Žemaitija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos etnokultūrinis regionas:
Žemaitėjė
Grand Coat of Arms of Samogitia.png
Šalis: Vakarų Lietuva
Vėliava: Flag of Samogitia.png
Tautos: Lietuviai (žemaičiai)
Kalba: Žemaičių tarmė
Valstybės: žemaičių žemės, Žemaičių seniūnija
Miestai: Kražiai, Raseiniai, Telšiai
Etnoregionai.png
Žemėlapyje pažymėta šviesiai žalia spalva

Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai) yra vienas iš Lietuvos etnokultūrinių regionų, taip pat geografinis ir istorinis regionas (ist. vok. Samaiten, lot. Samogitia). Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Volynės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m.
Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai.
Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.
1441 m. Žemaitija tapo autonomiška LDK sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus Kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta į LDK, o vėliau ir į ATR valdovų titulus.

Gyventojų kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Žemaičių tarmė.

Dauguma Žemaitijos gyventojų kalba lietuvių kalbos žemaičių tarme, kurią dalis žemaičių linkę laikyti atskira žemaičių kalba.

Istorinis Žemaitijos herbas.
Istorinė Žemaitijos vėliava.

XX a. Lietuvoje susiformuoja ir įsigali dialektologinė Žemaitijos regiono samprata. LDK ir carinės okupacijos laikais „žemaičių kalba“ buvo vadinamos Žemaičių kunigaikštystėje vartotos tarmės t. y. etninių žemaičių ir vakarų aukštaičių. Pastarųjų potarme ir buvo parašyta pirmoji lietuviška/žemaitiška knyga: „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, M.Mažvydas. XVIII a. pradžioje vakarų aukštaičių potarmės pagrindu susiformavusi pirmoji bendrinė lietuvių raštų kalba taip pat vadinta „žemaičių kalba“ (ja parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos Didžiosios Lietuvos lietuviams skirtos lietuviškos knygos). Šios lietuvių rašto kalbos varianto raidą nuolat (ypač XVIII a.) veikė ir dabartinė žemaičių tarmė, kuri pati rašytinės formos neturėjo iki pat XX a. 2-3 dešimtmečio.

Svarbiausios gyvenvietės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kražiai – Žemaičių seniūnijos ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras XV–XVI a.,
  • Raseiniai – 12 245 gyv., Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras nuo XVI a. 7 dešimtmečio iki kunigaikštystės panaikinimo (1795 m.), taip pat Pietų Žemaitijos etnokultūrinio paregionio centras,
  • Telšiai – 29 119 gyv., Žemaitijos etnokultūrinio regiono centras, apskrities centras,
  • Šiauliai – 127 059 gyv., apskrities centras,
  • Mažeikiai – 40 572 gyv., svarbus naftos perdirbimo pramonės centras,
  • Tauragė – 27 862 gyv., apskrities centras,
  • Plungė – 23 436 gyv.,
  • Kretinga – 21 452 gyv.
  • Skuodas – 7 358 gyv., rajono savivaldybės centras. Aktyvus Žemaitijos kultūros centras: žemaičių teatro veikla, žemaitiškų knygų leidyba. Savivaldybės posėdžių metu kalbama žemaitiškai.
  • Rietavas – 3 843 gyv., savivaldybės centras

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Žemaitijos istorija.

Žemaičių vardas pirmąkart minimas 1219 m. Voluinės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Senovėje šiuo vardu buvo vadinama vakarinė Lietuvos dalis maždaug iki Nevėžio.

Žemaičių žemės[taisyti | redaguoti kodą]

Lokys Žemaitijos herbe
Žemaitija ir Lietuva Orteliaus žemėlapyje
Pagrindinis straipsnis – Žemaičių žemių konfederacija.

Nuo XI a. Žemaitijos teritorijoje gyvenę žemaičių gentys formavo nemažą skaičių žemių – teritorinių vienetų, susijungusių gynybiniais tikslais ir vadovaujamų kunigaikščių. Tarp tokių žemių svarbios buvo Karšuva (vakariausia dalis), Knituva, Gaižuva, Šiauliai, Medininkai ir kt.

Kiti šaltiniai mini, kad XIII a. svarbiausių Žemaičių žemių (kelių ar keliolikos vad. laukų junginių) centrai buvo Ariogala, Betygala, Jūkainiai, Kaltinėnai, Karšuva, Kaunas, Knituva, Kolainiai, Kražiai, Kulėnai, Labūnava, Laukuva, Pagraudė (tikėtinas to paties vardo žemės centro pavadinimas; vokiškuose šaltiniuose ši vietovė įvardyta kaip „Gedimino pilis“, – pastaroji archeologų siejama su Vilkų Lauko kaime netoli Kvėdarnos esančiu Kuplės piliakalniu, Medvėgalis, Panemunė (dab. Žemoji Panemunė), Raseiniai, Šiauliai, Tverai, Upytė, Vangiai, Varniai (Medininkai), Veižiai, Veliuona, Viduklė, Žeimiai.

Žemaičių žemių konfederacija jau nuo XIII a. pr. buvo viena iš kelių pagrindinių Lietuvių žemių konfederacijos dalių. Ji (kaip Žemaitija) pirmą kartą netiesiogiai paminėta Volynės metraštyje, aprašant 1219 m. LDK ir Haličo-Volynės taikos sutarties sudarymą, – pasak metraščio, šiai sutarčiai pritarė ir du Žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas (Erdvilas) ir Vykintas.

XIII a. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas siekdamas pašalinti visus konkurentus į sostą, stojo prieš savo brolėnus Tautvilą ir Gedivydą, kuriuos tuomet užstojo žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas apgulęs Vykinto pilį Tvirement (Tverai), kurioje glaudėsi Tautvilas ir Gedivydas, nužudė žemaičių kunigaikštį Vykintą, ir užrašė jo žemes Kalavijuočių ordinui ir Rygos vyskupui. Mindaugo donacijose minimos žemės praktiškai įeina į dabartinę etnokultūrinės Žemaitijos teritoriją.

Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo ne kartą atiduota (mažiausiai 8 kartus) Vokiečių ordinui: Mindaugas Vakarų Žemaičius – Vykinto valdytas žemes kryžiuočiams užrašė 1253 m., o „visus Žemaičius“ – 1259 m., Jogaila atidavė Žemaičius iki Dubysos – 1382 m. Dubysos sutartimi, Vytautas „visus žemaičius“ iki Nevėžio – 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila Vakarų Žemaičius kryžiuočiams „padovanojo“ iš viso 6 kartus. Vakarų Žemaitiją Vokiečių ordinas ilgiausiai valdė 1253–1260 ir 1382–1409 m., t. y. nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi iki Durbės mūšio ir nuo Dubysos sutarties sudarymo iki 1409 m. žemaičių antivokiško sukilimo, kurį iniciavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pasiųsti bajorai.

1290 - 1300 m. paskutinis šaltinių minimas žemaičių kunigaikštis Mažeika puldinėjo pietų Kuršą. Prie Palangos žemaičių žemės pasiekė Baltijos jūrą.

XIII–XIV a. Žemaičių vakarinis, pietinis ir šiaurinis pakraščiai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų buvo virtę dykromis.

Tuo metu, kai Žemaitija priklausydavo LDK (pradedant XIV a. 4 ar 5 dešimtmečiu iki 1398 m.), ji buvo administruojama iš Trakų kunigaikštystės.

Žemaičių kunigaikštystė ir seniūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Žemaičių kunigaikštystės didysis herbas.
Žemaičių kunigaikštystės herbas (XVI–XVIII a.)
Pagrindinis straipsnis – Žemaičių kunigaikštystė.

Kryžiuočiams pralaimėjus 1409–1411 m. karą su LDK ir Lenkija, šį karą užbaigusia Torūnės taikos sutartimi Vokiečių ordinas LDK naudai atsisakė Žemaitijos iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos, o 1422 m. Melno taika kryžiuočiai LDK dalimi jau galutinai ir be išlygų pripažino beveik visą tuometinę etnokultūrinę Žemaitiją, išskyrus būsimo Klaipėdos krašto šiaurvakarių dalį[1], kurią įvairios vokiškos valstybės nuo tada be didesnių pertraukų valdė iki pat 1920 m. sausio mėn.

XV–XVI a. LDK suskirsčius į vaivadijas, Žemaičiams buvo paliktas seniūnijos statusas; XV–XVIII a. nuo likusios etninės Lietuvos dalies šiek tiek skyrėsi ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis suskirstymas, – iki 1764 m. (t. y. iki vad. Telšių reparticijos sudarymo) ji skirstyta į ~28 nedidelius valsčius, arba vad. tijūnijas.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas.

1413 m. seniūnijos gyventojus imta versti į katalikybę; 1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupija (14271926 m. buvo subordinuota Gniezno arkivyskupijai).

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV–XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. laisvieji žmonės).

1790 m. Žemaitijoje buvo 46.751 dūmas (14 proc. miestuose ir miesteliuose), apie 327.000 gyventojų.[2]

Žemaitija carinės Rusijos sudėtyje. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis[taisyti | redaguoti kodą]

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Rusijai, nuo 1843 m. įėjo į Kauno guberniją.

XVIII ir XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga.

Žemaitija I Lietuvos Respublikos ir LTSR sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos istorija (1918-1940).
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos TSR istorija.

Žemaitija po 1990 metų[taisyti | redaguoti kodą]

1994 m. liepos 21 d. Lietuvos heraldikos komisija aprobavo dabartinius mažojo ir didžiojo Žemaitijos herbų etalonus, remiantis istorine ir ikonografine medžiaga. Dailininkas Algis Kliševičius.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvių etnogenezė, V., 1987, p. 216; Dundulis B., Lietuva laisvės kovų sūkuriuose, V., 1990, p. 17, 18 (žr. taip pat šios pozicijos p. 18 pateiktą išnašą, kurioje paneigtas dab. Klaipėdos apylinkių etninis kuršiškumas Klaipėdos miesto steigimo momentu); Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, V., 1985, p. 51, 76.
  2. Žemaitija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Žemaitija


Liet-etno-regionai.png Lietuvos etnografiniai regionai Liet-etno-regionai.png

Aukštaitija | Dzūkija | Mažoji Lietuva | Suvalkija | Žemaitija

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Vikiteka