Švedija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Konungariket Sverige
Švedijos vėliava Švedijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Švedija žemėlapyje
Valstybinė kalba švedų
Sostinė Stokholmas
Didžiausias miestas Stokholmas
Valstybės vadovai Karlas XVI Gustavas
Karalius
Fredrik Reinfeldt
Ministras Pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
449 964 km² (54)
8,67 %
Gyventojų
 – 2013
 – Tankis
 
9 644 864[1] (195)
20,6 žm./km² (152)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2013
393,774 mlrd. $ (34)
40 870 $ (19)
Valiuta Švedijos krona (SEK)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +1
UTC +2
Nepriklausomybė
-
-
-
Valstybinis himnas Švedijos himnas
Interneto kodas .se
Šalies tel. kodas 46

Švedija (šved. Sverige), oficialiai - Švedijos karalystė (šved. Konungariket Sverige) - valstybė Skandinavijos pusiasalyje, Šiaurės Europoje. Švedija ribojasi su Suomija rytuose ir Norvegija vakaruose, o pietuose Oresundo tiltu jungiasi su Danija.

Švedijos plotas – 450,295 km² (trečia Europos Sajungoje). Čia gyvena apie 9,6 milijonų gyventojų[1]. Švedijoje labai mažas gyventojų tankis – 21 gyventojas 1 kvadratiniame kilometre. Šalies pietuose gyvena žymiai daugiau žmonių negu šiaurėje. Apie 85 % gyventojų gyvena miestuose, prognozuojama, kad šis skaičius didės[2]. Švedijos sostinė yra Stokholmas, kuris taip pat yra ir didžiausias miestas šalyje su 1,3 milijono gyventojų[3]. Antras pagal dydį miestas yra Geteborgas su 0,5 milijonų gyventojų, trečias – Malmė.

Švedija yra konstitucinė monarchija, turinti parlamentą bei aukštai išvystytą ekonomiką. Ji užima pirmą vietą pasaulyje pagal demokratinį indeksą[4] bei septintą pagal žmogaus socialinės raidos indeksą[5]. Nuo 1995 m. sausio 1 d. Švedija yra Europos Sąjungos bei TEBIPO narė.

Švedijos valstybė susikūrė viduramžiais. XVII a. ji išplėtė savo teritorijas ir tapo viena iš didžiųjų pasaulio valstybių. Didžvalstybės laikotarpis (šved. Stormaktstiden) tęsėsi nuo 1611 m. iki 1721 m. Vėliau karuose su Rusija Švedija prarado savo Baltijos valdas (1721 m.) ir Suomiją (1809 m.) Po Napoleono karų, kuriuose dalyvavo ir Švedija, 1814 m. ji prisijungė iš Danijos atimtą Norvegiją. 1905 m. Norvegija išsireikalavo nepriklausomybę. Nuo to laiko Švedija nebedalyvauja karuose ir laikosi neutralumo politikos[6].

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Švedijos istorija.
Švedija didžvalstybės laikotarpiu (1611-1721}.

Pagal archeologinius duomenis pirmieji Švedijos gyventojai į šalį atvyko dar akmens amžiuje, po paskutinio ledynmečio. Pietų Švedija buvo tankiai gyvenama jau bronzos amžiuje, iš to laikotarpio randamos stambių prekybinių gyvenviečių liekanos.

Švedijos valstybės ištakos siekia vikingų laikus, kai I ir II tūkstantmečio sandūroje pasibaigus vikingų epochai Skandinavijoje pradėjo formuotis valstybės.

Krikščionybės įsitvirtinimas Švedijoje užtruko apie tris šimtus metų (IX-XI a.). 1164 m. Upsaloje įkurta pirmoji Švedijos arkivyskupija.

Nuo XIII a. vidurio Stokholmas tampa Švedijos sostine.

1397 m. Švedija sudarė bendravalstybinį darinį su Danija ir Norvegija. Trijų skandinavų karalysčių sudaryta Kalmaro unija gyvavo iki 1523 m. Tada Švedija iš jos pasitraukė, sąjungoje liko kitos dvi šalys.

Po Trisdešimties metų karo (16181648 m.) iškilo Švedijos didžvalstybė, XVII-XVIII a. vaidinusi reikšmingą vaidmenį Europos mastu. Tuo metu Švedijos teritorija buvo dukart didesnė už dabartinę.

18081809 m. vyko Švedijos – Rusijos karas, pasibaigęs Švedijos pralaimėjimu ir dideliais teritoriniais nuostoliais – Švedija buvo priversta Rusijai atiduoti Suomiją.

1810 m. Švedijos kronprincu tapo prancūzų maršalas Žanas Batistas Bernadotas (Bernadotte).

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Švedijos politinė sistema.
Švedijos parlamentas

Valdymo forma – parlamentinė konstitucinė monarchija. Dabartinė konstitucija priimta 1975 m. sausio 1 d. Šalies vadovas yra karalius. Tačiau jis turi tik reprezentacines funkcijas. Dabartinis valstybės vadovas yra karalius Karolis XVI Gustavas. 1973 m. rugsėjo 15 d., mirus Karolio tėvo broliui karaliui Gustavui VI Adolfui, jam atiteko Švedijos karaliaus sostas.[7]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Riksdagu. 349 parlamento nariai renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams, remiantis proporcine rinkimų sistema. Iki 1975 m. parlamentas buvo dviejų rūmų. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, kuriam vadovauja ministras pirmininkas.[7]

Švedija Europos Sąjungos (nuo 1995 m.) ir Šengeno susitarimo (nuo 1996 m. gruodžio 19 d.) narė. Militariškai neutrali valstybė, pasižyminti ilgomis neutralumo tradicijomis. Nepriklauso Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai (NATO).

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Provinces of Sweden.pngCounties of Sweden.png
Švedijos provincijos (kairėje) ir grafystės (dešinėje)
Pagrindinis straipsnis – Švedijos lėnai.

Švedija yra skirstoma į 21 lėną (grafystę), nors dar kartais naudojamas skirstymas į tradicines Švedijos provincijas.

Lėnai (skliausteliuose nurodomi administraciniai centrai):

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Švedijos geografija.
Centrinės Švedijos kraštovaizdis

Dėl Golfo srovės poveikio Švedijoje vyrauja vidutinių platumų klimatas. Pietinėje ir vidutinėje šalies dalyje didelę įtaką klimatui turi vandenynas. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra yra nuo –14 iki 0 laipsnių priklausomai nuo regiono. Atitinkamai liepos mėnesį nuo 10 iki 17 laipsnių. Kritulių kalnuose būna iki 2000 mm, lygumose iki 800 mm. Sniego danga šaltuoju periodu šiaurinėje dalyje vietomis išsilaiko iki 7 mėnesių.

Rytinius Švedijos krantus skalauja Baltijos jūra, Botnijos įlankos pakrantės smėlėtos. Daugiausiai krantai neaukšti ir uolėti, pakrantėse gausu fjordų. Vakaruose driekiasi Skandinavijos kalnų grandinė kuri skiria Švediją ir Norvegiją.

Pietinėje dalyje labiausiai išvystytas žemės ūkis. Miškai, kurie dengia pusę šalies teritorijos, auga daugiausiai centrinėje ir šiaurinėje dalyje. Daugiausiai Švedijos gyventojų gyvena šalies viduryje ir pietuose. Didžiausi Švedijos ežerai: Venernas, Veternas, Melarenas, Jelmarenas ir Sturšenas. Elandas ir Gotlandas dvi didžiausios Švedijos salos.

Didelį poveikį Švedijos reljefui padarė ledynai. Slinkdami, jie ardė kalnų viršūnes, todėl Švedijos kalnams būdingi fjeldai bei lėkšti slėniai. Ledynas nugremžė minkštesnes uolienas, kurias įšalusias nuvilko tolyn. Ištirpus ledynui, susidarė painus povandeninių uolienų tinklas. Kai kurios jų iškilo į paviršių ir suformavo uolienines salas – šcherus. Ant šio tipo salų išsidėstęs Stokholmo miestas.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Švedijos ekonomika.

Būdama taikia ir neutralia valstybe per visą XX amžių, Švedija pasiekė aukštą gyvenimo lygį. Šaliai būdinga gerai išvystyta socialinės apsaugos sistema. Privačios bendrovės pagamina apie 90 % pramonės produkcijos, iš kurios inžinerijos šaka pagamina 50 % eksportuojamų prekių. Žemės ūkis pagamina tik 2 % BVP ir jame dirba 2 % šalies dirbančiųjų.

Gerai vykdoma fiskalinė politika lėmė nemažą biudžeto perviršį 2001 m., kuris 2002 m. buvo sumažintas perpus dėl pasaulinės ekonomikos stagnacijos, mažėjančių biudžeto įplaukų ir padidėjusių vyriausybės išlaidų. Švedijos centrinio banko (Riksbank) pagrindinis tikslas yra infliacijos lygio stabilizavimas, kuris turi siekti 2 %. 2003 m ekonomikos augimas buvo lėtas, tačiau pagreitėjo 2004 m. Švedijoje darbuotojai serga daugiausiai Europoje. 2003 m. rugsėjo 14 d. referendume Švedijos rinkėjai atmetė siūlymą prisijungti prie euro zonos.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Švedijos demografija.

2009 m. duomenimis, Švedijoje gyvena 9 269 986 žmonės.[8] Gyventojų tankumas yra tik 20,6 žm/km² ir jis yra gerokai didesnis šalies pietuose negu šiaurėje. Maždaug 85 % populiacijos gyvena miestų teritorijose.[7] Didžiausi miestai yra Stokholmas (814 418), Geteborgas (501 452) ir Malmė (286 535).

2007 m. duomenimis, 13,4 % visos Švedijos populiacijos (1,23 milijono žmonių) yra gimę už šalies ribų.[9] Imigracija smarkiai išaugo po antrojo pasaulinio karo ir pakeitė iki tol vyravusią emigraciją. 2008 m. į Švediją imigravo rekordiškai daug – 101 171 žmonių.[10] 2008 m. duomenimis, daugiausia imigrantų pagal gimimo šalį yra iš Suomijos (175 113), Irako (109 446), buvusios Jugoslavijos (72 285), Lenkijos (63 822), Irano (57 663), Bosnijos ir Hercegovinos (55 960), Danijos (46 167) bei Norvegijos (44 310). Lietuvių Švedijoje yra 4 537.[11] Per pastarąjį dešimtmetį daugiausiai žmonių imigravo iš Irako, Lenkijos, Tailando, Somalio ir Kinijos.[12]

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Švedijoje valstybinė kalba yra švedų kalba, labai panaši į danų ir norvegų kalbas, bet skiriasi tarimu ir rašyba. Norvegai gali suprasti švedų kalbą be didesnių pastangų, o danams tai yra šiek tiek sunkiau. Didžiausia lingvistinė mažuma yra suomiškai kalbantys žmonės, kurie sudaro maždaug 3 % visos populiacijos. Ši kalba, kartu su dar keliomis (samių, jidiš, romų), turi regioninės kalbos statusą. Švedų kalba valstybine tapo 2009 m. liepos 1 d., kai buvo priimtas naujas kalbos įstatymas. Anksčiau šalyje buvo mėginimų įstatymais nustatyti oficialią kalbą, tačiau anksčiau, 2005 m., parlamente įstatymas buvo atmestas.

2005 m. apklausos duomenimis, 89 % Švedijos gyventojų gali susikalbėti angliškai, 30 % – prancūziškai ir 11 % – vokiškai.[13]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Lundo katedra

2012 m. pabaigoje 67,5 % populiacijos priklausė Švedijos liuteronų bažnyčiai, bet šis skaičius mažėja maždaug 1 % per metus ir tik 2-4 % lanko pamaldas reguliariai[14]. Didelis neaktyvių bažnyčios narių procentas yra dėl to, kad iki 1996 m. vaikas vos tik gimęs tapdavo bažnyčios nariu, jei bent vienas iš jo tėvų buvo narys. Nuo 1996 m. tik pakrikštyti vaikai tampa bažnyčios nariais. Pasak 2005 m. apklausos, 23 % Švedijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 53 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 23 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis, Švedija yra trečia mažiausiai į Dievą tikinti valstybė Europos Sąjungoje.[15] Zuckermano tyrimas atskleidė, kad 46-85 % šalies populiacijos yra agnostikai arba ateistai ir pagal šį rodiklį Švedija yra viena iš pirmaujančių šalių pasaulyje.[16] Per pastaruosius 50 metų tikinčių žmonių skaičius nukrito maždaug 33 %.[16] Apie 250 000 gyventojų priklauso įvairoms Laisvųjų krikščionių bažnyčioms, kur bažnyčios lankomumas yra daug didesnis. Be to, dėl imigracijos Švedijoje dar yra maždaug 100 000 stačiatikių, 92 000 Romos katalikų ir pusė milijono musulmonų, daugiausiai sunitų. Tiesa, daugelis Švedijos musulmonų iš tikro taip pat nėra religingi.[17]

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Švedijos kultūra.
Tradiciniai švediški namai.

Švedijos kultūrai didžiausia įtaką turėjo katalikų bažnyčia ir Vokietija viduramžiais, Prancūzija XVIII amžiuje, Vokietija dar karta XIX amžiuje ir angliškai kalbantis pasaulis po Antrojo pasaulinio karo.

Švedija garsėja visame pasaulyje pripažintais rašytojais kaip Augustas Strindbergas, Astrida Lindgren, Nobelio premijos laureatais Selma Lagerlöf ir Harry Martinson. Iš viso septyni Nobelio premijos literatūros buvo švedai. Labiausiai žinomi švedų menininkai yra tapytojai Karlas Larsenas ir Anders Zorn, bei skulptoriai Tobias Sergel ir Carl Milles.

Švedų XX-ojo amžiaus kultūra stipriai pasižymėjo ankstyvajame kine. Labiausiai pasižymėję žmonės buvo Mauritz Stiller ir Victor Sjöström. 1920–1980-aisiais režisierius Ingmaras Bergmanas ir aktorės Greta Garbo ir Ingrid Bergman tapo tarptautiniu mastu pasižymėję žmonės kino srityje. Paskutiniu metu kino srityje pasižymėjo Lukas Moodysson ir Lasse Hallström, kurių filmai susilaukė tarptautinio pripažinimo.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

1958 m. Švedijoje vyko VI pasaulio futbolo čempionatas, 1992 m. – IX Europos futbolo čempionatas. 2003 m. Švedijoje vyko XXXIII Europos krepšinio čempionatas

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 "Population Statistics." Statistics Sweden. Nuoroda tikrinta 19 February 2014.
  2. Statistics Sweden. Yearbook of Housing and Building Statistics 2007. Statistics Sweden, Energy, Rents and Real Estate Statistics Unit, 2007. ISBN 978-91-618-1361-2. Available online in PDF format
  3. "Folkmängd i riket, län och kommuner 31 december 2009 och befolkningsförändringar 2009." Statistics Sweden.
  4. Kavitha A. Davidson (21 March 2013). Democracy Index 2013: Global Democracy At A Standstill, The Economist Intelligence Unit's Annual Report Shows. The Huffington Post. Retrieved 27 August 2013.
  5. "2013 Human Development Report." United Nations Development Programme. Nuoroda tikrinta 28 July 2013.
  6. "''U.S. State Department Background Notes: Sweden''." State.gov: 2010-03-22. Nuoroda tikrinta 2010-08-25.
  7. 7,0 7,1 7,2 (Angliškai)CIA faktų knyga: Švedija
  8. http://www.scb.se/Pages/Product____25799.aspx
  9. (Švediškai) http://www.scb.se/Pages/TableAndChart____26040.aspx
  10. (Švediškai) http://www.scb.se/Pages/TableAndChart____26046.aspx
  11. http://www.ssd.scb.se/databaser/makro/DataSort.asp?Matrix=BE0101B3&timeid=20096269334516&lang=1&noofvar=3&numberstub=2&NoOfValues=1
  12. http://www.ssd.scb.se/databaser/makro/Visavar.asp?yp=tansss&xu=C9233001&huvudtabell=UtrikesFoddaR&deltabell=02&deltabellnamn=Utrikes+f%F6dda+i+riket+efter+f%F6delseland+och+k%F6n%2E+%C5r&omradekod=BE&omradetext=Befolkning&preskat=O&innehall=UtrikesFodda&starttid=2000&stopptid=2007&Prodid=BE0101&fromSok=&Fromwhere=S&lang=1&langdb=1
  13. (Angliškai)Europeans and their Languages (14 psl.)
  14. "Svenska kyrkans medlemsutveckling år 2012 (Swedish)." (PDF) Svenska kyrkan.
  15. "(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis." (PDF)
  16. 16,0 16,1 http://www.pitzer.edu/academics/faculty/zuckerman/Ath-Chap-under-7000.pdf
  17. (Švediškai) http://sydsvenskan.se/sverige/article140868.ece

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Švedija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Švedija

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai: