Baltijos jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Baltijos jūra
Baltijos jūra ties Palanga
Baltijos jūra ties Palanga
Baltijos jūros žemėlapis
Baltijos jūros žemėlapis
Vandenyno baseinas Atlanto vandenyno
Plotas 386 000 km²
Tipas uždara
Didžiausias gylis 459 m
Įteka Nemunas, Vysla, Neva, Oderis, Dauguva
1694 m. jūrinis žemėlapis
Baltijos jūros uostų planai 1906 m.

Baltijos jūra – Atlanto vandenyno baseino jūra, esanti Europos šiaurės rytuose. Iš vienos pusės ją supa Skandinavijos pusiasalis, iš kitos – Rytų ir Centrinės Europos šalys ir Danijos salos. Didžiojo Belto (16 km pločio), Mažojo Belto (600 m) ir Eresuno (3,5 km) sąsiauriais susisiekia su Kategatu, o per Kategatą ir Skageraką – su Šiaurės jūra. Kanalais Baltijos jūra yra sujungta su Baltąja jūra (Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas) ir Šiaurės jūra (Kylio kanalas).

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Romėnai žinojo Baltijos jūrą, nes iš jos pietinių pakrančių gaudavo gintaro. 5 m. e. m. Romos laivynas apiplaukė Jutlandijos pusiasalį ir pasiekė Baltijos jūrą. Tacitas Baltijos jūrą vadino Mare Suebicum[1] pagal germanų gentį svebus. Ptolemėjus (II a.) Baltijos jūrą vadino Venedų jūra. Kiti romėnų naudoti pavadinimai buvo Sinus Codanus, Sinus Venetus (Venedus) ir Oceanus Sarmaticus. Pirmasis dabartiniu vardu pavadino XI a. vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis (Mare Balticum). Persas Al Birūnis (973–1048 m.) Baltijos jūrą vadino Bahr Varank (Varingų jūra), taip pat ir Nestoras (IX a.) ir kai kurie kiti rusų kronikininkai. Viduramžiais jūra vadinta įvairiais vardais, o Baltijos pavadinimas nusistovėjo tik nuo XVI a.

Dabartinio Baltijos jūros pavadinimo kilmė nėra aiški. Pavadinimas gali būti siejamas su germanišku žodžiu belt, kuris naudojamas dviejų Danijos sąsiaurių Beltų pavadinimuose, taip pat su lot. balteus 'juosta'. Pats Adomas Brėmenietis palygino jūrą su juosta, nes ji neva tęsiasi per žemę kaip juosta (Balticus, eo quod in modum baltei longo tractu per Scithicas regiones tendatur usque in Greciam). Jam įtaką galėjo turėti Plinijus Vyresnysis (I a.), kuris pirmasis panaudojo Baltijos (Baltia) vardą, rašydamas, kad Ksenofontas iš Lampsako atradęs Baltijos salą, kurią Pytheas vadinąs Basilia.

Pasak kitų tyrinėtojų jūros pavadinimas kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *bhel (iš jos kilę liet. baltas, latv. balts). 1688 m. Preatorius savo darbe „Orbis gothicus“ Baltijos jūros pavadinimą taip pat kildino iš liet. baltas. Pagal kitą versiją iš tos pačios indoeuropietiškos šaknies kilę žodžiai įvairiose indoeuropiečių kalbose susiję su pelkėse stebimomis spalvomis, o Baltijos jūros pavadinimas reikštų „žeme apsuptą jūrą“, „įlanką“ kaip priešingybę atvirai jūrai.

Pavadinimai kitomis kalbomis[taisyti | redaguoti kodą]

Vakarinių Baltijos jūros pakraščių gyventojai Baltijos jūrą vadina Rytų jūra (sen. skand. Eystrasalt, šved. Östersjön, dan. Østersøen, vok. Ostsee). Iš jų jūros pavadinimą perėmė suomiai (suom. Itämeri), nors jiems, kaip ir estams (est. Lääne meri) ji yra Vakarų jūra.

Kitų Baltijos jūros pakraščių tautos jūrą vadina Baltija.

Geofiziniai duomenys[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūros gylių žemėlapis

Dydis[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūra yra apie 1600 km ilgio, vidutiniškai 193 km pločio bei vidutiniškai 50 m[2] gylio. Didžiausias gylis 459 m. Plotas: 386 tūkst. km²[3]. Bendras Baltijos jūros vandens tūris – 21 000 km³. Pakrantės ilgis – apie 8000 km.

Vandens ypatumai ir sūrumas[taisyti | redaguoti kodą]

Vandens spalva drumzlinai žalsva, jo spalva priklauso nuo fitoplanktono. Vanduo mažiau skaidrus nei Atlanto vandenyno.

Baltijos jūros vanduo yra apysūris. Druskingumas siekia nuo 1,7 % Belto sąsiauriuose iki 0,3 – 0,5 % šiaurės rytų dalyje (Suomijos įlanka). Kai kuriose uždarose Baltijos jūros lagūnose vanduo išvis gėlas. Gilus Skagerakas yra žymiai sūresnis, tačiau druskingas jo vanduo į Baltijos jūrą negali patekti per negilų Kategatą ir seklius Beltus bei Zundą. Jūros sūrumą mažina gėlas didelių upių, lietaus ir sniego vanduo, stipriai atskiedžiantis iš vandenyno patenkantį sūrų vandenį. Be to, Baltijos jūra mažai garuoja, o tai taip pat mažina jos sūrumą. Vandens sūrumas mažėja iš vakarų į rytus ir prie upių žiočių. Sūrus vanduo grimzta gilyn, ir Baltijos jūros gelmėse yra didesnis nei paviršiuje. Daugelyje vietų druskingumas nepastovus. Vakarinėje dalyje (sąsiauriuose) vanduo yra sūresnis tada, kai pučia šiaurės vakarų vėjai, kurie atvaro sūrų vandenį iš Skagerako; sūrumas sumažėja pučiant pietryčių vėjui. Dėl mažesnio druskingumo greičiau užšąla šiaurinė ir rytinė Baltijos dalis.

Dugnas ir gylis[taisyti | redaguoti kodą]

Navigacinis plūduras
Giliausia jūros vieta žemėlapyje
Baltijos jūros dugno modelis Gdynės akvariume-muziejuje

Baltijos jūros dugnas negiliose vietose ir arčiau krantų sudarytas iš smėlio, žvyro, žvirgždo ir nuosėdinio dumblo. Plikos uolos randamos tik šiaurinėje dalyje: Estijos ir pietų Švedijos pakraščiuose kalkakmeniai, Suomijos ir šiaurinės Švedijos vandenyse granitai ir gneisas. Gilesnių vietų ir ramesnių įlankų dugnas sudarytas iš nuosėdų dumblo, kuriame yra mergelio, molio, smulkaus smėlio ir įvairių augmenijos ir gyvūnijos liekanų. Suomijos įlankos ir Švedijos pakraščiai Stokholmo apylinkėse turi daug povandeninių uolų.

Dugnas gana lygus, yra tik kelios gilios duobės. Baltijos jūra negili, daugiau nei 60 proc. jos dugno ploto nenusileidžia giliau 100 m. Išimtį sudaro tik keturios nedidelės duobės: viena 459 m pusiaukelėje tarp Gotlando ir Stokholmo į vakarus nuo Gotska Sandoe salos; antroji 301 m tarp Alandų salų ir Švedijos kranto; trečioji 294 m Botnijos įlankoje prie Ulfoe salos; ketvirtoji 249 m tarp Ventspilio ir Gotlando. Gylis: vidutinis – 56 m, Suomijos įlankoje – 38 m, didžiausias – 459 m (Landsorto įduba), Suomijos įlankoje – 121 m. Giliausia Mažojo Belto vieta yra 80 m, Didžiojo Belto – 55 m, Zundo – 38 m. Šiuose sąsiauriuose bei Meklenburgo įlankoje daug seklumų. Tarp Riūgeno ir Bornholmo salų yra pavojingos Adlergrundo povandeninės uolos.

Saremos sala sąsiauris su Muhu sala 1890 m. buvo užpiltas ir padarytas plentas. Muhu sąsiauryje, tarp Estijos salų ir žemyninės dalies yra daug mažų salelių, seklumų ir povandeninių uolų. Sąsiauriais tarp Saremos ir Hijumos, Vormsi ir Hijumos gali plaukti tik nedideli laivai. Dėl to susisiekimas su Rygos įlanka yra daugiau per Irbės sąsiaurį tarp Saremos salos pietinės dalies ir Kuršo kranto.

Ledas[taisyti | redaguoti kodą]

2001 m. kovo menuo: Pietinėje Baltijos dalyje prasidėjo pavasaris, o šiaurinę dengia ledai
Ciegorius prie Vokietijos krantų
Jūriniai moliuskai (1 – Mya arenaria, 2 – Mytilus edulis, 3 – Cardium edule, 4 – Macoma balthica, 5 – Ensis sp, 6 – Mya arenaria).
Baltijos jūros vanduo

Baltijos jūros vanduo, ypač Lietuvos-Latvijos pakrantėje turėtų užšalti vidutiniškai -0,3 – -0,4 °C temperatūroje. Kadangi Baltijos jūra yra negili ir nesūraus vandens, dalyje jos kasmet susiformuoja jūrinis ledas. Kasmet užšąla Botnijos ir Suomijos įlankos. Rytinėje pakrantėje vidutinis užšalimo laikotarpis trumpėja iš šiaurės į pietus. Klaipėdos, Liepojos, Ventspilio ir Baltijsko uostai jau laikomi neužšąlančiais, nes čia nors ir susiformuoja ledas, tačiau jis yra plonas ir laivyba galima be ledlaužių, kurie naudojami Rygos, Talino ir kt. šiauresniuose uostuose. Vakariniai jūros pakraščiai neužšąla, nes yra labiau įtakojami šiltosios Golfo srovės paveiktų orų.

Srovės ir lygio svyravimai[taisyti | redaguoti kodą]

Švedų karo laivų konvojus Antrojo pasaulinio karo metais
Estų kariškiai išsilaipina į krantą per apmokymus BALTOPS 2010
Vidar Viking laivas skinasi kelią per ledus
Užplaukęs ant sėklumos suomių laivas Coolaroo
Kompanijos Petrobaltic naftos platforma
Danijos uosto Fridrichshafeno laivų statyklos dokai
Pliažas lenkų kurorte Dzivnovekas
Jūros šventė Hamštete (Švedija)
Audros suardytos kopos Palangoje
Pakrantėms skirti Latvijos pašto ženklai
Gotlando sala
Baltijos gintaras

Visoje Baltijos jūroje vandens lygio skirtumas nėra didesnis nei 30 cm. Šalia didelių intakų vandens lygis padidėja 4-8 cm. Daugiausia vandens per Kategatą ir Zundą išteka gegužės mėnesį, o daugiausia įteka lapkričio mėnesį ir dėl to rudenį pakyla Baltijos jūros vandens lygis.

Srovės Baltijos jūroje susidaro dėl vėjų, įvairių sluoksnių netolygaus sūrumo (svorio), skirtingos temperatūros ir intakų. Sūriosios gelmių srovės, slinkdamos iš vakarų į rytus, pasiekia Botnijos ir Suomijos įlankas bei padidina jų sūrumą. Stiprūs vakarų vėjai Kategate ir Beltuose kartais pakreipia paviršinę srovė į rytus. Suomijos ir Botnijos įlankose pavasarį ir vasarą vėjai išstumia dalį vandens, o rudenį – įstumia papildomai. Dėl Žemės sukimosi aplink savo ašį, šios srovės pakrypsta dešinėn ir Botnijos įlankoje eina arčiau Suomijos krantų, o Suomijos įlankoje – arčiau Estijos.

Pavasarį, nepaisant sniego tirpimo ir upių potvynių Baltijos jūros lygis būna žemiausias, nes upių suneštas vandens perteklius greit išteka per sąsiaurius į Šiaurės jūrą. Aukščiausias paviršiaus horizontas būna rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, išskyrus Botnijos įlanką, kur šis maksimumas pasiekiamas sausio mėnesį. Nedidelis vandens horizonto pakilimas sausio mėnesį pastebimas ir kitose Baltijos jūros dalyse. Vasario-balandžio mėn. pietryčių vėjai stumia vandenį iš Skagerako į Šiaurės jūrą ir taip sustiprina ištekančią paviršiaus srovę bei numuša vandens lygį. Kitais metų laikais vyrauja pietvakarių vėjai, kurie į Kategatą ir Skageraką suvaro daugiau vandens ir pakelia Baltijos vandens lygį.

Mėnulio sukeliami potvyniai Baltijos jūroje yra visai nežymūs. Skagerake ir Kategate šie potvyniai siekia iki 20 cm, prie Kopenhagos – 10 cm, nuo Danijos-Švedijos iki Liepojos 1,5-3 cm, prie Kronštato – 1 cm.

Baltijos jūros baseinas[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūra turi apie 250 didesnių intakų. Šiauriniai ir vakariniai Baltijos jūros intakai turi mažesnius baseinus ir duoda mažiau vandens, nei pietiniai ir rytiniai intakai. Toliausiai Baltijos jūros baseinas siekia pietuose, kur prieina prie šiaurinių Karpatų kalnų šlaitų (Vysla).

Didžiausius baseinus turi Nemunas (98 000 km²), Dauguva (87 900 km²), Narva (56 225 km²), Neva (282 000 km²), Kiumijokis (37 107 km²), Oulujokis (22 841 km²), Kemijokis (51 000 km²), Tornė (37-40 000 km²), Lulėjas (25 240,5 km²), Umėjas (26 700 km²), Ongermanelvenas (31 860 km²), Indalselvenas (26,720 km²), Dalis (29 200 km²), Norstremas (22 650 km²), Oderis (118 861 km²) ir Vysla (194 424 km²).

Šiauriniai ir vakariniai intakai (Švedija ir Suomija) teka stačiau ir greičiau, todėl gerai tinka hidroelektrinėms statyti. Pietiniai intakai (Vokietija, Lenkija, Lietuva, Latvija) lėtesni, geriau tinka navigacijai.

Svarbiausi intakai:

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Padėtis ir ribos[taisyti | redaguoti kodą]

Šiauriausias taškas yra Botnijos įlankoje netoli poliarinio rato (65° 40′ š.pl.), piečiausias – Vismaro apylinkėse (53° 45′ š.pl.), labiausiai į vakarus nutolęs taškas yra netoli Flensburgo (9° 10′ r.il.), ryčiausias – Suomijos įlankoje, Sankt-Peterburgo apylinkėse (30° 15′ r.il.).

Nors Kategatas ir nėra Baltijos jūros dalis, tačiau dažnai su Baltijos jūra susijusių organizacijų laikomas jos dalimi, pvz., Helsinkio komisija Baltijos jūros aplinkos apsaugai (HELCOM).

Besiribojančios valstybės ir skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Su Baltijos jūra ribojasi šios valstybės:

Baltijos jūra, kurioje yra daugybė įlankų, fiordų, sąsiaurių bei daugybė įvairaus dydžio salų, grubiai gali būti skirstoma į šias dalis: paprastai Baltijos jūrai nepriskiriamas Kategatas, Beltas, tikroji Baltijos jūra, šiaurės rytų Baltija, šiaurinė Baltija.

Kategatas[taisyti | redaguoti kodą]

22 000 km² ploto Kategatas, kuris tam tikromis aplinkybėmis priskiriamas prie Baltijos jūros biologine, susisiekimo ir istorine prasmėmis negali būti laikomas vidaus jūra, kokia yra Baltija.

Beltas[taisyti | redaguoti kodą]

8.000 km² ploto Beltas, taip pat vadinamas Vakarų Baltijos jūra, apima jūros plotą į vakarus nuo Zelandijos, Falsterio bei tarp jų ir Rostoko esančią jūros dalį.

Geologinė istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūra susiformavo po paskutinio ledynmečio, prieš maždaug 12 000 metų ištirpus milžiniškiems regioną dengusiems ledynams. Dabartinę savo formą Baltijos jūra įgavo per keletą stadijų, keičiantis vandens lygiui:

  • Apie 10000-8000 m. pr. m. e. pasikeitus klimatui ledynai pasitraukė į Skandinaviją. Ledyno pakraštys buvo į šiaurės rytus nuo Stokholmo, o palei jį susiformavo Baltijos ledyninis ežeras,
  • Apie 8200-6900 m. pr. m. e. jūros lygis pakilo tiek, kad bent jau dabartinio Švedijos vidurio ežeryno vietoje, o pagal kitus šaltinius iki pat Baltosios jūros susidarė jungtis su pasauliniu vandenynu. Ištekėjus gėlam vandeniui ir iš vandenyno patekus sūriam vandeniui susidarė (sūri) Joldijos jūra.
  • Apie 6900-5000 m. pr. m. e. Skandinavijos ledynai dar atsitraukė, sumažėjo slėgis į Skandinavijos žemės plotus, kurie dėl to pradėjo kilti ir uždarė sąsiaurius su vandenynu. Taip susidarė (gėlas) Anciliaus ežeras.
  • Maždaug nuo 5000 m. pr. m. e. iki mūsų eros pradžios jūros lygis pakilo ir sausumos plotai tarp pietų Švedijos ir Danijos pateko po vandeniu, o rytinė Danijos dalis tapo suskaidyta į salas. Šios vadinamosios Litorinos transgresijos metu susiformavo Litorinos jūra.
  • Dar keičiantis vandens lygiui ir formuojantis dabartinėms jūros pakrantėms susidarė dabartinė Baltijos jūra.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūra ir jos pakrantės patenka į vidutinio klimato juostą. Pietiniai pakraščiai yra šiltesni už šiaurinius, o vakariniai drėgnesni (ir šiltesni) už rytų pakrantes. Vandens temperatūra kartais labai svyruoja veikiant vėjams, nustumiantiems paviršinį įšilusį vandenį ir iškeliantiems šaltą gelmių vandenį. Kadangi vasarą pučia daugiausia vakarų vėjai, rytinėje (ir Lietuvos) pakrantėje vandens temperatūra būna 2-3 laipsniais aukštesnė nei Švedijos pakrantėje. Tam poveikį turi ir šaltoji srovė, slenkanti iš Botnijos įlankos palei Švedijos pakrantę.

