Šilutės Vydūno gimnazija
55°20′44″š. pl. 21°28′16″r. ilg. / 55.345433°š. pl. 21.4711904°r. ilg.
| Šilutės Vydūno gimnazija |
Šilutės Vydūno gimnazija – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Šilutėje, Atgimimo al. 3, vykdanti pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas. Įstaigos kodas 191846790. Pirmoji lietuviška gimnazija Šilutėje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokyklos įsteigimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Klaipėdos kraštas, 1919 m. atskirtas nuo Vokietijos Versalio sutartimi, 1923 m. susijungia su Didžiąja Lietuva. Tačiau susipratusieji krašto lietuviai tais laikais sudaro mažumą, kuri beveik neturi įtakos. Administracijoje – vien vokiečiai, kurie lemia ekonomikos, kultūros ir švietimo vystymąsi. Aukštesniosiose ir pagrindinėse mokyklose mokytojavo per 400 mokytojų, kurių didesnioji pusė buvo lietuvių kilmės, deja, besimokydami vokiškose mokslo įstaigose, nutautėjo.
Tik maža saujelė mokytojų drįso plaukti prieš srovę – viename kitame kaime pradėjo truputį mokyti lietuvių kalbos. Taigi šiame krašte germanizavimas tęsėsi ir po prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos.
Šilutėje, po Klaipėdos, didžiausiame krašto mieste, turinčiame 5000 gyventojų, nebuvo nė vieno lietuvio mokytojo, todėl lietuviai buvo priversti leisti savo vaikus į vokiškas mokyklas – iš pradžių į liaudies mokyklą, o vėliau į Herderio vidurinę, išaugusią į gimnaziją.
Inžinieriai J. ir A. Jonušaičiai su pašto viršininku T. Listanderiu 1928 m. birželio 20 d. sukvietė tėvų susirinkimą (apie 30 asmenų) ir nutarė įsteigti privačią lietuvių mokyklą. Spalio 1 d. Šilutės apskrities melioracijos viršininko Alberto Jonušaičio dvi dukrelės turėjo pradėti lankyti pradžios mokyklą. Ši lietuvių šeima nepanoro leisti mergaičių, vokiškai nemokančių beveik nė žodžio, į vokišką mokyklą. Jonušaičiai surado Šilutėje dar dvi šeimas, kurios irgi nutarė mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Jie pakvietė mokytoją, kilusią iš Didžiosios Lietuvos. Mokytoja buvo katalikė, todėl tėvų evangelikų negalėjo patenkinti. Tačiau, svarbiausia, buvo padaryta pradžia: Šilutėje įsteigta pirmoji lietuviška mokykla su keturiais mokiniais! O Klaipėdos krašto direktorija, nors ir nenoriai, turėjo šią kuklią mokslo įstaigą pripažinti. Po metų mokinių skaičius viršijo 20. Mokyklų draugijos Šilutės skyrius rado lėšų mokyklai išlaikyti ir nutarė kviesti mokytoją evangeliką. Taigi nuo 1930 m. mokyklai pradėjo vadovauti Tauragės mokytojų seminariją baigęs mokytojas Jonas Šneideraitis.
Mokykla sparčiai augo ir plėtėsi, todėl jai reikėjo erdvesnės patalpos. Po ilgų derybų su Direktorija, Herderio mokyklos namų savininke, ir mokyklos direktoriumi pagaliau pasisekė išnuomoti du kambarius. Netrukus Vokietijos generalinis konsulas Klaipėdoje pareikalavo nutraukti nuomos sutartį. Kadangi staiga surasti tinkamą patalpą buvo labai sunku ir tebegaliojo nuomos sutartis, tai mokykla nesikraustė. Per vasaros atostogas buvo įsibrauta į lietuvių mokyklos klases, išplėštos spintos durys ir visas inventorius bei mokslo piemonės išmesti į kiemą. Vis dėlto Direktorija privertė įsibrovėlius grąžinti patalpą lietuvių mokyklai.
Pasibaigus sutarties laikui, mokykla persikėlė į privačius namus Stockmanno gatvėje.
Reorganizavimas į progimnaziją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po kelerių metų iškilo nauja problema – baigę pradinę mokyklą vaikai norėjo mokytis vidurinėje. Mokinių skaičius išaugo iki 50. Buvo sprendžiamas mokesčio už mokslą klausimas. Mokyklų draugijos pirmininkas prof. V. Gaigalaitis ne kartą pažymėjo, kad vokiečių mokyklos turi slaptus fondus, iš kurių ne tik mokinius šelpia, bet skiria jiems stipendijas. Jis teigė: „Jeigu lietuvių mokyklos neturės galimybės duoti mokslą nebrangiai, neturtingiems – nemokamai, tai klaipėdiškių jaunimas dėl ekonominių sunkenybių eis į vokiškas mokyklas ir mums žus amžinai.”
1932 m. Lietuvos švietimo ministerija skyrė Šilutės progimnazijai 26,7 tūkstančių litų.
Buvo sudaryta mokinių tėvų taryba, kuri padėjo mokyklų draugijai spręsti visus su mokyklos steigimu ir jos išlaikymu susijusius klausimus. Patalpos mokyklai buvo išnuomotos privačiame bute, nupirkti baldai ir mokymo priemonės.
1932 m. balandžio 1 d. buvo atidaryta pirmoji vidurinės mokyklos klasė su 25 mokiniais. Vidurinė ir pradžios mokykla perėjo į ketvirtus namus – Ed. Redveikio.
Šilutės progimnazijoje dirbti vedėju buvo pakviestas evangelikų mokytojas Adolfas Klemas, kilęs iš Didžiosios Lietuvos.
Gimnazijos ugdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietiniai Šilutės lietuviai stengėsi surasti savo mokyklai vedėją iš Mažosios Lietuvos, nes klaipėdiškiai nepasitikėjo tarnautojais, kilusiais iš Didžiosios Lietuvos. 1934 m. pasitaiko proga pakeisti vidurinės mokyklos vadovybę. Mat Klaipėdos krašto gubernatorius įsteigia savo įstaigoje Mokyklų skyrių ir jam vadovauti pakviečia Šilutės vidurinės mokyklos vedėją Adolfą Klemą. Žymesnieji miestelio lietuviai siūlo Direktorijai nauju mokyklos direktoriumi skirti Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoją Vilių Bajorą. Direktorija sutinka.
Tuo metu mokyklos reikalai tokie: veikia 2 vidurinės ir 2 pradžios mokyklos klasės, kurias lanko 123 mokiniai. Be vedėjo, dar mokytojauja šie mokytojai: Rinkevičius, J. Mrizius, Černauskas, Abrutaitis, Staputis, Grytaitė, katalikų tikybą dėsto kapelionas Lechavičius. Abrutaitis ir Staputis kilę iš Klaipėdos krašto, baigę mokslus Didžiojoje Lietuvoje, Tauragės seminarijoje. Visi jauni ir dar nelabai prityrę, bet dirba noriai ir atsidėję, todėl rezultatai patenkinami. Tiesa, darbo sąlygos patogios, nes klasės mažos. Naujasis direktorius stengiasi padidinti mokinių skaičių. Jau kitais metais mokykla nebesutalpina visų mokinių. Nuomojamos kelios klasės privačiuose namuose. Mokytojams tenka bėgioti iš vienos vietos į kitą. Mokiniams, berniukams ir mergaitėms, kurie atvyksta iš kaimų ir negali po pamokų grįžti į namus traukiniais, pašto autobusais ar dviračiais, steigiami bendrabučiai. Neturtingų tėvų vaikams nereikia mokėti mokslapinigių, jie nemokamai aprūpinami mokslo priemonėmis.
Gimnazijos rūmų statybos pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ilgainiui pritrūko vietos ir Ed. Redveikio namuose. Už 65 000 litų buvo nupirkti namai su dideliu sklypu žemės. Atėjo būtinas laikas statyti naujus gimnazijos rūmus, kadangi nuspręsta besivystančią vidurinę mokyklą reorganizuoti į pilną gimnaziją.
Direktorija ir mokyklos direktorius ieško lėšų. Kreipiamasi į Švietimo ministeriją, į Ministrą pirmininką ir pagaliau sulaukiama pagalbos. 1936 m. liepos mėnesį į Šilutę atvyksta Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis su ekspertais. Apžiūrėjęs mažas kuklias mokyklos patalpas, jis įstikina, kad nauji rūmai būtinai reikalingi. Dar tais pačiais metais skiriamos lėšos ir mokyklos direktorius įpareigojamas sudaryti statybos komisiją. Ji tokios sudėties: V. Bajoras – mokyklos direktorius – komisijos pirmininkas; M. Redveikis – miesto burmistras – komisijos sekretorius; dr. K. Trukanas – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, F. Auksutaitis – Šilutės apskrities mokyklų tarėjas, O. Milevičius – Šilutės apskrities ligoninės vedėjas – komisijos nariai.
Tinkamiausiu komisija pripažįsta Klaipėdos architekto inžinieriaus Reissmanno projektą. Tais pačiais metais įvykusiose varžytynėse kaip geriausias priimamas Gurvičiaus ir Judelevičiaus statybos firmos iš Kauno pasiūlymas. Firma įsipareigoja pastatyti rūmus už 508 900 litų.
Krašto Mokyklų draugijai pavyko šalia ligšiolinės mokyklos įsigyti tinkamą statybai aikštę, kurioje buvo galima įrengti ir stadioną. O mokytojai savo lėšomis dar įrengė teniso aikštelę. 1938 m. ankstų pavasarį statybos firma pradėjo darbus, suteikusi uždarbio daugeliui vietinių darbininkų, amatininkų ir prekybininkų. Naujasis pastatas savo išvaizda ir įrengimais net pralenkė neseniai pastatytą vokiečių gimnaziją – Herderschule rūmus. Rugsėjo mėnesį statyba buvo baigiama, ir mokyklos direktorius galėjo pirkti inventorių. Tam tikslui Ministerija paskyrė 60 000 litų.
Lietuvių gimnazijos rūmų atidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atidarymo dieną gimnazijoje veikė septynios klasės. Pridėjus dar dvi rengiamąsias ir dvi paralelines, iš viso buvo vienuolika klasių. Mokinių – 322, mokytojų – 17.
Naujieji rūmai ne tik iš lauko, bet ir viduje buvo puošnūs ir moderniai įrengti. Trečiajame aukšte, pastogėje, numatyta įrengti patalpas nakvynei. Rūmuose buvo puiki salė, Šilutėje gražiausia ir didžiausia. Ji turėjo gana erdvią sceną, tinkamą koncertuoti ir vaidinti. Salėje buvo apie 400 sėdimų vietų, balkone taip pat tilpo apie kelis šimtus žmonių; iš viso salėje galėjo sutilpti ligi 1 000 žmonių.
Nors atidarymas turėjo įvykti tik 18 valandą, bet jau prieš valandą salė buvo pilna mokinių, tėvų ir svečių. Tarp žmonių matėsi daug valdininkų iš miesto, kitų gimnazijų direktorių, mokytojų ir visuomenės veikėjų. Į iškilmes atvyko ir Švietimo ministras prof. J. Tonkūnas, lydimas vidurinių mokyklų inspektoriaus J. Rainio.
Iškilmės buvo pradėtos mokinių sugiedota giesme „Pranašai didis”. Paskui vyskupas prof. dr. V. Gaigalaitis kalbėjo maldą. Jis savo pamoksle ragino mokytojus rūpintis, kad auklėtiniai išaugtų geri krikščionys ir mylėtų savo tautą, kalbą ir tėvynę.
Gimnazijos direktorius V. Bajoras papasakojo gimnazijos istoriją. Baigdamas savo kalbą pareiškė, kad jo auklėtiniai stengsis atsilyginti už šitą didelę jiems suteiktą Švietimo ministerijos ir tautos dovaną.
Po tautos himno kalbą pasakė Švietimo ministras prof. J. Tonkūnas, kuris nurodė, kiek Lietuva pažengė mokyklų srityje. Vien šiais jubiliejiniais metais pastatyti trijų gimnazijų gražūs rūmai. Klaipėdos krašte esančios 3 lietuvių gimnazijos ir 1 spartesnioji mokykla.
Po Ministro kalbėjo gubernatūros patarėjas A. Klemas (jis perdavė ir gubernatoriaus linkėjimus), Klaipėdos krašto Mokyklų draugijos pirmininkas prof. dr. V. Gaigalaitis ir kiti. Be to, buvo daug sveikinimų. Mažosios Lietuvos patriarchas M. Jankus atsiuntė gražiausius linkėjimus: „Tegyvuos Šilutės gimnazija ir jos direktorius ir kad gimnazija priaugintų daug tūkstančių lietuvininkų, kurie Lietuvą mylėtų ir savo tėvų kalbos neišsižadėtų”.
Koncertinę dalį atliko gimnazijos mišrusis choras, kuris, vadovaujamas mokytojo J. Lampsaičio, padainavo šešias daineles. Žemesniųjų klasių choras padainavo tris daineles, o mergaičių – tris Vydūno kūrinius. Buvo tautiškų šokių ir žaidimų, deklamuoti eilėraščiai. Po koncertinės dalies jaunimas turėjo progos pasilinksminti.
Mokyklai buvo ketinama suteikti kraštiečio – įžymaus lietuvio, filosofo, švietėjo, rašytojo – Vydūno vardą. Bet tuo metu jis nenorėjo didelio dėmesio savo asmeniui, kadangi tik prieš keletą mėnesių buvo paleistas iš kalėjimo, į kurį pateko už savo veiklą ir knygą „Septyni šimtai metų vokiečių – lietuvių santykiams”. Nepaisant to, 1938 m. Klaipėdos krašto mokyklų draugijos dokumentuose mokykla pradėta vadinti Vydūno vardu. Ta proga į atidarymą negalėjęs atvykti Dr. Vydūnas rašė: „Naujieji rūmai tegul būna ne vien mokykla, bet ir šventnamis, kuriame jaunosios sielos atsivertų visam, kas išmintinga, gera, teisinga ir gražu”.
Gimnazijos veiklos nutraukimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jau 1938 m. rugsėjo mėnesį, po rudens atostogų, mokytojai ir mokiniai pradėjo dirbti naujose klasėse ir kabinetuose, aprūpintuose moderniomis mokslo priemonėmis.
Naujoje mokykloje buvo 10 klasių ir keli kabinetai, be to, didelė virtuvė, maudyklė ir salė su scena, kurioje netrukus reguliariai vaidino Klaipėdos miesto valstybinis teatras. Mokykloje tuo metu veikė 2 parengiamosios ir 9 vidurinės mokyklos, arba gimnazijos, klasės, kuriose mokėsi 325 mokiniai. Didesnioji pusė (apie 52 %) moksleivių buvo kilę iš Klaipėdos krašto, evangelikų tikėjimo. Apie 15 gimnazistų buvo žydų tautybės, juos vėliau hitlerininkai nužudė Žemaičių Naumiestyje. (Šiose žudynėse, pagal vokiečių skelbimus, ypač pasižymėjo šilutiškiai, buvę Herderio mokyklos mokiniai, Bastijonas ir Scheu. Abudu vėliau Vakarų Vokietijoje nuteisti).
Mokyklos tarybą sudarė direktorius Vilius Bajoras ir mokytojai: Gaurys, Rinkevičius, Svetlauskas, Matusevičius, Rinkūnas, Klusis, Lampsaitis, Mikėnas, Kizelbachas, Janužys, Bajorienė, Svetlauskienė, Juodakienė, Gaurienė, Kutraitė ir Pėteraitytė, be to, kapelionas Lechavičius. Mokyklos patalpas prižiūrėjo du sargai – Jurgis Pocius ir Jonas Maskolius. Šeši kolegijos nariai buvo kilę iš Klaipėdos krašto. Aštuoni – evangelikai, kiti – katalikų tikėjimo, kilę iš Didžiosios Lietuvos. Dėstoma buvo pagal Vytauto Didžiojo gimnazijos programą. Mokytojai nepasitenkino tik pamokomis, bet rūpinosi mokinių auklėjimu laisvalaikiu, kūrė įvairius ratelius, pavyzdžiui, literatūros, sporto, baleto, ir kt. Mokinių gyvenimas buvo paįvairinamas paskaitomis, vakarėliais, iškylomis.
Deja, naujuose rūmuose tedirbta šešis mėnesius. Tuo laiku nacizmas Vokietijoje pasiekė kulminaciją. Šilutės vokiečių ir vokietininkų nusistatymas prieš visa, kas lietuviška, darėsi vis ryškesnis. Naktį prieš įkurtuves reikėjo sudaryti net sargybą iš mokytojų ir mokinių, kad fanatiški Hitlerio jaunimo nariai nepasikėsintų. Vietiniai naciai pradėjo grasinti tiems Klaipėdos krašto gyventojams, kurie leido savo vaikus į lietuvišką mokyklą.
Tokiomis sąlygomis mokykla dar dirbo iki 1939 m. kovo 21 d., kai radijas paskelbė Vokietijos ir Lietuvos vyriausybių „sutartį”, pagal kurią Klaipėdos kraštas buvo prijungiamas prie Vokietijos. Dar vokiečių pareigūnams neužėmus Krašto administracijos, Šilutės lietuvių gimnazijoje pradėjo šeimininkauti hitlerjugendo jaunuoliai. Direktorius tą patį vakarą sušaukė mokytojų tarybos posėdį ir formaliai užbaigė mokslo metus, perkėlė mokinius į aukštesnes klases.
Kitą rytą miestelio gatvėmis jau žygiavo Hitlerio kareiviai, barškėjo tankai, padange skrido lėktuvai. Gimnaziją okupavo rudmarškiniai, inventorių konfiskavo. Bet po kelių mėnesių buvo leista jį pasiimti. Pasirodė, kad didelė dalis inventoriaus jau buvo įvairių įstaigų išnešiota. Pareikalavus mokyklos knygyno, kuris buvo išaugęs iki 2000 tomų, paaiškėjo, kad knygos vokiečių kalba pasisavintos, o lietuviškos sudraskytos ir sudegintos. Dalį inventoriaus (už 23 000 litų) pavyko surankioti ir išvežti į Žemaičių Naumiestį.
1939 m. Šilutės vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos vardas. Direktorius V. Bajoras vėl rūpinosi, kad ji būtų vadinama Vydūno gimnazija, tačiau oficialiai tai dar nebuvo skelbiama, nes kaip tik tuo metu Vydūnas nacių buvo aršiai persekiojimas ir net ilgesniam laikui uždarytas į kalėjimą, todėl nenorėta jam pakenkti.
Vydūno mokyklos atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrojo pasaulinio karo metais gimnazijos rūmus perėmė apskrities valdyba. Jose įsikūrė nacionalistų partijos (NSDAP) apskrities skyrius, apskrities hitlerininkų vadas (Kreiseleiter), Hitlerio jaunimo sąjungos (Hitlerjungend) 478-asis skyrius, vokiečių mergaičių (BDM) sąjungos 473-asis skyrius ir kt. Po karo 1946 m. gimnazijos rūmose įsikūrė rusiška vidurinė mokykla.
Šilutės gimnazijos mokytojai ir mokiniai išsiblaškė po visą pasaulį. Tačiau turbūt visi mielai atsimena joje išgyventas dienas ir norėtų grįžti į laisvą Tėvynę.
1991 m. balandžio 26 d. grupė buvusių Vydūno gimnazijos auklėtinių – Pranas Daukšys iš Kauno, Juozas Ciparis iš Vilniaus, Kozmas Balčiauskas (Balkus) iš JAV, Rūta Storost iš Vokietijos – kreipėsi į visuomenę dėl Vydūno atminimo įamžinimo, gimnazijos istorinio tęstinumo ir vardo išsaugojimo. 1993 m. Vydūno 125-ųjų metinių proga prie mokyklos buvo pritvirtinta paminklinė lenta su jo vardu.
1993 m. gegužės 3 d. Šilutės rajono švietimo taryba (pirmininkas Jonas Jatautas) ir rajono kultūros, švietimo ir sporto skyrius (vedėjas Arūnas Plikšnys) nutarė atidaryti Vydūno vidurinę mokyklą, kuri pradėjo veiklą 1993 m. liepos 1 d., o mokslo metus – 1993 m. rugsėjo 10 d. Rusiška mokykla persikėlė į kitą pastatą, o buvusi lietuviška gimnazija vėl atgimė. Tiesa, dar ne gimnazija, o Vydūno vidurinė mokykla. Taigi, 1993 m. mokykla atkurta senuosiuose gimnazijos rūmuose.
Vydūno gimnazijos statuso suteikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš 1998 m. sausio 20 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos švietimo skyriaus vyr. inspektoriaus R. Ivanausko rašto Šilutės rajono švietimo skyriui: „Vydūno vidurinės mokyklos bendruomenė jau sukūrė savitą ugdymo proceso sistemą, vystosi dinamiškai, atvira projektavimui, modeliavimui, o kontrolinių darbų visumos rezultatai atitinka gimnazinę kokybę. Manau, kad ši demokratiškų santykių, racionalios tvarkos ir moderniai kurianti sąlygas mokykla jau atitinka gimnazijos koncepcijos ir statuso reikalavimus. Gimnazijos statusas pratęstų dar prieš II Pasaulinį karą čia egzistavusią gimnazinę tradiciją”. Kolegijos 1998-05-28 nutarimu Nr. 24 mokyklai nuo 1998-09-01 suteiktas humanitarinio ir realinio profilių Šilutės Vydūno gimnazijos statusas.
Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1928-1934 m. Adolfas Klemas
- 1934-1939 m. Vilius Bajoras
- 1993-2007 m. Jonas Jatautas
- nuo 2007 m. Marina Stirbienė