Rytų Prūsijos provincija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rytų Prūsijos provincija
Provinz Ostpreußen
Flag of the Kingdom of Prussia (1701-1750).svg
 
Flag of the Kingdom of Prussia (1701-1750).svg
1773 – 1945 Flag of Lithuanian SSR.svg
 
Flag of the Soviet Union.svg
 
Flag of Poland.svg
Flagge Preußen - Provinz Ostpreußen.svg Wappen Preußische Provinzen - Ostpreußen.png
Map-Prussia-EastPrussia.svg
Administracinis centras: Karaliaučius
Departamentai/Apygardos: 2 (1773), 2 (1808), 3 (1905)
Oficialios kalbos: vokiečių kalba
Oberprezidentas: Rytų Prūsijos oberprezidentai
1773–1871: Flag of Prussia 1892-1918.svg Prūsijos karalystė
1871–1918: Flag of Prussia 1892-1918.svg Vokietijos imperija
1918–1933: Flag of Germany.svg Veimaro respublika
1933–1945: Flag of the NSDAP (1920–1945).svg Trečiasis reichas
Gyventojų: 1 996,626 (1900), 2,025,741 (1905)
Plotas: 36,993 9 km² ({{{plotasmetai}}})

Rytų Prūsija (vok. Ostpreußen) – buvusi Prūsijos karalystės provincija, įkurta 1773 m. ir egzistavusi iki 1945 m. Nuo 1829 m. gruodžio 3 d. iki 1878 m. balandžio 1 d. sudarė vieną provinciją kartu su Vakarų Prūsija. Apėmė dalį dabartinės Lenkijos (Varmijos Mozūrų vaivadija), dalį dabartinės Rusijos (Kaliningrado sritis), dalį dabartinės Lietuvos teritorijos (buvęs Klaipėdos kraštas). Buvo tarp Nemuno ir Vyslos žemupių. Provincijos sostinė buvo Karaliaučius.

Teritorija[taisyti | redaguoti kodą]

Rytų Prūsijos teritorija kito priklausomai nuo feodalų veiklos ir kariuomenės žygių. 17011772 m. ji apėmė tik buvusios Prūsijos kunigaikštystės (1525–1701 m.) teritoriją, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 17721793 m., 18151919 m. ir Kulmo žemę, Varmę, Marienburgo ir Elbingo apylinkes; 17931795 m. ir Plocko apylinkes, 17951807 m. dar ir Lomžos, Balstogės apylinkes, Užnemunę. Iš 17931807 m. prijungtų žemių egzistavo Prūsijos karalystės provincija Naujoji Rytų Prūsija[1].

Nuo XIX a. Rytprūsiai ėmė mažėti. Pagal Tilžės taiką 1807 m. panaikinta Naujoji Rytų Prūsija, nuo Rytprūsių atskirta Kulmo žemė (nors Vienos kongreso 1815 m. nutarimu vėl grąžinta Prūsijai), ir Plocko apylinkės, pagal Versalio taiką 1919 m. Klaipėdos kraštas ir Kulmo žemė. Dažniausiai Rytų Prūsija vadinama tik ta sritis, kuri liko Vokietijai po I pasaulinio karo ir 19221939 m. sudarė jos provinciją. Nuo likusios Vokietijos dalies ją skyrė Dancigo koridorius ir Laisvasis Dancigo miestas. 18151824 ir 18781945 m. Rytprūsiai buvo Prūsijos provincija (centras – Karaliaučius). Iš pradžių ją sudarė administraciniai-teritoriniai vienetai Lietuvos departamentas ir Rytų Prūsijos departamentas. Tautiniu požiūriu nevienalytėje Rytų Prūsijoje buvo lietuvių ir lenkų gyvenamos istorinės sritys Mažoji Lietuva, Mozūrija, bet po I pasaulinio karo joje jau dominavo vokiečiai. Tai buvo ilgametės kolonizacijos ir germanizacijos politikos pasekmė. Po Antrojo pasaulinio karo, Potsdamo konferencijos 1945 m. nutarimu šiaurinė Rytprūsių dalis atiteko TSRS, o pietinė – Lenkijai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Rytų Prūsijos provincijos žemėlapis

