Kintai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Kintai
Kintai square at Culture centre.JPG
Aikštė Kintuose priešais kultūros centrą.
Kintuherbas.PNG

Kintai
Koordinatės 55°25′19″N 21°16′01″E / 55.422°N 21.267°E / 55.422; 21.267 (Kintai)Koordinatės: 55°25′19″N 21°16′01″E / 55.422°N 21.267°E / 55.422; 21.267 (Kintai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija Kintų seniūnija
Gyventojų skaičius 833 (2001 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Kintaĩ
Kilmininkas: Kintų̃
Naudininkas: Kintáms
Galininkas: Kintùs
Įnagininkas: Kintaĩs
Vietininkas: Kintuosè

Kintai – miestelis Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, 16 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, ant Kuršių marių pakrantės, Mažojoje Lietuvoje. Seniūnijos, seniūnaitijos, evangelikų liuteronų ir katalikų parapijos centras. Yra paštas (LT-99050).

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš Kintų eina keliai į Šilutę, Ventę, Priekulę. Į šiaurę nuo miestelio driekiasi 800 ha Kintų miškas. Į pietryčius nuo Kintų yra Nemuno deltos regioninis parkas, į šiaurę nuo – Kintų botanikos draustinis. Antroji pagal aukštį Europoje, 17 m aukščio Didžioji tuja – gamtos paminklas. Rastas naftos telkinys.

Aplinkinės gyvenvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png Sakūčiai – 7 km
Uogaliai – 1 km
Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
ŠILUTĖ – 17 km
Stankiškiai – 5 km
Ventė – 8 km

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kintai ėmė kurtis XVI a., 1540 m. minima Blazio Kinto sodyba Ventės apylinkėse. Priklausė Jociškių dvarui. Yra duomenų, kad jau 1550 m. čia buvo maldos namai. Kintai ėmė augti XVIII a. pradžioje. 1705 m. pastatyta Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia, 1948 m. TSRS valdžios paversta sandėliu, 1990 m. perduota katalikams. Prie bažnyčios įkurta parapinė pradžios mokykla, joje 18881892 m. mokytojavo Vydūnas.

1820 m. Kintuose įsteigta valstybinis miškų ūkis, 1850 m. pašto skyrius, XVIII-XIX a. Kintuose vykdavo dideli žuvų ir gyvulių turgūs, į kurį atvykdavo žvejai ir nuo Kuršių nerijos. XIX a. pabaigoje prie miestelio prijungti Naujieji Kintai (1850 m. įsikūręs naujas kaimas greta miestelio). 18181950 m. Kintai buvo valsčiaus, vėliau – apylinkės centras, žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė. [2]

Nuo XIX a. antrosios pusės prekiauta periodiniais leidiniais, knygomis lietuvių kalba. Lietuviška veikla Kintuose aktyviai reiškėsi po Pirmojo pasaulinio karo. 1922 m. pabaigoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, 1923 m. – lietuvninkų kultūros draugija „Rūta“, jungusi apie 20 narių. Ji turėjo biblioteką, rengė paskaitas, meno saviveiklos vakarus. Buvo Lietuvos giedotojų draugija, kurios choras 1928 m. dalyvavo II dainų šventėje Kaune. 19241938 m. veikė Šaulių būrys (vad. J. Naujalis), turėjęs biblioteką, ruošęs minėjimus su kultūrine programa. Kintuose dar buvo pučiamųjų instrumentų orkestras (vad. M. Dreižys), Prūsų lietuvių susivienijimo knygynas, paštas, valsčiaus policijos įstaiga, sveikatos punktas, 3 restoranai, užeiga, viešbutis, taupomoji skolinamoji kasa, audinių ir ūkio reikmenų parduotuvės, „Pienocentro“ įsteigta pieninė (1932 m.).

Kintų apylinkės

Tuo metu be valstybinės mokyklos, Kintuose dar veikė privati lietuvių mokykla (1937 m. mokėsi 22 mokiniai). Trečiame dešimtmetyje prie Kintų bažnyčios buvo pastatytas obeliskas su pavardėmis I pasauliniame kare parapijiečiams atminti. 8-ajame dešimtmetyje, po to kai į Vokietiją išsikėlė didžioji dalis senųjų krašto gyventojų, sovietinė valdžia jį nugriovė. 1933 m. kovo mėnesį įkurta nacistinė organizacija (štabas buvo Muižės dvare), kurią Lietuvos valdžia greitai uždarė.

