Krėvos sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Krėvos sutartis
Union of Krewo500x333.jpg
Krėvos sutartis
Data: 1385 m. gegužės 31 d.
Vieta: Krėva
Rezultatas: Asmeninė Lietuvos-Lenkijos unija
Susitariančios pusės
LDK Lenkija
Pasirašantieji
Jogaila Lenkijos bajorai
Vaitiekaus Gersono paveikslas Jogaila sulaiko Kęstutį ir Vytautą Krėvos pilyje

Krėvos sutartis, Krėvos unija1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje Lietuvos valdovo Jogailos ir Lenkijos bajorų sudaryta sutartis dėl dinastinės Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos, pagal kurią didysis kunigaikštis Jogaila, vedęs Lenkijos karalienę Jadvygą, buvo paskelbtas Lenkijos karaliumi.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1340 m. Lenkijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė kariavo dėl Haličo-Volynės palikimo. Po Algirdo mirties 1377 m. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje kilo kova dėl valdžios. Didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Jogaila, o jo broliai Andrius ir Dmitrijus perbėgo pas Maskvos didįjį kunigaikštį Dmitrijų, kuris juos paskyrė vietininkais atitinkamai Pskove ir Perejeslave Zaleske. Jie dalyvavo 1380 m. Kulikovo mūšyje Maskvos pusėje. 1381 m. spalį Jogailą nuvertė jo dėdė Kęstutis. 1382 m. gegužę-birželį prieš Kęstutį buvo sukilęs Kaributas Algirdaitis, o liepos mėnesį Jogailai su Vokiečių ordino pagalba pavyko atgauti valdžią. Kęstutis buvo įkalintas Krėvos pilyje ir nužudytas 1382 m. rugpjūčio 15 d.

1384 m. Jogaila, Skirgaila ir Kaributas su Dmitrijumi Doniečiu ir jo pusbroliu Vladimiru sudarė dvi preliminarias sutartis, kurios numatė, be kita ko, Jogailos vedybas su Dmitrijaus Doniečio dukterimi, su sąlyga, kad Lietuvos kunigaikštis pripažins Maskvos kunigaikščio viršenybę ir priims stačiatikybę ir įves ją visoje Lietuvoje. Šios sutartys nebuvo įgyvendintos. Dmitrijus Donietis sutiko sumokėti Ordai duoklę ir jam pavaldžių žemių padidintu tarifu ir į Ordą kaip įkaitą nusiuntė savo vyresnįjį sūnų Vasilijų. Šis sprendimas galbūt neigiamai paveikė promaskvietiškai nusiteikusią didikų frakciją Lietuvoje, kuri bijojo priklausomybės nuo Ordos.

1384 m. Jogaila sudarė su Vokiečių ordinu Dubysos sutartį, pagal kurią įsipareigojo perduoti Ordinui Žemaitiją ir per ketverius metus priimti katalikybę.

1385 m. sausio mėn. vyko derybis tarp lietuvių pasiuntinybės ir Vengrijos karalienės Elžbietos. Jogaila pretendavo į jos dukters, 13-ametės Lenkijos karalienės Jadvygos, ranką ir žadėjo prie Lenkijos prijungti Lietuvos žemes bei krikštytis. Rugpjūčio mėnesį buvo sudaryta Krėvos sutartis, o jau 1386 m. vasario mėn. derybos baigėsi Jogailos ir Jadvygos vestuvėmis ir Jogailos kaip Lenkijos monarcho karūnavimu.[1]

Sutarties sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkija ir Lietuva 1387 m.

Krėvos sutartis pasirašyta 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje (dabartiniame Smurgainių rajone Baltarusijoje). Sutartį sudarė oficiali Lenkijos karalystės delegacija ir Jogaila Lietuvos vardu, sutartį patvirtino jo broliai Kaributas, Skirgaila, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas.[2]

Šia sutartimi Jogaila įsipareigojo:

  • prišlieti (applicare) Lietuvą prie Lenkijos;
  • su savo pavaldiniais priimti krikštą[3];
  • savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes;
  • vesti vienuolikametę mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą;
  • sumokėti Austrijos princui Vilhelmui 200 tūkst. florinų kompensaciją dėl jo nutrauktų sužadėtuvių su Jadvyga;
  • paleisti į nelaisvę paimtus krikščionis – 40 000 ar 45 000 lenkų.

Vesdamas sosto paveldėtoją Jadvygą, Jogaila tapo Lenkijos karaliumi.

Valstybės nebuvo sujungtos ar Lietuva prijungta prie Lenkijos - išliko atskira kariuomenė, atskiros įstatymų leidimo ir teismų sistemos, atskiri iždai ir pinigų emisija, tarp valstybių išliko siena ir muitų rinkliavos.

Sutarties vykdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIV a. pabaigoje LDK nebuvo visuomeninių jėgų, suinteresuotų Lietuvos valstybės susijungimu su Lenkijos karalyste. Tai patvirtina ir faktas, kad, Jogailai išvykus karaliauti į Lenkiją, platieji Lietuvos bajorijos sluoksniai parėmė Vytauto pastangas tapti pilnateisiu Lietuvos valdovu. Kita vertus, pati Lenkija XIV a. pabaigoje dar nebuvo pajėgi absorbuoti pagal plotą už ją daug didesnę Lietuvos valstybę, kuri buvo visiškai kitokia tautiniu atžvilgiu, visuomenės ir valstybės organizacijos bei kultūros prasme. Faktiškai jokio valstybių susiliejimo po Krėvos sutarties neįvyko. Lietuvoje liko kitokia valstybės sandara, sienos ir faktiškai savarankiškas valdovas.

1386 m. vasario 12 d. Jogaila atvyko į Krokuvą, kur vasario 15 d. buvo pakrikštytas Vladislovo vardu, vasario 18 d. sutuoktas su Jadvyga ir kovo 4 d. karūnuotas Lenkijos karaliumi.[4]

13861387 m. žiemą, Jogailai atvykus į Lietuvą, buvo toliau vykdomi Krėvos aktu deklaruoti ketinimai. Vilniuje prasidėjo oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmosios parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas – steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Jomis buvo išreikšta Lietuvos visuomenės naujos raidos programa.

1387 m. vasario 17 d. privilegija Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupystę. Taip valdovo aktu iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje stambi latifundija, kurios dydis pranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buvo atleisti nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat nuo mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.

1387 m. vasario 20 d. Jogailos privilegija visi krikštą priėmę bajorai katalikai, atliekantys karinę tarnybą, gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes, teisę laisvai jomis disponuoti, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau 1387 m. privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Bajorų tėvoninės valdos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismo jurisdikcijai.

1387 m. kovo 22 d. Jogailos privilegija Vilniui suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Tiesa, Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamosios jurzdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams.

1387 metų Jogailos privilegijos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos Lietuvos visuomenės teisinius pagrindus. Tolesnį visuomenės reformavimo darbą kuriam laikui sutrikdė 1389 m. atsinaujinusi vidaus kova tarp Vytauto ir Jogailos.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kryžiuočiai nepripažino Jogailos ir Lietuvos krikšto ir paskelbė krikštą apsimestiniu, tačiau Ordino kaip krikščionybės skleidėjo reputacija patyrė didelį smūgį.

Krėvos unija, nors sukėlė dalies Lietuvos didikų nepasitenkinimą, sustabdė valstybių kovą dėl Haličo ir Volynės. Unija, kuri 1401 m. buvo patikslinta Vilniaus - Radomo unija, galiojo 184 metus iki 1569 m. sudarytos Lublino unijos, kuri suvienijo valstybes į konfederacinę monarchiją.

Sutarties vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiandien nemažai Lietuvos ir Lenkijos istorikų sutinka, kad Krėvos sutartis nebuvo unija. Faktiškai tai nebuvo ir sutartimi, o tik ketinimų protokolu. Krėvos aktu Jogaila tik patvirtino per piršlybas Jadvygai Skirgailos jo vardu duotus pasižadėjimus. Jogailai užimant Lenkijos sostą, galėjo būti surašytas oficialusis Lenkijos ir Lietuvos sutarties aktas. Tačiau tokio dokumento nėra žinoma. Atvirkščiai, yra net bandymų įrodyti, jog iki mūsų dienų Krokuvos kapitulos archyve išlikęs 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto originalas tėra politiniais tikslais Lenkijos pusės parengtas falsifikatas. Vėlesni Lietuvos ir Lenkijos didikų ginčai dažnai grįždavo prie Krėvos sutarties, lenkams įrodinėjant, kad nuo tos sutarties pasirašymo Lietuvos savarankiškumo siekiai neturi teisinio pagrindo.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Гудавичюс Э. История Литвы с древнейших времен до 1569 года. — М.: Фонд имени И. Д. Сытина BALTRUS, 2005.
  2. Mečislovas Jučas. Krėvos sutartis, vle.lt
  3. Rimvydas Petrauskas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė vėlyvaisiais viduramžiais: bendruomenė ir individas, struktūros ir institucijos// Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas. Lietuvos istorija. IV tomas. Vilnius: Baltos lankos, 2009. P.188. ISBN 978-9955-23-239-1.
  4. Jūratė Kiaupienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės dinastinis ryšys ir jo transformacijos// Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas. Lietuvos istorija. IV tomas. Vilnius: Baltos lankos, 2009. P.352. ISBN 978-9955-23-239-1.

Sutarties tekstai ir vertimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]