Iki XIII amžiaus didžiojoje Rytų Prūsijos teritorijos dalyje gyveno prūsų gentys. Apie 12251226 metus Mozūrijos kunigaikštis Konradas pradėjo derybas su Vokiečių ordinu, siekdamas prisikviesti jį pagalbon kovojant su prūsų gentimis. Ordinui įsikurti buvo perduota Kulmo žemė, iš kurios 1231 m. prasidėjo ordino ekspansija į prūsų žemes. Nepaisant kelių prūsų sukilimų (didžiausi vyko 12421249 m. ir 12601274 m.), iki XIII a. antrosios pusės Vokiečių ordino riteriai įsitvirtino didžiojoje būsimosios Rytų Prūsijos provincijos dalyje. Teritorijos LDK pasienyje (Skalva ir Nadruva) buvo menkai gyvenamos, tad Ordino laikais miestai ir dvarai kūrėsi arčiau Baltijos jūros. Vokiečių ordino vietininko Prūsoje rezidencija iki 1309 m. buvo Elbinge (dab. Elbląg Lenkijoje), nuo 1309 m. pagrindinė paties ordino rezidencija buvo perkelta į Marienburgą (dab. Malbork Lenkijoje). Per Žalgirio mūšį ir Trylikos metų karą (14541466 m.) ordino pajėgos buvo išsekintos. Pagal Torūnės taikos sutartį (1466 m. spalio 19 d.) buvusios ordino valdos Prūsijoje buvo padalintos: derlingiausios teritorijos su geriausiai įdirbtomis žemėmis ir svarbiausiais uostais (Dancigu ir Elbingu) Rytų Pomeranijoje kartu su Varmės vyskupija buvo prijungtos prie Lenkijos ir nuo tol vadintos Karališkaisiais Prūsais (vok. Königlich Preussen, lenk. Prusy Królewskie), o likusi teritorija palikta Vokiečių ordinui, kurio didysis magistras nuo šiol turėjo prisiekti Lenkijos karaliui vasalo ištikimybės priesaika. Kadangi ordinas taip pat neteko savo pagrindinės rezidencijos Marienburge, naująja didžiojo magistro rezidencija tapo Karaliaučiaus pilis.

Ordino bandymas išsivaduoti iš Lenkijos vasaliteto 15201521 m. kare nepavyko. Pasklidus Liuterio idėjoms, ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis tapo veikliu jų šalininku ir pats perėjo į liuteronų tikėjimą. 1525 m. balandžio 10 d. didysis magistras Albrechtas Krokuvoje sudarė sutartį su Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju. Ordino valstybė buvo likviduota, sekuliarizuota ir pavadinta Prūsijos hercogyste (vok. Herzogtum Preußen), tačiau pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas liko vasaliniuose santykiuose su Lenkijos karaliumi. Nutrūkus hercogo Albrechto Brandenburgiečio (mirė 1568 m.) palikuonių vyriškajai linijai, Prūsijos hercogo sostą 1618 m. paveldėjo Brandenburgo markgrafai ir Šventosios Romos imperijos kurfiurstai Hohenzollernai. Kadangi pagrindinė Hohenzollernų politinė veikla vyko Brandenburge, Karaliaučius užleido politinio centro vaidmenį Berlynui, o pačios Prūsijos hercogystės valdos vis aiškiau virto Hohenzollernų valdų provincija.

Per 16551660 m. Švedijos karą su Abiejų Tautų Respublika kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas sugebėjo pasiekti, kad Olyvos taikos sutartimi Lenkijos-Lietuvos valdovas Hohenzollernų naudai visiškai atsisakytų senjoro teisių į Prūsijos hercogystę. Hohenzollernų valdomai dualistinei valstybei vis aktyviau dalyvaujant Europos politiniame gyvenime, kurfiursto Frydricho Vilhelmo sūnus Frydrichas III už pažadėtą paramą Ispanijos įpėdinystės kare gavo iš imperatoriaus Leopoldo I karūną. Brandenburgo markgrafas ir hercogas Prūsijoje dėl politinių motyvų savo į naują rangą pakeltas valdas pavadino Prūsijos karalystės vardu, be to, 1701 m. sausio 18 d. Prūsijos karaliumi Frydrichu I karūnavosi būtent Karaliaučiuje. Sukūrus Prūsijos karalystę, jos vardas pradėjo dubliuotis su buvusiomis Prūsijos hercogystės valdomis, todėl pastarosioms ilgainiui prigijo Rytų Prūsijos vardas. Oficialiai šis pavadinimas buvo įtvirtintas po I Abiejų Tautų Respublikos padalinimo 1772 m., kai Prūsija prisijungė vadinamuosius Karališkuosius Prūsus. 1773 m. sausio 31 d. iš buvusios Prūsijos hercogystės valdų ir Varmijos vyskupijos teritorijos buvo sukurta Rytų Prūsijos provincija, o iš likusių Karališkųjų Prūsų – Vakarų Prūsijos provincija. Nuo 1829 iki 1878 m. abi provincijos buvo sujungtos į vieną Prūsijos provinciją (vok. Provinz Preußen), tačiau 1878 m. jos buvo vėl atskirtos. Rytų Prūsijos provincija siuntė 17 atstovų į Vokietijos reichstagą ir 32 – į Prūsijos karalystės landtago žemesniuosius rūmus (vok. Abgeordnetenhaus).

Provincija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki 1808 m. Rytų Prūsijos provinciją sudarė Rytų Prūsijos departamentas su centru Karaliaučiuje ir Lietuvos departamentas su centru Gumbinėje. 1808 m. šių departamentų vietoje įkurtos dvi apygardos: Karaliaučiaus apygarda ir Gumbinės apygarda. 1905 m. iš 9 pietinių šių apygardų apskričių suformuota nauja – Alenštaino apygarda.

„Vokietijos kalbų žemėlapio“ 1880 m. Andrées pasaulio atlase fragmentas. Geltonai pažymėtos sritys, kuriuose dominuoja lietuvių kalba, žaliai – sritys, kuriose dominuoja lenkų kalba

19191921 m. Rytų Prūsijos provincijos ribos buvo vėl pakeistos. Pagal Versalio taikos sutartį 1. Vokietija pripažino naujas sienas su Lenkija, perduodama jai didžiąją Vakarų Prūsijos dalį, Aukštutinę Sileziją ir Poznanės sritį (87 str.), 2. Dėl pietinių Rytų Prūsijos apskričių politinės priklausomybės turėjo būti surengtas vietinių gyventojų plebiscitas (94, 96 str.), 3. Vokietija atsisakė šiaurinės Rytų Prūsijos dalies – Klaipėdos krašto, kuris turėjo būti perduotas administruoti Antantės valstybėms (99 str.), 4. Vokietija atsisakė Dancigo srities, kur turėjo būti įkurtas laisvasis, Tautų Sąjungos prižiūrimas, miestas (100, 102 str.). Įgyvendinant sutartį:

  • Rytprūsių dalis į šiaurę nuo Nemuno buvo atskirta nuo Vokietijos. Šioje teritorijoje, įvardintoje Klaipėdos kraštu, 1920 m. vasario 15 d. buvo paskelbta apie prancūzų administravimo Antantės vardu pradžią;
  • Remiantis Lenkijos teritorinėmis pretenzijomis, 1920 m. birželio 11 d. pietinėse Rytų Prūsijos apskrityse buvo surengti plebiscitai, siekiant išsiaiškinti, kuriai valstybei nori priklausyti jų gyventojai. Plebiscitai buvo palankūs Vokietijai;
  • 1920 m. lapkričio 9 d. Dancigas buvo paskelbtas laisvuoju miestu;
  • 1921 m. buvo išvesta nauja siena su Lenkija, suformuojant vadinamąjį „Lenkijos koridorių“, geografiškai perskyrusį Vokietiją į dvi dalis ir atskyrusį Rytprūsius nuo likusios Vokietijos; iš Vakarų Prūsijos provincijos likučių prie Rytų Prūsijos buvo prijungta nedidelė Pavyslio teritorija, kuriai 1922 m. suteiktas Rytprūsių provincijos Vakarų Prūsijos apygardos statusas.

Pagal Stalino planą, įtvirtintą 1945 m. Potsdamo konferencijoje po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių teritorija buvo padalinta. Šiaurinė jos dalis su reikšmingiausiu miestu Karaliaučiumi 1946 m. buvo įvardinta Kaliningrado sritimi ir įjungta į Rusijos Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką. Pietinė dalis atiteko Lenkijai. Klaipėdos krašto, 19391945 m. vėl priklaususio Vokietijai, likimas Potsdame net nebuvo svarstomas, kadangi kraštas buvo automatiškai grąžintas į Lietuvos TSR sudėtį. Per 19441945 m. evakuaciją iš Rytų Prūsijos į Vokietijos gilumą pasitraukė daugiau kaip 2 mln. gyventojų.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Apygarda Regierungsbezirk Gyvenviečių
1900 m.
Gyvenviečių
1910 m.
Plotas
km² 1900 m.
Plotas
km² 1910 m.
Gyventojų
1900-12-01
Gyventojų
1910-12 01
Gumbinės apygarda Gumbinnen 3 682 3 526 15 885,72 15 890,28 792 240 804 871
Karaliaučiaus apygarda Königsberg 3 900 3 822 21 108,17 21 111,74 1 204 386 1 259 304
Iš viso 7 582 7 348 36 993 89 37 002,02 1 996.626 2 064.174

XX a. pradžioje buvo:

Apygarda Apskritis Apskrities centras
Karaliaučiaus apygarda (15 apskričių) Braunsbergo apskritis Braunsbergas
Frydlando apskritis Frydlandas
Girdavos apskritis Girdava
Heilsbergo apskritis Heilsbergas
Karaliaučiaus kaimiškoji apskritis Karaliaučius
Karaliaučiaus miestas Karaliaučius
Klaipėdos apskritis Klaipėda
Labguvos apskritis Labguva
Morungo apskritis Morongas
Prūsų Ylavos apskritis Prūsų Ylava
Prūsų Olandijos apskritis Prūsų Olandija
Rastenburgo apskritis Rastenburgas
Šventapilės apskritis Šventapilė
Vėluvos apskritis Vėluva
Žuvininkų apskritis Prūsų Žuvininkai
Gumbinės apygarda (14 apskričių) Darkiemio apskritis Darkiemis
Alėckos apskritis Oleckas
Geldapės apskritis Geldapė
Gumbinės apskritis Gumbinė
Įsruties apskritis Įsrutis
Įsruties miestas Įsrutis
Pakalnės apskritis (Lankos apskritis) Gastos
Pilkalnio apskritis Pilkalnis
Ragainės apskritis Ragainė
Stalupėnų apskritis Stalupėnai
Šilokarčemos apskritis Šilokarčema
Tilžės apskritis Tilžė
Tilžės miestas Tilžė
Unguros apskritis Ungura
Alnaštyno apygarda (10 apskričių)
Alnaštyno apskritis Alnaštynas
Johanisburgo apskritis Johanisburgas
Luko apskritis Lukas
Lėciaus apskritis Lėcius
Neidenburgo apskritis Neidenburgas
Ortelsburgo apskritis Ortelsburgas
Osterodės apskritis Osterodė
Rešliaus apskritis Rešlius
Zensburgo apskritis Zensburgas

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rytų Prūsija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka