Dubingių žudynės
Dubingių žudynės – masinės civilių lietuvių tautybės gyventojų žudynės, kurias 1944 m. birželio 23 d. įvykdė Armijos Krajovos būrys keršydamas už Vietinės rinktinės tų pačių metų birželio 20 d. įvykdytas Glitiškių žudynes, kurias išprovokavo Armijos Krajovos įvykdytos keturių Vietinės rinktinės narių žmogžudystės. Dubingių žudynių metu nužudyta tarp 20 ir 27 Dubingių apylinkėse gyvenusių žmonių.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dubingių tragedija – tiesioginė Glitiškių žudynių tąsa. Sužinoję, kas įvyko Glitiškėse, AK 5-osios brigados partizanai, vadovaujami Zygmunto Šendzielažo-Lupaškos, nusprendė įvykdyti atsakomąjį keršto reidą į „Kauno Lietuvą“, tai yra išlieti pyktį ant lietuvių, gyvenusių kitapus prieškarinės demarkacinės linijos tarp Vilniaus krašto ir Lietuvos. Birželio 23 dieną AK puolė žudyti civilius lietuvius Dubingiuose ir aplinkiniuose kaimuose – Bijutiškyje, Joniškyje, Inturkėje, Giedraičių apylinkėse negailėdami net keturių ir vienuolikos mėnesių kūdikių, vaikų nuo vienerių iki 13 metų, moterų, senelių.[1]
Skerdynės tęsėsi dvi dienas. Lenkų istorikų skaičiavimais, nuo AK rankų tada žuvo iki 27 lietuvių, tačiau patys lietuviai suskaičiuoja iki dviejų šimtų aukų. Dėl Dubingių žudynių Generalinėje prokuratūroje dar 1992 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau iki šiol nei prokurorams, kontroliuojantiems tyrimą, nei Valstybės saugumo departamento Ikiteisminio tyrimo skyriaus pareigūnams, jį atliekantiems, nepavyko nustatyti nė vieno gyvo įtariamojo. Byloje buvo apklausta daugiau kaip 120 liudytojų.[2]
1993 m. Armijos Krajovos veiklą Lietuvoje tyrė Vyriausybės patvirtinta istorikų ir teisininkų komisija. Dokumente rašoma, kad Armija Krajova buvo Lenkijos emigracinei Vyriausybei Londone pavaldi partizaninė kariuomenė, veikusi Vokietijos okupuotos prieškarinės Lenkijos valstybės teritorijoje, taip pat Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje, kurias, 1920 m. ginklu užėmusi, iki 1939 m. valdė Lenkija. Armija priklausė antinacinei koalicijai ir siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę su 1939 m. sienomis. Lenkijos emigracinė Vyriausybė ir jai pavaldi Armija Krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos – kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą.
Kaip teigiama komisijos išvadose, Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius. „Armija Krajova slopino lietuviškumą Rytų Lietuvoje ir laukė momento, kada bus galima užimti Vilnių“, – konstatavo komisija.[3]
2007 m. minint Lenkijos nepriklausomybės dieną Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis po mirties Lenkijos atgimimo ordino Didžiuoju kryžiumi apdovanojo majorą Zygmuntą Šendzielažą slapyvardžiu „Lupaška“, kuris kovojo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo judėjimo dalyviais ir žudė Lietuvos civilius gyventojus. Pasibaigus karui, „Lupaška“ pasitraukė į Lenkiją. 1948 m. netoli Zakopanės buvo suimtas ir 1950 m. nuteistas sušaudyti, mirties bausmė įvykdyta 1951 metais. Lenkijai atkūrus nepriklausomybę, šalies Aukščiausiojo teismo kariniai rūmai šį nuosprendį panaikino.[4]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kozłowski, Patryk (2004). Jeden z wyklętych. Zygmunt Szendzielarz „Łupaszko“. Warszawa: Rytm. ISBN 83-7399-073-9.
- Garšva, Kazys; A. Bubnys; E. Gečiauskas; J. Lebionka; J. Saudargienė; R. Zizas (1995). „Armijos Krajovos ištakos ir ideologija Lietuvoje“ (Beginnings and ideology of Armia Krajowa in Lithuania). Armija Krajova Lietuvoje. Vilnius–Kaunas. ISBN 9986-577-02-0.
- Piotrowski, Tadeusz (1997). Poland’s Holocaust. McFarland & Company. ISBN 0-7864-0371-3.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ [http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/08/18/zvil_01.html Armija krajova ir Vietinė rinktinė Lietuvoje]
- ↑ Lietuviai ir lenkai: istorinės neapykantos pėdsakais
- ↑ Vilniaus r. savivaldybė ir Lenkų sąjunga nutarė minėti Armijos Krajovos bandymą paimti Vilnių
- ↑ Dubingių žudynių organizatoriui – Lenkijos prezidento apdovanojimas Archyvuota kopija 2014-07-18 iš Wayback Machine projekto.