Kolūkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kolūkis, kolektyvinis ūkis, kolchozas (rus. колхоз, коллективное хозяйство) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja. Šalia kolūkių dar egzistavo tarybiniai ūkiai (rus. sovchoz).

1959 m. Visasąjunginė žemės ūkio parodai skirtas TSRS pašto ženklas

Oficialiai juose pirmininkas buvo renkamas visuotinu balsavimu. Kada, kur ir kiek sėti ar sodinti, kada pjauti ir kiek parduoti turėjo nuspręsti kolūkiečiai. Bet iš tikro kolūkio pirmininkas buvo skiriamas valstybės, taip pat valstybė nustatydavo planus, kiek pateikti produkcijos ir jos kainas. Planai ir kainos dažniausiai priklausydavo nuo kolūkio našumo – kuo kolūkis buvo našesnis, tuo buvo didesni planai ir mažesnės supirkimo kainos. Teritorijose su prastomis žemdirbystės sąlygomis dirbantiems kolūkiams kainos būdavo nustatomos didesnės. Buvo siekiama sulyginti skirtinguose kolūkiuose gyvenančių žmonių gyvenimo lygį, ir tai neskatino didinti darbo našumo.

Vykstant TSRS industrializacijai kolūkiuose žmonės gyveno daug blogiau nei miestuose, nes iš jų buvo tiesiog paimama vos ne visa produkcija, o liepdavo gyventi iš žemės sklypelių prie namų.

Daug kur iki 1970 m. kolūkiečiai neturėjo pasų. Tai leisdavo valdžiai sulaikyti žmones kaime. 1974 m. buvo priimta nauja TSRS pasų sistemos tvarka, pagal kurią pasus ėmė išdavinėti visiems TSRS piliečiams, kuriems sueina 16 metų. Pagal šią tvarką išimčių kaimų gyventojams ir kolūkiečiams nenumatyta. 1976 m. sausio 1 d. prasidėjo visuotinė pasų išdavimo kampanija, kuri baigėsi 1981 m. gruodžio 31 d. Per 6 metus kaimo vietovėje išduota apie 50 mln. pasų.[1].

Darbas kolūkiuose buvo skaičiuojamas darbadieniais (paskutiniais TSRS metais buvo mokami įprastiniai atlyginimai). Viena dirbta darbo diena galėjo būti užskaitomas kaip du ar kaip pusė darbadienio. Žiemą kolūkiečiai kirsdavo mišką ar atlikdavo kitus darbus. Daugiausiai darbadieniai buvo didinami vadovams, kalviams, mechanizatoriams, mažinami pagalbiniams darbuotojams. Kolūkių kūrimosi laikais net iki Stalino mirties 1953 m. už atsisakymą dirbti buvo nustatyta bausmė net iki ištrėmimo į Sibirą. Vėliau, siekiant žemdirbius išlaikyti kaime, jiems palaipsniui buvo gerinamas gyvenimas, pavyzdžiui, individualių namų su karštu ir šaltu vandeniu statymas, faktiškai darbo laiko sumažinimas iki 4 – 8 savaičių per metus.

Kolūkiams ir tarybiniams ūkiams (kaimuose TSRS žlugimo metais gyveno apie 1/3 valstybės gyventojų ir kolūkiai turėjo tokią techniką kaip traktorius, kombainus, sunkvežimius) nuimti derlių padėdavo Tarybinės Armijos kareiviai, iš miestų atsiųsti žmonės, daugiausiai studentai, mokiniai ar net tarnautojai ir darbininkai (ypač bulviakasiams). Dirbti į kolūkius žmonių siuntimą galima paaiškinti tuo, kad vis dėlto kolūkiuose labai trūko technikos, o ypač vieno iš svarbiausių produktų – bulvių – iškasimui, be to, esami bulvių kasimo aparatai labai daug (apie 1/3) bulvių palikdavo laukuose, kuriuos žmonės rankiniu būdu turėjo surinkti.

Įdomus faktas tai, kad kolūkiečiams buvo mokamos dvigubai mažesnės pensijos negu miestiečiams. Manoma, kad tai buvo daroma todėl, kad buvo manoma, kad kolūkiečiai turi papildomų pajamų iš savo ūkelių prie namų ar net nelegaliai ką nors užsodinę.

Derliaus nuėmimas Lenino vardo kolūkyje, Moldavijos TSR. Pirmutiniame plane kolūkietis Petras Bakarukas.

Žlugus TSRS pradėjo žlugti ir kolūkiai. Didžiausia to priežastis buvo ekonominės problemos. Žmonės pradėjo mažiau uždirbti ir neturėjo iš ko nusipirkti tiek maisto, o ir kolūkiai prarado savo milžiniškas dotacijas.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąjį kolūkį Lietuvoje valdžia įkūrė 1941 m. sausį Akmenės valsčiuje: 22 valstiečių, gyvenusių Gulbinų, Montaviškių ir Mažeikių kaimuose, ūkiai buvo apjungti ir pavadinti „V. Lenino vardo kolūkiu”.

Po karo sovietams vėl užėmus Lietuvą pirmasis kolūkis buvo įkurtas 1947 m. sausį prie Dotnuvos: iš 14 ūkininkų valdų buvo sudarytas „M. Melnikaitės vardo kolūkis”. Kaip ir visoje TSRS, kolūkiečiai pirmiausiai privalėjo beveik už dyką kolūkyje atidirbti darbadienius, paskui palaipsniui gyvenimas kolūkiuose gerėjo.

Lietuva daugiausiai specializavosi gyvulininkystėje, dalį grūdų gaudavo iš Ukrainos, taip pat plačiai sėjo javus kombinuotiems pašarams. Didelė dalis gyvulių buvo užauginama kolūkiečių asmeniniuose ūkiuose. Pašarus jiems parduodavo kolūkis.

TSRS vadovaujant Nikitai Chruščiovui buvo vykdomas kukurūzų auginimo vajus. Po TSRS vadovo vizito į JAV, buvo nurodyta visoje TSRS plačiai sėti kukurūzus, kurie Lietuvoje nespėdavo subręsti. Lietuvos TSR vadovybė, vadovaujama Antano Sniečkaus ėmėsi gudrybės: buvo nurodyta laukus apsėti grūdais, o ataskaitose buvo nurodyta, kad pasėti kukurūzai. Yra duomenų, kad kai kur laukų kraštai buvo apsėjami kukurūzais, taip slepiant kas iš tikro pasėta lauke.

1951 m. Lietuvos TSR buvo 2923, o 1989 m. – 750 kolūkių.

Žlugus TSRS, ekonominiai sunkumai neaplenkė ir Lietuvos. Kolūkio turtas buvo dalinamas tarp kolūkiečių, dažniausiai didžioji dalis atitekdavo jų pirmininkams. Išlikę kolūkiai buvo perorganizuoti į bendroves.

Kolūkių skaičius pagal rajonus 1984 m. pabaigoje: [2]

Rajonas Kolūkių Kiemų
Akmenės rajonas 8 2624
Alytaus rajonas 20 8409
Anykščių rajonas 23 7574
Biržų rajonas 25 6735
Ignalinos rajonas 16 5573
Jonavos rajonas 8 2406
Joniškio rajonas 16 4548
Jurbarko rajonas 19 5820
Kaišiadorių rajonas 14 5112
Kapsuko rajonas 31 9651
Kauno rajonas 10 4779
Kėdainių rajonas 28 8000
Kelmės rajonas 21 6391
Klaipėdos rajonas 13 4095
Kretingos rajonas 12 4382
Kupiškio rajonas 19 4967
Lazdijų rajonas 17 7676
Mažeikių rajonas 17 5169
Molėtų rajonas 17 5930
Pakruojo rajonas 22 6028
Panevėžio rajonas 21 8162
Pasvalio rajonas 24 7213
Plungės rajonas 21 6402
Prienų rajonas 17 7489
Radviliškio rajonas 18 5269
Raseinių rajonas 20 6163
Rokiškio rajonas 24 5962
Skuodo rajonas 15 5187
Šakių rajonas 26 8385
Šalčininkų rajonas 8 3329
Šiaulių rajonas 16 4433
Šilalės rajonas 10 5764
Šilutės rajonas 1 126
Širvintų rajonas 13 4444
Švenčionių rajonas 8 2725
Tauragės rajonas 11 3448
Telšių rajonas 12 3527
Trakų rajonas 15 4903
Ukmergės rajonas 16 5074
Utenos rajonas 16 4983
Varėnos rajonas 12 3901
Vilkaviškio rajonas 26 8023
Vilniaus rajonas 17 6324
Zarasų rajonas 13 2993

Kolūkio centrinė gyvenvietė[taisyti | redaguoti kodą]

Nors kolūkiai buvo žemės ūkio paskirties dariniai, tačiau jie turėjo esminės įtakos ir gyvenviečių plėtrai. Pagrindinė kolūkio gyvenvietė buvo vadinama kolūkio centrine gyvenviete – joje buvo kolūkio valdyba, sutelkta žemės ūkio technika ir žemės ūkio paskirties pastatai, tokios gyvenvietės buvo atskirai planuojamos architektūriniu požiūriu.

Stereotipiniai kolūkių pavadinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Labai dažnai kolūkių pavadinimai buvo siejami su įvairiais partijos veikėjais, dažniausiai Lenino, plačiai buvo paplitęs pavadinimas toks kaip Lenino vardo kolūkis (rus. Колхоз имени Ленина), taip pat plačiai dominavo žodis komunizmas, Komunistinio rytojaus, Kažkurio komunistų partijos suvažiavimo ir t. t. Žlugus TSRS Rusijoje ir kituose regionuose dažnai tokie pavadinimai ir išlikdavo.

Kolūkis ir kolūkinis gyvenimas mene[taisyti | redaguoti kodą]

Kolūkiai TSRS mene buvo labiausiai romantizuojami. Dažniausiai buvo rodoma, kaip juose linksma gyventi, didžiausia problema kultūros namų ar meninio vadovo nebuvimas, išjuokiamas kolūkio buhalteris. Paskutiniais TSRS gyvenimo metais jau pradėta kelti kolūkiuose egzistavusias ar egzistuojančias problemas.

Filmai apie kolūkių gyvenimą:

  • „Svečias iš Kubanės“ – parodytas gyvenimas kolūkyje, derliaus nuėmimas, mechanizatorių darbas, mašinų-traktorinė stotis.
  • „Šermukšnis raudonasai“ – rodomas kolūkiečių darbas, (vairuotojas, mechanizatorius).
  • „Kubanės kazokai“ – tiesiog kolūkiečių gyvenimas
  • „Ivanas Brovkinas plėšiniuose“ – rodomas kolūkiečių gyvenimas plėšiniuose

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://demoscope.ru/weekly/2002/093/arxiv01.php
  2. Kolūkis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 356 psl.