Rugpjūčio pučas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rugpjūčio pučas
Priklauso: Šaltasis karas
1991 coup attempt1.jpg
Tankai prie Raudonosios aikštės perversmo metu
Data 1991 m. rugpjūčio 19-22 d.
Vieta Maskva, Rusijos TFSR, Tarybų Sąjunga
Rezultatas Perversmas nepavyko
Kariaujančios pusės
Flag of the Soviet Union.svg TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto Flag of the Russian Soviet Federative Socialist Republic.svg Rusijos TFSR
Vadovai ir kariniai vadai
Genadijus Janajevas
Dmitrijus Jazovas
Vladimiras Kriučkovas
Valentinas Pavlovas
Borisas Pugo
Olegas Baklanovas
Vasilijus Starodubcevas
Aleksandras Tiziakovas
Michailas Gorbačiovas
Borisas Jelcinas

Rugpjūčio pučas – 1991 m. rugpjūčio 19-22 vykęs nesėkmingas Tarybų Sąjungos valdžios elementų bandymas perimti valdžią iš TSRS prezidento ir generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo. Perversmui vadovavo vadinami Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) kietosios linijos šalininkai, nepritarę M. Gorbačiovo reformoms bei rengiamai TSRS reformavimo į Suverenių Valstybių Sąjungą sutarčiai, turėjusiai decentralizuoti TSRS dalį įgaliojimų perleidžiant TSRS respublikoms. Perversmas žlugo dėl trumpos, bet efektyvios pilietinio nepaklusnumo akcijos, kuriai vadovavo Rusijos TFSR prezidentas Borisas Jelcinas, kartu palaikęs bei kritikavęs M. Gorbačiovo politiką. Nors perversmas žlugo per porą dienų, įvykis destabilizavo TSRS, prisidėjo prie TSKP reikšmės sumažėjimo bei galiausiai TSRS iširimo.

Po TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto pasidavimo tiek Rusijos TFSR Aukščiausiasis Teismas, tiek M. Gorbačiovas įvykį apibūdino kaip nesėkmingą bandymą įvykdyti perversmą.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo generalinio sekretoriaus kadencijos pradžios 1985 m. M. Gorbačiovas ėmėsi ambicingos reformų programos, besiremiančios perestroikos (ekonominė ir politinė pertvarka) ir glasnost (atvirumas) idėjomis.[1] Reformų programa sukėlė kietosios linijos nomenklatūrininkų nepritarimą ir pasipriešinimą. Visuomenėje M. Gorbačiovo permainos paskatino nacionalizmo paaštrėjimą, buvo baiminamasi galimo sąjunginių respublikų atsiskyrimo nuo TSRS. 1991 m. TSRS patyrė ekonominę ir politinę krizę. Trūko maisto, vaistų bei kitų vartojimo prekių,[2] prie būtinųjų prekių nusidriekė eilės, trūko bent pusės kuro, reikiamo artėjančiai žiemai. Metinė infliacija siekė 300 %, gamykloms trūko pinigų algoms išmokėti.[3] 1990 m. Estijos TSR,[4] Latvijos TSR,[5] Lietuvos TSR,[6] Armėnijos TSR bei Gruzijos TSR paskelbė apie savo nepriklausomybės nuo TSRS atkūrimą. TSRS valdžia Lietuvoje bei Latvijoje bandė tam užkirsti kelią jėga.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos TFSR paskelbė savo suverenitetą ir apribojo TSRS įstatymų taikymą savo teritorijoje, ypač susijusių su ekonomika. Rusijos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymus, kurie buvo prieštaringi TSRS įstatymams. 1991 m. TSRS referendume, kurį boikotavo Baltijos šalys, Armėnijos TSR, Gruzijos TSR ir Moldavijos TSR, dauguma sąjunginių respublikų gyventojų pasisakė už likimą atnaujintoje TSRS. Po derybų aštuonios iš devynių sąjunginių respublikų (be Ukrainos TSR) su išimtimis pritarė Suverenių Valstybių Sąjungos sutarčiai. Sutartis turėjo reformuoti TSRS į nepriklausomų respublikų federaciją, turinčią bendrą prezidentą, užsienio politiką ir kariuomenę. Rusijos TFSR, Kazachijos TSR bei Uzbekijos TSR turėjo pasirašyti sutartį rugpjūčio 20 d.

Pasiruošimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. gruodžio 11 d. KGB vadovavęs V. Kriučkovas Centrinės televizijos Maskvoje programos metu paragino įvesti tvarką.[7] Tą pačią dieną jis paprašė KGB tarnautojų[8] parengti elgesio planą ypatingosios padėties įvedimo TSRS atveju. Vėliau į rengiamą konspiraciją V. Kriučovas įtraukė TSRS gynybos ministrą D. Jazovą, vidaus reikalų ministrą B. Pugo, premjerą V. Pavlovą, viceprezidentą G. Janajevą, gynybos tarybos vado pavaduotoją O. Baklanovą, M. Gorbačiovo sekretoriato viršininką V. Boldiną bei TSKP Centro komiteto sekretorių O. Šeniną.[9][10] GKČP nariai vylėsi, jog jiems pavyks įtikinti M. Gorbačiovą įvesti ypatingąją padėtį bei „atstatyti tvarką“.

1991 m. liepos 23 d. grupė TSKP funkcionierių ir literatų kietosios linijos šalininkų laikraštyje „Sovetskaja Rossija“ paskelbė anti-perestroikinį manifestą „Žodis liaudžiai“ (rus. Слово к народу). Po šešių dienų M. Gorbačiovas, B. Jelcinas ir Kazachijos prezidentas Nursultanas Nazarbajevas aptarė galimybes pakeisti V. Pavlovą, D. Jazovą, V. Kriučkovą ir B. Pugo liberalesniais asmenimis. V. Kriučkovas, kuris prieš kelis mėnesius nurodė M. Gorbačiovą atidžiai sekti (kodinis pavadinimas „Subjektas 110“), galiausiai sužinojo apie šią diskusiją.[11][12][13]

Rugpjūčio 4 d. M. Gorbačiovas išvyko atostogų į savo vilą Kryme, Forose. Generalinis sekretorius grįžti iš atostogų planavo rugpjūčio 20 d., Suverenių Valstybių Sąjungos sutarties pasirašymo dieną. Rugpjūčio 17 d. GKČP nariai susitiko KGB svečių namuose Maskvoje, susitikimo metu buvo išstudijuotas sutarties dokumentas. GKČP nariai tikėjo, jog sutarties pasirašymas privestų prie TSRS iširimo ir nusprendė veikti. Kitą dieną O. Baklanovas, V. Boldinas, O. Šeninas ir TSRS gynybos ministro pavaduotojas generolas Valentinas Varenikovas išvyko į Krymą tartis su M. Gorbačiovu. Susitikimo metu buvo reikalaujama, kad M. Gorbačiovas arba paskelbtų ypatingąją padėti, arba atsistatydintų, valdžią perduodamas G. Janajevui, kad šis ir GKČP galėtų „atstatyti tvarką“ šalyje.[10][14][15]

M. Gorbačiovas vėliau teigė, jog jis iškart atsisakė priimti ultimatumą,[14][16] nors V. Varenikovo teigimu generalinis sekretorius pasakęs „Prakeikimas. Darykite ką norite. Tik praneškite mano nuomonę!“[17] Tačiau tuo metu viloje buvę asmenys paliudijo, jog O. Baklanovas, V. Boldinas, O. Šeninas ir V. Varenikovas po pokalbio su M. Gorbačiovu buvo nepatenkinti ir nervingi.[14] Po generalinio sekretoriaus atsisakymo paklusti GKČP, perversmininkai nurodė M. Gorbačiovo iš vilos neišleisti. Taip pat buvo atjungtos vilos komunikacijos linijos, kurias tuo metu kontroliavo KGB. Papildomi KGB sargybiniai paskirti į pozicijas prie vilos vartų su nurodymu nieko iš jos neišleisti.

GKČP nariai užsakė 250000 porų antrankių iš fabriko Pskove, kurios turėjo būti atsiųstos į Maskvą,[18] bei 300000 arešto formų. V. Kriučkovas padvigubino visam KGB personalui, atšaukė juos iš atostogų ir įvedė parengties būseną. Maskvos Lefortovo kalėjimas buvo atlaisvintas padarant vietos naujiems įkalinimams.[12]

Eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto (GKČP) nariai Genadijus Janajevas, Dmitrijus Jazovas, Vladimiras Kriučkovas, Valentinas Pavlovas, Borisas Pugo, Olegas Baklanovas, Vasilijus Starodubcevas ir Aleksandras Tiziakovas susitiko Kremliuje po to, kai O. Baklanovas, Valerijus Boldinas ir Olegas Šeninas grįžo iš susitikimo su M. Gorbačiovu Kryme. G. Janajevas, V. Pavlovas ir O. Baklanovas pasirašė „Sovietų lyderystės deklaraciją“, kurioje paskelbė nepaprastąją padėtį visoje TSRS bei pranešė, jog GKČP buvo sukurtas šaliai valdyti nepaprastosios padėties metu. G. Janajevas pasirašydamas dokumentą įvardino save kaip einantį TSRS prezidento pareigas vietoje M. Gorbačiovo, kuris esą negalėjęs eiti savo pareigų dėl ligos. GKČP uždraudė visus išskyrus devynis TSKP valdomus Maskvos laikraščius bei išleido populistinę deklaraciją, teigiančią jog „tarybinio žmogaus garbė turi būti atstatyta“.[19]

Rugpjūčio 19 d.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

B. Jelcinas ant tanko.

Visi GKČP nutarimai buvo transliuojami valstybinės televizijos nuo 7 val. ryto. Rusijos TFSR kontroliuojamų „Radio Rossii“ ir „Televidenie Rossii“ transliacijos buvo nutrauktos, kaip ir vienintelės nepriklausomos politinės radijo stoties „Echo Moskvy“.[20] Tamanskajos ir Kantemirovskajos divizijų šarvuočiai įriedėjo į Maskvą lydimi desantininkų. Keturi pavojingiausiais laikyti Rusijos TFSR liaudies deputatai buvo sulaikyti KGB bei įkalinti karinėje bazėje netoli Maskvos.[9] Perversmininkai svarstė taip pat įkalinti ir B. Jelciną šiam grįžus iš vizito Kazachijos TSR prieš dvi dienas arba bebūnant savo pamaskvės viloje. Visgi buvo nuspręsta B. Jelcino nesulaikyti ir šis sprendimas nulėmė vėlesnį perversmo žlugimą.[9][21][22]

Rugpjūčio 19 d., 9 val. ryto B. Jelcinas atvyko į Baltuosius rūmus (Rusijos parlamentą), kur su Rusijos TFSR ministru pirmininku Ivanu Silajevu ir Rusijos TFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Ruslanu Chasbulatovu išleido deklaraciją, konstatuojančią reakcinį antikonstitucinį perversmą. Deklaracija nurodė kariuomenei neprisidėti prie perversmo, taip pat šaukė į streiką, kuris reikalautų suteikti teisę pasisakyti M. Gorbačiovui.[23] Deklaracija išplatinta Maskvoje skrajučių forma.

Popiet Maskvos gyventojai ėmė rinktis prie Baltųjų rūmų ir konstruoti barikadas aplink juos.[23] Atsakydamas į tai G. Janajevas 16:00 mieste paskelbė nepaprastąją padėtį.[15][19] 17:00 įvykusioje spaudos konferencijoje G. Janajevas pranešė, jog M. Gorbačiovas „ilsisi“: „per šiuos metus jis [M. Gorbačiovas] labai pavargo, tad jam reikia laiko sveikatai atgauti“.[15] Tuo metu Baltuosius rūmus saugojusio Tamanskajos divizijos tankų bataliono štabo viršininkas majoras Evdokimovas pranešė apie savo lojalumą Rusijos TFSR.[23][24] B. Jelcinas užlipo ant vieno iš tankų ir kreipėsi į susirinkusiuosius. Netikėtai šis įvykis buvo nufilmuotas ir parodytas šalies žiniasklaidos vakaro žiniose.[25]

Rugpjūčio 20 d.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tankai Raudonojoje aikštėje

Vidurdienį Maskvos karinei apskričiai vadovavęs generolas Nikolajus Kalininas, kurį G. Janajevas paskyrė Maskvos kariniu komendantu, mieste įvedė komendanto valandą nuo 23:00 iki 5:00, įsigaliojančią nuo rugpjūčio 20 d.[10][15][23] Tai buvo suprasta kaip ženklas, jog netrukus bus puolami Baltieji rūmai. Rūmų gynėjai ruošėsi, nors dauguma jų buvo beginkliai. Evdokimovo tankai vakare buvo atitraukti nuo Baltųjų rūmų.[15][26] Improvizuotam Rūmų gynybos štabui vadovavo Rusijos TFSR liaudies deputatas generolas Konstantinas Kobecas.[26][27]

Popiet V. Kriučkovas, D. Jazovas ir B. Pugo sutarė pradėti Baltųjų rūmų puolimą. Sprendimą palaikė ir kiti GKČP nariai. V. Kriučkovo ir D. Jazovo atstovai, atitinkamai KGB generolas Agejevas ir armijos generolas Vladislavas Ačalovas, suplanavo puolimą, kuriam suteikė kodinį pavadinimą „Operacija Grom“ (liet. griaustinis). Operacijoje turėjo dalyvauti specialiosios paskirties Alfa ir Vimpel būriai, desantininkai, Maskvos OMON, vidinė ODON kariuomenė, trys tankų kompanijos bei sraigtasparnių eskadronas. Alfa būrio vadovas generolas Viktoras Karpuchinas ir kiti aukšto rango būrio pareigūnai kartu su desantininkų generolu Aleksandru Lebedu įsimaišė į minią prie Rūmų ir įvertino operacijos galimybę. V. Karpuchinas ir Vimpel vadovas Beskovas mėgino įtikinti Agejevą atšaukti operaciją, kadangi jos metu kraujo praliejimo išvengti nepavyks.[9][10][11][28] A. Lebedis, leidus jam vadovavusiam Pavelui Gračiovui, grįžo į Baltuosius rūmus ir slapta perdavė gynybos štabui, jog puolimas prasidės 2:00.[11][28]

23:03 Estijos Aukščiausioji Taryba paskelbė Estijos Respublikos nepriklausomybę.

Rugpjūčio 21 d[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1:00 netoli nuo Baltųjų rūmų esantis transporto tunelis buvo užblokuotas troleibusais bei gatvių valymo mašinomis siekiant sustabdyti Tamanskajos pėstininkų kovos mašinų judėjimą. Tunelyje įvyko trijų civilių vyrų gyvybių pareikalavęs incidentas. Du iš jų žuvo bandydami uždengti kovos mašinos apžvalgos plyšį. Minia vėliau kovos mašiną sudegino, tačiau kariai nebuvo sužeisti.[15][27][29] Alfa ir Vimpel būriai nesilaikė plano judėti prie Baltųjų rūmų, o D. Jazovas įsakė kariams atsitraukti iš Maskvos. Atsitraukimas prasidėjo 8:00.

GKČP nariai susitiko Gynybos ministerijoje ir nežinodami kaip elgtis toliau nutarė išsiųsti V. Kriučkovą, D. Jazovą, O. Baklanovą, A. Tiziakovą, Anatolijų Lukjanovą bei TSKP generalinio sekretoriaus pavaduotoją Vladimirą Ivašką į Krymą susitikti su M. Gorbačiovu, kuris delegacijai atvykus su ja susitikti atsisakė. Atkūrus M. Gorbačiovo vilos komunikacijų linijas su Maskva, generalinis sekretorius paskelbę visus GKČP sprendimus negaliojančiais bei nušalino organizacijos narius nuo jų valdančiųjų pareigų. TSRS generalinis prokuroras ėmėsi perversmo tyrimo.[11][23]

Įvykių Maskvoje metu Latvijos Aukščiausioji Taryba pranešė apie suverenumo atstatymo oficialią pabaigą.[30]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Gorbačiovas ir GKČP delegacija grįžo į Maskvą. Sostinėje likę V. Kriučkovas ir D. Jazovas sulaikyti iki delegacijos grįžimo, pirmosiomis rugpjūčio 22 d. valandomis. B. Pugo nusižudė kitą dieną. V. Pavlovas, O. Baklanovas, V. Boldinas ir O. Šeninas sulaikyti 48 valandoms.[11] Kadangi kai kurie regioninių valdančiųjų komitetų vadovai palaikė GKČP, Rusijos TFSR Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą nr. 1626-1, leidusį B. Jelcinui skirti regioninių administracijų vadovus, nors tai prieštaravo Rusijos konstitucijai.[31] Kitą dieną Rusijos TFSR Aukščiausioji Taryba Rusijos imperijos vėliavą paskelbė Rusijos tautine vėliava.[31] Po dviejų mėnesių ji pakeitė Rusijos TFSR vėliavą.

Rugpjūčio 24 d. naktį Felikso Dzeržinskio statula priešais Liubiankos pastatą (KGB buveinė) buvo išmontuota. Tūkstančiai maskviečių susirinko į Dmitrijaus Komaro, Vladimiro Usovo ir Iljos Kričevskio, žuvusių incidento Maskvos tunelyje metu, laidotuves. M. Gorbačiovas žuvusius apdovanojo Tarybų Sąjungos Didvyrių garbės vardais. B. Jelcinas atsiprašė jų artimųjų dėl nesugebėjimo užkirsti kelią jų mirtims.[11]

Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rugpjūčio 24 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš TSKP generalinio sekretoriaus pareigų.[11] Jį kaip laikinai einantis pareigas pakeitė V. Ivaško, tačiau Aukščiausiajai Tarybai sustabdžius TSKP veiklą TSRS teritorijoje rugpjūčio 29 d. atsistatydino. Maždaug tuo metu B. Jelcinas nacionalizavo visą TSKP turtą.[31] Jis uždraudė partijos veiklą Rusijos teritorijoje bei uždarė TSKP CK pastatą Staraja aikštėje.[31]

TSRS iširimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – TSRS istorija#Iširimas.

Rugpjūčio 24 d. prasidėjo TSRS politinės sistemos reforma, iki metų galo komunistines valdžios struktūras pakeitusi naujomis. Viena po kitos nepriklausomybę paskelbė TSRS sąjunginės respublikos: Ukrainos TSR, Baltarusijos TSR, Moldovos TSR, Azerbaidžano TSR, Kirgizijos TSR, Tadžikijos TSR, Armėnijos TSR bei Turkmėnijos TSR. Rugsėjo 6 d. naujai sukurta TSRS valstybinė taryba pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.[32] Lapkritį septynios respublikos (Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgizija, Turkmėnistanas ir Tadžikistanas sutiko pasirašyti Suverenių Valstybių Sąjungos sukūrimo sutartį, pagal kurią jos būtų sudariusios konfederaciją, tačiau konfederacija nebuvo sukurta. Gruodžio 8 d. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai Belovežo girioje pasirašė Belovežo susitarimą, kuriame konstatavo TSRS iširimą.

Ekonominių reformų Rusijoje pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lapkričio 1 d. Rusijos liaudies deputatų kongresas sprendimu nr. 1831-1 „Teisinis ekonominės reformos pagrindas“ suteikė B. Jelcinui galią skelbti dekretus susijusius su ekonomine reforma net jei šie prieštarautų įstatymams. Prieš įsigalėdami šie dekretai turėjo praeiti septynių dienų periodą, kurio metu galėjo būti atšaukiami Rusijos TFSR Aukščiausiosios Tarybos arba jos prezidiumo.[31] Po penkių dienų B. Jelcinas be prezidento pareigų pradėjo eiti ir ministro pirmininko pareigas. Jegoras Gaidaras paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju bei ekonomikos ir finansų ministru. Lapkričio 15 d. B. Jelcinas išleido dekretą nr. 213 „Dėl užsienio ekonominės veiklos Rusijos TFSR teritorijoje liberalizavimo“, kuriuo visoms Rusijos kompanijoms leista įvežti bei išvežti produkciją bei įgyti užsienio valiutą, kas iki tol buvo griežtai kontroliuojama valstybinės valdžios.[31] Gruodžio 3 d. B. Jelcinas išleido dekretą nr. 297 „Dėl priemonių kainų liberalizavimui“, kuris nuo 1992 m. sausio 2 d. atšaukė iki tol galiojusią kainų kontrolę.[31]