Audrų pasitaiko daugiausia žiemą, mažiausia vasarą ir dažniau rudenį nei pavasarį. Palyginus su kitomis Europos kontinentinėmis jūromis Baltijos jūroje yra stipresni vėjai. Jūroje ir atviruose pajūriuose vėjo greitis tris kartus didesnis nei toliau nuo vandens. Negili Baltijos jūra turi trumpas bangas, kurios pavojingesnės mažiems laivams.

Baltijos jūros baseine atmosferos kritulių kiekis labai svyruoja. Didžiojoje dalyje kritulių kiekis yra apie 600–700 mm per metus. Vakarinėje dalyje, taip pat Kategate ir Skagerake, kai kuriose Švedijos ir Norvegijos vietose jų iškrinta 1500 mm. Kritulių kiekis į rytus mažėja. Sausiausias klimatas yra šiaurės Suomijoje ir šiaurės rytų Švedijoje. Gotlando, Alandų salose, Karlskronos-Kalmaro apylinkėse iškrinta 300–500 mm. Rūkas kyla dažniausiai rudenį ir žiemą, kai yra didžiausias skirtumas tarp atšalusio oro ir dar šilto vandens. Mažiausia rūkų būna rugpjūčio mėnesį.

Ištekliai[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūroje nedideliais kiekiais išgaunama nafta, pakrantėje (Kaliningrado srityje) kasamas gintaras, išvystyta žvejyba. Baltijos jūroje gyvena apie 70 jūrų žuvų rūšių (plekšnės, vėjažuvės ir kt.) ir apie 30 gėlavandenių, t. y. upinių (lašišos, unguriai ir t.k.)

Krantų formos ir sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūros pakrantės savo forma yra žemos ir turinčios aukštus krantus. Žemos pakrantės paprastai yra plokščios ir mažai raižytos. Pakraščių jūros dugnas leidžiasi gilyn lėtai, turi plačią atabradą, kuri yra nepatogi navigacijai, tačiau labai tinka rekreaciniams tikslams. Toks lėkštasis (akumuliacinis) krantas būdingas pietiniam Baltijos jūros pakraščiui nuo Oderio žiočių iki Piarnu pietinėje Estijoje su nedidelėmis išimtimis Vokietijoje, kur žemas pajūris turi stačius krantus.

Baltijos jūroje vyrauja tokie krantai:

Baltijos jūros geografiniai objektai[taisyti | redaguoti kodą]

Jūros įlankos[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausios Baltijos salos ir archipelagai[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurie šaltiniai Baltijos jūrai taip pat priskiria Zelandijos salą. Tokiu atveju ji yra pati didžiausia sala šioje jūroje.

Nerijos[taisyti | redaguoti kodą]

Baltijos jūroje yra trys nerijos:

Svarbesni Baltijos jūros uostai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Baltijos jūros uostai

Lietuvos miestai ir gyvenvietės prie Baltijos jūros[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Tacitus, Germania: Ergo iam dextro Suebici maris litore Aestiorum gentes adluuntur, quibus ritus habitusque Sueborum, lingua Britannicae propior.[1]
  2. GRIGELIS Algimantas, JUODKAZIS Vytautas, JURGAITIS Algirdas, KILKUS Kęstutis, PAULIUKEVIČIUS Gediminas. Geomokslai: monografija. Vilnius: Spauda, 1999, 385 p. ISBN 9986-795-03-6.
  3. „Baltic Sea.“ Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2009.
  • „Žemė“, geografinis vadovėlis 9 klasei I dalis, 75 psl., 2005.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Baltijos jūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Baltijos jūros istorija
Phytoplankton bloom in the Baltic Sea (July 3, 2001).jpg
Baltijos ledyninis ežeras Arrow Blue Right 001.svg Joldijos jūra Arrow Blue Right 001.svg Anciliaus ežeras Arrow Blue Right 001.svg Litorinos jūra Arrow Blue Right 001.svg Baltijos jūra