Vaclovas Sidzikauskas

Vaclovas Sidzikauskas
Gimė	1893 m. balandžio 10 d. Šiaudinė, Kidulių valsčius
Mirė	1973 m. gruodžio 2 d. (80 metų) Niujorkas, JAV
Tėvas	Bernardas
Sutuoktinis (-ė)	Regina
Veikla	teisininkas, diplomatas, visuomenės veikėjas
Partija	Ūkininkų partija
Alma mater	1935 m. Vytauto Didžiojo universitetas
Vikiteka	Vaclovas Sidzikauskas

Vaclovas Sidzikauskas (1893 m. balandžio 10 d. Šiaudinėje, Kidulių valsčiuje – 1973 m. gruodžio 2 d. Niujorke, JAV) – Lietuvos teisininkas, vienas garsiausių lietuvių diplomatų.

Biografija

Mokėsi Kidulių mokykloje, 1911 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. 1915 m. eksternu išlaikė brandos atestato egzaminus prie Maskvos mokslo apygardos. 1916 m. pradėjo teisės studijas Maskvos universitete. 1916–1918 m. Maskvos Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti generalinis sekretorius. 1917–1918 m. Maskvos lietuvių studentų draugijos iždininkas. Nuo 1917 m. „Santaros“, vėliau Ūkininkų partijos CK narys.

1918 m. grįžo į Lietuvą, iki 1919 m. spalio 12 d. LR Teisingumo ministerijos reikalų vedėjas, nuo 1919 m. vasario 1 d. Pirmojo Baudžiamosios teisės ir Administracijos (kalėjimų) departamentų direktorius. Nuo 1919 m. spalio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje: Lietuvos misijos Šveicarijoje pirmasis sekretorius, nuo 1919 m. gruodžio 1 d. laikinasis reikalų vedėjas Šveicarijoje , 1922–1931 m. Lietuvos atstovas, vėliau – įgaliotasis ministras Berlyne, nuo 1925 m. – taip pat Vienoje ir Berne. 1931–1934 m. įgaliotasis ministras Londone ir Hagoje. Kartu su pagrindinėmis pareigomis 1920–1934 m. (su pertraukomis) buvo Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos, 1931–1932 m. Lietuvos atstovas Nuolatiniame tarptautiniame teisingumo tribunole Hagoje.

Dovas Zaunius (kairėje) ir Vaclovas Sidzikauskas – Lietuvos atstovai Tautų Sąjungoje, 1932 m.

1923–1924 m. dalyvavo Lietuvos delegacijoje derybose su Ambasadorių konferencija ir Tautų Sąjungos taryba dėl Klaipėdos krašto suverenumo. 1923 m. vedė derybas su Vokietija dėl karo nuostolių likvidavimo, pirmosios prekybos sutarties sudarymo ir kitais svarbiais Lietuvai klausimais.

1934 m. pasitraukė iš diplomatinės tarnybos. Mokėsi Berno universitete (Šveicarija), 1935 m. baigė studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1936–1940 m. bendrovės „Shell“ Lietuvos filialo direktorius, tuo pat metu dėstė diplomatijos istoriją Prekybos institute. 1937–1939 m. Lietuvos Vakarų sąjungos pirmininkas. 1936–1939 m. Klaipėdoje leido dienraštį „Vakarai“, taip pat bendradarbiavo „Teisininkų žiniose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Lietuvos ūkyje“, parašė knygeles „Klaipėdos krašto ūkis seniau ir dabar“ (1935 m.), „Savo jūros sargyboje“ (1936 m.).

1940 m. gruodžio mėn. pradėjo bendradarbiauti su sovietų saugumu (agentūrinis slapyvardis „Intiligent“). 1941 m. vasario mėn. nelegaliai persikėlė į Vokietiją. Už Vokietijos pralaimėtą Klaipėdos bylą ir kitą antinacinę veiklą nacių buvo suimtas ir dvejus metus kalėjo Soldau bei Osvecimo koncentracijos stovyklose. Vėliau gyveno Berlyne, 1950 m. persikėlė į JAV. Aktyviai veikė Lietuvos išlaisvinimo organizacijose: buvo VLIK'o užsienio delegatūros narys, 1964–1966 m. jos pirmininkas. Nuo 1951 m. Lietuvos laisvės komiteto pirmininkas. Nuo 1954 m. Lietuvos delegacijos Pavergtųjų Europos tautų seime pirmininkas bei jo politinės komisijos, 1959 m. Pavergtųjų Europos tautų seimo vicepirmininkas, 1960–1961 m. šio seimo pirmininkas.

Palaidotas Niujorko Mount St. Mary’s kapinėse (Mount St Mary‘s Cemetery).

Šeimos antkapis Niujorko Mount St. Mary’s kapinėse

Įvertinimas

• Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinas (1931 09 08)
• Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas (1928 05 15);
• Austrijos Nuopelnų I laipsnio ordinas su aukso žvaigžde (1935)
• Vengrijos Nuopelnų I laipsnio ordinas (1931)

Bibliografija

• Lietuvos diplomatijos paraštėje. – Vilnius: Vaga, 1994. – 354 p. – ISBN 5-415-00400-9