Aušros vartai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°40′27.75″ š. pl. 25°17′22.55″ r. ilg. / 54.6743750°š. pl. 25.2895972°r. ilg. / 54.6743750; 25.2895972

Aušros vartai
Ausros vartai.jpg
Savivaldybė Vilnius
Naudotas 1522 - XVIII a. pab.

Aušros Vartai – statinys Vilniuje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentų Vilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomas Šv. Mergelės Marijos paveikslas, kuris yra krikščionių garbinamas kaip stebuklingas.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aušros Vartai senovėje turėjo bent keletą pavadinimų. Iki XVI a. pabaigos vartai dažniausiai vadinti Krėvos, paskui Medininkų vardu, nes pro juos ėjo kelias iš Vilniaus į senąsias Krėvos ir Medininkų pilis. Vėliau pradėti vadinti Aštriaisiais Vartais (lotyniškai Porta acialis). Pirmą kartą šis pavadinimas randamas 1594 m. Vilniaus miesto aktuose (Vaito knyga). Šis pavadinimas greičiausiai skirtas ne dėl pačių vartų išvaizdos, nes ir kiti vartai turėjo tokį patį apysmailį gotikinį viršų. Spėjama, kad vardas bus kilęs nuo miesto dalies, kurioje jie stovėjo. Makovskio raižinyje matoma, kad apie 1600 m. šis miesto galas tikrai buvo siaurutis, lyg smailus ragas. Ši miesto dalis vadinta Aštriuoju Galu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aušros (Medininkų) vartai, apie 1785 m., Pranciškus Smuglevičius
Aušros Vartai, XVIII/XIX a.

Gotikinio stiliaus Aušros Vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 15031522 m. Vėliau virš vartų arkos pastatytas fasadas su penkiomis ambrazūromis ir renesansinio stiliaus atiku.

Pirmą kartą minimi Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro privilegijoje, išleistoje Gardine 1503 m. rugsėjo 6 d., pagal kurią žinoma, kad iki to laiko Vilnius nebuvo aptverta mūrine siena, o sostinės gynyba koncentravosi Aukštutinėje ir Žemutinėje Vilniaus pilyse. Statyti miesto sieną 1503 m. nusprendė patys miesto gyventojai, kuriuos įbaugino totorių įsiveržimai, kurie tais metais pasiekė krašto gilumą net už Vilniaus. Totoriams atremti Aleksandras net buvo pašaukęs į kariuomenę Vilniaus miestelėnus. Miestiečių prašomas jis leido miestelėnų lėšomis aptverti sostinę siena, o joje įrengti tik penkerius vartus, kuriuose dieną ir naktį turi budėti sargyba. Leidime bendrais bruožais nurodoma fortifikacijų linija ir vartų vietos. Greitesniam darbų vykdymui karalius vieneriems metams atleido miestiečius nuo kariuomenės prievolės. Paskubomis per metus pastatyta siena su vartais, tarp jų ir Aušros Vartais. Aušros Vartai buvo aukščiausiame šių įtvirtinimų taške, pavojingiausioje vietoje priešų puolimo atveju. Galutinai siena baigta tik 1522 m. Vėliau siena buvo perstatyta ir vartų atsirado daugiau.

16211626 m. šalia vartų, miesto pusėje, atsirado karmelitų vienuolynas.

17991802 m. rusams griaunant miesto sieną su visais vartais Aušros Vartai palikti nenugriauti, greičiausiai dėl čia laikomo labai garbinamos ikonos. Seniausias Aušros Vartų atvaizdas matomas 1576 m. Bruyno (Brauno) ir Hogenbergo didžiųjų pasaulio miestų atlase, lape, kuris įvardintas kaip Vilna, Lituaniae metropolis. Vėliau Aušros Vartai yra pažymėti panoraminiame Vilniaus vaizde iš 1604 m. Nesvyžiaus kartografo Tomo Makovskio raižinio, o po 40 metų Vilniaus plane, sudarytame Vladislovo IV-ojo karo inžinieriaus F. Gedkanto (1648 m.). Palyginus šiuos atvaizdus su Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėmis, darytomis prieš pat 1800 m., matosi, kad Aušros Vartai iš jų aplinka laikui bėgant stipriai keitėsi.

Vartai iš miesto centro pusės

Dabartinis Aušros Vartų pavadinimas yra neaiškios kilmės ir greičiausiai sugalvotas vėlesniais laikais, nes jokių atitikmenų ankstesnių laikų dokumentuose nėra. Taip vartų nevadino ir Vilniaus apylinkių lietuviai. Šis pavadinimas pirmiausia aptinkamas XX a. pradžios lietuviškuose laikraščiuose.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Lietuviškoji enciklopedija II t.- Kaunas: Spaudos Fondas, 1934.- p.350-8.