Kintai labai nukentėjo per II pasaulinį karą ir sovietmečiu (sunaikinta 75 proc. senųjų pastatų). Pasikeitė gyventojai – pasitraukus į Vakarus lietuvininkams ir vokiečiams, juos pakeitė atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių. 1951 m. nukastas Kintų piliakalnis. Pokaryje veiklą tęsė pradinė mokykla, kuri 19491960 m. tapo septynmetė, 1960–1969 m. – aštuonmetė, nuo 1969 m. – vidurinė mokykla. Kintuose veikė Kintų sūrių gamykla (Šilutės sūrių gamyklos Kintų cechas), buit. aptarnavimo paviljonas, ryšių skyrius, girininkija, ambulatorija, vaistinė, kultūros namai (nuo 1957 m.), biblioteka (nuo 1949 m.). Nuo 1953 m. kurį laiką Kintuose buvo ligoninė ir invalidų namai. Miestelio poilsio zonoje, kuri iš esmės buvo pradėta tvarkyti 1949 m., buvo įsikūrusi pionierių stovykla „Vėtrungė“, pastatytos trys Klaipėdos įmonių poilsio bazės. Įrengtas hipodromas. Nuo 1959 m. miestelis buvo Kintų žuvininkystės ūkio, o nuo 1970 m. Jono Čiulados (ilgametis ūkio vadovas) žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 1993 m. šis žuvininkystės ūkis buvo privatizuotas R. Višinsko bei toliau vykdoma žuvininkystės veikla.

Po Nepriklausomybės atstatymo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia perduota Romos katalikų bendruomenei (1990 m.), įkurtas Šilutės dailės mokyklos filialas Kintų vaikų dailės mokykla (1994 m.), įsteigtas Šilutės muziejaus padalinys Vydūno muziejus (1994 m.), Kintų labdaros organizacija „SOS vaikai ir neturtingieji“ (1996 m.), Vydūno kultūros centras (1997 m.), kuris 2002 m. reorganizuotas į viešąją įstaigą. 2005 m. iškilmingai paminėtos bažnyčios ir mokyklos 300-osios metinės.

2011 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-902 patvirtino Kintų herbą.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18181950 m. Kintų valsčiaus centras Šilutės apskritis
19501953 m. Kintų apylinkės centras Šilutės rajonas Klaipėdos sritis
19531988 m.
19881995 m. Saugų apylinkė
1995 Kintų seniūnijos centras Šilutės rajono savivaldybė Klaipėdos apskritis


Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Mažoji liuteronų bažnyčia (kairėje) ir buvusioji liuteronų bažnyčia (dešinėje).

Kintų išplanavimas linijinis, su atsišakojančiomis gatvelėmis.

Kintuose yra seniūnija, Kintų vidurinė mokykla, biblioteka-filialas, Romos katalikų (buvusi liuteronų) bažnyčia (pastatyta 1705 m.), V. Prielgausko šeimos gydytojo kabinetas, vaistinė, prekybos centras, parduotuvė, kepykla, girininkija (prie pastato auga didžioji tuja), mažųjų laivų prieplauka, žuvininkystės ūkis, Šilutės kredito unijos Kintų kasa, ugniagesių komanda, šokių kolektyvas „Kintai“ (vad. Asta Gužauskienė), VšĮ „Vydūno kultūros centras” (įsikūręs senosios mokyklos pastate, jungia Vydūno muziejų, „Palėpės” galeriją, Kintų vaikų dailės ir muzikos mokyklas).

Architektūros paminklai – buvusioji evangelikų liuteronų bažnyčia, senasis mokyklos pastatas (1705 m.), istoriniai – dvejos evangelikų liuteronų senosios kapinės.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1905 m. ir 2001 m.
1905 m. 1925 m. 1959 m.sur.[3] 1970 m.sur. 1977 m.[4] 1979 m.sur. 1985 m.[5] 1997 m. 2001 m.sur.
498 454 493 807 942 893 1 043 943 833


1905 m. 52 proc. Kintų gyventojų buvo lietuviai.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

18881892 m. Kintuose gyveno ir dirbo Vydūnas (1868–1953). Jis buvo pradinės mokyklos mokytojas. 1988 m. prie Kintų bažnyčios jam atidengtas paminklinis akmuo. Miestelyje įkurtas Vydūno kultūros centras.

Kintuose gimė:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. Algimantas Miškinis. Kintai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 120 psl.
  3. Kintai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 141 psl.
  4. Kintai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 511 psl.
  5. Algimantas Miškinis ir kt. Kintai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 313-314 psl.
  • Kintai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 700 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]