GKČP narių teismas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

GKČP nariai bei jų kolaborantai buvo apkaltinti išdavyste bei siekiu perimti valdžią, tačiau iki 1992 m. pabaigos jie paleisti iš ikiteisminio sulaikymo. Perversmininkų teismas prasidėjo 1993 m. balandžio 14 d.[33] 1994 m. vasario 23 d. Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos sprendimu pučo organizatoriai amnestuoti kartu su 1993 m. Rusijos konstitucinės krizės dalyviais.[31] Generolas V. Varenikovas atsisakė priimti amnestiją reikalaudamas tęsti bylos nagrinėjimą. 1994 m. rugpjūčio 11 d. jis buvo paskelbtas nekaltu.[11]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gorbachev and Perestroika. Professor Gerhard Rempel, Department of History, Western New England College, 1996-02-02, accessed 2008-07-12“. Mars.wnec.edu. Suarchyvuotas originalas 2008-08-28. Nuoroda tikrinta 31 March 2010. 
  2. (1994) The rise and fall of communism. New Delhi: Atlantic publishers and distributors. ISBN 978-8171565153. Tikrinta 4 January 2017.
  3. (1997) Collapse of the Soviet Union. India: Krishna Prakashan Media. ISBN 978-8185842813. Tikrinta 4 January 2017.
  4. Ziemele (2005). p. 30.
  5. Ziemele (2005). p. 35.
  6. Ziemele (2005). pp. 38–40.
  7. Yevgenia Albats and Catherine A. Fitzpatrick. The State Within a State: The KGB and Its Hold on Russia – Past, Present, and Future. 1994. ISBN 0-374-52738-5, pages 276–293.
  8. KGB maj. gen. Viačeslavas Žižinas; KGB pulk. Aleksėjus Jegorovas. The State Within a State, 276–277.
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 (rus.) 1991 m. rugsėjo mėn. vidinė KGB ataskaita apie KGB dalyvavimą perversme
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 (rus.) „Novaya Gazeta“ Nr. 51, 2001-07-23 (ištraukos iš perversmininkų apkaltos)
  11. 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 11,5 11,6 11,7 (rus.) Artiomas Krečnikovas, BBC korespondentas Maskvoje. Įvykių eiga Archyvuota kopija 2007-11-27 iš Wayback Machine projekto.
  12. 12,0 12,1 Christopher Andrew and Vasili Mitrokhin (2000). The Mitrokhin Archive: The KGB in Europe and the West. Gardners Books. ISBN 0-14-028487-7, p. 513–514.
  13. KGB stebėjimo žurnale nurodyti visi M. Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos Gorbačiovos („Subjektas 111“) veiksmai, pavyzdžiui, „18:30. 111 yra vonioje“ The State Within a State, p. 276–277
  14. 14,0 14,1 14,2 (rus.) Novaya Gazeta Nr. 59, 2001-08-20 (ištraukos iš perversmininkų apkaltos)
  15. 15,0 15,1 15,2 15,3 15,4 15,5 Kommersant, 2006-08-18 (rus.)
  16. (rus.) M. Gorbačiovo interviu BBC Rusijos skyriui, 2001-08-16
  17. „Варенников Валентин Иванович/Неповторимое/Книга 6/Часть 9/Глава 2 — Таинственная Страна“. www.mysteriouscountry.ru. 
  18. Revolutionary Passage by Marc Garcelon p. 159
  19. 19,0 19,1 (rus.) GKČP dokumentai
  20. (rus.) [1], žiūrėta 2006-08-18
  21. (rus.) „Novaya Gazeta“ Nr. 55, 2001-08-06 (ištraukos iš perversmininkų apkaltos)
  22. (rus.) „Novaya Gazeta“ Nr. 57, 2001-08-13 (ištraukos iš perversmininkų apkaltos)
  23. 23,0 23,1 23,2 23,3 23,4 „Путч. Хроника тревожных дней.“. old.russ.ru. 
  24. „Izvestia“, 2006-08-18 (rus.)[2]
  25. „Moskovskie Novosty“, 2001, No.33 (rus.)„Archived copy“. Suarchyvuotas originalas 27 November 2007. Nuoroda tikrinta 2007-06-26. 
  26. 26,0 26,1 (rus.) „Nezavisimoe Voiennoye Obozrenie“, 2006-08-18
  27. 27,0 27,1 „Усов Владимир Александрович“. www.warheroes.ru. 
  28. 28,0 28,1 „Argumenty i Facty“[neveikianti nuoroda], 2001-08-15
  29. A Russian site on Ilya Krichevsky [3]. 2009-08-15. Archived 2009-08-17.
  30. Latvijos Respublikos Aukščiausioji Taryba (1991-08-21). „Constitutional law On statehood of the Republic of Latvia“ (latvių). Latvijas Vēstnesis. Nuoroda tikrinta 2008-01-07. 
  31. 31,0 31,1 31,2 31,3 31,4 31,5 31,6 31,7 Konsultant+ (Russian legal database)Šablonas:Full citation needed
  32. „6 сентября“. 2005-09-05. 
  33. „Vzgliad“, 2006-08-18 (rus.)[4]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ziemele, Ineta (2005). State Continuity and Nationality: The Baltic States and Russia. Martinus Nijhoff Publishers. ISBN 90-04-14295-9.