Neoromaninė architektūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Neoromaninė architektūra - istorizmo architektūros kryptis XIX a. antrojoje pusėje, kurios kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš XI - XII amžių romaninės architektūros formų. Abiem šiem stiliam būdinga masyvūs kontraforsai, pusapskritės arkos ir langai, neorimanikoje įgyjantys labiau supaprastintas architektūrines formas. Nors tuo pačiu laiku Europos architektūroje dominavo neogotika, buvo vertinamas neoromaninio stiliaus masyvumas, formų atšiaurumas. Šiuo stiliumi statyti universitetų ansambliai JAV, bažnyčios, visuomeniniai pastatai. Vienas žymiausių šio stiliaus meistrų buvo amerikietis Henry Hobson Richardson.

Lietuvoje neoromanika buvo kur kas mažiau populiari, nei kiti istorizmo stiliai. Vos keletą Lietuvos bažnyčių galima neginčijamai priskirti grynajam neoromaniniam stiliui. Tačiau daugelyje neogotikinių ir istoristinių kulto pastatų ryškūs būdingieji neoromanikos bruožai: romaninės formos dažniausiai kūrybiškai derinamos su būdingomis gotikai. Įspūdingiausi ir bene gryniausi šio stiliaus pavyzdžiai - Lentvario ir Rietavo bažnyčios - turi charakteringas itališko stiliaus varpines - kampaniles ir yra bazilikinio plano. Neoromanika labiausiai reiškėsi Mažosios Lietuvos plytų stiliaus evangelikų bažnyčių architektūroje, Vyžiuose, Vilkyškiuose, Saugose.

Neoromaninio stiliaus bažnyčios Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Neoromaninė architektūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka