Jurgis Šaulys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jurgis Šaulys
Jurgis Saulys.jpg
Gimė: 1879 m. gegužės 5 d.
Balsėnai, Švėkšnos valsčius, Tauragės apskritis
Mirė: 1948 m. spalio 18 d. (69 metai)
Luganas, Šveicarija
Veikla: valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, signataras
Partija: 1902 m. Lietuvos demokratų partija
Alma mater: 1912 m. Berno universitetas
Jurgis Šaulys, įteikęs įgaliojimus Vokietijos prezidentui. 1931 m. gruodis

Jurgis Šaulys (1879 m. gegužės 5 d. Balsėnuose, Švėkšnos valsčius, Tauragės apskritis1948 m. spalio 18 d. Lugane, Šveicarija) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras, Nepriklausomybės Akto signataras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1887 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, Palangos progimnazijoje, Vilniaus kunigų seminarijoje (18971899 m.), bet iš jos atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1903 m. pradėjo studijuoti ekonomiką Berno universitete (Šveicarija), kurį baigė 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu.

Valstybės ir visuomenės veikėjas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1902 m. dalyvavo varpininkų suvažiavime, 1902–1904 m. Lietuvių demokratų partijos narys ir vienas iš jos programos projekto rengėjų. 1904 m. vasarą pasitraukė iš demokratų partijos ir daugiau jokiai partijai nebepriklausė, liko kairiuoju liberalu.

19121915 m. dirbo finansininku Vilniaus žemės banke. 1915–1918 m. dalyvavo įvairiose konferencijose ir pasitarimuose Lietuvos valstybės klausimais. Įsteigė Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo, agronomijos teisėms ir pagalbai teikti organizaciją, dalyvavo Vilniaus piliečių komiteto veikloje. 19141915 m. dalyvavo Lietuvių politikos centro veikloje, 1916 m. atstovavo Lietuvai Lozanos lietuvių II konferencijoje.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktas į Lietuvos Tarybą, buvo jos generalinis sekretorius ir pirmasis vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1918–1923 m. ir 19271946 m. laikotarpiais dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jis pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919 m.), Šveicarijoje (1919 m.), Italijoje (1921–1923 m.), Vatikane (19271931 m.), vėl Vokietijoje (1931–1938 m.), Lenkijoje (1938–1939 m.), vėl Šveicarijoje (1939–1946 m.).

Spaudos darbuotojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar besimokydamas Palangos progimnazijoje, dalyvavo slaptame lietuvių moksleivių būrelyje, kuriame pamilo lietuvių literatūrą, lietuvių kalbą, o mokydamasis Vilniaus kunigų seminarijoje jau pats subūrė lietuvių klierikų būrelį, įkūrė draugiją, kuri slaptai skaitė ir platino rusų uždraustą lietuvišką spaudą, knygas. 19001901 m. suorganizavo Vilniuje slaptus lietuvių kalbos kursus, kuriuose pats dėstė lietuvių kalbą.

Rašė į lietuvišką spaudą: „Vienybė Lietuvininkų“ (JAV), „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Darbininkų balsas“, „Gazeta Wileńska“, „Draugas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų senovė“ ir kt. Redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“ (1903–1904 m.), „Lietuvių žinias“ (19141915 m.), „Klaipėdos žinias“ (1924 m.), „Lietuvos keleivį“ (1924 m.), „Memel-Zeitung“ (1924–1925 m.) ir kt. [1]

Į lietuvių kalbą išvertė Sofoklio „Antigonę“ (1903 m.), V. Krakovskio „Naująją Zelandiją“ (1905 m.), Eschilo dramą „Prikaltas Prometėjas“ (1905 m.), „Kas tie socialdemokratai?“ (1906 m.), „Nihilistai“ (1913 m.). Vertė į lietuvių kalbą lenkų archeologo L. Kšivickio, su kuriuo per vasaros atostogas yra tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius, veikalą „Žemaičių senovė“.

Prisidėjo prie pasikalbėjimo knygelės „Kalbėk angliškai“ (1945 m.) sudarymo. Dr. Jurgis Šaulys buvo didelis bibliofilas. Yra tvarkęs rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo biblioteką (1902–1903 m.). 644 senus spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, jis yra padovanojęs VDU (1938 m.). 1952 m. jo biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV), kitą dalį archyvo, kuriame daugiausia asmeniniai J. Šaulio dokumentai, 2000 m. jo giminaičiai perdavė Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų namų muziejui Vilniuje.

Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Išleistas lankstinys „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras diplomatas Jurgis Šaulys” (1989 m., sudarytojas V. Serapinas)
  • Jurgio Šaulio gimtinėje pastatytas stogastulpis (1989 m., skulpt. V. Savickis)
  • Veiviržėnų miestelyje J. Šaulio vardu pavadinta gatvė
  • Išleistas pašto ženklas su J. Šaulio atvaizdu (1996 m., Lietuvos paštas)
  • Veiviržėnų miestelyje J. Šaulio vardu pavadinta gimnazija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 485 psl.