Šilutės istorija
.png)
Šilutė – miestas, įsikūręs buvusioje skalvių genties teritorijoje. Žemės aplink Šilutę ir toliau į šiaurę ir rytus buvo vadinamos Lamata ar Lamotė. Per šias žemes Kryžiuočių ordino laikais (XIV a. – 1525 m.) Šilutės seniūnijos teritorije ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą.
Viduramžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1511 m. įkurta smuklė, apie kurią susidarė Šilokarčemos gyvenvietė. XVI a. pr. atsikūrė Verdainė, 1540 m. joje gyveno 27 šeimos. 1566 m. pastatyta Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia. 1588 m. įsteigta Verdainės parapijinė mokykla su biblioteka. 1540 m. įkurta Žibų gyvenvietė, kurioje gyveno amatininkai. Nuo XVI a. antros pusės Šilokarčema (vok. Heydekrug) ėmė garsėti savaitiniu turgumi, į kurį suvažiuodavo žvejai, žemdirbiai, amatininkai, pirkliai ne tik iš gretimų apylinkių, bet ir iš Žemaitijos, Kuršių Nerijos, Rusnės ir kt.
Naujieji laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XVII a. įkuriami dvarai Barzdūnuose, Macikuose, Verdainėje ir kt. XVII a. Šilokarčemoje ir Verdainėje apsigyveno nuo religinio persekiojimų pabėgę škotai. Verdainėje įsteigta karčiama.
1684 m. Rusnės kunigas Mykolas Gaidys Verdainės pakraštyje įrengė sodybą, kuri tapo Gaidelių kaimo pradžia. 1525–1701 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Prūsijos kunigaikštystei. Karo metu, 1628–1635 m., ją valdė švedai, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystė.
XVIII a. Šilutės seniūnijos teritorijoje pasikeitė gyventojų sudėtis – senieji gyventojai, kurių pagrindą sudarė lietuvininkai, žuvo ar išmirė per amžiaus pradžioje vykusį Šiaurės karą ir maro epidemiją, vėliau – Septynerių metų karą (1756–1763 m.), o jų vietas užpildė vokiečiai, austrai ir kt.
Šilokarčemoje 1718 m. atidaryta pašto stotis, 1721 m. įsteigtas valst. dvaras, 1722 m. – valsčiaus centras, 1736 m. – gėrimų krautuvė. Laučiuose 1739 m. įsteigta pradžios mokykla.
1784 m. Šilutės apylinkėse buvo 14 kalvių. XVIII a. Šilutės apylinkėse buvo įvairių amatininkų: batsiuvių, siuvėjų, kalvių, odininkų, kailiadirbių, skrybėlininkų, kepėjų, mėsininkų, daržininkų, tekintojų, puodžių, kubilių, stiklių, dailidžių, stalių, dažytojų, mūrininkų, akmenskaldžių, tabako gamintojų, malūnininkų, aludarių, degtindarių, valtininkų. Amatininkais dažniausiai būdavo vokiečiai.
1818 m., Šilokarčemai tapus apskrities centru, joje ir jos apylinkėse pagyvėjo gyvenimas. XIX a. Šilokarčemoje buvo atidaryta vaistinė (1816 m.), ligoninė (1837 m.), baptistų namai 1837 m.), teismas (1839 m.), sūrių gamykla (1842 m.), kalėjimas (1848 m.), knygynas (1858 m.), spaustuvė (1861 m.), telegrafas (1862 m.). Žibuose pastatyta katalikų bažnyčia (1850 m.), Žalgiriuose įkurta bežemių kolonija (1870 m.). Pradžios mokyklos įsteigtos Gaideliuose (1821 m.), Grabupiuose (1821 m.), Žibuose (1844 m. – mergaičių, 1864 m. – aukštesnioji berniukų), Metirkviečiuose (1858 m.), Vileikiuose (1873 m.), Didšiliuose (1876 m.), Žalgiriuose (dvi – 1878 ir 1886 m.) ir kt.
Nutiestas Tilžės-Klaipėdos plentas (1846–1850 m.), Klaipėdos-Tilžės geležinkelį (1872–1875 m.), keliai į Rusnę ir kitas didesnes gyvenvietes. Prie kelių įsteigtos karčiamos: Gnybaluose, Grabupiuose, Jonaičiuose ir kt. XIX a. gyventojus nuvargino – badas, epidemijos, potvyniai. 1871–1920 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Vokietijos imperijai.
XX a. pirmoje pusėje Armalėnuose buvo plytinė (molį atsiveždavo geležinkeliu iš karjero, esančio už 700 m). 1907 m. Verdainėje pastatytas dujų fabrikas, veikęs iki 1939 m., kuriame akmens anglis buvo perdirbama į degiąsias dujas, kurios buvo naudojamos Šilokarčemoje gatvių, butų apšvietimui ir kitiems buitiniams reikalams. 1910 m. prie Šilokarčemos gyvenvietės prijungiami Žibai, Cintjoniškiai, Verdainė. 1912 m. nutiestas 1435 mm pločio siaurukas Šilutė-Kulėšai, priklausęs Insterburgo siaurųjų geležinkelių bendrovei (nors geležinkelis buvo plačiosios vėžės). 1945 m. jis buvo išardytas.
1918–1921 m. Šilutės seniūnijos taryba išleido savo 25, 50, 75 pfenigių ir 1 markės vertės banknotus, kurie buvo naudojami Šilutės apskrityje iki 1922 m. vasario 21 d.
1918 m. Šilokarčemoje įsteigta vokiška gimnazija. XX a. pr. Šilutės seniūnijos teritorija daugiausia buvo lietuviška, nors kai kurie kaimai buvo suvokietėję: 1905 m. Kirlikuose gyveno tik 44 %, Barzdūnuose – 37 %, Liaučiuose – 32 % ir kt. lietuvių.
Šilutės atsiskyrimas nuo Vokietijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1920–1923 m. Prancūzijos valdymo metu, Šilokarčemoje būrėsi lietuvininkai, siekę Klaipėdos kraštą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. 1922 m. pabaigoje Šilokarčemoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, vėliau į Šilokarčemą persikelia ir Gelbėjimo komiteto nariai, kurie 1923 m. sausio 9 d. paskelbė manifestą, kad Klaipėdos direktorija ir kiti administraciniai organai paleidžiami, o visą valdžią perima nauja direktorija. 1923 m. sausio 10 d. vakare sukilėliai užėmė Šilokarčiamą. 1923 m. sausio 19 d. joje įvyko Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių, Klaipėdos krašto lietuvių kult. ir ek. organizacijų suvažiavimas (120 žm.), kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis.
1923 m. naujoji Klaipėdos krašto administracija pakeitė Šilokarčemos gyvenvietės pavadinimą į Šilutė. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai). 1927 m. įsteigta lietuvių gimnazija. Pastatyta elektrinė (1924 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m., arch. K. Gutknecht), vokiečių (1930 m.), lietuvių (1938 m.) gimnazijų ir kt. pastatai. 1936 m. įsteigta spirito varykla. 1938 m. Šilutėje buvo 17 pramonės įmonių, kuriose dirbo 295 darbininkai.
Apie 1930 m. į Klaipėdą perkeltas išmontuotas Šilutės geležinkelio stoties pėsčiųjų tiltas, tarnavęs pėsčiųjų judėjimui virš Klaipėdos stoties bėgių iki 2009 m.
-
Paminklas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos esantis šalia savivaldybės -
Kita pusė -
Manifestas vokiečių ir lietuvių kalbomis
Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą aneksavus Trečiajam Reichui, buvo uždarytos lietuviškos mokyklos ir kitos lietuviškos įstaigos. Vydūno gimnazija buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį. 1939–1945 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Gumbinės apygardai. 1941 m. Šilutė gavo miesto teises. Macikuose veikė vokiečių karo belaisvių stovykla (1939–1944 m.). Tai buvo „Luft 6“ stovykla karinių oro pajėgų karo belaisviams, kur buvo kalinami Anglijos, JAV karo lakūnai.
Po II pasaulinio karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė Šilutės seniūnijos teritorijos gyventojų sudėtis. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų, artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus, o dalis likusių buvo ištremti. Tuščiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių ir Sovietų Sąjungos. Šilutės mieste iš 4500 (1939 m.) gyventojų liko tik 7 (1944 m. spalio vid.), o 1959 m. jau gyveno 8969 gyv. 1955 m. Vokietijos Federacinei Respublikai pasirašius su SSRS sutartį dėl buvusių Vokietijos piliečių išvykimo į VFR, ja pasinaudojo daugelis Šilutės seniūnijos teritorijoje gyvenusių gyventojų.
1944–1947 m. Šilutė vėl tampa apskrities centru, nuo 1950 m. – rajono centru. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Mieste atstatoma ir kuriama pramonė. Steigiamos mokyklos, atidaromos ligoninės, kultūrinės ir administracinės įstaigos. Kaimiškoje seniūnijos dalyje įsteigta Jonaičių apylinkė, keletas kolūkių, kurių pagrindu vėliau įkurti Jonaičių tarybinis ūkis ir Šilutės tarybinis ūkis-technikumas. Macikuose įsteigta karo belaisvių stovykla (1944–1946 m.), vėliau vietoj jos – SSRS vidaus reikalų ministerijos Pataisos darbų stovyklų skyriaus Šilutės stovykla (1946–1955 m.). 1954 m, uždarius Šilutės kalėjimą, jis pertvarkytas visuomenės poreikiams – čia įsikūrė žemės ūkio mechanizacijos mokykla. Ūkių centrinėse gyvenvietėse (Laučiuose, Pagryniuose) įsteigtos pagrindinės mokyklos, felčerių-akušerių punktai, ryšių skyriai, kultūros namai, bibliotekos, maisto parduotuvės.
1995 m. patvirtintas dabartinis Šilutės herbas. 2011 m. išrinkta Lietuvos kultūros sostine [1]. 2013 m. Šilutės evangelikų liuteronų parapija šventė 100 metų jubiliejų[2][3] Šventės metu į miestą atvyko daug svečių iš Lietuvos ir Vokietijos.
Miesto pavaldumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||||
|---|---|---|---|---|
| 1722–1818 m. | Šilutės valsčiaus centras | Klaipėdos apskritis? | ||
| 1818–1950 m. | Šilutės apskrities centras | |||
| 1818–1871 m. | Gumbinės apygarda | Rytų Prūsijos provincijos centras, Prūsijos karalystė | ||
| 1871–1918 m. | Vokietijos imperija | |||
| 1918?–1923 m. | – | Prancūzija | ||
| 1923–1939 m. | Klaipėdos kraštas | Lietuvos Respublika | ||
| 1939–1944 m. | Gumbinės apygarda | Trečiasis Reichas | ||
| 1944–1950 m. | – | Lietuvos SSR | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Šilutės rajono centras | Klaipėdos sritis | |
| 1953–1994 m. | ||||
| 1994–1997 m. | Šilutės miesto seniūnija | Šilutės rajono savivaldybės centras | Klaipėdos apskritis | |
| nuo 1997 m. | Šilutės seniūnijos centras | |||
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 15min.lt puslapio informacija
- ↑ silutesnaujienos.lt puslapio informacija Archyvuota kopija 2016-04-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Naujienų portalo 15 min informacija
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Šilutės istorija, Šilutės rajono savivaldybės puslapyje Archyvuota kopija 2012-05-12 iš Wayback Machine projekto.