Danija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kongeriget Danmark
Danijos vėliava Danijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Danija žemėlapyje
Valstybinė kalba danų
Sostinė Kopenhaga
Didžiausias miestas Kopenhaga
Valstybės vadovai Margareta II
Karalienė
Helle Thorning-Schmidt
Ministrė Pirmininkė
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
43 094 km² (130)
1,6 %
Gyventojų
 – 2011 balandis (progn.)
 – Tankis
 
5 564 219[1] (107)
129 žm./km² (57)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
198,50 mlrd. $ (43)
37 000 $ (9)
Valiuta Danijos krona
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +1
UTC +2
Nepriklausomybė
Valstybės sukūrimas
priešistoriniai laikai
iki XIII a.
Valstybinis himnas Danijos himnas
Interneto kodas .dk
Šalies tel. kodas 45

Danija (dan. Danmark), oficialiai Danijos Karalystė (dan. Kongeriget Danmark) – valstybė Europos šiaurinėje dalyje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūros. Įsikūrusi Jutlandijos pusiasalyje ir aplinkinėse salose: Danijos salyne, Šiaurės Fryzų salose, Bornholme. Jutlandijos pietuose ribojasi su Vokietija (vienintelė sausumos siena – 68 km ilgio).

Kategato ir Eresuno sąsiauriai skiria Daniją nuo Švedijos, Skagerako sąsiauris – nuo Norvegijos. Nuo 1973 m. Danija priklauso Europos Sąjungai, bet Grenlandija ir Farerų salos turinčios vidaus autonomiją, Europos Sąjungai nepriklauso. Danija taip pat yra NATO, OECD ir ESBO narė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Danijos istorija.

Ankstyvoji istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji gyventojai (žvejai ir medžiotojai), į Jutlandijos pusiasalį atsikėlė 12 tūkstantmetyje pr. m. e. 4 tūkstantmetyje pr. m. e. plito žemdirbystė bei gyvulininkystė, apie XVII-XVI pr. m. e. atsiranda bronziniai įrankiai, o nuo V a. pr. m. e. – ir geležiniai. 1 tūkstantmetyje pr. m. e. Danijos teritorijoje apsigyveno germanai (kimbrai, teutonai, jutai, anglai, saksai).

Per didįjį tautų kraustymasį jutai, anglai ir saksai persikėlė į Britaniją, o į Jutlandijos pusiasalį apie V a. iš Skandinavijos pusiasalio persikėlė danai, kurie VIII–XI amžiais dalyvavo vikingų žygiuose. Nuo VIII a. dabartinės Danijos teritorijoje kūrėsi nedideli valstybiniai junginiai. X amžiuje Gormas Senasis bei jo sūnus Haraldas I Mėlyndantis sukūrė Danijos karalystę su renkama karaliaus valdžia.

X–XI amžiais danai pakrikštyti, prasidėjo veržimasis į Norvegiją, o trumpą laikotarpį XI amžiuje valdyta ir Anglija (1018–1035). XII amžiuje pradėjo Baltijos jūros regiono užkariavimą, užimdami Riugeno salą, Holšteiną, Meklenburgą, Pomeraniją ir Šiaurės Estiją su Saremos sala, tačiau šių teritorijų ilgai neišlaikė – didžiąją dalį prarado po Bornhiovedo mūšio (1227).

Viduramžiai[taisyti | redaguoti kodą]

1241 m. paskelbtas Jutlandijos teisynas – pirmieji karalystės rašytiniai įstatymai. Tuo pat metu karaliaus valdžia silpo dėl didėjančios bažnyčios bei riterių ir žemvaldžių įtakos bei dinastinių kovų. 1282 m. karaliaus valdžia dar apribota, pradėtas rengti didikų susirinkimas (Danehofas). Nuo 1320 m. įkurtas ir Rigsgoras (Valstybės Taryba), sudarytas iš didikų ir dar labiau suvaržęs karalių.

Nors ir praradusi pirmaujantį vaidmenį prekyboje Baltijos jūroje, Danija stiprino įtaką regione ir 1380 m. sudarė personalinę uniją su Norvegija, o 1397 m. – Kalmaro uniją, sąjungą su Švedija, kurioje vyraujantis vaidmuo teko Danijai. 1460 m. sudaryta asmeninė unija su Šlėzvigu ir Holšteinu. Tuo tarpu karaliaus valdžia vis labiau silpo ir XV-XVI a. praktiškai valdė Rigsrodas. 1523 m. Švedija po Gustavo I Vazos rengto sukilimo tapo nepriklausoma karalyste ir pagrindine Danijos varžove regione.

Naujieji amžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Po Grafų kivirčo sukilimo 1536 m. šalyje įvesta liuteronybė, sekuliarizuotas bažnyčios turtas, pagyvėjo danų kultūros plėtra. Regione valstybės įtaka pradėjo silpti, per karus su Švedija (Septynerių metų Šiaurės karas, Kalmaro karas ir k.t.) prarastos kai kurios teritorijos Skandinavijos pusiasalyje.

XVII a. karalius Frederikas III pradėjo stiprinti karaliaus valdžią, 1660 m. sostas paskelbtas paveldimu, o nuo 1665 m. įvesta absoliutinė monarchija, panaikintas Rigsrodas, išvaikytas Rigsdagas, naikintos bajorų privilegijos. 16831687 m. reformuota teisinė sistema.

1721 m. pradėta Grenlandijos kolonizacija, nuo 8 dešimtmečio vykdyta apšviestojo absoliutizmo politika, 1788 m. panaikinta baudžiava, pagerintos amatininkų konkurencinės sąlygos. Neutrali užsienio politika ir reformos prisidėjo prie ūkio kilimo.

Per Napoleono karus 1801 bei 1807 m. Jungtinei Karalystei apšaudžius Kopenhagą ir konfiskavus laivyną, Danija prisijungė prie Napoleono (Danijos-Didžiosios Britanijos karas) ir pralaimėjus karą pagal Kylio taiką prarado Norvegiją. Pradėjo mažėti Danijos tarptautinė įtaka, prasidėjo ūkio nuosmukis.

Naujausieji laikai[taisyti | redaguoti kodą]

XIX amžiuje įvyko pramoninė revoliucija, pradėjo kurtis politinės partijos, stiprėjo skandinavizmas. Po Tautų pavasario (1848 m.) paskelbta 1849 m. konstitucija, paskelbusi konstitucinę monarchiją ir suteikusi žodžio, tikėjimo ir susirinkimų teisę gyventojams. 1901 m. konstitucijos pataisos sumažino turtuolių teises ginančių aukštųjų parlamento rūmų (Landstingo) įtaką, išplėstos rinkimų teisės, o 1915 m. konstitucija įteisinta visuotinė rinkimų teisė (ir moterims).

Pirmajame pasauliniame kare išliko neutrali, 1916 m. pardavė Mergelių salas Jungtinėms Valstijoms. Antrajame pasauliniame kare, nors ir laikėsi neutralumo politikos ir pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija, 1940 m. buvo pastarosios okupuota. 1944 m. nuo Danijos atsiskyrė Islandija, iki tol susieta unija, 1944 m. autonomija suteikta Farerų saloms, 1979 m. – Grenlandijai.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Danijos politinė sistema.
Karalienė Margareta II

Valdymo forma – parlamentinė konstitucinė monarchija. [2] Ši sistema galioja nuo 1849 m. Iki tol Danija buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje vyravo absoliutinė monarchija. Dabartinė konstitucija priimta 1953 m. birželio 5 d. Šalies vadovas yra karalius arba karalienė. Tačiau jis turi tik reprezentacines funkcijas. Dabartinis valstybės vadovas yra karalienė Margareta II. 1972 m. sausio 14 d., mirus Margaretos tėvui karaliui Frederikui IX, jai atiteko Danijos karalienės sostas. Margareta II yra pirmoji Danijos karalienė moteris. [2]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Folketingu. 179 parlamento nariai renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams, remiantis proporcine rinkimų sistema. Tarp parlamento narių yra du atstovai iš Grenlandijos ir du iš Farerų salų. [2] Formaliai vykdomoji valdžia priklauso Danijos monarchui, tačiau praktiškai ją atstovauja ministrų kabinetas, kuriam vadovauja ministras pirmininkas. Ministras pirmininkas yra skiriamas karaliaus, tačiau turi turėti parlamento daugumos paramą. [2]

1945 m. birželio 26 d. Danija tapo Jungtinių Tautų, [3], o 1949 m. balandžio 4 d. Danija buvo viena iš šalių įkūrusių NATO. 1973 m. Danija kartu su Grenlandija tapo Europos Sąjungos nare. [4] Po 1979 m. gegužės 1 d. vykusio referendumo Grenlandija gavo autonomijos teises. Tačiau, dėl nepriimtinos žvejybos politikos šalyje pasklido euro skepticizmas. 1982 m. vasario 23 d. surengus dar vieną referendumą paaiškėjo, jog daugiau nei pusė (52 %) gyventojų pritaria išėjimui iš ES, 46,1 % tam prieštaravo. [5] 1985 m. vasario 1 d. Grenlandija paliko Europos Sąjungą ir taip tapo pirmąja teritorija, pasitraukusia iš ES.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Danijos regionai
Pagrindinis straipsnis – Danijos administracinis suskirstymas.

