
  4. Zaskevičius S. Kelią istorijos teisingumui (1919 metų kovas dėl Seinų prisiminus)//Mūsų žinynas, t.19, Kaunas, 1938. P.356
  5. A.Šapoka (red.) Lietuvos istorija. Kaunas, 1936.
  6. Lietuvos valstybė negali mums reikšti pretenzijų… plbe.org