Danija administraciškai suskirstyta į 5 regionus (dan. regioner), kurie smulkiau skirstomi į 78 savivaldybes. Regionai buvo įkurti 2007 m. sausio 1 d. Danijos administracinio suskirstymo reformos metu. Regionai pakeitė 13 apskričių (dan. amt), o savivaldybės buvo sujungtos į stambesnius vienetus – savivaldybių sumažėjo nuo 270 iki 98. Danijai taip pat priklauso 2 plačią autonomiją turinčios teritorijos – Farerų salos ir Grenlandija.

Danijos regionai (skliausteliuose – adm. centrai):

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Danijos geografija.
Danijos karalystės žemėlapis

Danija – mažiausia ir piečiausia Šiaurės Europos šalis, jungianti Vidurio ir Šiaurės Europą. Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala – Grenlandija. Ji yra septynis kartus didesnė nei pati Danija. Svarbesnių naudingųjų iškasenų Danija neturi. Jai priklauso vienas iš sektorių Šiaurės jūroje, kur yra išgaunama nafta ir gamtinės dujos.

Danijos reljefas labai panašus į Lietuvos. Danija – daugiausiai lygumų kraštas. Jutlandijos šiaurėje ir rytuose reljefas kalvotas (iki 172 m. aukščio), ežeringas. Vyrauja žemumos, kurios iškilusios 30-50 m aukščio virš jūros lygio. Reljefą suformavo paskutinysis apledėjimas. Bornholmo saloje – kietos kristalinės uolienos, daugiausiai granitai (Baltijos skydo pakraščio).

Upės trumpos, bet vandeningos. Ilgiausia (158 km) – Gudeno upė Jutlandijos pusiasalyje. Daug nedidelių ledyninės kilmės ežerų. Daniją skalauja Šiaurės ir Baltijos jūros. Kol nebuvo Kylio kanalo, laivai iš Baltijos jūros plaukdavo pro Kategato ir Skagerako sąsiaurius. Krantai labai raižyti.

Baltijos jūros pakrantė Danijoje

Danijai priklauso šiaurinė Jutlandijos pusiasalio dalis, Danijos salynas, Šiaurės Fryzų salos, Bornholmo sala, iš viso virš 474 salų (Danijos salų sąrašas). Didžiausios salos Zelandijos (7000 km²), Fiūno (3000 km²), Lolano, Falsterio, Langelano, Miono.

Bornholmo sala yra toliau nuo kitos teritorijos. Didžiausios salos sujungtos tiltais, tiltas taip pat jungia Zelandijos salą su Švedija. Fiūno salą nuo Jutlandijos pusiasalio skiria Mažojo Belto sąsiauris, o nuo Zelandijos salos Didžiojo Belto sąsiauris. Tarp Zelandijos salos ir Švedijos krantų yra Eresuno sąsiauris.

Klimatas vidutinių platumų jūrinis, vėjuotas ir lietingas. Vasara vėsi, žiema švelni, nepastovi. Liepos vidutinė temperatūra 15-16 °C, sausio nuo 0 iki 1 °C. Klimatui didelę įtaką daro šiltoji Šiaurės Atlanto srovė, todėl net žiemą temperatūra nenukrenta žemiau 0 °C. Kritulių per metus vidutiniškai nuo 800 mm vakaruose iki 600 mm rytuose, daugiausiai rudenį ir žiemą.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Danijos ekonomika.

2009 m. Danijos bendras vidaus produktas (perkamosios galios paritetas) buvo 197,7 mlrd. JAV dolerių. Šiuo metu jis mažėja (2007 m. buvo 209 mlrd., o 2008 m. – 206,5 mlrd.) 2009 m. BVP krito 4,3%. Tais pačiais metais BVP vienam žmogui teko 36 200 JAV dolerių. 2008 metų eksporto partneriai – Vokietija 17,8 %, Švedija 14,5 %, Jungtinė Karalystė 8,1 %, Norvegija 5,7 %, JAV 5,4 %, Nyderlandai 4,8 %, Prancūzija 4,7 %[2]

BVP pagal sektorius:

  • žemės ūkis: 4,6 %
  • pramonė: 30,7 %
  • paslaugų sektorius: 64,7 % (2009)[2]

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Danijoje turistų pamėgti yra atostogų nameliai ir kempingo aikštelės. Svarbus šalies turizmo faktorius yra pakrantė, kuri palyginus su šalies dydžiu yra gana ilga. 2007 m. buvo užregistruoti 45 603 826 pernakvojimai. [6] Turistam patrauklios vietos yra regionas prie Baltijos jūros ir dvi didžiausios Danijos salos Zelandija ir Fiūnas. Taip pat turistų pamėgtos vietos yra įdomūs miestai, muziejai ir istoriniai statiniai.

Pramonės ir paslaugų sektorius[taisyti | redaguoti kodą]

Danija yra labai išsivysčiusi pramoninė šalis. Daugiau nei trys ketvirtadaliai eksportuojamų prekių yra pramoninės prekės arba mašinos. [7] Pramonės ir paslaugų firmos telkiasi daugiausia Sostinės regione, o palyginti Jutlandijoje yra jų nedaug. Pramonė įneša apie 24,9 % į šalies BVP ir joje dirba apie 24 % visų dirbančiųjų, tuo metu paslaugų sektorius įneša apie 71,5 % ir jame dirba apie 73 % visų dirbančiųjų. [2] Pramonės šakos: maisto apdorojimas, mechanizmai ir įranga, tekstilė ir drabužiai, chemijos produktai, elektronika, statyba, baldai ir kiti medienos produktai, laivų statyba, malūnai. [2]

Žemės ūkis[taisyti | redaguoti kodą]

Žemės ūkis šalyje yra labai modernizuotas. Jis įneša apie 2,3 % į šalies BVP ir jame dirba apie 3 % visu dirbančiųjų. [2] Daugiau nei puse šalies teritorijos, neskaitant Grenlandijos ir Farerų, yra naudojama žemės ūkiui. Danija yra viena didžiausiu kiaulienos gamintojų pasaulyje. [8] Didžiausią gyvulių skaičių sudaro kiaulės, jaučiai ir arkliai. Nuo 2000 rugpjūčio 1 d. Danija yra pripažinta, Europos Sąjungos, kaip vyndarystės regionas. Nuo to laiko daniškas vynas gali būti, komerciniams tikslams, auginamas ir parduodamas.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Danijos demografija.

Pasak oficialių 2007 m. duomenų, 91,1 % Danıjos gyventojų yra danų kilmės. [9] Daugelis likusių gyventojų yra imigrantai arba neseniai imigravusių žmonių palikuoniai, daugiausiai iš Bosnijos, kaimyninių valstybių, pietų ir vakarų Azijos. Daug žmonių į Daniją atvyko naudodamiesi 1983 m. priimtu „Ateivių įstatymu“, kuris leidžia šeimos narių imigraciją. 2001 m. buvo priimti nauji imigracijos įstatymai, kurie yra vieni iš griežčiausių Europos sąjungoje. [10][11]

Švento Albano bažnyčia Kopenhagoje

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Pasak oficialios 2012 m. statistikos, 79%[12] Danijos populiacijos priklauso liuteronų bažnyčiai ,kuri, pasak konstitucijos, yra nacionalinė Danijos bažnyčia. Neskaičiuojant imigrantų ir imigrantų palikuonių, liuteronų bažnyčios narių dalis yra dar didesnė – 90,3%. Mažiau nei 2% Danijos populiacijos yra musulmonai.

Bendrai paėmus, danai yra nelabai religingi. Pasak 2005 m. metų Zuckermano tyrimo, Danija yra trečia šalis pagal ateistų ir agnostikų procentą pasaulyje. Tyrimo duomenimis, nuo 43% iki 80% [13][14] danų nepraktikuoja jokio tikėjimo. 2005 m. Eurobarometer apklausa pateikė panašius duomenis: 31% Danijos gyventojų sakė, jog jie „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 49% – kad „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“, 19% – kad „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. [15]

Nors Kalėdos Danijoje yra laikomos pačia didžiausia švente, taip yra labiau dėl kultūrinių, o ne religinių priežasčių. Daugelis gyventojų lankosi bažnyčioje per krikštynas, vestuves ir laidotuves.

Kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Oficiali šalies kalba yra danų, kuria yra kalbama visoje šalyje. Taip pat 86 % danų moka angliškai, 58 % – vokiškai ir 12 % – prancūziškai. [16]

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Danijos kultūra.

Architektūra ir dizainas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas garsiausių danų architektų Jørn Utzon, suprojektavęs tokius statinius kaip Sidnėjaus operos namai ir kt.

Danų architektūra susikūrė viduramžiais, pagal Prancūzijos ir Vokietijos pavyzdžius. Svarbiausi architektai, reprezentuojantys danų architektūrą, yra Arne Jakobseno (dan. Arne Jacobsen), kuris suprojektavo daugybė rotušių, Danijos nacionalinio banko pastatą, Peder Vilhelm Jensen Klint, Jørn Utzon, kuris suprojektavo garsųjį Sidnėjaus operos pastatą, Erik Møller ir Johan Otto von Spreckelsen.

Sidabrininkas Georg Arthur Jensen sukūrė savitą pramonės dizainą Skandinavijos šalyse. Taip pat garsus sidabrininkas buvo Kay Bojesen, bet jis išgarsėjo dėl savo sukurtų medinių žaislų, įrankių ir indų. Kitas garsus sidabrininkas buvo Svend Weihrauch, kuris su savo darbais buvo vienu svarbiausiu Funkcionalizmo atstovu.

Muzika[taisyti | redaguoti kodą]

Danų muzikos kultūra darė įtaką vokiečių, italų ir anglų muzikos kultūros. Užsienio kompozitoriai, tokie kaip John Dowland, Heinrich Schütz arba Dietrich Buxtehude, ilgą laiką kūrė Danijoje. Žymūs XX a. kompozitoriai buvo Carl Nielsen, kurio operos ir simfonijos pasiekė užsienį, Poul Schierbeck, Knudåge Riisager, Jørgen Bentzon, Finn Høffding, Herman David Koppel, Vagn Holmboe ir Niels Viggo Bentzon.

Žymūs populiariosios muzikos atlikėjai yra šlagerių dainininkė Gitte Hænning, Olsen Brothers, kurie 2000 m. laimėjo Euroviziją, Eurodance grupė Aqua. Lars Ulrich, grupės Metallica būgnininkas, yra kilęs iš Danijos.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas garsiausių danų rašytojų buvo Hansas Kristianas Andersenas, kuris savo kūriniais tokiais kaip Princesė ant žirnio, Nauji karaliaus drabužiai, Coliukė ir kt., įėjo į pasaulio literatūros istoriją. Pasauliniu mastu taip pat žinomas yra teologas, filosofas, rašytojas ir Egzistencializmo pradininkas Siorenas Kirkegoras. Taip pat labai garsus buvo poetas Liudvikas Holbergas (dan. Ludvig Holberg), kuris rašė daugiausiai komedijas ir satyrinius romanus.

Dailė ir skulptūra[taisyti | redaguoti kodą]

Paveikta kaimyninių šalių pavyzdžių, XIX a. pradžioje danų dailė įgavo naujų impulsų per tokius dailininkus kaip: Nicolai Abildgaard, Jens Juel arba Christoffer Wilhelm Eckersberg, kurie atsidavė peizažų tapybai. Toliau, XIX a., sekė Christen Købke, Peter Severin Krøyer, Anna Ancher ir Viggo Johansen. XX a. žymūs danų abstraktieji ekspresionistai buvo Richard Mortensen, Else Alfelt, Ejler Bille, Asger Jorn, vienas iš CoBrA įkūrėjų, ir Per Kirkeby, kuris taip pat buvo skulptorius.

Du žinomi, Danijoje skulptoriais dirbe skulptoriai, buvo Bernt Notke ir Claus Berg. Vienas žymiausių danų skulptorių buvo Bertel Thorvaldsen. Jis, kartu su italu Antonio Canova, laikomi ryškiausiais klasicizmo skulptoriais. Tais pačiais laikais taip pat kūrė Hermann Vilhelm Bissen ir Jens Adolph Jerichau. Žymūs XX a. skulptoriai buvo Kai Nielsen, Robert Jacobsen ir Gunnar Westmann.

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Danija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Danija

Danijos valdžios institucijų tinklalapiai:

Danijos profilis:

Danija žemėlapiuose:

Bendros nuorodos apie Daniją: